UA-136759553-1

Krikščioniška istorijos interpretacija (I) » Bažnyčia ir maištas

BAŽNYČIA IR MAIŠTAS

 

 

Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės.
Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. (Mt 10,34)

 

Vos tik išgirstu arba perskaitau apie vadinamuosius "maištinguosius" kunigus, vienuolius ir šiaip šventosios teologijos atstovus bei atstoves, pasiduodu įtarumo ir nepasitikėjimo silpnybei. Negražu nepasitikėti artimu, be to, mus, kaip ir kitus pokomunistinius kraštus, kamuoja pasitikėjimo krizė, apie kurią tiek daug šneka psichologai ir sociologai, taigi savo nepasitikėjimu lyg ir prisidedu prie tos krizės gilinimo. Ir vis dėlto – vos tik išgirstu, kaip žurnalistas "radikalias" idėjas keliantį Bažnyčios tarną arba šiaip teologą, "metantį iššūkį" oficialiai Vatikano linijai, pavadina "maištininku", įtarumo ir nepasitikėjimo kirminas pradeda darbuotis mano širdyje ir įkyriai kuždėti: "Kažkas čia ne taip su tuo maištu". Tos "radikalios" ir baisiai "maištingos" idėjos, taip patinkančios "moderniesiems" ir "pažangiesiems", nuo kurių "dogmatikams" ir "konservatoriams" paskutiniai plaukai ant galvų atsistoja, paprastai būna tokios: reikalavimas įteisinti moterų kunigystę; vidutiniško radikalumo tvirtinimas, kad homoseksualizmas nėra nuodėmė, ir daug radikalesnis reikalavimas leisti viešai savo "netradicinę" orientaciją deklaruojantiems asmenims priimti kunigo ir net vyskupo šventimus; teikti santuokos sakramentą gėjams ir lesbietėms – tai ypač "pažangi" ir "drąsi" moralinė bei sakramentinė teologija, galima sakyti, naujausias teologijos žodis; ne itin radikali, nes savaime suprantama iš "barbarybės" amžiaus išaugusiame pasaulyje, celibato panaikinimo idėja; tvirtinimas, kad abortas nėra žmogžudystė ir todėl nėra mirtina nuodėmė; reikalavimas leisti žmonėms tuoktis bažnyčioje tiek kartų, kiek nori – taip pat ne itin radikalus reikalavimas, tiesiog "natūralus" ir "humaniškas", kuriam priešintis tegali žiaurūs kunigai, patys moters nepažinę; reikalavimas atšaukti kontraceptinių priemonių draudimą ir paneigti popiežiaus neklaidingumo dogmą... Ir taip toliau, ir panašiai. "Radikalių", "drąsių", "originalių", žodžiu, "maištingų" idėjų, suprantama, yra daug daugiau. Visų čia neišvardysi. Nenustebsiu vieną gražią popietę išgirdęs, kad dvylika apaštalų su Jėzumi priešakyje buvo gėjai – "tradicijai" ištikimesnių tekstų, skelbiančių, kad Jėzus nebuvo gėjus, nes gyveno su prostitute Marija Magdaliete kaip vyras su moterimi, jau dabar esama. Stop! Ar tai maištininkų kalbos?

 

Aš manau, kad vienintelė tikra maištininkė šiuolaikiniame, bent jau Vakarų, pasaulyje yra Bažnyčia, būtent "konservatyvusis", "tradicionalistinis" jos sparnas, kurio vienas iškiliausių atstovų buvo popiežius Jonas Paulius II ir kuriam dabar atstovauja Benediktas XVI, sprendžiant iš visko, pasiryžęs tęsti "kietąją" savo pirmtako liniją. Bažnyčia yra tikroji maištininkė ekonomikos ir "popso" diktatūrai pajungtame pasaulyje, vergaujančiame masinės kultūros stabams, apimtame pirkimo ir vartojimo manijos, apkvaitusiame nuo nuolat į galvą kalamos reklamos, ištvirkusiame nuo hedonizmo filosofijos paskaitų ir praktinių užsiėmimų, atbukusiame nuo vėpsojimo į televizoriaus ekraną ir nuo idiotiškos "mobiliakų" kakofonijos. Bažnyčia yra maištininkė vienmačiame "Baro" ir "Akvariumo" pasaulyje, permatomame žuvų, reptilijų ir kitų šaltakraujų gyvių pasaulyje, kuris jo gyventojams atstoja visatą ir iš kurio ištraukti į natūralią dienos šviesą jie bemat žūtų. Bet jei tikroji maištininkė yra Bažnyčia, siūlanti alternatyvą epochos materializmui, hedonizmui ir savaitgaliams "Maximoje", kas tuomet yra tie kunigai, vienuoliai ir šiaip teologijos mokslų atstovai bei atstovės, kuriais taip žavisi liberalusis ir "pažangusis" pasaulis ir kuriuos šis pasaulis, virpėdamas iš švento susijaudinimo, pagarbiai tituluoja "maištininkais"? Jie yra pasaulio saugumo agentai, totalitarinės pasaulinio "Akvariumo" sistemos slaptosios policijos etatiniai darbuotojai ir shopping and fucking ideologijos žyniai, infiltruoti į sukilėlių organizaciją tam, kad griautų ją iš vidaus, ją demoralizuotų ir silpnintų maištininkų kovinę dvasią, išdavinėtų ir papirkinėtų jų vadus, o galiausiai įtikintų juos kapituliuoti prieš valdžią, išsižadėti idealų ir kovos, pasirašyti gėdingą taikos sutartį su Mamonos imperija ir taip "legalizuotis", tapti tokiems kaip ir visi kiti imperijos valdiniai. Jų tikslas yra padaryti Bažnyčią pasaulio meiluže, tenkinančia "originaliausias" ir "drąsiausias" savo partnerio fantazijas. Jokie jie ne maištininkai. Jie – pasaulio šnipai, talkinantys imperijos valdžiai, siekiančiai užgniaužti paskutinius pasipriešinimo židinius. Jie yra metafiziniai saugumiečiai. Aš siūlau pažvelgti į šį reikalą būtent taip.

