Lietuvos likimas (I) » Istoriosofinis etiudas jubiliejaus tema

Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (1009–2009)

 

 

"Lietuvos valstybės klestėjimas priklausė nuo jos pastangų vykdant užduotį, kuriai ji buvo sukurta."

Stasys Šalkauskis

 

Lietuvių tauta miršta. Tai elementarus demografinis faktas. Aišku, jis jokiu būdu nereiškia, kad mūsų ateitis jau nulemta, ir pirmiausia nuo pačios lietuvių tautos (nors ir ne nuo jos vienos) priklauso, ar XXIII a. viduryje – nebūdamas tikras dėl visos planetos ateities, apsiriboju mūsų valstybingumo tūkstantmečio perspektyva – sąvoka „lietuvis“ dar turės realią kultūrinę arba politinę prasmę. Krikščionio sąmonei turi būti svetima pagoniška, metafizinei vergystei žmogų pasmerkianti Lemties idėja. Krikščionio sąmonei istorija visada yra Apvaizdos ir laisvos žmogaus valios bendradarbiavimo vaisius, ne būtinybės, bet laisvės kūrinys. Ir jei ne niūri globalinės ekologinės arba didesnės už visas kada nors buvusias geopolitinės katastrofos šmėkla, esu tikras – lietuvių tauta galėtų švęsti ne tik valstybingumo, bet ir krikšto tūkstantmetį. Galėtų, jei norėtų. Tik ar nori?

 

Ar lietuvių tauta dar nori būti? Tūkstantmetis atsigręžia į mus rūstaus hamletiško klausimo pavidalu. Klausimas rūstus, nes atmeta kompromiso galimybę. Albert’as Camus tai labai gerai suprato. „Pagrindinė filosofinė problema – savižudybės problema“, – tvirtino šis prancūzų egzistencialistas. Kad filosofuotum, turi būti, turi gyventi. Bet pačiam gyvenimui reikia pateisinimo. Kad mąstyčiau apie visa kita, pirmiausia turiu atsakyti sau į klausimą, ar gyvenimas yra vertas to, kad būtų gyvenamas. Jei atsakymas neigiamas, tuomet savižudybė yra vienintelis logiškas ir garbingas sprendimas. Neįprasminta egzistencija nužemina žmogų iki gyvulio. Jei tikėsime statistika, lietuviai yra viena iš tų pasaulio tautų (o kai kas sako, kad esame absoliutūs lyderiai šioje „gyvenimo filosofijos“ srityje), kurių nariai kur kas dažniau už vidutinį Žemės planetos gyventoją svarsto klausimą „Būti ar nebūti?“, atsako į jį neigiamai ir, pateisindami „drąsios šalies“ įvaizdį, ryžtasi vieninteliam logiškam ir garbingam sprendimui. Skirtingai nei individo, tautos savižudybė – daug ilgesnis procesas. Tautos valia yra ne tik dabar gyvenančių kartų, bet ir daugybės iki mūsų buvusių ir po mūsų būsiančių kartų bei kiekvienos kartos atskiro atstovo, taigi ir kiekvieno iš mūsų, valių visuma. Todėl kai tauta kuriuo nors savo egzistavimo momentu sako gyvenimui „ne“, – juk negali tauta su Mindaugu, Vytautu, Mažvydu, Daukantu, Kudirka, Basanavičiumi, Maironiu, pokario partizanais ir Kalanta, su Žalgirio mūšiu ir Sąjūdžiu, su Sausio 13-ąja ir dabartinių pradinukų svajonėmis, su visu šiuo „balastu“ tiesiog imti ir nušokti nuo daugiaaukščio stogo, – tas „ne“ pasireiškia kaip nepakankamas norėjimas būti. Tauta lyg ir norėtų būti, bet nelabai. Tik šiek tiek. Iš tikrųjų ji jau būtų nieko prieš ir numirti, bet iš inercijos dar egzistuoja. Turi statistinis lietuvis 1,3 vaiko. Šiek tiek turi. Turi giminaičių užsienyje. Giminaičiai lietuviais, tiesą sakant, būti jau nebenori, tiksliau – tik labai silpnai nori. Tik šiek tiek. Rūstų hamletišką klausimą jie sprendžia ne Lietuvos pilietybės naudai. Bet svajoja apie kompromisą ten, kur joks kompromisas neįmanomas. Svajoja ir šantažuoja (ne visi, prašyčiau nieko neįsižeisti). „Nusižudysiu, mirsiu lietuvybei, jei pilietybės neduosite!“ – šaukia. Bet toks šantažistas jau yra beveik miręs. Istorija negailestinga tiems, kurie tik šiek tiek nori būti. „Kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16). Kam ta „dviguba pilietybė“, tos lašelinės, tie vamzdeliai, laideliai ir narkotikai, geriausiu atveju tik šiek tiek pratęsiantys merdėjimą. Tegu mirtis pasiima tai, kas jau jos valdžioje.

 

Savo tūkstantmetį lietuvių tauta pasitinka nenorėdama būti. Bet ar tas jos nenorėjimas yra neteisėtas, ar jis yra smerktinas? Juk jei gyvenimas nėra vertas to, kad būtų gyvenamas, daug garbingiau yra nebegyventi ir užleisti vietą tam, kas teigia gyvenimą turint prasmę. Kad tauta norėtų būti, ji turi žinoti, vardan ko ji turėtų būti, nes būti autentiškai, būti savimi yra sunku. Kad tauta norėtų būti, ji turi žinoti, vardan ko ji privalo aukotis, antraip vietoj pasiaukojančio tarnavimo, kurio vaisius – savita ir gyvybinga kultūra, tauta rinksis saugų ir niekam neįpareigojantį kitų sukurtų dvasinių ir medžiaginių vertybių vartojimą, kuris reiškia rezignaciją ir lėtą savižudybę. O kodėl turi būti lietuvių tauta? Koks yra jos buvimo šiame pasaulyje tikslas? Kokia yra jos idėja, jos raison d’être? Juk nereikia būti lietuviu, kad „gyventum kaip Švedijoje“, kad „pakartotum Airijos stebuklą“, kad žavėtumeisi Suomija, kuri sukūrė „Nokia“. Visa tai galima puikiausiai daryti ir nebūnant lietuviu. Esant tokiai dvasinei orientacijai ir tokiems „idealams“, lietuviškumas yra, atleiskite, kaip šuniui penkta koja. Šuniui penkta koja nereikalinga. Bet gal ir lietuvių tauta jau nebereikalinga? Tai ne šventvagiškas klausimas. Mano manymu, daug arčiau šventvagystės yra tie, kurie fariziejiškai samprotauja: „Dar niekada per tūkstantmetę savo istoriją Lietuva nebuvo tokia saugi, kokia yra šiandien.“ Aš neklausiu: „Gal lietuvių tauta nereikalinga?“ Nėra nereikalingų tautų. Kaip ir viskas istorijoje, kiekvienos tautos kelias nuo gimimo iki mirties yra laisvos žmogaus valios ir Apvaizdos bendradarbiavimo (arba nebendradarbiavimo) rezultatas. Mano klausimas yra: „Gal jau nebe?“ Toks klausimas yra visiškai teisėtas. Viskas istorijoje turi savo pradžią ir pabaigą. Žmonijos istorija yra milžiniškas ne tik tautų, bet ir civilizacijų kapinynas. Nėra amžinų tautų. Lietuvių tauta – ne išimtis. Tūkstantmečio jubiliejus yra puiki proga klausti: „Ar nėra taip, kad lietuvių tauta jau įvykdė savo istorinę misiją? Ar nėra taip, kad didžiausios Lietuvos valstybingumo pergalės, didžiausi laimėjimai jau praeityje? Ar nėra taip, kad Lietuvos idėja jau ištarta?“ Pavojinga duoti vienareikšmiškus atsakymus į šiuos klausimus. Aš nežinau, ar lietuvių tauta sugebės dar kartą prisikelti. Kad tai padaryti sugeba, ji įrodė XIX a. Mokslininkai, skubėję užrašyti šios „nykstančios“ tautos kalbos, „panašios į sanskritą“, žodžius, per anksti laidojo mūsų tautą. Tuomet būti norėjome. Norėjome dėl savo kalbos. O kodėl mums būti šiandien?

 

 

Mane stebina, kaip nekūrybiškai interpretuojame kai kuriuos svarbiausius savo istorijos įvykius. Bene ryškiausias tokios nekūrybiškos interpretacijos pavyzdys yra mūsų „pavėluotas“ ir užsitęsęs krikštas: 1251 m. (Mindaugo), 1387 m. (Jogailos ir Vytauto), 1413 m. (Žemaičių). Mūsų visuomenėje plačiai paplitę du požiūriai į Lietuvos krikštą, du psichologiniai santykiai su krikšto faktu, o tiksliau – su jo chronologine vieta krikščioniškosios Europos civilizacijos istorijoje (vėlyvieji viduramžiai). Pavadinkime juos „propagonišku“ ir „prokrikščionišku“. Pirmasis romantizuoja pagonišką Lietuvos praeitį, kovą su kryžiuočiais už „savastį“, pamaldžiai kontempliuoja faktą, jog „esame paskutiniai Europos pagonys“, ir sielvartauja, kad galų gale nelygioje kovoje vis dėlto buvo prarasta „autentiška baltiška pasaulėjauta ir pasaulėžiūra“. Krikštas čia suprantamas kaip skaisčios pagoniškos kultūros išprievartavimas. Antruoju – daug labiau paplitusiu – požiūriu, fakte, kad „esame paskutiniai Europos pagonys“, nėra absoliučiai nieko gero. Beje, „prokrikščioniško“ požiūrio atstovai nebūtinai turi būti religingi žmonės. Juk krikštą galima vertinti ir grynai pragmatiškai (kaip tikriausiai jį ir vertino daugelis krikštą priėmusių „barbarų“ tautų valdovų). Priešingai nei pirmuoju požiūriu, čia būtent krikštas siejamas su tikrąja kultūra – su raštu, išsilavinimu, mokslu, menais, apskritai su „geromis manieromis“ ir „pažanga“.

