Krikščioniška istorijos interpretacija (I) » Georgo Busho "krikščioniškas fundamentalizmas"

Apie George’o Busho „krikščionišką fundamentalizmą“, amerikanizmą ir kitokios kritikos galimybę

 

 

Érico Alliezo ir Maurizio Lazzarato tekste „Mūsų priešams“ („Š. A.“, II. 10) iš neomarksizmo pozicijų teisiamas kapitalizmas, kuris yra „ne tik labiausiai mirtį nešanti civilizacija žmonijos istorijoje, civilizacija, privertusi mus pajusti „gėdą būti žmonėmis“; tai taip pat civilizacija, kurioje darbas, mokslas ir technologijos sukūrė galimybę išnaikinti visas gyvybės rūšis ir joms namais esančią planetą“. Būdamas katalikas, visiškai sutinku su šiuo nuosprendžiu. Pritariu požiūriui, kad būtent pinigų valdžia – bent jau pastaruosius du šimtus metų – yra pagrindinis žmonijos nelaimių šaltinis: „Debesys atneša audras, o kapitalizmas ir neoliberalizmas – karus. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje vykęs finansinio sektoriaus stiprėjimas vedė į totalinį karą ir revoliuciją Rusijoje, 1929 m. krizę ir pilietinius karus Europoje, o dabartinis finansinio sektoriaus stiprėjimas mus veda į globalų pilietinį karą ir kontroliuoja visus jame kylančius prieštaravimus.“ Tačiau visiškai nebūtina pripažinti marksistų ir kitų „kairiųjų“ monopolijos kritikuoti kapitalizmą ir kartu su jais šiurpti „planetos košmaro“ – „rasisto, nacionalisto, seksisto ir homofobo“, „naujojo fašizmo lyderio“ Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose (kurių metu Trumpo varžovę rėmė būtent „finansinis sektorius“) – akivaizdoje. Galima ir kitokia apverktinos dabartinės žmonijos būklės – pasak autorių cituojamo popiežiaus Pranciškaus, „karo būvio“ – kritika. Viena É. Alliezo ir M. Lazzarato teksto citata suteikia dingstį pakalbėti apie tokią kritiką.

 

„Tai, kas tą siaubingą naktį nutiko Paryžiuje, kasdien nutinka Artimųjų Rytų miestuose. Tai košmaras, nuo kurio bėga milijonai Europą „užplūdusių“ pabėgėlių. Jie akivaizdžiai iliustruoja seniausią kolonijinę technologiją, kai migracija reguliuojama ją „apokaliptiškai“ pratęsiant „amžinais karais“, pradėtais krikščionio fundamentalisto George’o Busho ir jo neokonų kabineto. Neokolonijinis karas nebevyksta tik pasaulio „pakraščiuose“. Jis visais būdais bando apimti „centrą“: kuriama „vidinio priešo islamisto“, imigranto, pabėgėlio ir migranto figūra. Nepaliekami ramybėje ir amžini atstumtieji: vargšai ir nuskurdę dirbantieji, tie, kurie dirba nepastovius darbus, ilgalaikiai bedarbiai ir „endokolonizuotieji“ abiejose Atlanto pusėse…“ Jeigu autoriai teisūs ir G. Busho pasaulėžiūrą iš tikrųjų galima apibūdinti kaip „krikščioniškąjį fundamentalizmą“, tuomet tektų pripažinti, kad pastarajam tenka didelė dalis atsakomybės už tai, kas dabar vyksta Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Europoje ir visame pasaulyje. Tektų pripažinti – o tai būtų nepakeliamai skaudus smūgis islamo kritikams Vakaruose, – kad ne tiek „islamiškasis fundamentalizmas“, kiek „krikščioniškasis fundamentalizmas“ stovi prie dabartinės krizės ištakų. Bet gal pasaulėžiūra, kurios vedamas G. Bushas pradėjo „kryžiaus žygį“ prieš „terorizmą“, nėra „krikščioniškasis“ fundamentalizmas, o kažkoks kitoks fundamentalizmas, kuris nėra tikroji krikščionybė? Tačiau jei taip, tuomet atsakydami į klausimą (kurio labai nemėgsta islamo kritikai Vakaruose), ar „islamiškasis fundamentalizmas“ iš tikrųjų atstovauja islamo religijos esmei, ar vis dėlto jis yra islamo surogatas, pagimdytas nukrikščionėjusių Vakarų agresijos, ko gero, turėsime rinktis antrą atsakymo variantą.