 

Tam tikra prasme Bažnyčia visais laikais kėlė maištą prieš pasaulį, jo išmintį, vertybes ir gyvenimo būdą. Ji gimė su maištininko siela. Jėzus, atiduodamas pirmenybę atstumtiesiems, tęsė Izraelio pranašų maišto prieš savimi patenkintą Sistemą, manančią, kad viskas turi būti taip, kaip yra, tradiciją. Jėzus mokė, kad turi būti kitaip, nei yra. Jis mokė, kad pasaulis, kuriame vienas žmogus kasdien kelia ištaigingas puotas, kitas, taip pat žmogus, guli prie pirmojo durų ir rankioja nuo stalo nukritusius maisto likučius (mat modernių šiukšlių konteinerių tuomet nebuvo), o valkataujantys šunys laižo jo pūliuojančias votis, yra nuodėmingas pasaulis, einantis į pražūtį. "Pirmieji bus paskutiniai, o paskutinieji pirmi". "Jūsų tėvams buvo pasakyta, o aš jums sakau..." Jėzus nebuvo nei politikas, nei socialinis reformatorius, nei filantropas, bet Kalno pamokslas yra vienas įspūdingiausių ir drąsiausių maišto prieš pasaulį, jo išmintį, jo vertybes ir gyvenimo būdą pavyzdžių visoje religijų istorijoje.

 

Pasirinkdama tikėjimą, viltį ir meilę, jaunoji Bažnyčia pasirinko maištą. Ji reikalavo tikėti beprotiškais dalykais, pavyzdžiui, tokiais kaip prisikėlimas iš numirusių. Proto, kuris meldžiasi vien tik faktams, požiūriu, tai yra kliedesių kliedesiai. Taip buvo anais laikais, taip yra ir dabar. Vos tik Paulius Atėnų areopage prabilo apie prisikėlimą iš numirusių, graikų intelektualai, kurių IQ, galime būti tikri, toli pranoko šių dienų "vidutinio" europiečio, ką ir kalbėti apie "vidutinį" amerikietį, išsityčiojo iš apaštalo, ir jų asmeniu pasaulio išmintis aiškiai pareiškė, kad naujasis mokymas proto ir logikos viešpatijoje yra maištininkų doktrina. Jaunoji Bažnyčia siūlė amžinojo gyvenimo viltį pasaulyje, kurio protas mirtį skelbė paskutiniu ir neatšaukiamu faktu ir po mirties nežadėjo nieko, nebent šmėklos dalią Hado karalystėje. Antikos žmogus nebuvo didesnis lengvatikis už šiuolaikinį "vidutinį" individą, ir tas, kam šovė į galvą krikščionybės pergalę aiškinti tuo, kad naujoji religija papirko žmonių protus žadėdama rojaus linksmybes, matyt, sprendė "pagal savo sugedimo laipsnį". Papirkti protą beprotiškai sunku, jeigu apskritai įmanoma. Protas iš prigimties priešinasi beprotybei. Taip yra dabar, taip buvo ir anais laikais. Papirkti galima tik širdį, tą maišto prieš pasaulį židinį. Tam, aišku, reikia širdį turėti, ir tai, kad krikščionybė nebuvo nušluota nuo žemės paviršiaus Nerono, Decijaus, Diokletiano ir daugelio kitų romėnų imperatorių valdymo metais, liudija, kad nemažai anos epochos žmonių širdį turėjo. Protas gali vesti daug kur, bet tik ne ant kryžiaus ir ne į areną pas liūtus. Beje, net po 313 metų Milano edikto, leidusio viešai išpažinti krikščionybę, krikščionys vargu ar sudarė daugiau nei dešimtadalį imperijos gyventojų iki pat 392 metų, kai Teodosijus paskelbė krikščionybę vienintele oficialia ir legalia Romos religija – tikrieji maištininkai negali sudaryti visuomenės daugumos par excellence, ir tepaguodžia tai dabartinius maišto kurstytojus. Taigi tikėjimas, viltis ir, svarbiausia, meilė. Jaunoji Bažnyčia skelbė meilę priešams pasaulyje, kurio protas pripažino vienintelį būdą išspręsti priešo problemą – jį sunaikinti. Tai buvo maištinga doktrina. Neatsitiktinai konfucianistinėje Kinijoje, toje religinio racionalizmo citadelėje, krikščioniškoji priešų meilės doktrina ilgai buvo laikoma antivalstybine ideologija, nes ji iš tikrųjų yra beprotiška. O ir pačioje Romoje krikščionių atsisakymas dalyvauti imperatoriaus kulte buvo laikomas antivalstybine, nelojalia, maištinga pozicija. Aišku, maišto būta daug gilesnio, ne politinio, bet metafizinio.

