Lietuvos likimas (II) » Lietuvos valstybė ir dabartis

Lietuvos valstybė ir dabartis



Ukrainos krizę, be jokios abejonės, reikia vertinti globaliame kontekste. Ji yra neatsiejamas 2008 m. prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės epizodas, o Kijevo Maidanas suprastinas kaip vienas iš tokių, regis, skirtingų fenomenų kaip daugiatūkstantiniai 2011-2012 m. mitingai Maskvoje, „Occupy Wall Street“ judėjimas JAV, „Arabų pavasaris“, didžiulės minios žmonių Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos, Brazilijos, Turkijos miestų gatvėse. Prie šių fenomenų priskirtinas ir didžiausias nuo 1991 m. pilietinio aktyvumo Lietuvoje pakilimas, kurį įkūnija 320 tūkst. piliečių parašų, surinktų už vadinamojo „referendumo dėl žemės“ surengimą. Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos fone pilietinį aktyvumą pademonstravo ir aršūs referendumo priešininkai liberalai, kurių lyderiai įstojo į Šaulių sąjungą. Prabilta apie „teritorinę gynybą“ ir netgi šauktinių kariuomenės atkūrimą. 


Jei neklystu, dar prieš kelerius metus krašto apsaugos ministras socialdemokratas, kuriam einant pareigas ir buvo galutinai atsisakyta šauktinių kariuomenės, samprotavo, kad teritorinės gynybos koncepcija esanti pasenusi, o Lietuvos kariuomenės pagrindinė funkcija NATO karinėje struktūroje būsianti dalyvavimas „taikos palaikymo misijose“. Kas atsitiko, kad Lietuvos politinio elito atstovai ėmė stoti į organizaciją, kuri 1919 m. buvo sukurta būtent Lietuvos teritorijai ginti, o ne taikai palaikyti nuo žiaurių diktatorių išvaduotų islamo išpažinėjų kraštuose? Nuoširdus patriotizmo proveržis? Ciniškas rinkimų triukas? O gal sumaištis protuose? Jei vis dėlto paskutinis variantas, jis neturėtų stebinti. Juk oficiali propaganda padarė viską, kad per daugiau kaip dvidešimt atkurtos Lietuvos valstybės metų jos piliečiai taip ir nesuvoktų, kokia yra tikroji dabartinės Lietuvos valstybės prigimtis.


Panašu, kad daug kas iš mūsų (neišskiriant nė šio straipsnio autoriaus) klydo, manydamas, kad nebeteks būti tokių didingų istorinių įvykių liudininku, kokie vyko 1989-1991 m. Daug ženklų rodo, kad anuomet gimusi pasaulio tvarka šiandien eižėja ir artėja prie pabaigos. Savaime suprantama, nėra jokių garantijų, kad ateitis bus „geresnė“. Tai ypač turime įsisąmoninti mes, kurių valstybinė būtis per pastaruosius du ir daugiau šimtų metų išnykdavo nuo istorijos arenos ir vėl į ją grįždavo būtent tokių globalių istorinių lūžių laikotarpiais. Penkis su puse amžiaus gyvavusi (po Liublino unijos, tiesa, tik ribotai suvereni) Lietuvos valstybė pirmą kartą išnyksta Didžiajai Prancūzijos revoliucijai skelbiant senojo pasaulio pabaigą ir „laisvės, lygybės, brolybės“ epochos pradžią. Tiesą sakant, tai buvo ir to, kas vadinama „moderniu“ (plačiąja prasme „šiuolaikiniu“) pasauliu, pradžia.