 

Todėl paskutinė Europoje krikštą priėmusi Lietuva yra neva labiausiai nuskriausta, nepasinaudojusi nei 1009 m., nei, baisiausia, 1251–1253 m. prieš ją atsivėrusiomis galimybėmis. „Pavėluoto krikšto“ samprata yra fundamentalios lietuviškojo mąstymo paradigmos pagrindas – „nuolatinio Lietuvos atsilikimo“ paradigmos pagrindas, paradigmos, kurios tiesioginis rezultatas yra psichologinis nevisavertiškumo kompleksas, įsitikinimas, kad turime nuolat „vytis“ Vakarus, kad privalome amžinai mokytis iš „senųjų demokratijų“ ir t. t. (Teko girdėti samprotavimą, esą jei Lietuva būtų priėmusi krikštą XI a., šiandien jau seniai būtume buvę Europos Sąjungoje. Štai kaip galima suprofanuoti Lietuvos krikštą! Pasirodo, Lietuvai reikėjo anksčiau pasikrikštyti, kad kuo anksčiau būtų įsiliejusi į bendriją, atsisakančią krikščionybę laikyti savo kultūros dvasinėmis ištakomis. Išties ironiška.) „Amžino mokinio“ komplekso sukaustyta vaizduotė nesugeba pagimdyti jokios originalios idėjos, pranokstančios banalius teiginius „gyvensime kaip Švedijoje“ arba „pakartosime Airijos stebuklą“. Šitas kompleksas – pats savaime ydingas ir žalingas, nes paprasčiausiai antikūrybiškas – mūsų dienomis Lietuvai gali būti mirtinas. Kam kartoti Airijos stebuklą, jeigu galima tiesiog nuvažiuoti į Airiją ir tapti airiu? „Pavėluoto krikšto“ samprata psichologiškai yra žeminanti ir neproduktyvi. Žvelgiant iš religinės perspektyvos (atrodo, toks ir turėtų būti krikščioniškas požiūris), „pavėluoto krikšto“ samprata yra paprasčiausiai beprasmiška. Istorija yra laisvos žmogaus valios ir Apvaizdos bendradarbiavimo arena. Todėl laisvas krikščioniškas žvilgsnis į savo istoriją, žvilgsnis, išsivadavęs iš materialistinio ir utilitaristinio raugo, krikščionybę ir krikštą pateikiančio tik šios žemiškos tikrovės „pažangos“ šviesoje (o tiksliau – tamsoje), turi bandyti įžvelgti Lietuvos istorijoje būtent religinį Lietuvos pašaukimą, jos religinę misiją.

 

„Iš istorinės nebūties į Vakarų civilizaciją.“ Toks užrašas puikuojasi reklaminiuose stenduose, skirtuose Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui. Tačiau pirmoji Lietuvos valstybė, sukurta Mindaugo, plečiama ir stiprinama jo įpėdinių didžiųjų kunigaikščių, nebuvo tipinė, eilinė Vakarų civilizacijos valstybė, jeigu sąvoką „Vakarų civilizacija“ taikysime lotyniškajai Europai, t. y. tai Europai, kurios dvasinis gyvenimas XI–XV a. tekėjo Romos Katalikų Bažnyčios brėžiama vaga. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ne tik savita, bet ir unikali valstybė, jeigu kurioje nors srityje ji ir buvo „atsilikusi“ nuo Vakarų Europos, žvilgsnis, istoriją interpretuojantis Apvaizdos veikimo šviesoje, šį „atsilikimą“ yra priverstas laikyti Dievo norimu atsilikimu. LDK buvo pašaukta didžiai religinei misijai, užduočiai, kurios, deja, nesugebėjo iki galo atlikti ir už tą nesugebėjimą sumokėjo savo žūtimi. LDK tapo nebereikalinga. Ji neteko buvimo priežasties, savo raison d’être, savo pateisinimo „iš aukštybių“. Vis dėlto dar ir šiandien dideliuose Rytų Europos plotuose regime tos didžios religinės misijos vykdymo liekanas.

 

 

XI–XIV a. Lietuva buvo tris kartus krikščionybės palytėta. Tris kartus Apvaizdos apsiaustas leidosi ant Lietuvos, tris kartus Lietuva stojo akistaton su ta pačia Europa, bet visus tris kartus Europos veidas buvo savitas, nevienoda buvo ir Europos dvasinė būsena. Pradžioje buvo „švelnios tylos balsas“ (1 Kar 19, 12). Taikios Brunono Kverfurtiečio misijos tragiška atomazga neturėtų mūsų gluminti. Pasirengimas kankinystei visais laikais buvo būtina misionieriaus pašaukimo sąlyga. Brunonas buvo pasirengęs mirti. Bet ne tai svarbiausia. Ten, kur sekuliarus protas mato kriminalą, krikščioniška sąmonė regi Apvaizdos veikimą. Man didelę paguodą teikia tai, kad Lietuvos gimimas yra aplaistytas ne bet ko, o šventojo krauju. Žvelgiant krikščioniškai, Lietuvos vardo pirmasis paminėjimas turi būti siejamas ne su Brunono Kverfurtiečio mirtimi, o su jo tikruoju gimimu. 1009 m. kovo 9 d. istorijai gimė Lietuva, o dangui – naujas šventasis. Nemanau, kad šv. Brunonas Dievo akivaizdoje šaukėsi keršto. Iš tikrųjų suprantamas apmaudas tų, kurie 1009 m. įvykius ir kelis juos lydėjusius šimtmečius vadina „nerealizuotų galimybių“ epocha. Jei Lietuva būtų pasikrikštijusi XI a. pradžioje, ji būtų įsiliejusi į „istorinių tautų“ šeimą kartu su Lenkija, Vengrija, Švedija, Rusija... Jei Brunono misija būtų pavykusi, Lietuva būtų regėjusi nuostabią Europos viduramžių krikščioniškosios kultūros klestėjimo epochą. Ne tik regėjusi, bet ir pamažu pradėjusi joje kūrybiškai dalyvauti. O tai buvo nuostabi epocha. Išsivadavusi iš apokaliptinių tūkstantmečių sandūros pasaulio pabaigos ir Paskutinio teismo fobijų, XI–XII a. Europa su optimizmu žvelgė į ateitį. Į dangų stiebėsi gotikinių katedrų bokštai, formavosi didingos, visą būtį aprėpti siekiančios scholastinės sistemos, o šalia scholastikos klestėjo senviktoriečių ir šv. Bernardo mistika. Kliuni reformos sustiprinta Bažnyčia žengė į savo „aukso amžių“. Ir militariškai Europa jautėsi pajėgi mesti iššūkį krikščioniškosios civilizacijos konkurentui. Tūkstančiai riterių traukia į Šventąją Žemę vaduoti Viešpaties Karsto. 1099 m. paimama Jeruzalė. Lotyniškoji Europa triumfuoja. Ir vis dėlto tamsos angelo sparno šešėlis krinta ant krikščionių Bažnyčios, „vienos, šventos, visuotinės, apaštalinės“. 1054 m. apaštalų įpėdiniai Romos popiežius ir Konstantinopolio patriarchas apsikeičia anatemomis. Krikščionių Bažnyčia galutinai suskyla į lotyniškąją Vakarų, Romos Bažnyčią ir graikiškąją Rytų, Konstantinopoliui pavaldžią Bažnyčią. Šv. Brunonas visa tai regėjo jau būdamas pas Viešpatį. Jo misija buvo dar nesuskilusios Bažnyčios misija. Ne jam visagalė Apvaizda buvo pavedusi atvesti Lietuvą į krikščioniškąją būtį. Nebuvo dar atėjęs Lietuvos laikas. Dar nebuvo išmušusi jos misijos valanda.