 

Atrodo, Chestertonas rašė, kad, priešingai vyraujančiam požiūriui, ne erezijos ir eretikai, bet ortodoksija ir tradicijos gynėjai, gal patys to nesuvokdami, atstovauja tam pradui žmoguje, kurį įprasta sieti su romantika, vaizduote, kūrybiniu polėkiu, įkvėpimu ir pasiryžimu leistis į nuotykį, su neprisitaikėliškumu. Maištininkai yra dogmos sargai, kurie kartu yra ir paslapties sargai, o ne eretikai, kurie paprastai atsisako paslapties ir nueina paskui protą ir logiką, taigi nueina kartu su pasaulio išmintimi. Užuot rinkęsi dogmą, paslaptį ir metafizinį nuotykį, eretikai renkasi proto ir logikos teikiamą aiškumą ir saugumą. Arijus neigė Jėzaus dievystę, nes jam, kaip vėliau Mahometui, atrodė, kad Švč. Trejybės dogma veda į politeizmą, todėl skelbė Jėzų esant tarpine būtybe tarp Dievo ir kūrinijos. Jis atmetė paslaptį, ir iš tikrųjų Švč. Trejybės dogma, klasikinės logikos požiūriu, yra visiška nesąmonė. Bet paslaptis leidžiasi atrakinama tik širdimi, o ne šalta logika ir savimi patenkintu protu. Erezijų istorija nemaža dalimi yra teologinio racionalizavimo istorija. Priešingai Arijui, monofizitai skelbė, kad Jėzus Kristus buvo tik Dievas, o ne Dievas ir žmogus viename asmenyje, nes jie nesuprato ir, aišku, protu negalėjo suprasti Įsikūnijimo paslapties. Ties šia paslaptimi suklupo ir Nestorijaus protas – jis padarė išvadą, kad Jėzus Kristus buvo ne vienas asmuo, kuriame susivienijo dvi prigimtys, bet dviasmenė būtybė, gimusi iš Marijos kaip žmogus ir tik vėliau dėl savo tobulumo tapusi Dievu. Pelagijus, neigęs gimtosios nuodėmės dogmą ir tvirtinęs, kad žmogus be ypatingos Dievo malonės pats savo jėgomis ir dorais poelgiais galįs pasiekti išganymą, tikriausiai turėtų nemažai šalininkų ir šiandien, ypač tarp tų, kurie, rodydami į kūdikį, į tą "gyvą įrodymą", priekaištaudami "žiaurios" dogmos advokatams ir bandydami sugėdinti juos, sako: "Tik pažvelkite į šį angelėlį – ar gali toks būti nusidėjęs? Jūsų mokymas beprotiškas. Ir kaip jums ne gėda?" Jonas Kalvinas, kuriam ramybės nedavė ta pati Dievo malonės ir žmogaus laisvos valios dilema, Pelagijų tikriausiai būtų supleškinęs vienoje iš jaukių Ženevos miesto aikščių taip pat smagiai, kaip smagiai supleškino Servetą. Ženevos popiežiumi pravardžiuojamam Kalvinui, kaip, beje, ir islamo pradininkui, labai rūpėjo apginti absoliučią Dievo visagalybę. Bet kaip protu paaiškinti tai, kad visagalis Dievas leidžia žmogui nusidėti? Protui, beje, visais laikais buvo neaiškūs daugmaž tie patys dalykai, bent jau kalbant apie krikščionybės dogmatiką. Ir šiandien dar galima išgirsti kokį žmogutį maždaug taip samprotaujant: "Kaip gerasis Dievas gali leisti, kad tiek daug blogio vyksta pasaulyje ir tiek galvažudžių, prievartautojų, vagių ir kitų niekdarių trypia žemelę šventą? O gal Dievulis ne toks jau ir visagalis? O gal ne toks jau ir gerutis? O gal jo apskritai nėra?" Taigi Kalvinas pasirūpino, kad nelįstų tokie kvaili klausimai žmogučiams į galvas. Baisus ir bjaurus buvo Kalvino sprendimas, ko gero, bjauriausias iš viso to, kas kada nors mokyto krikščionio išmąstyta buvo. Bet baisiai protingas. Šiurpinamai logiškas. Daug protingesnis ir logiškesnis už katalikišką laisvės ir malonės doktriną. Anot Kalvino, dar žmogui negimus, Dievas predestinuoja, t. y. paskiria jį išganymui arba pasmerkimui, dangui arba pragarui. Gali nertis iš kailio, bet jei tau neduota tikėjimo malonės, jei tau lemta pražūti, visos tavo pastangos yra bergždžios. Žmogaus laisva valia tėra iliuzija; egzistuoja tik viską lemianti Dievo valia. Protas ir logika negali išspręsti laisvės ir malonės dilemos taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir avys liktų sveikos. Kažkas – Dievo visagalybė arba žmogaus laisvė – turi būti sunaikinta. Kalvinas nusprendė sunaikinti laisvę, kaip vėliau prancūzų egzistencialistai – Dievą (kaip sakė Sartre’as, "jei žmogus laisvas, vadinasi, Dievo nėra"). Proto ir logikos viešpatijoje laisvei vietos nėra.

