Paštas » Paštas (KLC). Iš skirstytojo perspektyvos

Paštas (KLC). Iš skirstytojo perspektyvos

 

Mat pašte trūko darbuotojų, tad kiekvienas turėjo arti už du.

 Charles Bukowski, „Paštas“

 

 

Kai jau sutaręs dėl darbo AB Lietuvos pašto Kauno logistikos centre (KLC), bet dar nepradėjęs dirbti skaičiau atsiliepimus internete apie skirstytojo darbą, kuriuose buvo išvardinti šio darbo privalumai ir trūkumai, tarp pastarųjų – o jie gerokai viršijo privalumus – visada buvo nurodoma, kad tai yra sunkus ir menkai apmokamas darbas, „beveik kaip valytojos“. Tarp privalumų dažniausiai buvo minimi laiku mokamas atlyginimas ir socialinės garantijos. Visgi labiausiai man į akis krito vienas (toks iš tikrųjų buvo tik vienas!) atsiliepimas, – nežinia, ar tai buvo nuoširdus įsitikinimas, o gal ironija ar net sarkazmas, – kuriame žmogus (kiek pamenu, tai buvo vyras) tvirtino, jog didžiausias skirstytojo darbo privalumas yra jo „teikiamas pasitenkinimas, kad atlieki visuomenei naudingą veiklą“. Be abejonės (juo labiau be ironijos ar sarkazmo), KLC yra vieta, kurioje atliekama tokia visuomenei naudinga veikla. KLC taip pat yra vieta, kurioje (8 300 kv. m plote) įdėmus žvilgsnis lengvai aptinka jei ne visas pagrindines Lietuvos visuomenės problemas, tai bent jau vieną pagrindinių (mano įsitikinimu – pagrindinę) problemų.

 

2015 m. vasario 26 d. įvykusiame KLC atidaryme dalyvavo ne tik Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras, bet ir pats ministras pirmininkas – pastarasis pareiškė, jog „šis centras yra dar vienas įrodymas, kad valstybės valdoma bendrovė Lietuvos paštas tapo pažangia įmone, koja kojon einančia su rinkos tendencijomis“. Tai, be abejo, liudija, kad KLC yra vienas iš neoliberalios Lietuvos valstybės pasididžiavimo objektų, panašiai kaip 1931 m. gruodžio 31 d. atidaryti Kauno centrinio pašto rūmai buvo vienas iš nacionalinės Lietuvos valstybės pasididžiavimo objektų. Projektuodamas juos Feliksas Vizbaras, aišku, negalvojo apie tai, kad jo kūrinys – kaip Kauno modernizmo architektūros dalis – kada nors taps kandidatu į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ko gero, jam pirmiausia rūpėjo įnešti savo indėlį į tai, kad atgimusi ir savo valstybę kurianti lietuvių tauta ilgam įsitvirtintų iš savo protėvių paveldėtame žemės lopinėlyje prie Baltijos jūros, Nemuno ir Neries. Automagistralės Vilnius–Kaunas 91,5 km įsikūręs KLC, aišku, niekada nepretenduos į tokią prestižinę nominaciją. Tokia „architektūra“ galėtų atsirasti bet kur pasaulyje, bet kurioje „globalios Lietuvos“ vietoje. Ir net tada, kai lietuvių tautos prie Baltijos jūros, Nemuno ir Neries nebeliks.

 