 

Su griaustiniu, žaibais ir vėtra krikščionybė užgriuvo Lietuvą antrą kartą. Ar krikščionybė? „Bet Viešpaties nebuvo vėjyje“, – sakoma Šventajame Rašte (1 Kar 19, 11). Nacijos idėja niekada nenukrinta tiesiai iš dangaus. (Nors visada gimsta Amžinybėje kaip Istorijos Viešpaties mintis.) Nacijos idėja bręsta konkrečiuose gyvosios istorijos įvykiuose, ir jos tapsmas dažnai esti skausmingas, aplaistytas ne vienos kartos prakaitu ir krauju. Lietuvos idėja kristalizavosi ir grūdinosi dviejų šimtų metų kare su Vakarais. Būtent su „Vakarais“, nes tikras nesusipratimas yra bet kokia šio karo interpretacija „pagonybės kovos su krikščionybe“ kategorijomis. Ne su krikščionybe grūmėsi Lietuva, o su vienu agresyviausių Europos gaivalų, prisidengusiu baltu apsiaustu su juodu kryžiumi. Šio plėšraus gaivalo atsiradimas didžiuliuose Rytų Baltijos plotuose nuo Vyslos žiočių iki Suomijos įlankos liudijo krikščioniškosios viduramžių civilizacijos dvasios negalios pradžią. Viena vertus, XIII a. Europa spinduliuoja nepaprastą kūrybinę energiją. Tai viduramžių dvasios raidos kulminacija, išsiskleidusi šv. Alberto Didžiojo, šv. Tomo Akviniečio ir šv. Bonaventūro veikaluose bei šventųjų Dominyko ir Pranciškaus veikloje. Kita vertus, tai yra kryžiaus karo idėjos išsigimimo epocha. 1187 m. Saladinas užėmė Jeruzalę. Trečiasis kryžiaus žygis, kuriuo buvo siekiama susigrąžinti Šventąjį miestą, patyrė nesėkmę. Ketvirtasis „kryžiaus žygis“, pasibaigęs 1204 m. barbarišku Konstantinopolio apiplėšimu ir vadinamosios „Lotynų imperijos“ įsteigimu, buvo spjūvis į veidą ne tik Bizantijai, bet ir visai Rytų krikščionijai ir dar labiau pakurstė nesantaiką krikščioniškojo pasaulio viduje, nesantaiką, kurios taip nereikėjo ateinančių išbandymų ir katastrofų akivaizdoje. Jeigu galima plėšti Konstantinopolį, žudyti krikščionių vienuolius ir prievartauti krikščionių moteris, kodėl viso to negalima daryti pagonims? 1190 m. Palestinoje susikūręs Vokiečių ordinas neilgai kariavo Šventojoje Žemėje ir XIII a. pradžioje patraukė į ne tokias šventas vietas. Kaip ir Bizantijos sostinės nuniokojimas, teutonai buvo gyvas kryžiaus karo idėjos išsigimimo įsikūnijimas. Ir būtent du šimtmečius trukusiame kruviname kare su šiuo krikščionybės išsigimimu kristalizavosi ir brendo Lietuvos idėja. Kelių dešimtmečių karo nepakako, kad politinėje Lietuvos sąmonėje susiformuotų atsparumas jau prasidėjusiai krikščioniškosios Europos dvasios ligai, kurios bjaurasties įsikūnijimas gryniausiu pavidalu ir buvo Vokiečių ordinas. Tos ligos pavadinimas – nepakanta ir besotis gobšumas, šia liga sergantieji, prisidengę šventu Kristaus vardu, plėšikaudami ir pasisavindami tai, kas teisėtai priklauso kitiems, atnašavo aukas šios žemės kunigaikščiui. 1322 m. Gediminas laiške popiežiui Jonui XXII rašė: „Tai ir yra priežastis, kad jūsų kilnybei šiuo laišku pareiškiame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių iš teutonų namo magistro daromų žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atkrito; kaip tik dėl to ir mes, deja, ligi šios dienos esame priversti pasilikti savo senolių klaidoje... Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums daromoms skriaudoms... O dabar, šventasis ir garbingasis tėve, labai prašome atkreipti savo dėmesį į mūsų apverktiną būklę, nes mes, kaip ir kiti krikščionių karaliai, esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti krikščionių tikėjimą, kad tik mūsų nevargintų anksčiau minėtieji kankintojai, būtent minėtasis magistras ir broliai.“ Kelių dešimtmečių karo su religiniu (o tiksliau – konfesiniu) fanatizmu, „papildytu“ nuodėminga aistra šios žemės turtams, nepakako, kad politinė Lietuvos sąmonė išsiugdytų religinės tolerancijos idėją, ji tapo apvalkalu Lietuvos idėjos giliausia prasme, jos „materialine“, „apčiuopiama“ apraiška. Lietuvos (turiu omeny LDK) idėja yra daugiau nei religinės tolerancijos idėja. Religinės tolerancijos idėja yra Lietuvos idėjos įkūnijimas politiniu lygmeniu. 1251 m. Mindaugo krikštas buvo per ankstyvas. Dievas dar tik rengė Lietuvą misijai.

 

Mūsų neturi gluminti tai, kad pirmasis šventasis, kurį lietuvių etnosas pagimdė dangui, yra stačiatikis Daumantas. Kaip ir tai, kad šis žmogus yra pirmojo ir paskutinio mūsų karaliaus žudikas. Jeigu Mindaugas iš tikrųjų „pasisavino“ Daumanto žmoną (o atrodo, kad taip ir buvo), pastarojo pyktis visai suprantamas. Šiaip ar taip, ta aplinkybė, kad Rytų Bažnyčia iškėlė mūsų tautietį į altoriaus garbę, liudija Daumantą savo darbais aną kaltę išpirkus. O pagrindinis Daumanto – Pskovo kunigaikščio Timotiejaus (1266–1299) – darbas buvo toks pat, kokiam iki pat mirties buvo atsidėjęs Mindaugas. XII–XIV a. Rytų Europoje pagoniškoji Lietuva ir bizantiškajai krikščionybei atstovaujančios Naugardo ir Pskovo respublikos sudarė vieną frontą prieš „Vakarus“, kurių vis sparčiau progresuojančios dvasinės ligos įsikūnijimas buvo Vokiečių ordinas, tas kryžiaus karo idėjos išsigimimo produktas. XIV a. Lietuvos idėja bręsta, viena vertus, kruvinoje ir nekompromisinėje kovoje palei Nemuną vakaruose ir, kita vertus, palyginti lengvai kunigaikščių vykdomoje ekspansijoje į didžiulius bizantiškosios krikščionybės plotus rytuose. Tie, kurie prikiša mūsų valdovams per didelį domėjimąsi „rusiškais reikalais“ ir nepakankamą „baltiškosios dimensijos“ suvokimą, tik įrodo, kad kunigaikščiai daug geriau už juos nujautė LDK valstybinės idėjos esmę. Apvaizda globojo ir Kęstutį jo kovoje vakaruose, ir Algirdą jo žygiuose į rytus. Dievo užmojui reikėjo Lietuvos „nuo jūros iki jūros“. XIV a. antrojoje pusėje Lietuva pribrendo savo misijai.

 

 

Į politinės galios viršūnę Lietuva įkopia visą krikščioniją drebinančių sukrėtimų fone. Lotynišką Lietuvos krikštą, įteisinusį šalį visos katalikiškos Europos akyse, patvirtino popiežius Urbonas VI. Bet jis nebuvo vienintelis popiežius. Tuo metu Avinjone rezidavo kitas popiežius. Į Europos tautų šeimą Lietuva įžengia per Didįjį Bažnyčios skilimą (1378–1417), kuris savo ruožtu lydėjo liūdnai pagarsėjusią „Avinjono nelaisvę“ (1309–1377), pirmąjį visuotinės Bažnyčios „privatizavimo“ aktą, privatizavimo, kuris kulminaciją pasieks Reformacijoje, kai Šiaurės Europos šalių monarchai pasiskelbs nacionalinių bažnyčių galvomis. Tik trumpą akimirką, tik vieną amžių Apvaizda leido Lietuvai pajusti Europos viduramžių, tos vienintelės Europos kultūros istorijoje tikrąja prasme krikščioniškos epochos, alsavimą. Tai buvo jau mirštantys viduramžiai, J. Huizingos žodžiais tariant, „viduramžių ruduo“. Lietuvos didvalstybės politinis klestėjimas sutapo su viduramžių pasaulėjautos ir pasaulėžiūros irimu, su Naujųjų amžių pradžia, t. y. su Tamsiųjų krikščionijai amžių pradžia. Žlunganti iš esmės optimistinė viduramžių pasaulėžiūra, kurioje Dievas tikrai buvo visur esantis ir visagalis, alfa ir omega, vis daugiau vietos paliko Dievo priešininkui ir jo tarnams. Taip būna visada – kai atsitraukia Dievas, Jo vietą užima velnias. XV a. europiečiui visur vaidenasi nelabasis. 1487 m. vokiečių inkvizitoriai Heinrichas Institoris ir Jakobas Sprengeris išleidžia garsųjį „Raganų kūjį“, neregėtai populiarią knygą (per pirmuosius 180 metų ji sulaukia net 29 leidimų). Ir įsiliepsnoja laužai. Šimtai, tūkstančiai, dešimtys tūkstančių laužų. Ir kyla į dangų dūmai ad majorem Dei gloriam, nusinešdami burtininkų, raganų ir eretikų riksmus. Velnias visur. Anksčiau rengdavusi kryžiaus žygius į Šventąją Žemę, Europa pamatė, kad ji pati yra kryžiaus karo arena. Reformacija tik įpylė aliejaus į ugnį. XVI a. katalikai ir protestantai lenktyniauja, kas daugiau sudegins raganų ir eretikų. Prasideda religiniai karai. Krikščionybė, viduramžiais vienijusi europiečius, Naujaisiais amžiais juos išskyrė. „Kieno tu šalininkas? Popiežiaus? Liuterio? Kalvino?“ Europa dreba iš baimės velnio galybės akivaizdoje ir dūsta nuo konfesinės neapykantos ir keršto troškimo. Tačiau „civilizuotos“ Europos pakraštyje yra keista šalis, kaip ir dera „periferijai“, „atsilikusi“, kurioje nieko panašaus nevyksta. Tai iš tikrųjų keista šalis, nes, nors ir valdoma katalikų valdovų, ji keistai toleravo faktą, kad absoliuti jos gyventojų dauguma nėra Romos katalikai. Religinę toleranciją ši valstybė buvo suvokusi kaip regimą ir apčiuopiamą pamatinės savo idėjos apraišką. Du šimtmečius trukęs karas su Vakarų netolerancija Vokiečių ordino pavidalu ir lygia greta vykdyta plėtra į bizantiškuosius Rytus politinei Lietuvos sąmonei įskiepijo religinės tolerancijos idėją kaip šios valstybės „nuo jūros iki jūros“ būtiną egzistavimo sąlygą, jos conditio sine qua non.

