Polemika su oponentais » Atsakymas liberaljaunuolei

Atsakymas liberaljaunuolei

 

 

Kitaip nei tvirtina straipsnio „Politinio tamsumo piktžolės“ (ŠA 2017.10.06) autorė Marija Antanavičiūtė, „nepagrįstas svaidymasis abstrakcijomis, tokiomis kaip neoliberalizmas“, išduoda ne mano nepagarbą skaitytojui, o tai, kad tarp manęs ir autorės, regis, žioji plati vertybinė praraja, atsivėrusi daugelyje neoliberalizmo sužalotų pasaulio visuomenių, kuriose jau vyksta latentinis pilietinis karas, pasireiškiantis pilietine nesantaika JAV po paskutinių prezidento rinkimų, neoliberalios politikos sukelta migrantų krize Europoje ir neapykantos kupinais komentarais internete neoliberalizmo į pasibaisėtiną socialinę atskirtį nublokštoje Lietuvoje. Filosofui materialistui Dievas – tuščia abstrakcija, tuo tarpu tikinčiajam – netgi labai konkreti egzistencinė patirtis, pasaulio Kūrėjas ir gyvybės teikėjas. Gali būti ir Dievo priešininko, blogio sėjėjo velnio konkreti egzistencinė patirtis. Tai, kas autorei atrodo „svaidymusi abstrakcijomis“, nėra nepagarba skaitytojui, bet negatyvus nusistatymas labai konkretaus ideologinio blogio pavidalo atžvilgiu. Liberalizmas, komunizmas ir nacizmas (kraštutinis nacionalizmo variantas) yra nuo Kristaus mokslo atkritusių Vakarų bedieviškos ideologinės kūrybos – blogio trejybės – konkrečios emanacijos. Ar komunizmas ir nacizmas, Gulagas ir Aušvicas, autorės požiūriu – tuščios abstrakcijos, ar konkretūs ideologinio blogio pavyzdžiai? O neoliberalizmo (kuris yra liberalizmo, chronologiškai einančio pirma komunizmo – marksizmas buvo reakcija į liberalizmo blogį – ir nacizmo, buvusio reakcija į liberalizmo ir komunizmo blogį, tiesioginis įpėdinis) sukurta ir palaikoma globali socialinės atskirties koncentracijos stovykla, kurioje 1% pasaulio gyventojų valdo tiek turto, kiek ir likusi pasaulio gyventojų dalis (o 8 turtingiausių Homo sapiens rūšies atstovų turtas prilygsta 3,6 milijardo – t. y. pusės – neturtingiausių tos pačios rūšies atstovų turtui), ir kurioje įvairiais būdais buvo numarinta daugiau žmonių negu visose nacių ir sovietų koncentracijos stovyklose, nėra verta būti minima šalia Gulago ir Aušvico? Jei ne, tai kodėl? Ar tik todėl, kad tai daryti draudžia neoliberali propaganda, už kurios reikalavimo prilyginti nacių ir sovietų nusikaltimus slypi siekis nukreipti dėmesį nuo neoliberalizmo žmonijai padarytų nusikaltimų? Viena tos žmonijos dalelių yra lietuvių tauta.

 