KLC yra nepasiekiamas Kauno miesto visuomeniniu transportu. Į darbą tenka vykti nuosavu automobiliu arba Lietuvos pašto samdomu mikroautobusu (už važiavimą mokėti nereikia), išvykstančiu nuo geležinkelio stoties 6.47 ryte ir 18.47 vakare. Tai gana patogu gyvenantiems miesto centre ir šalia Savanorių prospekto – ten, kur važiuoja mikroautobusas. Tačiau jei tam, kad nusigautum iki jo trasos, tenka naudotis visuomeninio transporto paslaugomis, kelionė į darbą gali užtrukti gerą valandą. Man, gyvenančiam Panemunės (kuri Kauno miesto dalimi tapo tik 1931 m.) užkampyje, keltis tenka 5 valandą ryto. Pavėlavai – tavo bėdos. Laimei, nuo geležinkelio stoties iki Karmėlavos oro uosto kursuoja 29-asis autobusas. Reikia išlipti Narėpų stotelėje, pereiti gyvenvietę (tai trunka apie 10 minučių) ir gerą pusvalandį žingsniuoti vos matomu žvyrkeliu per retais krūmokšniais apaugusį lauką autostrados link. Turbūt nereikia nė sakyti, kad toks žygis įmanomas tik esant sausiems orams ir šviesiajam paros metui. Jeigu šios sąlygos įvykdytos, jūs turite puikią galimybę būti apdovanotas susitikimu su laukinės gamtos atstovu. Kartą tokioje kelionėje danguje ratus suko vanagas. Kitą kartą iš po kojų purptelėjo kurapka. Kiškiai iš šalia esančio Biruliškių miško lankosi net pačioje KLC teritorijoje. Bet štai ir apsaugos darbuotojo būdelė. „Į darbą“, – sakau susidūręs su pastarojo klausiamu žvilgsniu. „Šeštadienį? Šeštadienį visi pas mergas varo. Tik mes dirbame.“ Aišku, įleidžia. Žino, kad KLC dirba 24 valandas per parą. Išskyrus Kūčių naktį, Kalėdas (Kalėdų antrosios dienos vakare naktinė pamaina jau pradeda darbą), Naujųjų metų naktį ir sausio 1-osios dieną (vakare naktinė pamaina jau pradeda darbą), Velykas (Velykų antrosios dienos vakare jau dirbama), valstybinių švenčių dienas nuo 7.30 iki 19.30 ir kiekvieną sekmadienį nuo 7.30 iki 19.30. (Tuomet iš tikrųjų dirba tik apsauga.) Kokia maloni krikščioniškosios kultūros liekana! Ačiū ir už tai.

 

KLC dirba apie porą šimtų įvairių tautybių žmonių. Jonas, Janina, Jolanta, Regina, Raminta, Violeta, Mindaugas, Tomas, Ramūnas, Vaidilutė, Anita, Kęstutis, Birutė, Sonata, Inga, Olga, Agnieška, dvi šviesiaplaukės Danguolės (abi mano pamainoje), tamsiaplaukis Aronas… Lietuviai, rusai, lenkai, žydai. Kodėl jie čia, šiame didžiausiame Lietuvos pašto – įmonės, turinčios 5 387 darbuotojus ir mokančios 509,06 euro (popieriuje) vidutinį atlyginimą, – padalinyje? „Specialiai ieškau, kur mažiau moka, bet nerandu“, – sako operatorius (taip išdidžiai yra vadinami krovikai) Jonas. Kiekvienas čia atsidūrė dėl savų priežasčių. Kai kurios moterys, dirbančios pašte dvi dešimtis ir daugiau metų, yra nusiteikusios čia sulaukti pensijos. Skirstytoja Gita turėjo problemų su antstoliais – ji dirbo truputį ilgiau kaip pusmetį ir išėjo, kai tik šios problemos tapo nebe tokios smaugiančios. Gerai nusimanantis apie buitinę techniką operatorius Aronas norėjo įsidarbinti pardavėju „Topo centre“, bet nė 40 metų neturinčiam vyrui buvo pasakyta, kad jis „per senas“. Laimei, KLC nėra diskriminacijos dėl amžiaus. Porą mėnesių mačiau operatoriumi (t. y. kroviku) dirbant į aštuntą dešimtį įžengusį senjorą. Bet jam sunkiai sekėsi. O štai skirstytojas Paulius pašte – kaip žuvis vandenyje. Šiemet jam sukanka 20 metų. Per tris mėnesius išmoko daugiau, nei kai kurie išmoksta per trejus metus. Tai pirmas jo rimtas darbas ir pirmi rimti pinigai. Į darbą žiūri labai atsakingai. Jo senelė taip pat dirba KLC. Turi mylimą merginą ir kurs su ja šeimą. Aš pats čia dėl pinigų. Įsidarbinau, kai visiškai nebegalėjau užsidirbti pragyvenimui, dirbdamas „pagal specialybę“. Kalbėti ir rašyti kitiems tai, kuo pats netiki, – o būtent taip turėčiau elgtis, norėdamas žengti „koja kojon su rinkos tendencijomis“, – ne man. Šiuo požiūriu paštas man yra geresnė vieta nei universitetas.