 

Vokiečių katalikų filosofo ir teologo Dietricho von Hildebrando (1889–1977), popiežiaus Pijaus XII pavadinto XX a. Bažnyčios daktaru, mokinys Johnas Rao (g. 1951) yra Niujorko Šv. Jono universiteto istorijos profesorius ir vienas žymiausių šiuolaikinių katalikų tradicionalistų autorių. 2006 m. Prahoje J. Rao skaitė paskaitą, pavadintą „Naujoji pasaulio tvarka ir karas su terorizmu“ („The New World Order and the War on Terrorism“). Pagrindiniame JAV katalikų tradicionalistų leidinyje „The Remnant“ paskelbtame viešame laiške Prahos arkivyskupui, prikišusiam J. Rao „ekstremizmą“, pastarasis rašė: „Modernusis nacionalizmas nuo Giuseppės Mazzini iki George’o Busho pagarbos vertą meilę šaliai paverčia nepriimtina pseudoreliginio pobūdžio ideologija. Mano argumentas Prahoje buvo tas, kad amerikietiškas nacionalizmas šiuolaikiniame pasaulyje yra ryškiausias ir pavojingiausias šios ideologinės pseudoreligijos pavyzdys, keliantis grėsmę visame pasaulyje tiek kitų šalių teisėtiems patriotiškiems nepriklausomybės siekiams ir kultūriniam integralumui, tiek tikros religijos interesams.

 

Savo kalboje Prahoje aiškinau, kad nacionalizmas Jungtinėse Valstijose reiškiasi politinėje filosofijoje, kurią kartą pavadinau „amerikanizmu“, bet kuri pasaulyje plačiau žinoma kaip „pliuralizmas“. Ši neteisėta nacionalistinė politinė filosofija skelbia, kad Amerika ir amerikietiška sistema sukūrė naują, unikalų ir neklystamą laisvės ir laimės visoms grupėms ir individams bet kurioje visuomenėje laidavimo ir jų taikaus, demokratiško bendradarbiavimo užtikrinimo mechanizmą. Šios ideologijos ir pseudoreligijos sudievinimo ir nekvestionuojamo priėmimo reikalaujama iš visų amerikiečių kaip lojalumo jų tautai įrodymo. Tai visomis progomis viešai dėstoma ir iškeliama politinių ceremonijų metu. Užtenka tik paskaityti kalbas, pasakytas tokiomis akimirkomis George’o Busho ir kitų, kad suprastume sakralinį tų keistų liturgijų, tokių priešiškų tikro amerikietiško patriotizmo dvasiai, pobūdį.

 

Amerikanizmas ir pliuralizmas regi Jungtines Valstijas ir jų gyvenimo būdą kaip pasaulio istorijoje veikiančią jėgą, turinčią universalesnę ir labiau atperkančią misiją už Įsikūnijimą. Jie regi šią globalią misiją kaip palaimintą Dievo, kuris pradžioje atvedė puritonus į Naująjį pasaulį pastatyti „Miesto ant kalvos“ visos žmonijos pamokymui. Tačiau dėl Amerikos visuomenės ypatingos istorinės raidos šį tikslą jie supranta taip pat ir kaip tokį, kurio reikalauja „akivaizdūs sveiko proto ir gamtos dėsniai“. Pastarųjų Naujojo pasaulio puritonai, jau praradę antgamtinį tikėjimą, išmoko iš Apšvietos sekuliaristų. Taip antgamtinis tikėjimas buvo pakeistas nauja politine ideologija, reikalaujančia fanatiško įsipareigojimo.