Nepagarbą skaitytojui drįstu įžvelgti autorės (turbūt įvertinusios potencialų skaitytojų išprusimo lygį) nore dalinti patarimus skaitytojams (dažnas kurių, ko gero, yra vyresnis už autorę): „[...] jei nesuprantate, kodėl pavartotas vienas ar kitas terminas ar ką jis reiškia, tai nebūtinai yra jūsų neišprusimo ženklas. Kartais autorius taip tiesiog lopo logines ar istorines teksto spragas“. Ir imasi darbo pravesti trumpą edukacinę paskaitą apie neoliberalizmą. Pasirodo, kad „Lietuvai nebuvo taikyta jokių didesnių tarptautinio neoliberalizmo įrankių“, pats „neoliberalizmas savo gryna forma mažai kur egzistuoja – ir Lietuva (deja?) yra gryno ekonominio neoliberalizmo paraštėse“, neoliberalizmas buvo „įgyvendinamas skirtingu mastu skirtingose šalyse“, o jo „įrankiai nuolat kinta ir tobulėja nuo pat praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio“. Į tai galima atsakyti, kad komunizmas (kairieji socialistiniai režimai, kurių oficiali ideologija buvo marksizmas) „savo gryna forma“ (taip, kaip parašyta Karlo Marxo raštuose) išvis niekur neegzistavo, kad jis taip pat buvo „įgyvendinamas skirtingu mastu skirtingose šalyse“, o jo Lietuvai pritaikyti įrankiai tikrai nebuvo patys nuožmiausi, jeigu juos palyginsime su kai kuriose kitose šalyse taikytais įrankiais. Buvo Rusijos (po SSRS susikūrimo – sovietų), Kinijos, Korėjos, Kambodžos, Kubos, Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Albanijos ir daug kitų komunistinių režimų, kurių nuožmumo lygis buvo labai skirtingas, tačiau tai netrukdo neoliberaliai propagandai visus juos suplakti į krūvą ir šaukti apie „komunizmo nusikaltimus“. Galima sutikti su autore, kad neoliberalizmo „įrankiai nuolat kinta“, tačiau tvirtinimas, kad jie „tobulėja“, reikalauja patikslinimo. Tobulėja kas? Žudymo technologija? Būtent taip apie neoliberalią globalią ekonomiką – „ekonomiką, kuri žudo“ – kalba Romos popiežius Pranciškus. Bet autorės požiūris į šią ekonomiką, regis, skiriasi nuo popiežiaus požiūrio. Panašu, kad tuštėjantys Lietuvos miestai, nykstantys miesteliai ir kaimai, vienos pirmųjų vietų pasaulyje pagal savižudybių ir mirčių nuo alkoholio skaičių, viena trumpiausių Europoje vidutinė vyrų gyvenimo trukmė, apskritai tai, kad po ketvirčio amžiaus neoliberalizmo įrankių taikymo Lietuvoje žmonių skaičius sumažėjo nuo 3,7 milijono iki 2,8 milijono (po komunizmo įrankių taikymo Lietuvoje žmonių skaičius išaugo nuo 2,5 iki 3,7 milijono), autorei tėra skaičiai popieriaus lape arba kompiuterio ekrane (t. y. abstrakcijos), o ne konkrečių žmonių konkrečios dramos ir tragedijos.

 

Autorės triūsas pateisinti Vakarų vyriausybių tarptautinius nusikaltimus remiantis tuo, kad jų nariai nėra nuteisti ir nesėdi už grotų, yra nubraukiamas vienu vieninteliu Vakarų klasikinės politinės filosofijos teiginiu: „Nugalėtojai neteisiami“. Todėl buvęs Jugoslavijos vadovas nuteistas mirė kalėjime, buvęs Irako vadovas buvo nuteistas ir pakartas, buvęs Libijos vadovas viso pasaulio akyse buvo be teismo nužudytas, o buvę JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vadovai vaikšto laisvėje ir mėgaujasi gyvenimu.

 

Kelia šypseną naivus autorės tikėjimas neoliberalios Lietuvos valstybės galia „daryti nepriklausomus sprendimus“, o tvirtinimas, kad Europos Sąjunga „vienareikšmiškai gerina Lietuvos gyventojų gyvenimo sąlygas“ labiau derėtų skandinaviškų bankų interesams atstovaujančio „analitiko“ su riebiu pagurkliu lūpose. Nejaugi autorė tuo rimtai tiki? O gal ji gyvena Vilniuje ir, niekur kitur Lietuvoje nesilankydama bei būdama apakinta šio miesto sąlyginio klestėjimo likusios Lietuvos degradacijos fone, nepastebi šio fono? Nejaugi ji rimtai tiki, kad Lietuva yra ta vieta, „kur piliečiai gali rinktis savo gyvenimą“, ir šiuo atžvilgiu Lietuva yra pranašesnė už Rusiją ir Baltarusiją? „Tik nežinau, ar Rusija ką nors laimėjo“, – rašo autorė, turėdama omenyje komunizmo žlugimą. Autorė turbūt nė nepastebi, kad, abejodama komunizmo žlugimo nauda Rusijai, ji atsiduria vienoje stovykloje su... Rusijos neostalinistais, kurie tvirtina tą patį, t. y. tai, kad komunizmo žlugimas nieko gero Rusijai neatnešė. Komunizmo, t. y. blogio, žlugimas, be abejo, buvo gėris ir Lietuvai, ir Rusijai, tačiau reikalas tas, kad po komunizmo blogio žlugimo ir Lietuva, ir Rusija tapo kito ne mažiau agresyvaus ideologinio blogio aukomis. Autorė labai klysta tvirtindama, kad po komunizmo žlugimo „Lietuva ir Rusija nuėjo labai skirtingais keliais“. Jos nuėjo tuo pačiu neoliberalios globalizacijos keliu, ir tol, kol Rusija (kaip, beje, ir Kinija), nekeldama problemų neoliberalios globalizacijos vadams (t. y. JAV ir ES), nuolankiai ėjo šiuo keliu, ji buvo laikoma, tiesa, nemylimu, bet toleruotinu Vakarų „partneriu“. Šiuo metu neoliberali Lietuvos valstybė iš paskutiniųjų palaiko nueinantį neoliberalios globalizacijos projektą, o Rusija su kitomis pasaulinėmis galiomis jam priešinasi. Deja, ekonomiškai Rusija vis dar yra tipinė neoliberali oligarchija, kurioje, kaip teisingai rašo autorė, tūkstančiai skursta „saujai oligarchų ir mafijos vadeivų mėgaujantis prabangiu gyvenimu“. Tik reikia pridurti, kad Lietuvoje iš esmės yra tas pats.