 

Po KLC stogu pluša trijų pagrindinių „specialybių“ darbuotojai. Palei šiaurinę pastato sieną išsidėsto Duomenų įvesties grupė – suvestukai. Tai moteriškiausias KLC darbuotojų segmentas. Aišku, yra ir vyrų, tarp kurių ir suvestukų grupės vadovas Ernestas. Darbas – beveik vien prie kompiuterio. „Kaip pas juos hemorojus neišsivysto?“ – „O ką tu žinai – gal ir išsivysto“ (iš skirstytojų pokalbio). Suvestukai nedirba savaitgaliais ir naktimis. (Bet negauna ir priemokos už naktinį darbą.) Dėl jų – iš tikrųjų sunkaus, kokio nenorėčiau dirbti, – darbo skirstytojai, dirbantys registruoto pašto sektoriuje, kompiuteryje gauna informaciją apie siuntas. Siuntėjas. Gavėjas. Išsiuntimo paštas. Gavimo paštas. Siuntos svoris. Siuntos kategorija. Ir t. t. Ir apie kiekvieną nusususią siuntą. Iš suvestukų skirstytojai taip pat gauna laiškų dėžes, dėl kurių skaičiaus kartais gali rimtai sugesti nuotaika. Tačiau pagrindinė, sakyčiau, egzistencinė komunikacija vyksta tarp skirstytojų – o jie, pasidalinę į registruoto ir neregistruoto pašto skirstytojus, užima visą vidurinę KLC dalį – ir pietinėje KLC dalyje šeimininkaujančių operatorių, iš kurių skirstytojai gauna maišus, į KLC iš visos Lietuvos atvežamus pašto mašinomis. Siuntėjas–išsiuntimo paštas–mašina–KLC operatorius–KLC skirstytojas–KLC operatorius–mašina–gavimo paštas–gavėjas. Toks yra didžiosios siuntų dalies kelias. Didžiąją pastarojo dalį (pradedant išsiuntimo paštu ir baigiant gavimo paštu) siuntos keliauja maišuose ir tik pačiame savo kelionės viduryje, būdamos KLC skirstytojų išlaisvintos iš maišo, į kurį pateko išsiuntimo pašte, trumpai atsiduria skirstytojų konteineriuose ir vežimėliuose (tokiuose, kokius matome prekybos centruose), iš šių jos KLC skirstytojų vėl išmėtomos į maišus, šiuos KLC operatoriai gabena į pašto mašinas ir taip siuntos pasiekia gavimo paštą. Maišas yra skirstytojo darbo alfa ir omega, pradžia ir pabaiga. Tai tokia svarbi skirstytojų profesinės veiklos realybė, kad naktį (o maišų visada būna daugiausia naktį) – tarp 21.00 ir 1.00 – naktinei pamainai visada padeda atidarytuvai. Tai žmonės, kurie vien tik atidarinėja maišus. Pastaroji operacija reiškia maišo turinio išvertimą ant skirstymo stalo ir kiekvienos jame buvusios siuntos sutikrinimą skaitytuvu (skeneriu). Atidarytuvai nedirba šeštadienio naktį, kai pamaina turi suktis, kaip išmano, ir sekmadienio naktį, kai viskas yra dar kitaip. Dabar iš atidarytuvų liko viena Jolanta. Justas ką tik išėjo iš darbo (reikia studijuoti, juk ne visą gyvenimą dirbsi skirstytoju), o Sonatą jau seniai pasiglemžė kiniečiai. Bet apie juos vėliau.