 

1453 m. gegužės 29 d. krito Konstantinopolis. Baigėsi kelis šimtmečius trukusi Bizantijos agonija. Baigėsi dar viena krikščioniškojo pasaulio drama. Ir iš karto prasidėjo kita, kurioje Lietuvai teko vienas iš trijų pagrindinių vaidmenų.

 

 

XV a. antrojoje pusėje, XVI a. ir kiek mažesniu mastu XVII a. didžiuliuose Rytų Europos lygumos plotuose vyko žūtbūtinė dviejų didžių idėjų kova. Tai buvo religinės idėjos. Jų nešėjos buvo dvi didvalstybės su sostinėmis Vilniuje ir Maskvoje. Abi jos buvo savaip įkvepiančios, abi buvo suvienijimo idėjos, abi vertos to, kad virstų kūnu, istorine tikrove, ir tik nuo laisvos žmogaus valios ir Apvaizdos bendradarbiavimo (arba nebendradarbiavimo) priklausė, kuri idėja švęs pergalę, o kuri turės laikinai arba amžiams pasitraukti.

 

Maskvos idėja buvo Trečiosios Romos idėja. Dar nesustingus Bizantijos lavonui, Pskovo vienuolis Filofejus laiške didžiajam Maskvos kunigaikščiui Vasilijui III išdėsto šios idėjos apmatus. Kritus Konstantinopoliui – šiai antrajai Romai – Maskvos valstybė yra Dievo šaukiama perimti pasaulinės krikščioniškosios imperijos ir krikščioniškosios visuomenės kūrimo tradiciją. Maskvos valstybė yra mesianistinė, eschatologinė valstybė, užbaigsianti žemiškąją istoriją ir pasitiksianti ateinantį Išganytoją. „Dvi Romos krito, trečioji stovi, o ketvirtos nebus“, – rašė Filofejus. Aišku, globalinė, eschatologinė Trečiosios Romos idėjos dimensija siekė neapibrėžtą, idealią ateitį. Tai buvo šios idėjos „maksimali programa“. Tačiau šis idealus tikslas suponavo labai konkretų dabarties istorinį uždavinį, tam tikrą „minimalią programą“, kurios pagrindinis punktas buvo visų stačiatikiškų rusų žemių suvienijimas į vieną politinį ir bažnytinį kūną, kurio galva, aišku, turėjo būti Maskva. Nėra reikalo sakyti, kuriai iš Maskvos kaimynių Trečiosios Romos idėja kėlė didžiausią, tiesiog mirtiną grėsmę. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kurios didžiąją gyventojų dalį sudarė bizantiškosios krikščionybės išpažinėjai, politinis išlikimas galėjo būti laiduotas tik tokiu atveju, jeigu Trečiosios Romos idėjai Lietuva būtų sugebėjusi priešpriešinti savo originalią idėją, kuri krikščionims nuo Baltijos iki Juodosios jūros būtų įprasminusi jų buvimą vienoje valstybėje. Kaip ir Trečiosios Romos idėja, tai turėjo būti ne vien politinė, bet ir religinė idėja. Tik tuomet ji būtų buvusi pakankamai emociškai stipri, kad galėtų bent jau konkuruoti su religine Maskvos idėja. XV–XVII a. Rytų Europoje vyko ne tik ginkluota kova. Buvo kaunamasi už krikščionių sielas. Laimėti turėjo ta politinė kultūra, kuri vis dar labai religingam anų laikų žmogui būtų sugebėjusi atsakyti į klausimą: „Kodėl turėčiau būti tau ne tik lojalus, bet ir ištikimas, kodėl turėčiau vardan tavęs aukotis?“

 

1387 m. yra etninės lietuvių tautos krikšto metai. (Lietuvių tautos krikštas buvo užbaigtas 1413 m., kai Vytautas pakrikštijo žemaičius.) Tai yra ir Lietuvos valstybės krikšto de jure metai. Tačiau dažnai pamirštama, kad de facto Lietuva – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – jau buvo krikščioniška valstybė, jeigu sąvoką „krikščioniška“ taikysime valstybei, kurios didžiąją dalį mokesčių mokėtojų sudaro krikščionys ir kurioje krikščionys nėra valdžios engiami. Akivaizdu, kad Algirdo Lietuva šiuo požiūriu buvo krikščioniška šalis, į jos sudėtį įėjo simbolinis ir dvasinis Rytų Europos krikščionijos centras – Kijevas su garsiąja Šv. Sofijos šventove. Dviejų brolių valdomoje imperijoje Kęstutis vakaruose kovėsi su krikščionybės išsigimimu, kurio įsikūnijimas buvo teutonų ordinas, o Algirdas Lietuvos valstybėje vis didino bizantiškosios krikščionybės išpažinėjų skaičių. Lietuvos krikštas nebuvo pavėluotas. Viešpats brandino Lietuvą misijai. Nesu Hegelio gerbėjas, bet Lietuvos krikšto istorija iš tikrųjų yra tokia, „kokia ir turėjo būti“. Jeigu Lietuva būtų priėmusi katalikybę XI a., galbūt (didelė tikimybė) ji būtų ėjusi į bizantiškuosius Rytus taip, kaip į juos ėjo Aleksandro Neviškio sumušti švedai ir vokiečiai. Aleksandras, beje, kaip ir Daumantas, paskelbtas stačiatikių šventuoju, duoklę nutarė mokėti mongolų chanams, o ne krikščionims švedams ir vokiečiams. Apvaizdos valia buvo atiduoti bizantiškosios krikščionybės plotus nekrikščionims mongolų chanams ir lietuvių kunigaikščiams. Ir tik 1387 m. po daugiau kaip pusantro šimto metų trukusios kruvinos kovos su krikščionybės išsigimimu Apvaizda leido Romos Bažnyčiai tvirtai įžengti į Lietuvą. Kas įvyko 1387 m.? Tais metais „nuo jūros iki jūros“ nusidriekusiame Lietuvos valstybės kūne susitiko dvi didžios krikščionių Bažnyčios konfesijos – Romos katalikų ir Rytų stačiatikių. 1387 m. yra ne tik „Lietuvos krikšto“ (teisingiau būtų sakyti „lietuvių krikšto“), bet ir Rytų bei Vakarų bažnyčių susitikimo viename politiniame organizme metai.

 

 

Nors ir pareiškusi pretenzijas į visuotinumą ir eschatologinę reikšmę, Trečiosios Romos idėja vis dėlto buvo iš esmės konfesinė, stačiatikiška idėja. Tuo tarpu pati Lietuvos valstybės prigimtis šaukte šaukėsi ne konfesinės, o virškonfesinės idėjos. Kaip ir Maskvos religinė idėja, Lietuvos idėja turėjo savo „minimalią programą“ ir „maksimalią programą“. „Minimalios programos“ įgyvendinimas reiškė religinės tolerancijos užtikrinimą. Religinės tolerancijos idėja nebuvo abstrakčiai išprotauta. Ji brendo ir grūdinosi rūsčioje kovoje už išlikimą, tačiau, skirtingai negu Vakarų Europai, Lietuvai neprireikė savo Baltramiejaus nakties, kad suvoktų tolerancijos svarbą. Galima drąsiai teigti, kad čia mūsų protėviai elgėsi tikrai išmintingai, t. y. mokėsi ne iš savo, o iš svetimų – Vakarų Europos – klaidų. Vakaruose religinės tolerancijos idėja gimė dėl brolžudiškų konfesinių karų. Tam tikra prasme tai buvo negatyvi idėja. Ji ženklino laipsnišką religinio sąmoningumo nykimą. Vakaruose religinės tolerancijos idėja ėjo koja kojon su vis didėjančiu indiferentizmu religinėje sferoje, su augančiu abejingumu religijai apskritai. Religinė tolerancija Vakaruose reiškė religijos pasitraukimą iš viešo gyvenimo į privataus naudojimo sritį. Lietuva už religinės tolerancijos idėją taip pat mokėjo krauju, kurį Nemuno vandenys gausiai plukdė į Baltijos jūrą, tačiau tai buvo ne brolžudiškose skerdynėse pralietas kraujas, o auka už laisvę, auka, kurią Lietuva sudėjo kovodama su vis labiau nuo krikščioniškųjų idealų tolstančia Europa. Skirtingai nei Vakaruose, Lietuvoje religinės tolerancijos idėja buvo ne proceso pabaiga, kai viduramžišką religija grindžiamą identitetą išstūmė nacionaline priklausomybe grindžiamas identitetas, o valstybingumą steigiančioji idėja, valstybingumo kertinis akmuo, jo pradžių pradžia. Vakaruose tolerancijos idėja vainikavo vis labiau sekuliarėjančią krikščioniškąją kultūrą; Lietuva savo krikščioniškosios kultūros kūrimą pradėjo būtent nuo tolerancijos. Vakaruose tolerancija yra omega, Lietuvoje – alfa. Šioje srityje Lietuva neabejotinai buvo „pažangesnė“ už Vakarų Europą.