 

Ar Kalvinas buvo maištininkas? Turint omenyje tai, kad, kaip parodė Maxas Weberis savo klasikinėje studijoje "Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia", Ženevos popiežiaus sukurta predestinacijos doktrina buvo labai palanki kapitalizmo dvasios formavimuisi ir brendimui (nes sėkmė profesinėje karjeroje buvo laikoma Dievo malonės turėjimo ženklu; įsitvirtinimas ir sėkmė šiame pasaulyje liudijo išrinktumą aname), o tai reiškia ne ką kita, kaip tos doktrinos sąjungą su pasaulio dvasia, manau, daug teisingiau maištininku laikyti ne Kalviną, bet Tertulianą su jo credo quia absurdum. Tikiu, nes absurdiška. Tikiu, nes neįmanoma ir beprotiška. Štai kur maištas! Štai kur iššūkis savimi patenkintam ir lėkštam biurgerio protui kasdienybėje ištirpusioje ir ištvirkusioje gyvenimo logikoje. Tertulianui antrina Petras Damianis: "Dievas gali buvusius dalykus padaryti nebuvusius". Šito pasaulio išminčiai jau per daug, ir ji piktai atšauna: "Dievas negali padaryti nesąmonės". Tačiau maištininkai neišsigąsta ir šiam sunkiam proto artilerijos sviediniui priešpriešina Pauliaus žodžius: "Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste?" (1 Kor 1,20). Toji pasaulio išmintis Abraomą vaizduoja kaip siaubūną, kaip vergą arba net zombį, atnašaujantį vienintelį savo sūnų tam, kad patenkintų kraugeriško Dievo užgaidą, bet maištininkas Kierkegaard’as viską apverčia aukštyn kojom ir Abraomą atpažįsta kaip sukilimo prieš pasaulį ir jo diktatą individui įžiebėją. Levas Šestovas, nors ir nebūdamas krikščionis, nekenčia Sistemos ne mažiau už Damianį: "Tikėjimas leidžia sukilti prieš Fakto diktatūrą ir atšaukti faktus. Tikėjime įmanomas proveržis į pasaulį, kuriame Sokratas nebuvo nužudytas". O Pascalis, kaip ir dera tikram aristokratui, siūlo lažintis iš amžinybės – tikras maištininkas arba nugalės pasaulį ir laimės amžinąjį gyvenimą, arba pralaimės pasauliui ir išnyks nebūtyje, bet jokiu būdu nesudarys su pasauliu paliaubų sutarties, kaip tai padarė biurgeris Kalvinas.

 

Bažnyčia visada maištavo prieš pasaulį. Net jei jos aukščiausiems hierarchams kartais pritrūkdavo maišto dvasios ir jie pasiduodavo oportunistinėms nuotaikoms, geriausieji Bažnyčios sūnūs ir dukterys, jos šventieji, savo gyvu pavyzdžiu visais laikais liudydavo Bažnyčios maištingąją prigimtį. Šventųjų bendruomenė yra maištininkų prieš Sistemą elitinės pajėgos. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad Bažnyčios tikrovė yra vienintelė, kurioje galimas maištas. Čia kalbu tik apie Vakarų civilizaciją. Įmanoma daugybė įvairiausių individualių išpuolių, savotiškų mėgėjiškų diversijos aktų, nukreiptų prieš dvasinę materialistinės, hedonistinės, viską preke verčiančios Sistemos infrastruktūrą. Galima išvažiuoti į Tibetą, ir Sistema neteks vieno vartotojo. Galima kelioms dienoms išjungti mobilųjį telefoną, netikrinti elektroninio pašto dėžutės, nežiūrėti televizoriaus, apsiriboti tik svarbiausiomis radijo žiniomis ir tapti streikuojančiu kapiliaru kur nors Sistemos kairiosios kojos mažajame pirštelyje. Jeigu per tas kelias dienas dar perskaitysite gerą knygą, užuot gadinę regėjimą lygindami, kuo šį kartą "Respublika" skiriasi nuo "Lietuvos ryto", tapsite leisgyviu Sistemos kapiliaru. Dar galima, užuot vėpsojus į televizoriaus ekraną, nueiti į klasikinės muzikos koncertą, dramos teatrą arba operą ir taip bent trumpam iškristi iš dvidešimt keturias valandas per parą trunkančio totalinio kvailinimo šou. Užuot įsiliejus į trečiąją emigracijos bangą, galima išvažiuoti dirbti savanoriu į Afriką ir tapti egzotišku kvaileliu likusių tautiečių akyse, spoksančiose į dėžę, kurioje tokie individai rodomi kaip iš koto verčiančios keistenybės. Arba galima vieną dieną individualiu lygmeniu paskelbti "Maximų" ir visokių kitokių monstrų boikotą ir nuo tos dienos savo pinigais pradėti remti smulkiuosius prekybininkus – tai ne taip herojiška kaip vykti į Afriką, bet, patikėkite, ne taip jau ir lengva, ypač jei uždirbate ne kaip merai ir premjerai. Vienas gražiausių individualaus maišto prieš Sistemą pavyzdžių yra ištikimybė savo pašaukimui. Maištininkas renkasi filosofijos, lituanistikos studijas, teatro meną arba konservatoriją, nors galėtų studijuoti teisę, ekonomiką, vadybą, politologiją ir viešuosius ryšius, nors labai gerai žino, kad, baigus studijas, daug didesnė tikimybė, jog ne eurai kišenėse šlamės, o vėjai švilpaus. Bet maištininkas kitaip negali, nes jaučia pašaukimą (koks senamadiškas ir nešiuolaikiškas žodis) humanistikai arba menui. Pagaliau tokia individuali rezistencija gali pasireikšti ir iš pirmo žvilgsnio visai nekaltomis formomis. Tarkime, eina sau žmogus gatve. Eina sau, eina, niekur neskuba. Nevažiuoja, bet eina. Valandą eina, dvi. Gatvėje mašinos tik zvimbia, žmonės tik bėga kažkur, tik lekia. O jis eina sau atsipalaidavęs ir varnas skaičiuoja. Ir nusispjaut jam, kad "laikas – pinigai".