 

Tai reiškia, kad iš kiekvienos ir bet kurios tautos, kultūros ir individo Dievo ir Gamtos vardu įsakmiai reikalaujama palaikyti tai, kas Jungtinėse Valstijose apsimeta patriotizmu. Vienintelis leidžiamas „patriotizmas“ bet kur šioje planetoje yra amerikanizmo ir pliuralizmo nacionalistinės ideologijos ir pseudoreligijos garbinimas. Tie, kurie dėl jų pačių nepriklausomybės ir kultūrinio integralumo drįsta rimtai priešintis tokio stabo priėmimui, turi būti laikomi Dievo ir Gamtos priešais. Dabartiniame kontekste jie turi būti laikomi „teroristais“. Kas, jei ne „teroristas“, gali fiziškai priešintis palaimingiausiai ir neklystamiausiai iš visų istorijoje žinomų Dievo ir Proto dovanų, vedančių į žmogaus laimės pilnatvę?“

 

Atsakydamas į priekaištą dėl simpatijų „islamizmui“, J. Rao rašo: „Man nelabai aišku, ką reiškia šitas terminas kalbant apie smarkiai susiskaldžiusį islamo pasaulį, išskyrus tai, kad jis vartojamas įvardyti musulmonams, kurie priešinasi George’o Busho ir jo sąjungininkų reikalavimams. Savo kalboje iš tikrųjų pažymėjau, kad jaučiu tam tikrą simpatiją musulmonams, kurie priešinasi įsakymams prieš jų valią priimti Naująją pasaulio tvarką, kuri dievina stipriausiojo valios triumfą ir kartu griauna amžių senumo vietines kultūras ir vietines ekonomikas, Naująją pasaulio tvarką, kuri visus, besipriešinančius jai daugiau negu saloniniais samprotavimais, vadina „teroristais“. [...] Aš matau siaubingas islamo ydas, kurios mutatis mutandis gimdo daug blogybių, analogiškų toms, kurias sukelia amerikanizmo ir pliuralizmo pseudoreligija. Man kelia nerimą abiejų šių jėgų globalus evangelizmas, bet taip yra todėl, kad Naujoji pasaulio tvarka šiuo metu yra galingiausia“ (http://jcrao.freeshell.org/Cardinal%20Vlk.html). Reikia tik priminti, kad tai buvo pasakyta 2006 m., kai situacija Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje skyrėsi nuo tos, kokia yra šiandien. Taip pat reikia priminti, kad absoliuti dauguma pokomunistinių Vidurio Europos šalių (Naujosios pasaulio tvarkos šeimininkų išdidžiai „pakrikštytų“ „Naująja Europa“), tarp kurių buvo ne tik viena labiausiai sekuliarizuotų Europos šalių Čekija, bet ir katalikiška laikoma Lietuva ir dar labiau katalikiška Lenkija, nors lenkas popiežius šventasis Jonas Paulius II pasmerkė agresiją prieš Iraką, entuziastingai palaikė JAV vadovaujamą „kryžiaus žygį“, pradėjusį valstybinių struktūrų Artimuosiuose Rytuose griovimą, kurio siaubingas pasekmes regime šiandien.

 