 

Tačiau religinės tolerancijos užtikrinimas, kaip „minimali programa“, buvo tik instrumentas siekiant aukščiausio, galutinio tikslo, kuris sub specie aeternitatis (t. y. pasaulio istoriją interpretuojant amžinybės požiūriu) įteisino patį Lietuvos valstybės (LDK) egzistavimą. Lietuvos valstybės idėja giliausia prasme buvo krikščionių Bažnyčios vienybės idėja, Rytų ir Vakarų bažnyčių suvienijimo idėja. Aižėjant viduramžių pasaulėjautai, traukiantis universalizmui, vis labiau įsigalint Bažnyčią „privatizuojančioms“ tendencijoms, į duris beldžiantis didžiausiai Vakarų krikščionijos tragedijai – skilimui ir jį lydėsiančių konfesinių karų košmarui, siautėjant netolerancijos dvasiai ir liepsnojant inkvizicijos laužams, Apvaizda į krikščioniškąjį būvį pašaukė Lietuvą. Jos misija – liudyti vienybę irstančiame krikščionijos kosmose. Jos pašaukimas – jai patikėtoje Europos dalyje suvaldyti nacionalizmo chaosą ir pradėti grįsti kelią į dviejų seserų – Rytų ir Vakarų bažnyčių – prarastos vienybės atkūrimą. Ar šis užmojis nebuvo utopinis? Ar jis apskritai buvo suvoktas, o jeigu buvo – ar tinkamos priemonės buvo pasirinktos jam įgyvendinti?

 

Graikų ir Lotynų bažnyčių vienybės atkūrimo idėja buvo kilnesnė, universalesnė ir krikščioniškai prasmingesnė už konfesiškai ribotą Trečiosios Romos idėją. Tačiau, kaip paprastai būna, tai, kas kilniau, yra sunkiau įgyvendinama. Konfesinės neapykantos dvasia, smaugusi Europą, buvo palankesnė Maskvos, o ne Lietuvos idėjai. Kita vertus, Trečiosios Romos idėjos stiprioji pusė, jos „pranašumas“, palyginti su bažnyčių vienybės atkūrimo idėja, buvo tai, kad Maskvos idėja buvo gana lengvai formuluojama, ją suvokti buvo kur kas lengviau negu gana rafinuotą Lietuvos idėją. Bet Dievas šaukia tautas į istorinę būtį ne tam, kad skirtų joms lengvas užduotis. Lietuva turėjo šansą.

 

Didžiausi, netgi mirtini Lietuvos idėjos priešai buvo dvi dvasios, tuo metu viešpatavusios Europoje, dvasios, kurios, beje, buvo ir vienas iš religinės Maskvos idėjos variklių. Tai buvo konfesinės nepakantos ir nacionalizmo dvasios.

 

 

Galima įvairiai vertinti sudėtingą ir prieštaringą Lietuvos ir Lenkijos santykių istoriją. Aišku, būtų kvaila koneveikti Jogailą už 1385 m. Krėvos sutartį, kaip ir laikyti tą sutartį visų paskesnių Lietuvos nelaimių priežastimi. Ne viską Jogaila darė blogai. Ne viskas Lietuvoje buvo blogai ir po 1569 m. Liublino unijos. Lietuva nepasibaigė su Vytauto mirtimi. Kai kurių Lietuvos istorikų propaguojamas atsigręžimas į XVI–XVII a. „barokinį LDK paveldą“ yra teisėtas ir reikalingas. Ir vis dėlto tenka sutikti su žmogumi, kuriam galbūt mažiausiai iš visų mūsų tarpukario intelektualų būtų galima prikišti siaurakaktį nacionalizmą ir pagoniškosios Lietuvos „rūtų darželio“ garbinimą. Savo garsiojoje esė „Dviejų pasaulių takoskyroje“ (1919) Stasys Šalkauskis rašė: „Lenkų tautinės civilizacijos siekiai iš esmės buvo nukreipti prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir atskirumą. Jų tautinė pergalė Lietuvoje turėjo dar ir tą negerovę, kad, iš pagrindų supriešindama Lietuvą su Rytais, ji tik dar labiau paaštrino jos kovą su rytietiškos kultūros slavais, o ta kova iš esmės buvo tik apraiška lenkų ir rusų rungtyniavimo, kurio kovos laukas ir kartu auka buvo Lietuva.“ Tenka tik apgailestauti ir nusistebėti, kad toks gilus krikščioniškas mąstytojas, „ateitininkų ideologijos“ autorius nesugebėjo išsivaduoti iš „pavėluoto krikšto“ prietaro, todėl jo senosios Lietuvos istorijos interpretacijai stinga žvilgsnio sub specie aeternitatis, stinga gebėjimo LDK istorijos vingiuose įžvelgti Apvaizdos veikimo ženklus, o jo lietuviškosios kultūros kaip dviejų civilizacijų sintezės projektas (lietuviškoji kultūros filosofijos mintis iki šiol nėra pagimdžiusi nieko originalesnio) sunkiai pakyla virš etnopsichologijos ir geopolitikos. Šalkauskis taip formuluoja Lietuvos valstybės istorinę misiją: „Siekdamas apsaugoti nuo Rytų barbarų [mongolų – A. M.] tai, kas vertingiausia Vakarų civilizacijoje, ir apginti Rytų civilizacijos lobius nuo Vakarų barbarų, likimas teikėsi pakviesti į istorijos areną stabmeldžius lietuvius ir atlyginti už naudingą pagalbą, skirdamas jiems sulydyti civilizacijas, kurias jie taip gerai gynė. Tokia yra XIII a. įsteigtos Lietuvos valstybės reikšmė.“ Tai savaime prieštaringas tvirtinimas. Nes ar neprieštarauja „pavėluoto krikšto“ prietarui tai, kad „stabmeldžiams lietuviams“ yra už tą „nelaimę“ „atlyginama“, t. y. „vėlavimas“ yra Dievo plano dalis? Juk ne beasmenis „likimas“ valdo istoriją – „ateitininkų ideologijos“ autorius turėtų tai žinoti. Ne amorfiškas Fatumas „atlygina“ ir „skiria“ istorines užduotis. Istorija yra laisvos žmogaus valios ir Apvaizdos bendradarbiavimo laukas.

 

Žvelgiant iš Lietuvos religinės idėjos perspektyvos, nuosprendis mūsų „strateginio sąjungininko“ vaidmeniui LDK istorijoje bus dar rūstesnis negu Šalkauskio. Būtent iš Lenkijos skverbėsi į Lietuvą jos valstybingumui mirtinos bacilos, konfesinės nepakantos ir agresyvaus nacionalizmo dvasios, pylusios vandenį ant nesutaikomos Lietuvos idėjos konkurentės, religinės Trečiosios Romos idėjos, kuri pati buvo konfesinė ir nacionalistinė, malūno. Lietuvos egzistavimo sąlyga, pati LDK buvimo prasmė slypėjo religine tolerancija grindžiamame kelyje į Rytų ir Vakarų, Graikų ir Lotynų bažnyčių vienybę. 1569 m. politinė Liublino ir 1596 m. bažnytinė Brastos unijos, pretendavusios laiduoti politinę ir bažnytinę vienybę, iš tikrųjų skaudžiai smogė Lietuvos religinei idėjai ir grindė kelią, tiesa, ne galutinei (daugiau politinei ir moralinei negu dvasinei), Trečiosios Romos idėjos pergalei.

 

1569 m. Liublino unija buvo prievartos aktas ne tik Lietuvos politinio kūno, bet ir jos sielos – jos religinės idėjos – atžvilgiu. Žvelgiant politiškai, iš Lietuvos buvo atimta Ukraina. (Vartoju dabartinį Lenkijos užgrobtų LDK žemių pavadinimą.) Dvasiniu požiūriu LDK teritorijos sumažinimas buvo Rytų Bažnyčios sumažinimas, jos padalijimas, taigi taip pat prievartos aktas. Pietinė stačiatikių žemių dalis buvo prijungta prie valstybės, kurios dvasinė konstitucija buvo kitokia negu LDK. Apvaizda rusų stačiatikybės dvasinį centrą Kijevą buvo atidavusi į pagonio Algirdo, o ne į kataliko Lenkijos karaliaus rankas. Kijevo praradimas buvo didžiulis smūgis religinei Lietuvos idėjai. Iš karto sumažėjo ne tik LDK teritorija, bet ir LDK prasmė būti. Tuo tarpu Ukrainos stačiatikiai (dar ne ukrainiečiai) tapo daug senesnės, jau šešis šimtus metų krikščioniškos Vakarų valstybės dalimi. Skirtingai negu palyginti jauna krikščioniškojo pasaulio narė Lietuva, Lenkija kaip savo išgyveno Europos viduramžius su jų pakilimais ir nuopuoliais. Kaip savo Lenkija išgyveno ir viduramžių pasaulėjautos nuosmukį su visomis išplaukiančiomis iš to pasekmėmis. Tarp tų pasekmių buvo ir polinkis į nacionalistinį Bažnyčios privatizavimą (polska wiara), ir konfesinės nesantaikos dvasia.