„Šiuolaikinio“ pasaulio pradžią ženklina trys didžiosios revoliucijos, kurių padariniai iki šiol didžia dalimi lemia pasaulinę istoriją. Šios revoliucijos sukūrė globalų pasaulį, kurį iki šių dienų galima vadinti (aišku, plačiąja - politinių ir ekonominių idėjų dominavimo - prasme) Vakarų pasauliu. Tai XVIII a. pabaigoje įvykusios revoliucijos Prancūzijoje, Anglijos kolonijose Šiaurės Amerikoje ir pačioje Anglijoje vadinamoji „pramonės revoliucija“. Prancūzijos revoliucijoje pirmą kartą krikščioniškosios civilizacijos istorijoje buvo sukilta prieš patį istorinį šios civilizacijos pagrindą - krikščionybę. Biblija buvo numesta šalin, o jos vietą užėmė žmonių, anuomet vadintų „filosofais“, raštai, kuriais vadovaujantis buvo bandoma sukurti nuo religinių „prietarų“ išlaisvintą, „protu“ grindžiamą visuomenę. XIX ir XX amžiai „padovanos“ pasauliui daugybę tokių pasaulio ir žmonijos „tobulintojų“ raštų. Šiaurės Amerikos revoliucijoje Anglijos kolonijos išsikovojo nepriklausomybę, ir gimė šiuo metu galingiausia pasaulio šalis - JAV. Pramonės revoliucijos „pasaulio dirbtuve“ paverstoje Didžiojoje Britanijoje taip pat buvo svarstoma apie pasaulio ir žmonijos tobulinimą, tik, kitaip nei Prancūzijoje, čia buvo rašoma ne tiek apie „laisvę, lygybę, brolybę“, kiek apie geresnį pasaulį sukursiančią laisvosios rinkos „nematomą ranką“, stebuklingu būdu individo egoizmą paversiančią bendruoju (visuomeniniu) gėriu. Iš esmės tai buvo britiškoji Apšvietos versija šalia revoliucija apvainikuotos prancūziškosios, o komunizmo utopija buvo ne kas kita kaip reakcija į laisvosios rinkos utopiją. Savo kilme krikščioniškų, tačiau nuo krikščionybės dirbtinai atplėštų „laisvės, lygybės, brolybės“ idealų ir šiapusinį išganymą žadančių liberalizmo laisvosios rinkos „nematomos rankos“ bei su ja konkuruojančios marksistinės „komunizmo“ utopijų įkaitais XIX, o ypač XX a., tapo Europos, o dėl, ko gero, ilgalaikio politinio Vakarų dominavimo pasaulyje - ir visos planetos tautos.


Lietuvos valstybinė būtis išnyksta ir vėl iškyla istorijos tėkmėje veikiant trijose minėtose revoliucijose užgimusioms arba išlaisvintoms dvasinėms ir istorinėms jėgoms. 1794 m. sukilimo vadas Tadas Kosciuška buvo ir JAV nepriklausomybės karo didvyris, sukilimo vadas Lietuvoje Jokūbas Jasinskis buvo žinomas kaip simpatizuojantis prancūzų jakobinams, o paskutiniai du Abiejų Tautų Respublikos padalijimai, be viso kito, buvo nulemti ir kaimyninių monarchijų baimių dėl galimų revoliucinių nuotaikų Lenkijoje ir Lietuvoje plitimo.


Pirmasis pasaulinis karas negailestingai nutraukė epochą, amžininkų vadintą „Belle Epoque“ - „nuostabiąja epocha“, kai atrodė, jog laisvosios rinkos „nematomai rankai“ pavyko sukurti pasaulį, kuriame užkirstas kelias bent jau didiesiems karams ir kuriame tautos ne kariauja, o prekiauja. Vidurio ir Rytų Europoje ant buvusių imperijų griuvėsių žūtbūtinėje kovoje susikibo tautinė dvasia ir komunistinė utopija. Viena iš tautų, kuri iš Pirmojo pasaulinio karo sukeltos suirutės išėjo nešina valstybine būtimi, buvo antrojoje XIX a. pusėje pabudusi lietuvių tauta. Trečiasis ir ketvirtasis XX a. dešimtmečiai buvo liberalizmo krizės laikotarpis, kai į 1929 m. prasidėjusią Didžiąją depresiją JAV reagavo griežtai apribodama „nematomos rankos“ laisvę ir paskelbdama vadinamąjį „Naująjį kursą“. Tuo tarpu Vokietijoje įvyksta daug kančių milijonams žmonių vėliau atnešusi nacionalsocialistinė revoliucija, o Lietuvoje 1940 m. pasirodo Antano Maceinos knyga „Buržuazijos žlugimas“. Tais pačiais metais jau prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo verpetuose žlunga nacionalinė Lietuvos valstybė, kurią pagal susitarimą su nacistine Vokietija okupuoja ir aneksuoja komunistinė SSRS.