J. Rao nebuvo sužavėtas po komunizmo žlugimo Francio Fukuyamos paskelbtos pax Americana – „Amerikos taikos“ – tikrove, kurią jis ironiškai apibūdino kaip pox Americana (http://jcrao.freeshell.org/PoxAmericana.html). „Amerikos raupai“ – tokia, pasak J. Rao, pasaulio po 1991 m. diagnozė. Pasaulį kankinančios ligos istoriją J. Rao aprašo tekste „Amerikanizmas ir Bažnyčios kolapsas Jungtinėse Valstijose“ (http://jcrao.freeshell.org/Americanism.html). Ligos pradžią jis įžvelgia Amerikos „iškankintoje sieloje“, kuri neleido Jungtinėse Valstijose susiformuoti „tautai“ tikrąja prasme ir tikram patriotizmui – pastarojo vietoje susiformavo „amerikanizmas“ ir ilgainiui savo įkaitu pavertė visą pasaulį. Pati Amerikos „siela“ susiformavo veikiama daugelio veiksnių, iš kurių bene svarbiausiais J. Rao laiko anglosaksišką konservatizmą ir puritonišką protestantizmą. Apie pirmąjį J. Rao randa galimybę pasakyti nemažai teigiamų žodžių, tačiau antrasis „buvo mokytojas, kuris taip mažai nusimanė apie žmogaus prigimtį, kad neišvengiamai užnuodydavo bet ką, kas tik prisiliesdavo prie jo“. Viena pagrindinių puritonizmo dogmų skelbė visišką žmogaus sugedimą po pirmosios nuodėmės. Išsigelbėti žmogus galįs tik individualiu tikėjimo aktu – tikėdamas jį, tą nepataisomai sugadintą pabaisą, išgelbėti norintį Dievą. Pasak puritoniškos predestinacijos (nulemtumo) doktrinos, jokie žmogaus veiksmai – geri ar blogi – negali pakeisti jo amžinojo likimo, Dievo jam numatyto dar iki jo gimimo.

 

Tokios religinės pasaulėžiūros pasekmės buvo daugeriopos. Bedugnė tarp tobulo Dievo ir Adomo ir Ievos nuodėmės visiškai sugadintų jų palikuonių nepalieka erdvės visuomeniniam darbui kaip Apvaizdos plano daliai. Visi tikintieji yra tarsi atomai jų Dievo akivaizdoje, absoliučiai vieniši santykyje su Juo. „Atomizmą“ J. Rao laiko bene svarbiausia socialine puritonizmo pasekme. Bendruomenė, valdžia, autoritetas, pati Bažnyčia – kaip keliaujančiųjų į išganymą bendruomenė – puritonizme yra paženklinti nepasitikėjimo ir įtarumo. „Bažnyčios“ egzistavimas toleruojamas tik tiek, kiek ji reikalinga tam tikroms simbolinėms funkcijoms atlikti ir maldos susirinkimams, – ji tėra instrumentas, laiduojantis „demokratinį“ atomizuotų tikinčiųjų susirinkimą. Nors žmogus buvo sukurtas „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ (t. y. kaip kūrėjas), pirmoji nuodėmė tą paveikslą žmoguje nepataisomai subjaurojo, todėl kūrybinės pastangos transformuoti pasaulį tampa religiniu požiūriu bevertės. Vertės netenka muzika, dailė, architektūra, kiti menai, o Europa su jos miestuose žydinčia Katalikų Bažnyčios globojama kultūra tampa apokaliptine „didžiąja ištvirkėle“ (Apr 17, 1), beviltiškai dekadentiška, išganymui pavojinga, gal net visiškai su juo nesuderinama vieta. Tačiau, ačiū Dievui, anapus vandenyno plyti Naujasis pasaulis, žmogaus tuštybės dar nesugadinta vieta, kurioje galima sukurti sielos išganymui saugią aplinką, Naująją Jeruzalę, „Miestą ant kalvos“. J. Rao pažymi, kad, vykdami į Naująjį pasaulį, puritonai neturėjo intencijos pakeisti „tautos“ ir „patriotizmo“ sąvokų. Jie buvo anglai ir paveldėjo Anglijos „sielai“ būdingą sveiką konservatizmą. Kita vertus, Katalikų Bažnyčios daugelį amžių formuotos socialinio gyvenimo tradicijos kurį laiką stabdė destruktyvių revoliucinių puritoniškų idėjų potencialo sklaidą. Vis dėlto pati puritoniško protestantizmo logika vedė į patriotizmo sampratos Amerikoje transformaciją. Šį procesą ypač paskatino Apšvieta ir jos nešama sekuliarizacija. Pati JAV valstybė yra Apšvietos epochos kūdikis.