 

 

Ar Lietuva buvo suvokusi savo religinę misiją? 1596 m. spalio 6 d. Brastoje sudaryta Lotynų ir Graikų apeigų bažnyčių unija liudija tokį suvokimą buvus. Deja, ilgą laiką tik intuityviai nujaučiamos, kaip religinė tolerancijos idėja užkoduotos pagrindinės Lietuvos religinės idėjos įsisąmoninimas ėjo koja kojon su jos išsigimimu, pasireiškusiu praktiškai įgyvendinant tą idėją. Bažnytinės Brastos unijos istorija yra Lietuvos religinės idėjos išsigimimo, jos nesėkmės istorija. Tik paviršutiniškam žvilgsniui Liublino ir Brastos unijos yra nesusiję arba menkai tesusiję įvykiai. Iš tiesų šios unijos yra vieno dvasinio vyksmo momentai, Lietuvos gravitacijos į Vakarus (per Lenkiją) momentai, vyksmo, kuris pasibaigė Lietuvos valstybės žūtimi. Nenatūraliai nuo Lietuvos amputuotų jos kūno dalių gyventojai labai greitai pajuto savo senų ir naujų „šeimininkų“ dvasios skirtumus. Kokie dideli buvo tie skirtumai, liudija vienas (jų yra daugybė) iškalbingas faktas. 1412 m. Lenkijos karalius Vladislovas II (mūsų Jogaila!) atėmė iš stačiatikių Peremislio katedrą ir perdavė ją lotynų apeigų vyskupui. Ar įmanoma kažką panašaus įsivaizduoti XV a. Lietuvoje? Todėl nenuostabu, kad praėjus vos kiek daugiau kaip dvidešimčiai metų po Liublino unijos jungtinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę pradeda plakti kruvinų, brolžudiškų kazokų sukilimų, ilgainiui virtusių kazokų karais, rykštė. Didžiai Lenkijos ir Lietuvos nelaimei, po iškiliojo Stepono Batoro mirties 1587 m. pabaigoje į sostą įžengė švedas Zigmantas III Vaza, palyginti su savo pirmtaku iš niūrios, vampyrais garsėjančios (be abejo, labai „atsilikusios“) Transilvanijos – „tikras vakarietis“, tipiškas ano meto Vakarų Europą užvaldžiusios konfesinės nepakantos dvasios atstovas. Būtent šiam, deja, net 44 metus karaliavusiam valdovui Abiejų Tautų Respublika turi „dėkoti“ už tiek valstybinės energijos išeikvojusių karų su Švedija pradžią, būtent šiam karaliui valdant Lenkija ir Lietuva vis labiau grimzta į žiaurią ir beprasmišką konfrontaciją su savo valdiniais kazokais, konfrontaciją, vis labiau įgaunančią pilietinio ir, baisiausia, religinio karo bruožų. Šio ginkluoto konflikto (bet ne Žečpospolitą užvaldžiusios nacionalistinės ir konfesinės beprotybės) atomazga tapo 1654 m. kairiojo Dniepro kranto su Kijevu praradimas, milžiniška Trečiosios Romos idėjos pergalė ir galutinio Lietuvos religinės idėjos bankroto preliudija. 1655 m. rugpjūčio 8 d. pirmą kartą Lietuvos istorijoje priešas įžengia į valstybės sostinę – rusų kariuomenė barbariškai nusiaubia Vilnių. (Simboliška, kad per šią suirutę kažkur dingo Lietuvos didybės kūrėjo Vytauto palaikai.)

 

Zigmantas III buvo ir vienas iš Brastos unijos sudarymo iniciatorių. Deja, instrumentas, turėjęs padėti Lietuvos religinei idėjai virsti kūnu, iš tiesų virto šios idėjos parodija, Bažnyčios vienybės šmėkla. Nes jau kraujavo, jau blėso „materialinis“ Lietuvos idėjos pagrindas – tolerancijos dvasia. Ją vis labiau stūmė dvasia, kuri šventė pergalę 1572 m. Baltramiejaus naktį Paryžiuje. 1577 m. jėzuitas Petras Skarga išleidžia knygą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“. 1590 m. Skarga, beje, 1579–1589 m. ėjęs pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas, antrą kartą publikuoja šį veikalą ir dedikuoja jį karaliui Zigmantui.

 

Skargos veikalo pavadinimas nuostabiai įkūnija visą Brastos unijos tragizmą ir Lietuvos religinės idėjos iškraipymą. Lenkų intelektualas nejautė Lietuvos širdies. LDK idėja buvo „Dievo Bažnyčios vienybės“ idėja, bet kova su „graikišku nuo šios Bažnyčios atkritimu“ su Lietuvos idėja neturėjo nieko bendro. Trečiosios Romos idėja stiprėjo ir įgavo vis konkretesnius pavidalus – 1552 m. Ivanas Rūstusis iškelia stačiatikių kryžių virš Kazanės, 1589 m. Maskvoje įkuriamas patriarchatas. Tuo tarpu Brastos unijos pagrindinis apologetas Skarga kaip ideologinį unijos fundamentą pasirinko numirėlį, visišką bankrotą patyrusią bažnytinę Florencijos uniją (1439), dirbtinumo ir nenuoširdumo etaloną, iš gryno politinio išskaičiavimo gimusį dalyką, tiek mirštančios Bizantijos, tiek jos agonija nevengiančios pasinaudoti Romos abipusės veidmainystės vaisių. Tai buvo užnuodytas vaisius. Brastos unija nesuteikė vienybės. 1596 m. Rytų Bažnyčia Lenkijoje ir LDK suskilo. Jau pačiame Brastos suvažiavime unijos šalininkai ir priešininkai, posėdžiavę savo atskiruose sinoduose, prakeikė vieni kitus. Menka paguoda tai, kad hierarchija uniją priėmė. Menka paguoda ir tai, kad uniją palaimino popiežius, o Žečpospolitos karaliai stojo jos pusėn. Konfesinio smurto šmėkla įžengė į didžiulius Rytų apeigų krikščionių gyvenamus plotus. „Atsilikusi“ Lietuva sparčiai vijosi Europą.

 

 

Pati unija nebuvo savaiminis blogis. Anų laikų krikščionija nepažinojo kitų Rytų ir Vakarų bažnyčių vienybės idėjos realizavimo būdų. Šiuo požiūriu Brastos unija iš tikrųjų liudija Lietuvos visavertį įsitraukimą į ano meto krikščionišką kosmosą. Tačiau tas kosmosas buvo pažeistas, kraujuojantis, aižėjantis. Lietuvos istorinės būties tragiškas paradoksas yra tas, kad pažindama savo krikščionišką pašaukimą (Rytų ir Vakarų bažnyčių vienybės idėją), – o Lietuva jį pažino tarpininkaujant Lenkijai, – Lietuva neišdrįso iki galo išlikti savimi. Įsisąmonindama savo pašaukimą teoriškai, Lietuva jį kartu išdavė praktikoje. Klasikinė „proto–jausmo“, „racionalumo–iracionalumo“ dichotomija LDK istorijoje apsireiškė su visa savo tamsiąja jėga. Idealas buvo gyvas tol, kol buvo intuityviai jaučiamas. Proto palytėtas, jis mirė, virto savo karikatūra. Pradedant Liublino unija, karikatūra vis labiau virsta ir Lietuvos valstybė, kryptingai judėdama savo mirties link.

 

Kaip minėta, pati unija nebuvo savaiminis blogis. Jeigu taip būtų buvę, ji nebūtų turėjusi savo šventojo. Tačiau pati Polocko arkivyskupo Juozapato Kuncevičiaus kankinystė 1623 m. Vitebske liudija, kokia baisi Europą jau seniai siaubianti, bet Lietuvoje iki tol nežinoma konfesinės neapykantos dvasia įsimetė į LDK kūną. Ne pati unija, bet tai, kas ją lydėjo, ardė Lietuvos valstybės dvasinius pamatus. Konfesinės nepakantos ir agresyvaus nacionalizmo dvasios smelkėsi į bizantiškąją Žečpospolitos dalį. Kartu su tolerancija iš Lietuvos valstybės traukėsi ir jos istorinės egzistencijos prasmė.

