UA-136759553-1

Literatūriniai bandymai » Šančių kareivinės

 

Šančių kareivinės

 

Kai pamatysite sunaikinimo pabaisą stovint ten,
kur jos neturi būti (skaitytojas teįsidėmi!)...

(Mk 13,14)

 

„Jūs miegate su manimi, bučiuojate mano lūpas ir liečiate mano kūną, bet nenorite žinoti mano vardo. Esate banalūs gašlūnai, pažįstantys tik materialųjį realybės aspektą. Dvasinių dalykų prigimtis jūsų nedomina. Jus masina mano kojos ir mano klubų linijos, bet mano siela jus baugina, todėl vejate ją kuo toliau nuo savęs. Ir su kūdikio sąžine ištvirkaujate toliau. Kai kurie jūsų filosofai moko, kad jokių tikrų daiktų neegzistuoja – vien vardai. Bet mano vardas yra užgintas jūsų konferencijose, simpoziumuose ir politinės valdžios institucijose. Mano vardas ir geras vardas jūsuose yra contradictio in adjecto. Tik prisiminkite tą italą jūsų Parlamente. Jus vilioja mano krūtys ir mano pečiai, bet mano tikrąją esatį jūs esate ištrėmę į gyvenimo, jūsų vadinamo „civilizuotu“, užribį. Aš, Šviesnešio dukra ir sugulovė, Laisvės, tos didžiosios ištvirkėlės ir paleistuvės, gimdančios pabaisas ir šventuosius, dukra, esu įkalinta šiuose nykiuose griuvėsiuose kartu su žiurkių, kačių ir benamių jūsų padermės atstovų išmatomis – deja, sukurtoji gyvybė pasižymi dvoku ir smarve, tai, be abejo, liudija Kūrėjo darbo broką. Jūs, veidmainiai, smaginatės su manimi, jums patinka mano plaukų kvapas ir mano lūpų skonis, bet jūs negerbiate manęs, kaip prostitucijos paslaugų pirkėjas negerbia save parduodančios moters. Jūs džiaugiatės mano odos skaistumu ir švelnumu, bet mano tikrąją esybę esate išvarę anapus sociumo į šiuos niūrius, šlapimu dvokiančius rūmus. Dabar čia mano namai. Beje, nors manęs anaiptol nežavi čionykščiai kvapai ir pro supuvusį stogą pliaupiantis lietus, negaliu neprisipažinti, kad čionykštė draugija yra pakankamai įdomi. Atstumtieji daug įdomesni už visiškai integruotuosius. Neseniai mačiau čia vieną tokį, kuris man nieko neskolingas. Jis laužė duoną su utėlėtu ir apsimyžusiu valkata. Taip, tai buvo tasai vargšelis, kuriam neatsirado vietos jūsų Konstitucijoje. Vis dėlto jūs per mažai nutuokiate apie tikrąjį gyvenimą. Juk tam, kad galėtumėte ištvirkauti su manimi, aš turiu gimti jūsų sielose, nors daugelis jūsų kratosi pažinties su manimi, o kai kurie iš tikrųjų kūdikiškai nepažįsta manęs savo ištvirkime. Ištrėmę mane į šiuos liūdnus namus, net nebandėte išprašyti manęs iš savo širdžių. Nykūs griuvėsiai tapo tiesos ir tikrovės užuovėja sau meluojančioje ir įsivaizduotoje realybėje gyvenančioje civilizacijoje. Tiesa yra ten, kur žiurkių ir kačių išmatos, kur utėlėti ir apsimyžę iš visuomenės išmesti individai vis dar tęsia savo apgailėtiną egzistenciją. Bet už viską teks atsiskaityti.“

 