 

Kas be ko, tokie individualūs diversijos aktai panaudojant namudinės gamybos bombas erzina Sistemą. Tačiau Sistema susitaikė su jų neišvengiamumu ir apsiprato su jais, panašiai kaip pasaulis apsiprato ir susitaikė su kasdien vykdomais sprogdinimais Irake. O Bažnyčia yra galingiausia organizuota ir institucionalizuota jėga visame pasipriešinimo judėjime. Bažnyčia yra pagrindinė sabotažininkė, kaišiojanti pagalius į ratus smagiai riedančiam civilizacijos vežimui, prikrautam materializmo, hedonizmo, reliatyvizmo, vartojimo džiaugsmų, masinės kultūros stabukų ir kitų gėrybių. Kaip tik todėl Sistema ypač nekenčia Bažnyčios. Kaip tik todėl į žmogų, kuris savo privačiame gyvenime vis dar bando vadovautis Dešimt Dievo įsakymų ir moraliniu Bažnyčios mokymu, Sistema žiūri tiesiog kaip į vargšą kvailelį. Bet kaip tik tuos pačius Dešimt Dievo įsakymų viešai ir ryžtingai imasi ginti Bažnyčia. Kai ji nuosekliai ima taikyti Dekalogą konkrečioms nūdienos moralinėms problemoms spręsti, Sistema staiga pradeda šiauštis, šnypšti ir reikšti nepasitenkinimą, it kokia prieš plauką glostoma katė. Ir kaip tik todėl Sistema siekia infiltruoti į Bažnyčią savo agentus, kad ardytų maištininkų organizaciją iš vidaus. Šnipų tikslas yra išdresuoti (arba "civilizuoti") Bažnyčią, pažaboti jos maištingą prigimtį ir padaryti ją paklusnią kaip šuo.

 