 

Lotyniškojo (pirmiausia lenkų) episkopato požiūris į unitus buvo grynai instrumentinis. Romos popiežiams Unitų arba Rutėnų Bažnyčios, būtent kaip Rytų apeigų Katalikų Bažnyčios, ateitis rūpėjo kur kas daugiau negu lenkų vyskupams, kuriems unija pirmiausia buvo žingsnis Rytų apeigų Bažnyčios sulotyninimo link. Unitų vyskupai taip ir nebuvo įleisti į Žečpospolitos Senatą, nors teisių sulyginimas buvo viena iš unijos sąlygų. Tik valstybės agonijos metu (1792) Senate atsirado vieta unitų metropolitui. Dizunitų (unijos priešininkų) požiūriu, unitai buvo paniekos verti stačiatikybės išdavikai. Romos katalikų dvasininkija su nedidelėmis išimtimis į unitus taip pat žiūrėjo iš aukšto. Tai buvo „antrarūšiai“ katalikai, ruošiami „tikrajai“ lotyniškai Romos katalikybei. Tuo tarpu dar 1624 m. popiežius Urbonas VIII uždraudė be ypatingos priežasties pereiti unitams į Romos apeigas, o Benediktas XIV – prolotynišką agitaciją, kurią ypač uoliai praktikavo jėzuitai. Rusin, pop, chłop, – jėzuitų mokyklose auklėtiniai katalikai užgauliodavo auklėtinius unitus. Žeminimo politikos vaisius buvo tai, kad XVII a. rusėnų (taip anuomet buvo vadinami dabartinių Baltarusijos ir Ukrainos gyventojai) aristokratija, o kiek lėčiau ir paprasti šlėktos, vis labiau lotynizavosi, t. y. palikdavo Rytų apeigų Bažnyčią – chłopska wiara – ir pereidavo į Vakarų apeigų Romos Bažnyčią, į polska wiara. Lotynizacija paprastai reiškė ir polonizaciją. Konfesinė nepakanta ir puikybės apsėstas nacionalizmas atliko savo juodą darbą. XVIII a. pradžioje Unitų Bažnyčia jau yra beveik išimtinai valstiečių Bažnyčia, nors kiekybiškai ji neabejotinai dominuoja – 3/4 Baltarusijos ir didelė dalis Ukrainos gyventojų buvo unitai. Beje, reikia turėti omenyje, kad absoliuti dauguma unitų buvo beteisiai valstiečiai, taigi neturėjo ypatingo pasirinkimo. Unija buvo „iš viršaus“, o ne iš liaudies kilęs projektas. Todėl nenuostabu, kad pagrindiniai pasipriešinimo unijai židiniai buvo miestuose – vadinamosios bažnytinės pasauliečių brolijos. (Simboliška, kad viena aktyviausių unijai besipriešinančių stačiatikių brolijų veikė Vilniuje, mieste, kuriame po Kijevo praradimo buvo įsikūręs dvasinis unijos centras – Švč. Trejybės bazilijonų vienuolynas.) Romos Katalikų ir Rutėnų bažnyčios nebuvo lygiavertės partnerės. Sunku nesutikti su stačiatikių istoriko M. Kojalovičiaus tvirtinimu, kad Unitų Bažnyčia „atiduodavo visus savo geriausius žmones, negailėjo jėgų, kęsdavo visokiausius priekaištus, sudėjo netgi kruvinas aukas, o katalikybė skindavo jos darbo vaisius. Unitų Bažnyčia buvo Lotynų Bažnyčios samdinė, vergė, nežinanti nei poilsio, nei darbo džiaugsmo.“

 

 

XVII–XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos istorija yra ne tik politinio, bet ir dvasinio bankroto istorija. Kuo silpnesnė darėsi valstybė, tuo agresyviau joje reiškėsi pražūtingi konfesinės nepakantos ir nacionalizmo pradai. Vakarų Europoje velnias ir jo tarnai suaktyvėja blėstant viduramžių pasaulėjautai su visagaliu Dievu priešakyje. Lietuvoje nelabasis apsireiškia deformuojantis Lietuvos religinei idėjai. Pirmasis žinomas raganos sudeginimas įvyksta 1566 m. – Liublino unijos išvakarėse. Pirmieji įstatymai, baudžiantys už raganavimą, pasirodo 1588 m. III Lietuvos Statute. Aišku, „atsilikusi“ Lietuva niekada nepasivijo Vakarų Europos raganų deginimo srityje, tačiau per paskutinius du LDK egzistavimo amžius keli šimtai žmonių savo gyvenimą vis dėlto turėjo baigti laužo liepsnose.

 

1697 m. lenkų kalba paskelbiama oficialia visų valstybinių įstaigų kalba ir galutinai išstumia senąją oficialią LDK vartotą gudų kalbą. 1696 m. mirė Jonas Sobieskis, paskutinis jungtinės valstybės karalius, kuriam Apvaizda dar patikėjo nuveikti šį tą reikšmingo pasaulio istorijoje. 1683 m. Sobieskis prie Vienos sumušė turkus, tuo užbaigdamas Osmanų invaziją į Europos gilumą – nuo šiol prasidės lėtas, bet nesustabdomas turkų valdų Europoje mažėjimas. Tačiau pati Respublika darėsi vis mažiau Apvaizdai reikalinga. Sobieskio mirties metais Maskvoje į sostą įžengė Petras I. Tuo metu, kai šis caras, netrukus pasivadinęs imperatoriumi, Nevos žiotyse statė savo naują sostinę ir skynė vieną pergalę po kitos, Dievas siuntė Lietuvai vieną už kitą baisesnes bausmes. Švedų, rusų ir savo pačių magnatų (dabar sakytume „oligarchų“) kariuomenės, plėšdamos ir degindamos, skersai ir išilgai vaikšto po kraštą. Dievas siunčia nederlių, badą ir nepaprastai šaltą 1708–1709 m. žiemą. Tarsi būtų negana, 1708 m. prasidėjo baisus maras ir siautė iki 1711 m. Vien tik švedų užimtame Vilniuje 1710 m. juodoji mirtis pasiglemžė apie 20 000 krikščionių ir apie 4000 žydų. 1712 m. pranešime apie Alytaus karaliaus ekonomijos dvarus rašoma: „Ekonomija, nukentėjusi nuo maro, svetimos kariuomenės ir saviškių, o ypač nuo kunigaikščio M. Višniaveckio kariuomenės, palikusi visiškai be gyventojų. Ekonomijos dirvos, kur anksčiau būdavo sėjami kviečiai, apaugo ne tik piktžolėmis, bet ir krūmais. Kur anksčiau buvo platūs kaimai, dabar – tik locus ubi Troia fuit. Valstiečių lūšnos nugriautos ir nakčia slapta kažkur nuvežtos, o kur – vienas Dievas težino, nes, nesant žmonių, niekas jų nesaugojo...“ Kartu su „strategine sąjungininke“ Lenkija Lietuva kentėjo už savo istorines nuodėmes. Už nekrikščioniškos savo brolių nemeilės nuodėmes.

 

XVIII a. Lietuvos valstybės egzistavimas tapo beprasmis. Ji turėjo arba tiesiog tapti Lenkijos dalimi, arba – tai ir įvyko – kartu su Lenkija būti padalyta tarp stipresnių kaimynų, kurie norėjo būti, nes pati būti ji nebenorėjo. O kodėl būtų turėjusi norėti? Jos idėja, kuria ir vardan kurios Lietuvos valstybė gyveno, pralaimėjo. Apvaizda ne tam pašaukė Lietuvą į istorinę būtį, kad su jos pagalba lenkintų ir verstų Romos katalikais visus jos gyventojus. Lietuvos užduotis buvo daug didingesnė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didi ne tiek savo teritorija, kiek savo vieta Apvaizdos plane. Ji turėjo suvienyti Dievo Bažnyčią. Nepavyko. Pritrūko krikščioniškos brolių meilės. 1624 m. Kijevo metropolitas (unitų) laiške Tikėjimo platinimo kongregacijai dėkoja Dievui už tai, kad „toks jų [lotynų apeigų katalikų – A. M.] elgesys su mumis nuo Šventos unijos mūsų neatstūmė ir dėl Dievo malonės neatstums niekada, nors ir atmatomis esame laikomi“. Ne tokia buvo Lietuvos idėja. Trečioji Roma triumfavo. Metropolitas kiek pervertino savo ganomųjų ištikimybę unijai. Jekaterinai II „sugrąžinus“ Baltąją ir Mažąją Rusiją į Didžiosios Rusijos „motinišką glėbį“, unitai sugrįžo į stačiatikybę. Aišku, „sugrąžinti“ jie buvo potvarkiu „iš viršaus“ – 1839 m. Brastos unija buvo panaikinta. Bet ir unitais jie buvo paversti potvarkiu „iš viršaus“. Unijos panaikinimui paminėti išleistame medalyje iškalta: „Atplėštieji prievarta (1596) sujungti meile (1839).“ Šio medalio nebūtų, jeigu būtų nugalėjusi ne Trečiosios Romos, o Lietuvos religinė idėja. Šiandien ne unija, o didžiąja dalimi stačiatikiškos Ukraina ir Baltarusija primena kadaise čia vykusią didžių idėjų kovą.

 

 

Antrąją Lietuvos valstybę steigusi idėja neprilygo savo pirmtakei. Pikti liežuviai, tvirtinantys (dažnai iš pavydo), kad tarp 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos ir LDK nėra nieko bendro, nėra visiškai neteisūs. Paprastai tie liežuviai priklauso nacionalizmo virusu užsikrėtusioms galvoms. Tas nacionalizmas gali būti baltarusiškas, ukrainietiškas, rusiškas, netgi lietuviškas, tačiau istorija jį dažniausiai pažįsta lenkiškuoju pavidalu, tuo, kuris į A. Jakšto kreipimąsi atsakė garsiuoju „Przenigdy“. Lietuva neturėjo kitos išeities, kaip tik atsisakyti savo sulenkėjusios „aristokratijos“, tų gyvųjų numirėlių, kuriuos slėgė pirmosios Lietuvos valstybės idėjos išdavystės prakeiksmas. Tiksliau, ne Lietuva atsisakė savo „aristokratijos“, o „aristokratija“, ištardama „Niekada“, galutinai apsisprendė už tą pradą, kuris ir buvo pirmosios Lietuvos valstybės mirties šaltinis.