Toks buvo Nuodėmės skundas. Aš ją mačiau vienoje iš tų juodų kiaurymių, kadaise buvusioje langu, pro kurį koks rusų kareivis X ilgesingai žvelgdavo į apačioje Kapsuko prospektu važiuojančius troleibusus ir galvodavo apie kokio vietinio funkcionieriaus Y vardu pavadintą prospektą su juo riedančiais troleibusais kuriame nors Rusijos provincijos mieste, jo gimtinėje. Šančių kareivinės neturėjo išlikti. Kauno valdžia planavo nugriauti miestui gėdą darantį namų-vaiduoklių kompleksą. Vietoj keliolikos devynioliktąjį šimtmetį menančių, pasak paminklosaugininkų, neatskiriama miesto-tvirtovės dalimi esančių raudonų plytų pastatų turėjo išdygti gyvenamasis mikrorajonas iš stiklo ir plieno. Tai, kad pastaruoju metu keli raudoni pastatai buvo prikelti iš numirusiųjų antram gyvenimui (tai teikia vilties, kad bus pasirūpinta ir kitais kareivinių pastatais, iš kurių kai kurie, bent jau neprofesionaliam žvilgsniui, atrodo beviltiškai suniokoti), reikia laikyti beveik stebuklu, nes kas šioje šalyje yra paminklosaugininkų argumentai prieš mūsų valdininkų sustabarėjusio proto tvirtovę, apjuostą aukštų ir storų sienų, nuo kurių visi protingi argumentai atšoka kaip žirniai!

 

Iš Lietuvos pasitraukęs rusų karinis dalinys Šančių kareivines miesto valdžiai perdavė tvarkingas. Kodėl Kauno kareivinių likimas buvo toks nepanašus į raudonųjų Klaipėdos kareivinių likimą? Kodėl tuo metu, kai į uostamiesčio kareivines kėlėsi besikuriantis Klaipėdos universitetas, Šančių kareivinės buvo atiduotos naikinti gamtos stichijoms? Per keliolika metų vanduo, saulė ir vėjas, karštis ir šaltis padarė savo. Kai persikėlėme gyventi į Aukštąją Panemunę, man, ilgų pasivaikščiojimų mėgėjui, teko daugybę kartų eiti A. Juozapavičiaus prospektu pro šiuos liūdnus dar taip neseniai buvusios tvarkos griuvėsius. Viduramžių katedros giedojo himnus Aukščiausiojo išminčiai ir meilei. Jei žmogaus rankų kūriniai gali giedoti giesmę žmogaus kvailumui ir abejingumui, nėra abejonės, kad Kaune ji subtiliausiai ir graudžiausiai skambėjo šiuose raudonuose griaučiuose be stogų, langų, durų, be gyvybės. Absurdas. Idiotizmas. Vienas pažįstamas sakė, kad šis karo laikų kraštovaizdis taikos metu jam įkūnija žmogiškosios būties absurdą. Bet man visada atrodė, kad šiose juodose kiaurymėse vaikšto kažkokia tamsi ir niūri prasmė. Ypač naktį, kai tamsa įsiverždavo ir užpildydavo stogų ir langų neginamą griuvėsių tūrį, kai, dienos šviesai pralaimėjus kovą dėl spalvų, vienišos sienos leisdavosi tirpdomos nakties vandenyno, namai-vaiduokliai tyliai kuždėjo apie pačiose tikrovės gelmėse vykstančią dramą, apie tragišką istorijos pradžią ir pabaigą siekiantį ginčą. Šie pastatai iš tikrųjų buvo karo sugriauti, ir šimtuose juodų, civilizacijai ir padorumui įžūlų iššūkį metančių angų, tų keistų akių, lakesnė vaizduotė ir tragiškesnis gyvenimo jausmas nesunkiai galėtų atpažinti apokaliptinės sunaikinimo pabaisos akis, tas tikrovę ryjančias juodąsias skyles, kurių akivaizdoje iš sužeistos būties širdies veržiasi tyli aimana ir kuriose atsiveria pragaro bedugnė.