Liberaliųjų „Vakarų“ ir komunistinių „Rytų“ priešprieša Šaltajame kare iš tikrųjų ženklino stulbinantį globalinį Vakarų ideologijų triumfą. Juk vakarietiškai komunistinei ideologijai dabar buvo pajungta ir milžiniška Kinija. Nors apie tai nepopuliaru kalbėti, Vakarų liberalių demokratijų ir komunistinės SSRS sąjunga Antrajame pasauliniame kare buvo nulemta ne vien geopolitinių sumetimų, bet ir to, kad reikėjo kovoti prieš „didesnį blogį“. Kitais žodžiais tariant, sąjunga buvo ir giliausia šio žodžio prasme vertybinė. Konkuruojančios globalias ambicijas puoselėjančios ir išlaisvinto proto vardu kalbančios Apšvietos versijos trumpam susivienijo prieš „svetimą“ - keistą „kraujo ir žemės“ mistika alsuojantį Vokietijoje išvešėjusį gaivalą. Jau minėtas A.Maceina, 1948 m. parašęs straipsnį „Liberalizmo kelias į bolševizmą“, gerai jautė šių idėjinių brolių giminystę. Todėl komunizmo pralaimėjimas šaltajame kare yra ne „Vakarų“ pergalė prieš „Rytus“ (tikrieji Rytai - pavyzdžiui, Rusijos stačiatikių bažnyčia, arba konfucionistinė tradicija Kinijoje, buvo nuožmiai persekiojami ir naikinami vakarietiškos komunistinės ideologijos), o dviejų vakarietiškų globalių pasaulio raidos vizijų kovos pabaiga. Kaip ir Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų sukelti geopolitiniai sukrėtimai, šaltojo karo pabaiga tapo lemtinga Lietuvos valstybingumui. 1989-1991 m. komunistinės SSRS agonijoje Lietuvos valstybė atgimė. Tačiau kokia valstybė?


„Ne už tokią Lietuvą kovojome“, - nepriklausomai nuo to, ką turi omenyje konkretus šiuos žodžius tariantis individas, pačiuose žodžiuose slypi gili prasmė. Juk vargu ar bus didelė klaida pasakyti, kad didžioji dalis tų, kurie daugiatūkstantinėse miniose dainavo Maironio eiles, stovėjo Baltijos kelyje ir Sausio 13-ąją gynė savo valstybę, buvo vedami būtent nacionalinės, tautinės valstybės idėjos. Maironio Lietuvos idėjos. Tiesa, žinoma, kad ir pats Maironis buvo nusivylęs daugeliu nepriklausomos Lietuvos tikrovės aspektų. Tačiau jam neteko stebėti vyksmo, kurį dauguma Sąjūdžio mitinguose dainavusių „Lietuva brangi“, ko gero, anuomet galėjo susapnuoti nebent košmare. Jeigu šio straipsnio autoriui kas nors tada būtų pasakęs, kad po dvidešimt trejų atkurtos Nepriklausomybės metų Lietuvoje gyvens mažiau nei trys milijonai žmonių, jis būtų nepatikėjęs ir pasipiktinęs tokiu pasityčiojimu iš šviesių laisvos Tėvynės ateities perspektyvų. Tačiau tai, kas tada galėjo prisisapnuoti nebent košmare, šiandien yra Lietuvos valstybės tikrovė. Ar ši niūri tikrovė gali būti nacionalinės valstybės tikrovė, valstybės, kuri yra tautos „namai“, valstybės, kurios piliečiai bendražmogiškas vertybes realizuoja kurdami savo nacionalinę kultūrą? Galbūt. 1864-1870 m. Paragvajus kariavo su Argentina, Brazilija ir Urugvajumi. Maža Pietų Amerikos šalis neteko daugiau nei pusės savo gyventojų. Bet nieko panašaus nevyko Lietuvoje. Visus Nepriklausomybės metus džiaugėmės taika, o demografiniai duomenys yra tokie, tarytum šalį būtų nusiaubęs nuožmus užkariautojas arba valstybė būtų išgyvenusi baisų pilietinį karą. Bet mūsų šalies politinis elitas ne kartą pareiškė, kad Lietuva dar niekada nėra buvusi tokia saugi, soti ir laiminga, kokia yra dabar, būdama ES ir NATO nare. Ar tik netenka pripažinti, kad turime reikalą su kažkokiu kitu valstybės tipu, o ne su nacionaline valstybe?


Lietuvos nacionalinės išsivadavimo kovos tragedija yra ta, kad buvo kovota už nacionalinę valstybę, kuri taip ir nebuvo sukurta. Susikūrė kitokia - ne nacionalinė - valstybė, kurios politinis elitas (ypač tai pasakytina apie vieną iš pagrindinių politinių partijų) ciniškai išnaudoja (manipuliuodamas jų patriotiniais jausmais) daugelio piliečių tikėjimą, kad jie gyvena nacionalinėje valstybėje. Šiandien nuostabą kelia tas naivumas, su kuriuo Atgimimo metu buvo rimtai kalbama apie „Švedijos modelį“. Nugalėtojai šaltajame kare (pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija) „švedišką socializmą“ laikė beviltiška atgyvena. Išsivadavusioms iš komunizmo šalims buvo pasiūlytas, o kalbant atvirai - primestas - pažangiausias ekonominės minties žodis, įkūnytas vadinamojoje Čikagos mokykloje. Komunistinį socialinės inžinerijos eksperimentą išgyvenusi erdvė tapo kito - neoliberalaus - socialinės inžinerijos eksperimento poligonu.