Nors Bažnyčia visada yra apimta maišto prieš pasaulio dvasią būsenos, tam tikrais istorijos tarpsniais maištas tampa ypač akivaizdus. Tokie yra pirmieji Bažnyčios amžiai, tokie yra visi tie istorijos tarpsniai, kai pasaulis vienoje arba kitoje šalyje pakildavo į žūtbūtinę kovą su Bažnyčia ir ugnimi bei kalaviju siekdavo nušluoti maištininkus nuo žemės paviršiaus, tokie yra ir pastarieji du amžiai Europoje, gal kiek trumpesnis laikotarpis – Amerikoje. Bažnyčia – turiu omenyje pirmiausia Romos Katalikų Bažnyčią – šiuolaikiniame pasaulyje, o ypač ten, kur driekiasi vadinamoji Vakarų civilizacija, yra kovojanti ir kariaujanti Bažnyčia, ecclesia militans. Mūsuose vis dar populiaru postringauti – net tarp kai kurių Bažnyčios tarnų (tai, be abejonės, savo trigrašį kaišioja lietuviškas saviplakos ir saviniekos instinktas) – kad sovietmečiu Lietuvos Bažnyčiai režimas buvo primetęs gynybinę strategiją ir, girdi, dabar ji turinti "atsiverti pasauliui", bet vis dar iš inercijos neatsiveria. Bet ką reiškia – atsiverti pasauliui? Apie Bažnyčios "atsivėrimą pasauliui" Vakaruose buvo daug kalbėta po Vatikano II susirinkimo. Pas mus raginimai atsiverti pasipylė atgavus Nepriklausomybę. Kai 1993–1998 metais studijavau teologiją Vytauto Didžiojo universitete, vos nesusidariau įspūdžio, kad Vatikano II susirinkimas = visi iki jo vykę visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, pradedant Nikėjos, pakelti kvadratu. Kai kurie (ne visi) dėstytojai tiek daug ir su tokiu entuziazmu apie jį kalbėjo. Ir ką gi? Šio susirinkimo dokumentai 1962–1965 metais buvo priimti triuškinama balsų persvara. Praėjus keturiasdešimt metų, teologų ir šiaip eilinių tikinčiųjų bendruomenė nėra tokia vieninga vertindama susirinkimo, tiksliau, po jo Bažnyčioje prasidėjusių procesų, vaidmenį. Šiaip ar taip, bent jau Vakaruose Sistemos galimybės infiltruoti šnipus į "atsivėrusią" Bažnyčią padidėjo. Ačiū Dievui, tai pastebėjo Jonas Paulius II, tas iš Lenkijos girių išlindęs barbaras, civilizacijos ir progreso priešas. Pastebėjo ir privėrė, kiek galėjo, dureles, kad aggiornamento skersvėjai erdviame Bažnyčios rūme taip smarkiai nešvilpautų. Nuliūdo Sistema, nes sustojo pažanga, ir verkė krokodilo ašaromis šnipeliai, nebegalėdami taip laisvai ir smagiai tais skersvėjais skraidyti. Manau, labai gerai, kad Lietuvos Bažnyčia į "laisvąjį pasaulį" atėjo turėdama gynybos patirties. Bažnyčios strategija ir toliau turi išlikti gynybinė, nes alternatyva jai yra gėdinga taikos sutartis su pasauliu ir legalizacija pasaulio "nuodėmės struktūrose" (Jono Pauliaus II terminas). Galima diskutuoti tik apie gynybos taktiką, kuri, aišku, turi būti kitokia nei okupacijos sąlygomis. Tačiau esmė lieka ta pati – Bažnyčia šiuolaikiniame pasaulyje yra karinga ir kovojanti maištininkų organizacija, ecclesia militans. Ir kas to nemato, tik apgaudinėja pats save.

 

Skirtingais laikotarpiais Bažnyčios maištas įgauna savitus bruožus. Tų bruožų savitumas ypač pastebimas tada, kai takoskyra tarp Bažnyčios ir pasaulio yra ryškiausia, t. y. tada, kai priešininkų, Sistemos ir sukilėlių, kova yra nuožmiausia. Persekiojimų metais, kai priklausymas Bažnyčiai gali būti kalėjimo, kankinimų, o gal net mirties priežastis, Bažnyčios iššūkis pasauliui yra kankinystė. Maištininkas su panieka atmeta pasaulio peršamą komfortą ir saugumą dėl aukštesnių už pasaulį dalykų. Laiminga jaunutė Romos Bažnyčia! – kaip niekad vėlesniais laikais, be kankinystės, ji siūlė ir pagoniškam pasauliui nepažįstamą džiaugsmą. Kankinystės ir džiaugsmo santuoka buvo ką tik gimusios Bažnyčios iššūkis pasaulio ištvirkusiai ir skepticizme skendinčiai kasdienybei.

 

Aldous Huxley romane "Puikus naujas pasaulis" vaizduoja ateities visuomenę, kurios nariams, be visų kitų žavingų bruožų, būdingas iki klaikumo išsivystęs, tiksliau, tos puikios visuomenės architektų moderniausiomis technologijomis įskiepytas infantilizmas. Štai trumpa ištrauka iš pokalbio tarp Pasaulio Valdytojo ir Laukinio (personažų vardai savaime iškalbingi):

 

– Bet man patinka nepatogumai.

– O mums – ne, – pasakė Valdytojas. – Mums mieliau gyventi komfortiškai.

– Nenoriu aš komforto. Noriu Dievo, noriu poezijos, noriu tikro pavojaus, noriu laisvės, noriu gerumo. Noriu nuodėmės.

– Kitaip tariant, jūs reikalaujate teisės būti nelaimingas.

– Tebūnie taip, – narsiai atsakė Laukinis. – Reikalauju teisės būti nelaimingas.

 

Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, šiandien Bažnyčia suteikia teisę į nuodėmę, teisę, kurią iš šiuolaikinio modernaus žmogaus "civilizuotas" pasaulis atėmė. Bažnyčia, aišku, neragina nusidėti. Priešingai, ji moko, kad nuodėmė yra blogis. Tačiau kartu ji kreipiasi į pasaulyje esančiuosius: "Ateikite pas mane, ir šalia šventumo aš jums parodysiu nuodėmės galimybę, kurios pasirinkti aš neturiu galios jums sutrukdyti, nes nei aš, nei pats Dievas nėra jūsų valios šeimininkas". Dabartinio Bažnyčios maišto skiriamasis bruožas yra nuodėmės iššūkis, kurį ji įžūliai meta į veidą pasauliui, atėmusiam iš savo gyventojų teisę nusidėti ir įkalinusiam juos nekaltybės sode, bjaurioje ir apgailėtinoje pirmykščio rojaus karikatūroje, kur suaugę ir net senstelėję vaikai, nepažindami skirtumo tarp gėrio ir blogio, infantiliškai linksminasi, krykštauja ir atsiduoda nekaltiems vartojimo malonumams tarp gražių sodo medžių. Tik gėrio ir blogio pažinimo medžio nėra tame sode.