 

Puritoniško protestantizmo idėjų branduolyje slypėjo trys veiksniai, iš vidaus skatinę sekuliarizacijos proceso eigą puritoniškoje aplinkoje. Pirmiausia pačios pagrindinės puritonizmo dogmos (visiško žmogaus sugedimo po pirmosios nuodėmės ir iš anksto žmogų išganymui arba pasmerkimui paskiriančio Dievo) skatino žmogų su siaubu nusigręžti nuo Dievo. Antras veiksnys buvo puritonizmo religinėje pasaulėžiūroje tarp žmogaus ir Dievo žiojinti bedugnė, skatinanti abejoti visos Kristaus misijos prasmingumu, neigti Įsikūnijimo realumą ir lokalizuoti dieviškumą anapus žmogiškosios patirties ribų. Pagaliau nuo pasaulio nuvertinimo ir jo transformavimo kūrybinėmis žmogaus pastangomis religinio įprasminimo atsisakymo buvo tik vienas žingsnis iki visiško gamtos atskyrimo nuo Dievo vadovavimo. Sekuliarizacijos proceso pažanga, tikėjimo transcendentine tikrove puritoniškoje aplinkoje nykimas dažnai būdavo sunkiai pastebimi būtent dėl anglosaksiško konservatizmo įtakos, dėl kurios apeliavimas į „Dievą“ ir operavimas krikščioniška terminologija ilgą laiką nuo pačių puritonų slėpė jų nutolimo nuo autentiškų religinių šaknų mastą.

 

Tačiau sekuliarizuotas žmogus negali visiškai išsivaduoti iš jo kultūrą formavusių religinių idėjų paveldo. „Sekuliarus puritonas“ išlieka puritoniškas jo santykyje su pasauliu. J. Rao nurodo tris puritonizmo religinės pasaulėžiūros aspektus, kurie mūsų laikais pasiekė savo loginį atbaigimą.

 

Pirmiausia sekuliarus puritonas žmones ir toliau suvokia kaip atomus, asmenis, kurių gyvenime visuomenė nevaidina reikšmingo vaidmens. Kaip kadaise jo protėviai kreipėsi į Dievą privačiame tikėjimo akte, taip dabar jis privačiai tiki savo „tikslais“, kurių siekia nepriklausomai nuo kaimyno. Kaip kadaise jo protėviai privačiai skaitė ir aiškino Šv. Raštą, taip dabar jis pasitiki savimi savo kelionėje šioje žemėje. Ir kaip kadaise jo protėviai Bažnyčią su jos hierarchija laikė nepageidaujama įsiveržėle į individo ir Dievo santykį, taip dabar panašiai yra jo vertinamos visos pasaulietinės institucijos. Valstybė, šeima, tradicijos apskritai suvokiamos kaip kažkas prievartinio ir iš išorės primetamo, kaip šio pasaulio blogio apraiškos, kurios gali būti toleruojamos tik tiek, kiek yra laisvai individų priimamos ir kontroliuojamos per demokratines struktūras pagal analogiją su puritonų kongregacijomis. Dabartinis puolimas prieš visus autoriteto aspektus, ypač akivaizdus nuo XX a. septintojo dešimtmečio, tiesiogiai susietas su šia nuostata ir negali būti be jos suprastas. Sekuliarizuotas puritonizmas ir autoritetas yra mirtini priešai.