 

„Ar jau visi kaunai suvažiavo?“ – teigiamas operatoriaus atsakymas į šį klausimą reiškia, kad jau atvažiavo mašinos iš visų 21 Kauno pašto (tai įvyksta apie 17 valandą), ir pirmenybės (maišų su pirmenybine korespondencija) bei nepirmenybės (maišų su nepirmenybine korespondencija) krūvos prie registruoto pašto skirstymo sektoriaus nustos augti, ir prasidės paskutinis dieninės pamainos darbo etapas. Neregistruoto – arba paprasto – pašto skirstytojai taip pat dirba su pirmenybe ir nepirmenybe, bet darbo mastai ten mažesni. Mažesnės maišų krūvos, nėra siuntų skenavimo ir akių gadinimo žiūrint į kompiuterio ekraną, kuris dažnai meta raudonai – į stulpelį (kuris gali būti gana ilgas, nes į maišą leidžiama dėti iki 250 siuntų) su regėjimui nekenksmingos žalios spalvos įrašais „sutikrinta“ įsibrauna vienas arba keli agresyvūs „nesutikrinta“, papildyti ekrano viršuje atsirandančiu raudonu įrašu „siuntų grupėje liko nesutikrintų siuntų ir / arba siuntų grupių“ arba „šių nuskenuotų objektų nėra gautai siuntų grupei priskirtų objektų sąraše: (čia nurodomi jų brūkšniniai kodai)“. Tokiu atveju reikia taisyti savo (jei nenuskenavai kurios nors siuntos, ją reikia surasti jau nuskenuotų siuntų krūvoje ir nuskenuoti) arba kitų (tų, kurie suformavo ir išsiuntė maišą ir kurių dėka maiše atsirado siuntų, kurių ten neturėjo būti, arba atvirkščiai – trūksta siuntų, kurios ten turėjo būti) klaidas, o tai – papildomos laiko sąnaudos ir papildomas krūvis nervų sistemai.

 

Mažoji nepirmenybinė korespondencija (laiškai) skirstoma į tris mėlynas dėžes, panašias į tas, kurios naudojamos prekybos centruose pirkiniams krauti, tik kiek didesnes, – Lietuvą (visi laiškai, išskyrus laiškus į Kauną ir Kauno rajoną), Kauną (laiškai į Kauno miestą) ir rajoną (laiškai į Kauno rajoną). Didžioji nepirmenybė (visos kitos siuntos) yra išmėtoma į tris vidutinio žmogaus ūgio dydžio konteinerius – geltoną (I zona), žalią (II zona) ir mėlyną (III zona). Pradedančiam skirstytojui dažnai būna sunku įsiminti, kad, pavyzdžiui, siuntą į Kazlų Rūdą reikia mesti į žalią konteinerį, o siuntą į Lazdijus – į geltoną. Man pačiam pradžioje buvo sunku suprasti, kodėl siuntą į Šilalės rajoną reikia mesti į žalią konteinerį, o siuntą į šalia esantį Plungės rajoną – į geltoną. Siunta į Rokiškio rajoną turi būti metama į geltoną konteinerį, o siunta į kaimynystėje esantį Zarasų rajoną – į žalią. Pasirodo, viskas paprasta (bet tą paprastą dalyką teko suprasti pačiam), jeigu pažiūrėsi į Lietuvos administracinio suskirstymo žemėlapį. Klaipėdos, Telšių, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus apskritys sudaro I zoną. Vilniaus, Utenos, Marijampolės, Tauragės apskritys ir Kauno apskrities Kėdainių, Raseinių, Jonavos, Kaišiadorių, Prienų ir Birštono rajonai priskirti II zonai. Kauno miestas ir Kauno rajonas – III zona. Darbą su didžiąja ir mažąja nepirmenybe dieninė pamaina baigia palikdama ją konteineriuose ir dėžėse – toliau ją skirstys ir išsiųs naktinė pamaina. Bet mažosios, o ypač didžiosios pirmenybės palikti naktinei pamainai negalima. Mažoji pirmenybė skirstoma į dvi – Lietuvos ir Kauno bei rajono – dėžes. Jos bus nuneštos prie metalinių lentynų, kur Danguolė išskirstys jų turinį į 88 skyrius su Lietuvos miestų ir Kauno rajono gyvenviečių pavadinimais bei Kauno miesto paštų numeriais. Moteris nuskenuoja ant laiško esantį brūkšninį kodą ir kodą, esantį ant skyriaus, į kurį padės laišką. (Būna dienų, kai atėjusi į darbą dieninė pamaina randa keliolika nepirmenybės dėžių su keliais tūkstančiais laiškų, kurias paliko naktinė pamaina ir suvestukai.) Kai skenavimo procedūra bus baigta, kiekvieno skyriaus laiškai bus surišti ir įmesti į atitinkamą maišą, jame kartu su didžiąja korespondencija keliaus į jų gavimo paštą. Didžioji pirmenybė nėra mėtoma į konteinerius, bet kraunama į vežimėlius, šie vežami prie 11 stovų su pakabintais ant jų 88 (23 – I zonos, 26 – II zonos, 39 – III zonos) maišais. Čia kita Danguolė, Violeta arba Raminta su didžiąja pirmenybe padarys tą patį, kas daroma su mažąja, – skirtumas tik tas, kad čia siuntos metamos tiesiai į maišą. Didžiosios pirmenybės skirstymo pabaiga ženklina dieninės pamainos darbo pabaigą.