 

Paradoksaliu būdu Bažnyčia tampa nuodėmės advokate, nes ji gina nuodėmės teisę egzistuoti pasaulyje, kurio mokslas, filosofija, teisė, menas, politika, technologijos ir dar galai žino kas nuodėmę skelbia esant laukinio žmogaus fantazija, o kalbančią apie ją instituciją laiko kone pikčiausiu žmonijos priešu. Bet kartu Bažnyčia yra ir laisvės advokatė pasaulyje, kuriame laisvei lieka vis mažiau vietos, kuriame laisvė vis labiau tirpsta devyniose galybėse įvairiausių "priklausomybės formų" ir kuris vis labiau darosi panašus į A. Huxley aprašytąjį. Kiekvieną nešiuolaikiškai mąstantį žmogų (nes "šiuolaikiškai" mąstantys Sistemos jau yra pasodinti "ant adatos" – turiu omenyje "ideologinės") turi apimti siaubas vien pamąsčius apie tai (o mąstymui – tai žinojo jau senovės graikai – reikia laisvo laiko, kurio Sistema linkusi suteikti žmogui vis mažiau, beje, ir dėl to, kad jis kartais nepradėtų mąstyti "apie tai"), kokiu siaubingu mastu yra sunaikinta individo laisvė šiuolaikiniame pasaulyje, ir nuo kokios daugybės niekingiausių dalykų tas individas, vienas iš šešių su puse milijardo tokių pačių individų, pasirodo, yra priklausomas. Pasirodo, žmogus gali būti priklausomas nuo bet ko, tik nuo savo laisvos valios priklausyti jam yra užginta. Nes laisva valia sėdėjo toje pačioje tikrovės ložėje, kurioje sėdėjo nuodėmė. Dabar ten sėdi kitos kilmingos ponios ir kilmingi ponai. Liga, Socialinė aplinka, Determinizmas, Reklama, Virtuali realybė, Reliatyvizmas ir Indiferencija patogiai įsitaisė geriausiose vietose ir stebi už virvučių tampomų medinių lėlių vaidinimą "Nekaltybės darželio linksmybės". Malonus balsas už scenos skaito tekstą: "Ateikite pas mane, alkoholikai, narkomanai, lošimo namų, kompiuterio ir valgymo aukos, ateikite visi, kurie priklausote, mylimieji mano, – aš jus paguosiu jūsų Ligoje. Ateikite pas mane, prostitutės ir nusikaltėliai, ir visi, kuriuos vaikystėje lupdavo girtas patėvis, o motina nemylėjo; ateikite pas mane, mano vaikeliai, į mano rūtų darželį, kur niekada nenusileidžia Socialinės aplinkos saulė. Ateikite pas mane, gėjai, lesbietės, transvestitai, ateikite, mano švelnučiai, mano minkštučiai kūdikėliai, rubuiliai angelėliai mano, – nagi, tiesiai iš kilniojo pono Determinizmo įsčių pliumptelėkite į pieno upelį, per mano darželį vingiuojantį, o kilnioji ponia Indiferencija, ant medaus kranto stovinti, jums medaus ant bandelės užteps. Ateikite, ateikite visi ir visos, kurios parsidavė ir kurie pirko, nes perskaitė skelbimą laikraštyje, kurie pradėjo rūkyti ir gerti, nes žiūrėjo Reklamą, kurie nužudė, nes matė, kaip žudoma per televizorių; ateik pas mane, mano vargšas, mano mielas, mano bukas, bet be galo mylimas Televizoriaus ir Kompiuterio grobi, – mano nekaltybės rojuje jūs būsite buki tarp bukų ir dar bukesnių, bet niekuomet nepažinsite kaltės, nes kaltę aš užkrausiu tam, kuris jus prarijo ir suvirškino".

 

Ir štai į šitą nekaltybės sodą su šokinėjančiais ir bėgiojančiais nuogais kūdikiais, kuriems leista valgyti nuo visų sodo medžių, nes nuodėmės pažinimo medžio nėra šiame sode, įsėlina keista, juodą abitą su gobtuvu dėvinti pabaisa. Ir klaikiu balsu pradeda bliauti: "Žmonės! Žmonės! Atsipeikėkite! Ar jūsų nežemina visos tos priklausomybės formos?! Ar nenorite laisvės?! Aš jums siūlau alternatyvą! Imkite nuodėmę! Nusimeskite daktarų, teisininkų, įstatymų leidėjų ir kitų manipuliatorių jungą! Susigrąžinkite sau save pačius! Bus įdomiau gyventi!" Nesuskaičiuojama daugybė gražių porcelianinių kūnelių sustingsta lyg stabo ištikti. Nesuskaičiuojama daugybė porcelianinių papukų ir pimpaliukų prieš juodą įsibrovėlį. O kas čia tokio? Kūdikiai gi. Stovi, žiūri nesuprantančiomis veršiuko akimis. Ko šitam iš mūsų reikia? Ko nori? Ko triukšmą kelia? Ir kalba nesuprantamai. "Bar, bar, bar..." Barbaras, matyt...