 

Antrasis puritonizmo religinės pasaulėžiūros aspektas – kūrybinių pastangų transformuoti pasaulį niekinimas – pasireiškia didžiosios dalies amerikiečių požiūryje į Vakarų „aukštąją kultūrą“. Kaip ir jų protėviai, daug sekuliarių puritonų pastarąją tiesiog niekina. Pradedant architektūra ir muzika, baigiant apranga ir maisto gaminimu – viską, kas tik pakyla virš jų vidutinybės lygio, jie laiko kvailystėmis ir tuščiu laiko švaistymu. Tie sekuliarūs puritonai, kurie vis dėlto jaučia poreikį išsiskirti iš pilkos masės, deja, dažniausiai nesugeba suvirškinti tikros ir rimtos Vakarų kultūros, įsišaknijusios antikinėje ir katalikiškoje tradicijoje, vaisių ir stačia galva puola į biologines ir psichologines perversijas. Vieni sekuliarūs puritonai kaip aukščiausią žmonijos pasiekimą garbina „Big Mac“, kiti – homoseksualaus menininko sukurtą, keliais milijonais dolerių įvertintą sulaužyto dantų krapštuko skulptūrą.

 

Pagaliau sekuliarus puritonas tebėra įsitikinęs, kad JAV yra ypatingai Dievo globojama Naujoji Jeruzalė, šventųjų, pabėgusių iš Babilono, buveinė. Net jei jis nebetiki Biblijos Dievo, jis tebėra įsitikinęs, kad kažkokia dieviška jėga veda JAV į dangaus karalystės žemėje įsteigimą. Amerikos dieviškas išskirtinumas dabar siejamas su šios šalies demokratinėmis institucijomis, jos geografine izoliacija nuo dekadentiškų Europos kultūrų ir atomizuotų individų taikią koegzistenciją laiduojančiu pliuralizmu. Transcendentinių Dievo ir dangaus tikėjimą praradęs sekuliarizuotas puritonizmas siekia žemiško rojaus, apgyvento autonominių, į dievus panašių atomizuotų individų, veikiančių demokratinėse visuomenėse, sukurtose „pagal Amerikos paveikslą ir panašumą“.

 

Šioje vietoje, pasak J. Rao, priartėjame prie amerikietiško patriotizmo problemos esmės. Jeigu net sekuliarizuotame puritonizme Amerika išlieka „Miestu ant kalvos“, vadinasi, ji yra kažko, kas verta būti ginama, „namai“. Tačiau tas „kažkas“ nėra „tauta“ tradicine prasme, nes pastaroji taip pat reikalauja pagarbos autoritetui (kurio mirtinas priešas yra sekuliarizuotas puritonizmas) – institucijoms, papročiams, tradicijoms. Tikras patriotas turi būti pasiryžęs paaukoti savo atomistinę laisvę dėl savo šalies gerovės. Blogiausiu atveju jis turi būti pasiryžęs paaukoti net savo gyvybę, gindamas savo tautą. Tačiau sekuliarizuoto puritonizmo požiūriu tai – per didelė kaina. Sekuliariam puritonui „tauta“ tradicine prasme yra per daug „autoritarinė“ tikrovė, kurioje jis regi pavojingas Bažnyčios – kuri kadaise kėsinosi įsiterpti tarp jo protėvių ir Dievo – reminiscencijas. Pasak J. Rao, sekuliarizuotas puritonizmas patriotizmo problemą sprendžia Jungtines Valstijas – „Miestą ant kalvos“ – paskelbdamas ne „tautos“ tradicine prasme „namais“, o antiautoritarinių principų buveine. Patriotizmas, primenantis žmogui jo ryšį su gimtąja žeme, miestu, kalba, kitais piliečiais, praeities ir ateities kartomis, atmetamas kaip „despotiškas“. Vietoj jo atsiranda „patriotizmas“, išvaduojantis žmogų iš visų šių suvaržymų. Šitas naujasis „patriotizmas“ reikalauja ginti JAV valstybines institucijas ne tiek todėl, kad jos teisėtai valdo žmones šioje šalyje, bet pirmiausia todėl, kad, šio naujojo „patriotizmo“ požiūriu, jos yra paties autoriteto principo ir tradicijos griovimo įrankiai. Naujasis „patriotizmas“ reikalauja ginti „Miesto ant kalvos“ sienas ne todėl, kad jos juosia „tautos namus“, bet todėl, kad jos saugo antiautoritarinių ir antitradicinių principų – sekuliarizuotos „laisvės“ – buveinę. Jeigu dėl kokių nors priežasčių JAV atsisakytų Naujosios Jeruzalės – žmonijos laisvinimo – misijos, naujasis „patriotizmas“ iš savo adeptų bemat pareikalautų to, kas tikrų patriotų visame pasaulyje ir visais laikais buvo laikoma patriotizmo priešybe. Jis pareikalautų su panieka nusigręžti nuo Jungtinių Valstijų ir prisiekti bet kuriai kitai pasaulio šaliai, perėmusiai žmonijos laisvinimo misiją. Kitais žodžiais tariant, naujasis „patriotizmas“ pareikalautų to, kas tikrų patriotų visame pasaulyje ir visais laikais buvo laikoma išdavyste. Todėl naujasis „patriotizmas“ nėra tikras patriotizmas, o amerikiečiai, J. Rao požiūriu, vis dar nėra tikra „tauta“.