 

Pagrindinis darbas KLC vyksta naktį. Naktį nepirmenybės (pirmenybės, laimei, visada būna mažiau) krūvos aukštis gali viršyti paties skirstytojo ūgį. Šios srities rekordai neabejotinai priklauso laikotarpiui prieš Kalėdas ir Naujuosius metus – dovanų siuntimo metui. Naktį darbo tempas greitesnis, o darbo laikas pasižymi griežtesne struktūra. Šią struktūrą kuria objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Objektyvūs – pašto mašinų, atvežančių ir išvežančių maišus, tvarkaraščiai. Pavyzdžiui, išvykimo iš KLC tvarkaraštis atrodo taip: 21.40 – Vilnius I, 23.30 – Vilnius II, 23.40 – Šiauliai, 23.50 – Panevėžys, 0.40 – Klaipėda, 1.35 Lazdijai (Alytus, Varėna, Druskininkai), 2.00 – Marijampolė (Vilkaviškis), 2.40 – Tauragė (Šakiai, Jurbarkas), 2.55 – Raseiniai (Kėdainiai), 3.35 – Prienai, 4.00 – Kaišiadorys, 4.05 – Jonava. Subjektyvus veiksnys yra pats skirstytojas. Skirstytojai skirsto ne tik pirmenybę ir nepirmenybę, bet ir laiką – ilgą dvylikos valandų darbo dieną, o ypač – naktį. Sunku pasakyti, kaip KLC darbuotojų suvartojamo alkoholio kiekis atrodo visos Lietuvos statistikos kontekste, bet rūkančiųjų skaičiumi KLC gerokai viršija šalies vidurkį. Galbūt suvestukų sektoriuje rūkančiųjų skaičius yra artimesnis šiam vidurkiui. Bet tarp skirstytojų ir operatorių jis tikrai daug aukštesnis. Jeigu neskaičiuosime Pauliaus, kuris pas mus tik iki mokslo metų pradžios, rūkantieji mūsų pamainoje sudaro 80 % (4 iš 5). „Einam į lauką!“ – moterišku balsu išreikštas imperatyvas ženklina objektyvaus ir subjektyvaus nakties laiko struktūrą formuojančių veiksnių sutapimą. KLC rampoje šalia pašto mašinų ir maišų surūkyta cigaretė paliks praeityje valandą, dvi, o gal ir tris laiko, praleisto amžinai dirbtine šviesa apšviestame sandėlyje, ir atvers ateities perspektyvą, kurioje iki nuolatinio skaitytuvų pypsėjimo ir žiūrėjimo į maišus bei jų turinį pabaigos liks valanda, dviem ar trimis mažiau. Parūkyti prieš darbo pradžią – šventas reikalas. Rūkoma, kai atiduodami pirmenybės maišai pirmam Vilniui. Rūkoma prieš atvykstant antram Vilniui. Pastarasis atveš dar daugiau pirmenybės ir nepirmenybės maišų, o jo atvykimas ženklina intensyviausio skirstytojų darbo etapo pradžią, kai būtinai reikia atidaryti visus pirmenybės maišus, sutikrinti ir išskirstyti jų turinį į naujai formuojamus I ir II zonų maišus, juos uždaryti, užrišti (apie tai – keliomis eilutėmis toliau) bei atiduoti operatoriams, šie nugabens juos pašto mašinoms, išvykstančioms iš KLC į Vilnių, Šiaulius, Panevėžį ir Klaipėdą. Parūkyti po šio darbo etapo – šventas reikalas. Kitas darbo etapas – III zonos (t. y. Kauno ir Kauno rajono) pirmenybės skirstymas ir išsiuntimas. Paprastai jis baigiamas 3.00–4.00, kai pamaina eina valgyti. Parūkyti po valgio – šventas reikalas. Paskutinis pamainos darbo etapas – nepirmenybės (tuo metu, kai vieni pamainos darbuotojai skirsto pirmenybę, kiti doroja – t. y. atidarinėja maišus – nepirmenybės krūvą ir mėto jos maišų turinį į konteinerius) skirstymas į visų 88 krypčių maišus. Aišku, maišai yra labai nevienodai rajūs. Maiše į Pabradę gali būti vos kelios, o į Kauno rajone esantį Zapyškį – vos viena kita siunta. Bet didžiųjų miestų maišai godžiai ryja siuntas ir sparčiai pildosi. Į Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Alytų, Marijampolę, ką jau kalbėti apie Vilnių, visada išsiunčiama po kelis maišus. Kai maišas prisipildo (arba jei ir neprisipildo, bet tiesiog turi būti siunčiamas), jį reikia uždaryti. Tai kompiuteryje atliekama operacija, kuri ne visada pavyksta sklandžiai, t. y. monitorius meta raudonai: „Objektai su nuskaitytais brūkšniniais kodais yra netinkami formuojamai siuntų grupei.“ Dažniausiai taip atsitinka tada, kai padaromos klaidos atidaryme (t. y. atidarinėjant maišus ir sutikrinant juose esančias siuntas). Kai viskas sutvarkyta ir maišas uždarytas, jis yra užrišamas plonu tvirtu geltonos spalvos šniūru, ant šio pririšama žymelė su brūkšniniu kodu ir miesto pavadinimu (arba Kauno rajono gyvenvietės pavadinimu ar Kauno miesto pašto numeriu), ir maišas velkamas bei metamas į krūvą. Didžiausia yra Lietuvos krūva. Kiek mažesnė – miesto (t. y. Kauno) krūva. Mažiausia – rajono krūva. Su viena kita rūkymo pertraukėle įveikiamas ir šis paskutinis naktinės pamainos darbo etapas.