 

Tačiau mūsų laikų Bažnyčios maištas turi dar vieną ypatybę. Skirtingai nei ką tik gimusios Bažnyčios maištas, jis nėra džiaugsmingas. Šių dienų maištininkai, jei tik jie nėra sektantai, negali, apimti ekstazės, šaukti: "Maranata!", "Ateik, mūsų Viešpatie!" Ir: "Tepražūva pasaulis!" Mat juos, skirtingai nuo anų laikų ginklo brolių, net neįtarusių apie kryžiaus ir kultūros sąjungos galimybę, slegia žinojimas, kad įmanomas ir kitoks pasaulis, kitokia kultūra, kurioje žmogus nėra nuodėmės nepažįstantis suaugęs kūdikis, klusnus Sistemos, kovojančios prieš Dievą, karys, net nenutuokiantis, kad kariuomenei vadovauja generolas, vardu Liuciferis. Taip jau yra, kad maištininkai paprastai būna sąmoningesni už juos bandančios sunaikinti reguliariosios armijos karius. Maištininkai žino, už ką kovoja, jų santykis su kovos tikslu yra daugiau arba mažiau asmeniškas, o reguliariosios armijos šauktinis nieko nenutuokia apie tai, kas dedasi kariuomenės vado galvoje. Šiuolaikinius maištininkus supa kaip tik tokios pajėgos, sudarytos iš suaugusių vaikų, apie kuriuos kartą jau buvo pasakyta: "Jie nežino, ką daro". Todėl maištininkas puola ant kelių ir meldžiasi: "Viešpatie! Meldžiu tave, dar neateik. Dar neskubėk įkurti savo karalystės, nes prieš tai turėsi sunaikinti pasaulį, kurio nemyliu, bet kartu ir daugelį jame esančiųjų, kuriuos myliu. Suteik stiprybės mums ir mūsų vadams, kurie vadovauja tavo vardu vykdomam pasipriešinimui žemėje, ir išmokyk mus atpažinti blogio imperijos šnipus – vilkus, ateinančius avių kailyje. Stiprink mūsų tikėjimą dangumi ir pragaru, o manęs, mano Dieve, nepasmerk amžinai atskirčiai nuo mano mylimųjų, kurie kaunasi pasaulio pusėje.

 

Jie nežino, ką daro. O aš nemoku rinktis tarp tų, kuriuos myliu. Mano Dieve, padaryk, kad ir neišmokčiau. Mylėdamas tave visa širdimi, sukilsiu ir prieš tave, jei mano išganymo kaina bus ne tik tavo kraujas, bet ir amžinas išsiskyrimas su tais, kuriuos myliu. Nekęsdamas pasaulio, pakilsiu į mylintį maištą prieš tave, atsisakysiu išganymo, bet ne meilės tau. O dabar meldžiu, dar neateik. Dar palauk".

 

P. S. Nesu išlepintas kritikos dėmesio, todėl esu dėkingas Laimantui Jonušiui už jo pasvarstymus apie mano "Aurorą" ("Š. A.", II.4). Su nemaža dalimi jo teiginių esu netgi linkęs sutikti, kaip sutinku su Aristoteliu, kai jis savo "Politikoje" kritikuoja Platono "Valstybę", kurioje Vakarų utopijų tėvas dėsto daug "labai drąsių, o gal net beprotiškų" minčių. L. Jonušys kritikuoja "Aurorą" panašiai, kaip realistas Aristotelis kritikuoja idealistą Platoną, kuris, beje, irgi manė gyvenąs "epochoje, kai pasaulis patiria nuosmukį", ir kuris buvo žmogus, "apgailintis pasaulio degradaciją". Kitais žodžiais tariant, mano kritikas į pasaulyje vykstančius procesus bando žiūrėti remdamasis taip Aristotelio mėgstama "aukso vidurio" taisykle: "kai kas laimima, kai kas galbūt prarandama, kai kur persistengiama". Bet man atrodo, kad šiuolaikiniame pasaulyje taikant "aukso vidurio" taisyklę dažnai susiduriama tiek su teorinėmis, tiek su praktinėmis, moralinėmis problemomis. Manau, "aukso vidurio" ieškojimas kartais tampa morališkai abejotinas ("Bažnyčia ir maištas" irgi atstovauja tokiam požiūriui). Štai kad ir pasaulinė sumaištis dėl tų paveikslėlių – kas ir kur čia "persistengė"? Vakarai su savo nežabota saviraiškos laisve ar musulmonai su savo smurtu? Absoliuti žodžio laisvė ar absoliutus tikėjimas? Ir ar gali susitarti dėl "aukso vidurio" tie, kurie, regis, vis labiau vieni nuo kitų tolsta ir vis mažiau vieni kitus supranta?

 

"Šiaurės Atėnai", 2006, Nr.