 

„Amerikanizmas“ – taip J. Rao vadina naująjį „patriotizmą“ – „yra religija, kuri garbina Jungtines Valstijas kaip sekuliarizuotos puritoniškos rojaus vizijos įsikūnijimą“. Amerikanizmas yra erezija ir Amerikos „sielos“ liga, kuri vystėsi veikiama tiek anglosaksiško konservatizmo, tiek revoliucinio puritoniško protestantizmo. Šios ligos eiga paūmėjo su Apšvietos atnešta sekuliarizacija. Revoliucinis sekuliarizuoto puritonizmo pradas vis labiau nustelbdavo anglosaksiško konservatizmo pradą, kuris – Jungtinių Valstijų ir viso pasaulio nelaimei – atliko priedangos funkciją, apsunkinančią teisingą ligos diagnozę. Amerikanizmas yra toks pat dogmatiškas ir kartu toks pat revoliucinis sekuliarus kultas kaip ir marksizmas, tačiau dėl anglosaksiško konservatizmo priedangos sugebėjęs pateikti save pasauliui kaip vien tik praktinį „gero gyvenimo“ siekimo metodą. Po senamadiško britų džentelmeno kauke slėpėsi žiaurus gangsteris, mirtinas bet kokio autoriteto ir tradicijos priešas, piktybinis auglys, iš savo židinio žingsnis po žingsnio, metastazė po metastazės plintantis žmonijos kūne. Jau garsioji Jameso Monroe doktrina (1823), J. Rao teigimu, buvo ne tiek JAV nacionalinių interesų išraiška, kiek amerikanizmo dvasios manifestacija, Vakarų pusrutulio paskelbimas „tikrosios laisvės“ sfera. Visą XIX a. vyko įnirtinga amerikanizmo dvasios kova su Katalikų Bažnyčia Jungtinėse Valstijose. (Vedami nuoširdaus noro būti JAV patriotais, daug katalikų, patys to nesuvokdami, tapo amerikanizmo erezijos aukomis.) 1917 m. Jungtinėms Valstijoms įsitraukus į Pirmąjį pasaulinį karą, amerikanizmas peržengė Naujojo pasaulio ribas, o po 1945 m. prasidėjo dar intensyvesnė jo ekspansija. J. Rao neneigia Vatikano II susirinkimo teisėtumo, tačiau teigia, jog reikia būti aklam, kad nepastebėtum amerikanizmo dvasios suvešėjimo Bažnyčioje po šio susirinkimo. Kalbėdamas apie „marksistinių, kapitalistinių, feministinių ir homoseksualistinių idėjų“ intervenciją į Bažnyčią po Vatikano II susirinkimo, J. Rao tvirtina, kad visa tai yra „ryškūs amerikanizmo spaudimo ženklai“. Tiems kritikams „iš dešinės“, kurie visų pagrindinių dabartinių Vakarų visuomenių problemų šaltinį linkę įžvelgti „kultūriniame marksizme“, marksizmo, feminizmo, homoseksualizmo ir kapitalizmo kaimynystė gali pasirodyti įtartina. Nepriimtina ji yra ir neomarksistinei kapitalizmo kritikai. Tačiau pritariančių, jog „liberalus kapitalizmas ir socializmas iš tikrųjų yra kraujo broliai, abu turintys tas pačias atomistines ir natūralistines Apšvietos šaknis“, o „liberalių kapitalistų argumentai iš tikrųjų paskatino intelektualinį socialistų doktrinų gimimą“ (http://jcrao.freeshell.org/Capitalism.html), tokia kaimynystė neturėtų stebinti ir piktinti.