 

Nelabai aišku, ką autorė turėjo omenyje, pavadindama savo tekstą „Politinio tamsumo piktžolės“. (Turėta omenyje situacija mano galvoje, ar visoje Lietuvoje?) Bet tikra tai, kad tokios politinio tamsumo piktžolės buvo sąmoningai ir sėkmingai kultivuojamos neoliberalios Lietuvos valstybės viešajame diskurse – jas puoselėjo gausus būrys „politikos apžvalgininkų“ ir „politikos mokslininkų“. Jų triūso dėka autorei dabar tenka aiškinti ŠA skaitytojams, kas yra neoliberalizmas (nes politikos analitikai ir mokslininkai, jau nekalbant apie politikus, apie tai nekalbėjo) ir demaskuoti mano, kaip jai atrodo, nesąžiningumą skaitytojų atžvilgiu. Autorė net siūlo naują terminą tokiems žmonėms, kaip aš, įvardinti – liberalfobai. „Tai galėtų būti naujas terminas apibūdinti žmonėms, išpučiantiems liberalizmo ar neoliberalizmo grėsmes bei kiekvieną politinę ir ekonominę problemą kabinantiems neoliberalizmui.“ Tačiau termino „neoliberalizmas“ vartosena mano tekstuose gimė būtent kaip reakcija į viešojo diskurso, kuriame visos pagrindinės Lietuvos politinės ir ekonominės problemos buvo kabinamos sovietmečiui ir jo palikimui, totalitarinę diktatūrą Lietuvoje. Ne visada rašiau taip, kaip rašau dabar. Kai supratau, jog visų Lietuvos problemų kabinimas sovietmečiui ir komunistų valdymui tėra įžūlus melas, už kurio slypi kažkokio kito „-izmo“ daromi nusikaltimai Lietuvai ir lietuvių tautai, pradėjau jo ieškoti. Suradau jį ir paskelbiau jo vardą.

 

Tai buvo sunkus dvasinis darbas. Sunkus ir skausmingas, nes teko suprasti ir pripažinti, kad, kaip teisingai rašo autorė, „argumentas didele dalimi yra antivalstybiškas“. Tai turėjo padaryti buvęs 1989–1991 m. daugiatūkstantinių mitingų dalyvis. Bet ką daryti, jei pati valstybė didele dalimi yra antitautinė ir antihumaniška? (Autorei turbūt yra girdėtas posakis „ne už tokią Lietuvą kovojome“.) Tačiau dar sunkesnį ir skausmingesnį dvasinį darbą nuveikė tie vyresni už mane žmonės, kurie Lietuvos nepriklausomo valstybinio gyvenimo pradžioje savo paskaitomis, tekstais ir Vakarų autorių tekstų vertimais diegė Lietuvoje liberalizmą. Ir, pamatę jo pražūtingas pasekmes Lietuvai ir lietuvių tautai, tapo jo aršiais kritikais. Turiu omenyje pirmiausia filosofus Vytautą Radžvilą ir Algirdą Degutį. Jų požiūris į dabartinę Rusiją, beje, diametraliai priešingas. V. Radžvilas yra pavyzdys to, kaip, būnant „liberalfobu“, galima nebūti nei putinofilu, nei rusofilu. Kadaise vienas ryškiausių liberalizmo Lietuvoje diegėjų A. Degutis, perpratęs totalitarinę liberalizmo prigimtį, parašė knygą „Kaip galima liberalizmo tironija“, viešai kritikuoja kompradorinį dabartinį Ukrainos režimą ir yra ne tik rusofilas, bet (kitaip nei aš, turintis Rusijos prezidentui daug priekaištų dėl neoliberalaus ekonominio kurso tęsimo) ir putinofilas. Tiems, kurie 1989–1991 m. „vaikščiojo po stalu“ ir jaunesniems, užuot piktinantis, vertėtų susimąstyti apie tokios dvasinės transformacijos priežastis.

 

 

www.ekspertai.eu 

 

2017.10.20