 

Pagaliau namie. „Visuomenei naudinga veikla“ gana smarkiai išnaudoja, išgręžia kaip kempinę. Tokia sausa gali sugerti daug alaus. Negi grįžęs iš naktinės pamainos iš karto eisi miegoti? Gal aš darbinis gyvulys? O pasaulio įvykiai? O kultūra? Taigi prie kompo. Bet kompas pilnas virusų. Lėtas. Įsijungimas gali užtrukti gerą pusvalandį ar net valandą. Nėra pinigų sutaisyti. Dvejus metus gyvenome be šaldytuvo. Senas nepataisomai sugedo, o naujam pinigų nebuvo. Išmokau gerti šiltą alų. Kol kompas įsijungia – vieno bambalio „Šnekorių“ tamsaus ir nebėr. Su pasaulio įvykiais ir kultūra susipažįsti begerdamas antrą. Po to ramia sąžine galima tris valandas ir numigti. Po miego (apie 13.00–14.00) prasideda pirmoji „laisva“ diena. Antroji bus visavertė. Po to – vėl į dieninę pamainą, o kitą dieną – į naktinę. Vėl paštas, vėl maišai.

 

Maišai vadinami miestų, kuriuose yra jų gavimo paštas, vardais. Vilniaus maišas. Klaipėdos maišas. Alytaus maišas. „Kiek maišų turime?“ – „Kol kas penkis, – į operatoriaus klausimą atsako Danguolė: – Vienas stovi, keturi guli. Aronas numetė, o Danguolė (kita – A. M.) taisyklingai pastatė.“ Vienas stovi, keturi guli. Lietuvos miestai, išskyrus vieną – Vilnių, – guli tarsi maišai ar boksininkas po sunkaus nokdauno ir vis negali demografiškai atsitiesti. Kaip skiriasi Lietuvos valstybės, pastačiusios Kauno centrinio pašto rūmus, ir Lietuvos valstybės, pastačiusios KLC, demografinės tendencijos! Nuo 1918 iki 1939 m. gyventojų skaičius Lietuvos valstybėje (su Klaipėdos kraštu, bet be Vilniaus krašto) išaugo nuo 2,3 mln. iki 2,4 mln. (t. y. padidėjo daugiau kaip 4 %). Ypač sparčiai augo miestai. Panevėžyje gyventojų skaičius išaugo nuo 19 tūkst. iki 27 tūkst., Šiauliuose – nuo 21 tūkst. iki 32 tūkst., Klaipėdoje – nuo 36 tūkst. iki 47 tūkst., laikinojoje sostinėje Kaune – nuo 92 tūkst. iki 155 tūkst. Pirmoji Lietuvos Respublika turėjo daug trūkumų. Vis dėlto vienas faktas abejonių nekelia – per savo egzistavimo laikotarpį ji gerokai sustiprino lietuvių tautos egzistencinį pajėgumą žemės lopinėlyje prie Baltijos jūros, Nemuno ir