Iš sovietinės imperijos griuvėsių pakilusi Lietuvos valstybė - kaip ir absoliuti dauguma dabartinio pasaulio valstybių - yra neoliberali valstybė, kurios paskirtis, skirtingai nuo nacionalinės valstybės, yra ne tautos gerovė ir nacionalinės kultūros puoselėjimas, o globalios neoliberalios tvarkos palaikymas savo sienų apibrėžtoje teritorijoje ir neoliberalizmo ideologijos diegimas į savo piliečių sąmonę. (Vienas iš akivaizdžiausių neoliberalios propagandos pavyzdžių yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto orakulų nuolatinis buvimas „nacionalinio transliuotojo“ eteryje.) Neoliberalizmas yra britiškosios Apšvietos versijos (jei komunizmo utopiją laikysime prancūzų „laisvės, lygybės, brolybės“ įgyvendinimu) radikalizavimas ir globalus įgyvendinimas. Neoliberalizmo idealas - neribota rinkos ekspansija laike ir erdvėje. Tai totalus pasaulio ir žmogaus būties - taip pat ir „vidinio“ žmogaus pasaulio, žmogaus „sielos“ - ištirpdymas absoliučiai išlaisvintuose rinkos santykiuose. (Dėl to neoliberalizmas kartais vadinamas „rinkos fundamentalizmu“.) Rinka ir jos laisvė yra neoliberalizmo sacrum, šventybė, o bet kokios būtybės arba reiškinio egzistavimas yra teisėtas tik tiek, kiek neprieštarauja tam sacrum. Tobulame neoliberalios (kaip ir marksistinės-komunistinės) utopijos išsipildyme religijos, tautos, valstybės turi apskritai išnykti, o pakeliui į šį tikslą - tapti vis labiau nereikšmingos. Viskas tampa preke, išnyksta skirtumas tarp rinkos ekonomikos ir rinkos visuomenės, o žmogaus asmenybės turtingumas tapatinamas su jo galimybėmis vartoti. Viskas turi būti perkama ir parduodama: žemė, tėvynė, pilietybė, žmogaus organai, tėvai, vaikai, sąžinė, įsitikinimai, tapatybė, žinios, svajonės, meilė, įsipareigojimai... Kodėl sovietmečiu homoseksualius asmenis persekioję komunistai neoliberalioje Lietuvos valstybėje tapo karštais jų „teisių“ gynėjais? Ogi pinigai dabar ateina ne iš Maskvos, o iš Briuselio. Jei jų srautas pradėtų tekėti iš Er Rijado, buvę ateistai-komunistai, ko gero, taptų tikratikiais musulmonais ir vėl pradėtų varžyti homoseksualių asmenų „teises“. Tačiau kol pinigai ateina iš Briuselio, reikia dalyvauti „projektuose“, imti pinigus iš ES „fondų“ ir rašyti mokslinius straipsnius apie tai, kad yra ne dvi, o kelios lytys, daug „šeimos modelių“ ir apskritai esama nepaprastai didelės „gyvenimo būdų“ įvairovės. Aišku, tarp visų tų kovotojų už „mažumų“ teises yra ir tokių, kurie dirba, taip sakant, „iš idėjos“, - kaip sovietmečiu buvo „idėjinių“ komunistų. Tačiau dauguma kaip ir sovietmečiu tėra tiesiog parsidavėliai. Ir tik nereikia įsižeisti! Parsidavėliškumas yra oficialiai neoliberalizmo skatinama laikysena. Juk ar netenka girdėti, kaip vadinamieji „ekonomikos ekspertai“ kalba apie tai, jog reikia nuolat siekti parduoti save „darbo rinkoje“.


Būdama neįgyvendinama, neoliberali utopija, kaip ir komunistinė utopija, bjauroja ir ardo žmonių gyvenimus bei žmonių santykius. Popiežius Pranciškus savo programiniame dokumente „Evangelii gaudium“ „nežabotą kapitalizmą“ - o tai ir yra po komunizmo žlugimo Lietuvą pavergęs neoliberalizmas - pavadino „tironija“. Neoliberali Lietuvos valstybė kaip ir (didesniu arba mažesniu mastu) kitos neoliberalios dabarties valstybės yra šios pasaulinės palūkininkų tironijos interesus aptarnaujantis instrumentas.