 

Žvelgiant iš išdėstytos perspektyvos, JAV prezidento rinkimų drama išreiškiama ne pasitelkiant „kapitalistų“ ir „neofašistų“ sąvokas, o dviejų laisvės sampratų kovos šviesoje. Pirmoji – žmogaus kaip Dievo kūrinio, sukurto pagal Dievo „paveikslą ir panašumą“, kaip vyras ir moteris (Pr 1, 26–27), kurie žino, kad „Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga!“ (1 Kor 6, 12), laisvės samprata. Antroji – ta, kurią D. von Hildebrandas teigė glūdinčią dviejų pamatinių dabarties nuostatų (demokratiniuose Vakaruose dominuojančio individualistinio savipakankamumo ir komunistiniuose Rytuose įsiviešpatavusio kolektyvistinio antipersonalizmo) pagrinde. Tai ateistinio egzistencializmo dogmos (nuosekliausiai išplėtotos Jeano-Paulio Sartre’o filosofijoje) skelbiama laisvės samprata, pagal kurią žmogus yra tik tai, kuo jis pats save padaro. JAV prezidento rinkimuose pralaimėjo globalaus finansinio internacionalo remta (laisvosios rinkos utopija ir globalizmas yra amerikanizmo „išlaisvinančios“ misijos dalis) kandidatė, visam pasauliui demonstravusi savo emocijas tuo metu, kai „išsilaisvinanti“ Libijos liaudis linčiavo savo „tironą“ (šios kandidatės vyras, beje, būdamas JAV prezidentu, nešė „laisvę“, pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo bombarduodamas milijoninę Europos šalies sostinę), tvirtai pasiryžusi tęsti moterų „išlaisvinimą“ nuo paskutinių abortų apribojimų ir viso pasaulio vyrų ir moterų „išlaisvinimą“ nuo „tradicinės“ lytinės tapatybės bei „tradicinės“ šeimos „diktato“. (Atgailaujantiems dėl Vakarų kolonializmo epochoje užjūrio kraštuose padarytų ir tebedaromų skriaudų Vakarų „kairiesiems“ nė motais, kad, „eksportuodami“ į tuos pačius kraštus genderizmo ideologiją ir „netradicines“ šeimos sampratas, jie elgiasi kaip tikrų tikriausi nuo Biblijos Dievo nusigręžusių Vakarų kultūriniai kolonizatoriai ir imperialistai.) „Istorijos pabaigos“ ir pax Americana orakulas F. Fukuyama, po JAV prezidento rinkimų paskelbęs šią šalį „žlugusia valstybe“ (www.prospectmagazine.co.uk/magazine/america-the-failed-state-donald-trump), kaip ir daugelis kitų amerikanizmo adeptų visame pasaulyje, neišskiriant nė neoliberalios Lietuvos valstybės propagandininkų, didžiai susirūpinęs, kad pax Americana laisvinimo epocha, regis, nenumaldomai artėja prie savo pabaigos. Šio teksto autorius, kuriam akivaizdu, kad Lietuvos „išlaisvinimas“ nuo beveik milijono jos gyventojų yra tiesioginė pox Americana pasekmė, jokios užuojautos šiam užkratui nejaučia.