Neries. O antrosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu gyventojų šalyje sumažėjo daugiau kaip 24 % (nuo 3,7 mln. iki 2,8 mln.). Panevėžyje gyventojų skaičius sumažėjo nuo 127 tūkst. iki 91 tūkst., Šiauliuose – nuo 146 tūkst. iki 101 tūkst., Klaipėdoje – nuo 207 tūkst. iki 151 tūkst. Kokia palaiminga Kaunui buvo pirmoji Lietuvos Respublika, tokia žiauri yra antroji, per kurios egzistavimo laikotarpį Kaunas susitraukė nuo 420 tūkst. iki 293 tūkst. gyventojų. Niūri demografinė statistika aplenkė tik istorinę Lietuvos ir neoliberalios antrosios Lietuvos Respublikos sostinę Vilnių. Bet tai menka paguoda, turint omenyje, kad Vilniaus demografinis stabilumas pasiektas didele dalimi dėl žmonių „siurbimo“ iš kitų Lietuvos miestų ir kaimiškų vietovių.

 

Tai ir yra ta problema, kurią minėjau šio rašinio pradžioje. KLC nuolat trūksta žmonių. O kai trūksta žmonių, tie, kurie vis dar yra, turi prisiimti naštą tų, kurių trūksta. Pradėjęs dirbti girdėjau sakant, jog „kas ištveria žiemos švenčių maratoną, tas dirba toliau“. Bet vieną birželio naktį atidariau apie pusantro šimto maišų ir sutikrinau apie 4 000 siuntų. Kaip ir visa Lietuva, KLC smarkiai demografiškai kraujuoja. Ir ne todėl, kad žmonės čia neateina, bet todėl, kad labai greitai išeina. Jeigu darbuotojų išėjimą iš KLC metaforiškai apibūdintume kaip „mirtį“ šiam socialiniam organizmui, galima drąsiai sakyti, kad žmonės čia „miršta kaip musės“. Išeinantys iš darbo darbuotojai kolegas kartais pavaišina tortu, saldainių dėžute. „Jeigu visi išeinantieji mums dovanotų tortą, mes visi sirgtume cukralige“, – juokauja dvidešimt metų pašte dirbanti Neringa. Kodėl žmonės išeina? Aišku, pagrindinis atsakymas – mažas atlyginimas. („Vokietijoje bedarbis gauna didesnę pašalpą nei mes atlyginimą“, – sako operatorius Jonas.) Bet gal tai ir ne vienintelė priežastis. „Per pastarąjį mėnesį čia mačiau tris verkiančius žmones“, – sako Vilniaus dailės akademiją baigusi ir menotyros magistro diplomą turinti Rasa. Šiaip ar taip, kaip sakoma, „faktas kaip blynas“ – žmonių Lietuvoje mažėja, o kiniečių daugėja.