Su nacionalinės valstybės vėliava tariamai išsivadavusi lietuvių tauta jau dvidešimt trejus metus yra išnaudojama neoliberalios Lietuvos valstybės. Jos oligarchinė struktūra, vis labiau integruojama į neoimperinį ES kvazipolitinį darinį, kartu su kitomis neoliberalių dabarties valstybių oligarchinėmis struktūromis yra pajungta aptarnauti transnacionalinės finansinės oligarchijos ir to, ką Johnas Perkinsas savo knygoje „Ekonomikos smogiko išpažintis“ pavadino „korporatokratija“ (korporacijų valdžia), interesus. Neoliberalios valstybės egzistavimo tikslas ir prasmė - užtikrinti kapitalo (po Žemės rutulį palūkininkų varinėjamų pinigų srautų) ir biomasės (neoliberaliu žargonu ji vadinama „žmogiškaisiais ištekliais“) judėjimo „laisvę“. Kaip smarkiai skiriasi nacionalinės ir neoliberalios valstybės puoselėjamos laisvės sampratos, galima pailiustruoti populiaria Atgimimo laikotarpio daina „Laisvė“ (žodžiai - Justino Marcinkevičiaus). „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro“, - dainavo Eurika Masytė. Tai - nacionalinės valstybės, tokios, kokios siekė atgimusi tauta, puoselėjama laisvė. Dabartinė Lietuva yra visiškai kitokio tipo šalis nei ta, kurios buvo siekiama „Dainuojančios revoliucijos“ metu. „Tai pavaryk mane, Tėvyne, nuo savęs...“ - tokia yra neoliberalios Lietuvos valstybės puoselėjama laisvė, pasak buvusio ministro pirmininko, „laisvė emigruoti“.


Daugiau kaip dvidešimt metų po komunizmo žlugimo neoliberalizmas buvo Vakarų visam pasauliui tariamas žodis. Net Kinijos milžinas, nusimetęs vakarietišką komunizmo jungą, buvo priverstas paklusti neoliberaliam „Vašingtono konsensusui“ ir kaip kadaise laisvosios rinkos utopijos tėvynė Didžioji Britanija netrukus tapo „pasaulio dirbtuve“. Tačiau jau po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios garsioji Franciso Fukujamos „istorijos pabaiga“, turėjusi reikšti ilgai truksiantį neoliberalizmo triumfą, pasidarė labai abejotina. Ukrainos krizė, dėl kurios konfliktuoja JAV, ES ir Rusijos neoliberalios oligarchijos, yra globalios neoliberalizmo krizės epizodas. Siūlomi vaistai šalies ekonomikai gydyti - drakoniškos neoliberalios „reformos“, kurių našta, suprantama, guls ne ant oligarchų, o ant paprastų piliečių pečių, - panašūs į gaisro gesinimą žibalu. Pasaulis greitai keičiasi. Ir gali būti, kad neoliberalizmas taps paskutiniu Vakarų žodžiu, kuriam buvo priverstas paklusti visas pasaulis. Jei taip, tuomet galime tapti ne tik epochos, užgimusios 1989-1991 m., pabaigos liudininkais. Gali būti, kad artėja pasaulio, prasidėjusio trimis didžiosiomis XVIII a. pabaigos revoliucijomis, - Vakarų dominuojamo pasaulio - saulėlydis. Kad ir kaip būtų, reikia atvirai pripažinti, kad mūsų istorinis ir geopolitinis kontekstas yra daugiau negu dramatiškas. Lietuvos valstybingumas išnyksta ir atgimsta globalių geopolitinių sukrėtimų laikotarpiais. Vargu ar Lietuvos saugumą šiandien įmanoma užtikrinti be NATO. Tačiau reikia nuolat prisiminti, kad Lietuva buvo iki atsirandant NATO ir ES. Ir ji bus po to, kai NATO ir ES nebeliks. Taip pat reikia turėti omenyje, kad būtent JAV, kurių kaip strateginės Lietuvos sąjungininkės užtikrinant mūsų šalies saugumą vaidmuo nekelia abejonių, yra globalios neoliberalios tvarkos architektės ir palaikytojos. O nutupdyti Zokniuose tuziną naikintuvų daug lengviau negu grąžinti Lietuvos demografinius rodiklius į 1991 metus. Pasaulis greitai keičiasi. Ir Lietuvos valstybei vėl tenka priimti tų pokyčių metamus iššūkius.

 

"Respublika", 2014 m. balandžio 11 d.