 

Mėgstu ilgus pasivaikščiojimus. Tačiau pasitaiko atvejų, kai didelius atstumus tenka nueiti ne visai savo noru. Tiesiog nėra kitos išeities. Neturiu automobilio ir, prisipažinsiu, neturiu noro jį įsigyti. Neturiu nė komplekso dėl to, kad neturiu noro įsigyti automobilį. Šiuo metu susisiekti miesto ribose naudoju dvi transporto priemones – viešąjį transportą ir savo paties kojas. Paprastai man jų pakanka. Tačiau pirmaisiais gyvenimo Užnemunėje metais teko kelis kartus nukentėti, mat neišmaniau Kauno viešojo transporto judėjimo Žemųjų Šančių ir Panemunės kryptimis subtilumų. Troleibusų ir autobusų stotelėse tvarkaraščių tuomet dar nebuvo galima rasti. Tvarkaraščius teko išmokti ne iš popieriaus, o iš savo paties patirties. Na, bent jau įsiminti paskutinių troleibusų, autobusų ir mikroautobusų išvykimo iš miesto centrinės dalies į Panemunę laiką. Mat gyvendamas Savanorių prospekte pripratau prie to, kad į namus Kalniečiuose iš senamiesčio troleibusu galima parsigauti dar vienuoliktą valandą vakaro. Todėl buvau nemaloniai nustebintas, kai sužinojau, kad jei dešimtą valandą nesi patogiai įsitaisęs paskutiniame 37-o maršruto mikroautobuse, riedančiame į jaukiame, bet tikrame užkampyje pasislėpusią Plento gatvę (apie jos egzistavimą devyni iš dešimties kauniečių nė nenutuokia), namo teks keliauti pėsčiomis iš pradžių iki geležinkelio stoties, o tada – toliau į pietryčius ilgu Žemuosius Šančius kertančiu A. Juozapavičiaus prospektu, anaiptol ne pačia saugiausia vieta pasaulyje, ypač naktį. Aišku, dar lieka taksi. Bet ši paslauga man kainuotų tiek pat kiek dvylika butelių alaus arba mėnesinis autobuso bilietas (buvau doktorantas, taigi turėjau teisę bilietą įsigyti už pusę kainos). Turbūt net nereikia sakyti, kad taksi mano praktinėje filosofijoje visada užėmė vieną iš paskutinių vietų.

 

Man teko kelis kartus grįžti pėsčiomis. Patį pirmą kartą eidamas pro ilgą kareivinių eilę pajutau, kad ši liūdna erdvė sklidina kažkokios slogios, bet kartu labai sunkios ir tirštos (sic!) tuštumos. Kažkokia tamsi kančia sklido iš mirusių pastatų akiduobių. Tą naktį – atleiskite už saldžią banalybę – verkė dangus. Buvo apsiniaukę ir lijo. Nuo kareivinių iki savo namų – geras pusvalandis kelio pėsčiomis – nesutikau nė vieno praeivio. Tik gatvės žibintų ir pravažiuojančių automobilių dirbtinės šviesos blaškė (laimei) tobulai nykią nuotaiką, kuria mano sielą užbūrė paslaptinga juodų kiaurymių tuštuma. Eidami nuo kareivinių link Nemuno, maždaug po dešimties minučių kelio prieiname Šančių kapines, o iškart už jų – Panemunės tiltas (kalbama, kad jo techninė būklė tokia, jog toliau eksploatuoti gali būti pavojinga). Po tiltu Nemunas iš lėto stumia į pietus savo tingius vandenis. Beveik iš karto už tilto upė keičia kryptį, o prie Napoleono kalno ryžtingai pasuka į šiaurę, taip užnerdama Šančiams vandens kilpą. Tą lietingą ir vėjuotą lapkričio naktį man pasirodė, kad Nemunas plukdo į jūrą tai, ką kai kurie rusų filosofai vadino pasaulio ilgesiu.