 

Kiniečiai yra registruota ir neregistruota pirmenybė iš Kinijos, Honkongo, Taivano, Singapūro, Malaizijos, bet daugiausia, aišku, iš Kinijos Liaudies Respublikos. Dažniausiai tai – mažos siuntos pilkuose polietileno paketuose. Jos labiausiai skirstytojų nemėgstamos. Dėl kelių brūkšninių kodų (iš kurių teisingas – tik vienas) – juos skenuojant dažnai padaromos klaidos, dėl kurių, uždarinėjant maišus, meta raudonai. Bet dar svarbesnė priežastis yra ta, kad kiniečiai iš Lietuvos liaudies atstovų – skirstytojų – dažnai vagia naktį iš sekmadienio į pirmadienį. Reikalas tas, kad tą naktį nebūna maišų iš Lietuvos pašto skyrių visoje Lietuvoje (sekmadienis – ne darbo diena). Atvažiuoja viena mašina iš Vilniaus logistikos centro su registruotais kiniečiais, skirtais Kaunui ir Kauno rajonui. Apie 1.00–2.00 paprastai jie būna išskirstomi, maišai atiduodami operatoriams, ir skirstytojai nebeturi ką veikti. Tuomet jie gali važiuoti namo (savo mašina į darbą atvykstantys darbuotojai nuveža namo kolegas, atvykstančius Lietuvos pašto samdomu mikroautobusu). Bet tik tokiu atveju, jeigu nėra konteinerių su neregistruotais kiniečiais. Pastarieji skirstomi ir dieną, ir naktį. Dieną juos skirsto specialiai vien šiam darbui KLC pasamdyti žmonės. Laisvomis nuo savo pagrindinio darbo valandomis juos skirsto ir suvestukai, ir operatoriai. Taigi jei tų konteinerių du ar trys, galima tikėtis darbą baigti 4.00–5.00 ir važiuoti namo. Bet jei daugiau – naktis iš sekmadienio į pirmadienį virsta eiline naktimi. Tokiu būdu iš Kinijos Liaudies Respublikos vežami kiniečiai atima iš Lietuvos liaudies atstovų – skirstytojų – galimybę bent kartą per mėnesį grįžti viena kita valanda anksčiau pas savo šeimas, šunis ir kates, sodus ir daržus, butelius ir bambalius. Štai jums ir globalizmas versus nacionaliniai interesai.

 

„Einam į lauką!“ – „Tuoj, tik damušiu Lietuvą. Nedaug liko“, – pasigirsta balsas prie metalinių lentynų su 49 Lietuvos miestų vardais. Skirstytojų pamaina eis rūkyti į vieno iš neoliberalios Lietuvos valstybės pasididžiavimo objektų rampą, iš kurios į demografiškai degraduojančius Lietuvos miestus pašto mašinos gabena pirmenybės ir nepirmenybės maišus. „Visos valdžios nieko gero žmonėms nepadarė“, – sako Violeta. Iš tikrųjų – ir valdant pastarųjų rinkimų laimėtojams, paskelbusiems šventą karą tautos žalingiems įpročiams, pastarosios atkaklus nenoras stiprinti savo egzistencinį pajėgumą jos istorinėje tėvynėje nė kiek nesumažėjo. „Viskas, damušiau, galim eiti.“

 

Asmeniškai aš jaučiuosi dėkingas Lietuvos paštui ir KLC. Pirmą kartą per pastaruosius aštuonerius metus vasarą pasitikome be skolų už šildymą. Išvalėme virusus iš kompiuterio. Nusipirkome šaldytuvą. Lietuvišką. „Snaigę“. Taigi parėmėme Alytų. Bet dar labiau esu dėkingas čia dirbantiems – ypač savo pamainos – žmonėms, kurie pakenčia mano bjaurų netobulumą. Geri tie žmonės. „Atostogų eisi keturioms savaitėms?“ – trečią valandą nakties pertraukos metu valgomajame klausia Violeta. „Ne, ką tu, dviem. O dirbs kas? Ir Andrių reikia atostogų išleisti“, – atsako Danguolė. Esu įsitikinęs, kad ir Lietuvos paštas, šiemet, beje, kaip ir Lietuvos valstybė, švenčiantis 100 metų jubiliejų, turi būti dėkingas tiems žmonėms, dirbantiems už 509,06 euro popieriuje, skirstantiems ne tik pirmenybę ir nepirmenybę, bet ir laiką laikmetyje, kuriame Lietuva neteko beveik milijono savo sūnų ir dukterų, kuris yra ne tik Lietuvos sodybų, bet ir jos miestų tuštėjimo metas ir kuriame jie vis dar yra čia, prie šių upių ir šios jūros, po šiuo – Lietuvos – dangumi. Vis dar.

 

"Šiaurės Atėnai", 2018, Nr. 15 (1295)