 

O antrą kartą aš mačiau Nuodėmę. Vienų iš atokiau nuo gatvės esančių griuvėsių trečio aukšto kiaurymėje kažkas bolavo. Tai buvo tarytum keistas, šviesus mirusios juodos akies vyzdys. Pabandžiau geriau įsižiūrėti į paslaptingą, šviesią, pailgą dėmę ir išvydau moterį. Teatleidžia man feministės! Dėl savo regėjimo galiu kaltinti nebent mylimą lietuvių kalbą ir vieną vokiečių tapytoją simbolistą. Negalėjo būti nė menkiausios abejonės. Aš mačiau Franzo von Stucko „Nuodėmę“. Apnuogintą, švytintį torsą ir krūtis gaubė ilgi, vešlūs, juodi kaip pati moterį supanti negyvos akiduobės tamsybė plaukai. Be plaukų ir tamsos, moteris turėjo dar vieną rūbą – didžiulę juodą gyvatę. Šliužas buvo apsivijęs jos pečius ir grakštų liemenį, o jo galva ilsėjosi ant baltos krūtinės. Keista, bet figūra griuvėsių angoje man neatrodė gašliai. Ji buvo tiesiog graži, ir jei ne pavojingas jos kūną glamonėjantis gyvis, galėjai pamanyti ją esant šios niūrios vietos puošmena, skaisčiu perlu tamsiose irimo ir nykimo vandenyno gelmėse. Tiesa, moters veidas, kitaip nei švytintis kūnas, buvo pusiau nugrimzdęs į tamsą, todėl negalėjau gerai įžiūrėti jos akių ir lūpų linijos. Vis dėlto jutau, kad iš jos veido sklinda kažkokia keista ramybė ir tvirtas pasitikėjimas savimi, toks, kokį spinduliuoja veidai žmonių, iš tikrųjų vertų pasitikėjimo savimi, o ne tuščiagarbių ir kvailių. Ir tuomet supratau – moteris laimina naktį ir miestą. Ji iš tikrųjų buvo šio paminklo žmogaus nejautrumui, kvailumui ir abejingumui siela. Griuvėsių Madona, rami ir rimta tarsi tamsi stačiatikių ikona, iš šių akmeninių griaučių urbi et orbi skelbė dovanojimo aktą. Švytinčio kūno ir tamsos šydu pridengto veido savininkė siūlė pasauliui save. Ji buvo tikra, kad pasaulis jos neatstums.

 

Man teko dar porą kartų grįžti namo pėsčiomis. Ir abu kartus mačiau ją toje pačioje kiaurymėje, kurioje regėjau aną įsimintiną naktį. Mano naktiniai pasivaikščiojimai baigėsi, kai pagaliau sugebėjau prisiderinti prie viešojo transporto judėjimo šioje Kauno miesto dalyje ypatumų. Tačiau visai neseniai teko prisiminti senus laikus. Tą vakarą pamiršau, kad savaitgaliais ir šventadieniais viešasis transportas savo paslaugas baigia teikti dar anksčiau negu darbo dienomis. O buvo šeštadienis. Taigi vėl ėjau pro Šančių kareivines. Aišku, nepamiršau pažiūrėti į angą, kurioje tris sykius mačiau baltą moterį tamsos šydu pridengtu veidu, su juoda gyvate ant pečių. Anga buvo tuščia. Aš apžiūrėjau kitus komplekso pastatus. Bet Nuodėmės niekur nebuvo. Pamaniau, jog labiausiai įtikinantis jos dingimo paaiškinimas bus tai, kad kai kurie kareivinių pastatai jau kelintas mėnuo buvo restauruojami. Kad patikrinčiau savo hipotezę, dar du kartus naktį apsilankiau kareivinių rajone. Nuodėmės nebuvo. Ji paliko Šančių kareivines.

 

Čia būtų galima ir baigti. Civilizacija šventė pergalę prieš Nuodėmę. Iš numirusiųjų prikelti pastatai atrodė puikiai. Pirmuose aukštuose kūrėsi drabužių, avalynės, fotoprekių ir kitų mažmožių krautuvėlės (vis šiokia tokia duoklė viešajam interesui), o į antro ir trečio aukštų brangius butus kėlėsi nauji kareivinių gyventojai. Eidamas pro šalį mačiau antro aukšto butuose į sienas įmontuotus didžiulius plokščiaekranius televizorius, mačiau aukštas lubas ir prabangius, daug elektros energijos ryjančius šviestuvus. Jauki šviesa ir šiluma sklido iš erdvių, prieš kelis mėnesius dar buvusių kraupiomis, juodomis akmeninių kaukolių akiduobėmis. Buvusioje kačių ir žiurkių karalystėje žmonės rūpinosi savo nauja buitimi, kūrė planus, o gal net bandė vieni kitus mylėti.

 

Būtų galima ir baigti, jei ne dar vienas nutikimas ant tilto. Metų laikai, diena ir naktis, giedra ir debesimis užklotas dangus, žvaigždės ir mėnesiena, vėtra, griaustinis ir žaibas, liūtis ir pūga, išdidžiai plaukiančios ilgakaklės gulbės ir kartu su paskutiniais lapkričio lapais bei šlapdriba stipraus vėjo gūsio genama varna – šių ir daugelio kitų gaivalų bei elementų kombinacijos verčia Nemuną vis kitaip prabilti į stebėtojo sielą. Medituojantis budistas ir laimikio tykojantis medžiotojas, pasitikėjimo kūrinija kupinas, vidinę harmoniją atradęs maldininkas ir tarytum Puškino Varinio raitelio persekiojamas bėglys – štai ką gali padaryti iš jūsų upė, aišku, jei jūsų jausmai ir vaizduotė nėra visai atbukę. Tą vakarą oras buvo toks bjaurus, kad net tie, kurie džiaugiasi dėl klimato atšilimo (juk ne paslaptis, kad yra žmonių, nepatenkintų „šaltomis ir drėgnomis“ Lietuvos vasaromis, gana nejautrių, kad įstengtų užjausti kai kurių Ramiojo vandenyno salų gyventojus, kurie dėl vandenyno lygio kilimo pirmieji neteks savo tėvynių, ir gana bukų, kad galėtų susieti Lietuvos pajūrio kopų niokojimą su klimato atšilimu), neišdrįstų viešai išpažinti savo kvailų pažiūrų. Buvo pati gruodžio pabaiga, o termometro stulpelis jau kelias dienas buvo įstrigęs ties +8°C žyma. Genami stipraus vėjo – pajūryje siautėjo audra – dangumi pašėlusiu greičiu skriejo pilki debesys. Oras buvo pilnas vandens lašų. Žemė atrodė apiplėšta, išprievartauta ir išniekinta. Jos nykaus nuogumo nedengė baltas sniego apdaras. Ėjau Panemunės tiltu ir maždaug ties ta vieta, kur kitados man pasirodė, kad lėti ir tingūs Nemuno vandenys plukdo į jūrą pasaulio sielvartą, pažvelgiau žemyn. Šukuojami iš kojų verčiančio vėjo Nemuno vandenys gana smarkiai bangavo, upė atrodė pikta ir pilna kažkokios kitos – ne žuvų ir moliuskų – gyvybės. Staiga tamsiose vilnyse pamačiau kraupius juodus sūkurius, siejamus kažkokios keistos, bet griežtos logikos. Ir štai raibuliuojančiame, sunkiame vandenyje įžvelgiau gerai pažįstamus vaiduokliškus kontūrus. Tai buvo tos pačios juodos kiaurymės ir nykūs griuvėsiai. Ir tada supratau, kad Šančių kareivinės – tai visas pasaulis, o negyvos, bedugnės akiduobės, juodi sūkuriai, įsiurbiantys bei sumaišantys trapų gėrį ir neapsakomą blogį, kuriuose siautėja didžioji paleistuvė, gimdanti pabaisas ir šventuosius, – žmonių, visų mūsų sielos. Kiekvienoje jų tūno graži, balta moteris tamsiu šydu pridengtu veidu, su didele gyvate ant pečių. Ir retai, labai retai čionai užklysta tasai, kuris su utėlėtu ir apsimyžusiu valkata laužo duoną.

 

 

"Šiaurės Atėnai", 2007, Nr. 17 (843)