 

Antroji Lietuvos valstybė buvo kitokia. Ne tokia didelė. Ne tokia didi. Palyginti su LDK, jos idėja buvo visiškai neoriginali, tiesą sakant, banali. Nacionalinės valstybės idėja, kuria gyveno tarpukario Lietuva, buvo jau seniai išrasta. Čia iš tikrųjų vėlavome. Buvome niekuo iš kitų vidurio europiečių neišsiskiriantys prancūzų ir vokiečių politinių idėjų epigonai. Apskritai nacionalinės valstybės idėja yra krikščioniškosios universalistinės pasaulėžiūros suirimo produktas. Tai giliausia metafizine prasme provinciali idėja, Bažnyčios privatizavimo vaisius. Tačiau Apvaizda norėjo, kad būtent su šia idėja iš beveik numirusių prisikeltų lietuvių tauta. Pirmąją Lietuvos valstybę į istorinę būtį pašaukė Rytų ir Vakarų prarastos vienybės ilgesys. Antroji Lietuva gimė žūtbūtinėje kovoje už savo kalbą. Pasak Cz. Miłoszo, modernią lietuvių tautą sukūrė filologų būrelis. Tai, aišku, skamba ne taip didingai kaip „nuo jūros iki jūros“. Bet be šių filologų, ko gero, nebūtų nė šito rašinio.

 

Sub specie aeternitatis 1918–1940 m. Lietuvos Respublika tebuvo blankus LDK šešėlis. Tai nieku gyvu nepaneigia antrosios Lietuvos valstybės kūrėjų žygdarbio. Galų gale tenka pripažinti, kad šiai antrajai mūsų valstybei, skirtingai nei LDK, daug geriau pavyko realizuoti jai patikėtą idėją, kad ir kokia kukli, žvelgiant iš amžinybės perspektyvos, ji buvo. Vis dėlto senųjų mūšių aidas pasiekė ir tarpukario Lietuvą. Du šimtmečius trukusio karo su Vakarais, kuriame kristalizavosi Lietuvos valstybingumas, šmėkla prisikėlė 1923 m. – Klaipėdos sukilimas, tas, Europos galingųjų požiūriu, akibrokštas, be abejo, buvo drąsiausias tarpukario Lietuvos valstybės žingsnis, o pirmasis pasaulyje prieš nacius nukreiptas teismo procesas priminė senosios Lietuvos pasipriešinimą išsigimstančios Europos dvasiai, nepakantos ir prievartos dvasiai. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos žydų bendruomenę ištikusią tragediją interpretuoti vien tik kaip vieną iš Holokausto epizodų, kaip atsietą nuo visos Lietuvos istorijos ir Lietuvos idėjos įvykį – vadinasi, dar kartą demonstruoti nekūrybišką požiūrį į savo istoriją. Holokaustas Lietuvoje buvo ne tiesiog vienas iš Europos žydų genocido epizodų, kurį turėtume traktuoti kaip „visi kiti civilizuoti europiečiai“. Holokaustas Lietuvoje buvo tos pačios savo krikšto pažadus pamiršusios Europos dvasios, kuriai du šimtmečius priešinosi senoji Lietuva, grimasa. Toji teutoniškoji nepakantos dvasia – kova su ja lydėjo Lietuvos valstybės ir Lietuvos idėjos tapsmą – tarsi keršydama už savo anuometinę nesėkmę, dar kartą smogė Lietuvai. Belieka apgailestauti, kad dalis mūsų tautiečių buvo pakankamai „pažengę“ perimdami naujausias Europos politines doktrinas ir savo dalyvavimu Lietuvos piliečių žudynėse išdavė istorinę Lietuvos idėją.

 

 

Lietuvos istorija nežino masiškesnio, intensyvesnio ir sąmoningesnio idėjos išgyvenimo už tą, kurį Apvaizda padovanojo mūsų tautai 1989–1991 m. Dar niekada Lietuvos istorijoje mūšis už laisvę nebuvo toks visa apimantis ir mobilizuojantis. Ne karių ar inteligentų luomas šį kartą buvo pagrindinis Lietuvos idėjos nešėjas. Visa tauta vieningai ištarė Apvaizdai fiat, „tebūnie“. Vargu ar kada nors Lietuva sulauks tokios dovanos iš aukštybių, tokios, S. Zweigo žodžiais tariant, savo „žvaigždžių valandos“. Tokiomis dovanomis Dievas nesišvaisto. Ir ar neatsitiks taip, kad ateities kartos, žvelgdamos į praeitį, bus priverstos konstatuoti, jog Sąjūdis, Baltijos kelias ir Sausio 13-oji buvo viso Lietuvos istorinio kelio apvainikavimas, paskutinis reikšmingas mūsų tautos pasauliui ištartas žodis, po kurio prasidėjo tyla, palengva pereinanti į mirtiną kapų tylą.

 

Savo „žvaigždžių valandą“ Lietuva tarė „tebūnie“ laisvei. Trečiąją Lietuvos valstybę pašaukusi idėja buvo laisvės idėja. Bet tai buvo negatyvi laisvė, „laisvė nuo“. Mes atkūrėme savo valstybę atsiskirdami nuo pavergėjo, bet per beveik dvidešimt nepriklausomybės metų taip ir nesugebėjome atpažinti savo laisvėje jos pozityvaus turinio. Lietuva norėjo būti laisva, bet nežinojo ir dabar dar nežino, kam tą laisvę panaudoti. Patirtis rodo, jog vien tik narystės galingiausiose ir prestižiškiausiose tarptautinėse sąjungose (o būtent toji narystė, kaip pamename, buvo mūsų valstybės „strateginis tikslas“, taigi savotiškas jos laisvės pozityvus turinys) nepakanka, kad lietuvių tauta norėtų būti. Bet čia nėra reikalo atkartoti to, kas buvo pasakyta šio rašinio pradžioje. Pakaks priminti, kad imperatyvai „pasivykime valstybę X“ arba „pakartokime valstybės Y stebuklą“ neįkvepia tautai ypatingo noro gyventi. Tarpukario Lietuva demonstravo daug didesnį norėjimą būti nei dabartinė Lietuva, nepaisant visų keistų kalbų apie tai, kad šiandien lietuvių tauta yra „saugi kaip niekada iki šiol istorijoje“. Tiesa, antrosios Lietuvos noras būti susvyravo apgailėtiname nesipriešinime agresoriui, tačiau ginkluota pokario rezistencija įrodė svyravimą buvus klaida. Partizanai mirė, kad gyventų tauta, kurios kai kurie atstovai šiandien šantažuoja Lietuvą, reikalaudami „dvigubos pilietybės“ ir grasindami numirti lietuvybei, jeigu jų kaprizas nebus patenkintas. Ne kažin kokia dvasinė evoliucija. Beje, rezistencinis judėjimas galėjo būti daug silpnesnis, jeigu ne plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose pasitikėjimą savo valstybe sustiprinusi pirmaisiais antrosios Lietuvos valstybės gyvenimo metais įvykdyta žemės reforma. Lyginti ją su trečiosios Lietuvos valstybės istorijos pradžioje atlikta „reforma“, akivaizdžiai susilpninusia piliečių pasitikėjimą valstybe, tiesiog neapsiverčia liežuvis. Prelato Mykolo Krupavičiaus vardas amžiams yra įrašytas į Lietuvos istoriją. Geriausia paslauga, kokią ateities istorikai, vedami principo „apie mirusius arba gerai, arba nieko“, galėtų suteikti paskutinės Lietuvos žemės reformos architektams, būtų pasmerkti jų vardus amžinai užmarščiai.

 

 

Šiandien tarp Baltijos ir Juodosios jūros bastosi kadaise didingų lotyniškųjų Vakarų ir bizantiškųjų Rytų religinės vienybės bei Trečiosios Romos idėjų šmėklos. Sekuliarizacijos vampyras išsiurbė šių idėjų kraują, jų religinį turinį. Dabar du vaiduokliai vaidina teatre, kuris yra vienas iš praėjusio amžiaus dvasios skurdą liudijančių kūrinių ir kurio pavadinimas – Geopolitika. Be abejonės, Lietuva turi ne tik teisę, bet ir pareigą kūrybiškai apmąstyti dvasinį LDK palikimą ir, kiek tai įmanoma, rasti šiam palikimui pritaikymą dabartyje. Deja, „drąsi šalis“ nori būti drąsi ne kultūros, kuri ir yra dvasinių vertybių sklaidos erdvė, politikoje (nebent drąsa laikytume drastišką pastarųjų mėnesių antikultūrinę politiką), o geopolitikoje. Pats savaime noras būti „regiono lydere“ nėra smerktinas. Blogai yra tai, kad Lietuvos „Rytų politika“ demonstruoja nesugebėjimą pasimokyti iš LDK žlugimą lėmusių klaidų. LDK kelias į mirtį buvo grįstas pirmąją Lietuvos valstybę steigusių idealų išdavyste ir valstybės pavertimu iš prigimties jai svetimų tikslų įgyvendinimo įrankiu. Kai šiandien, nepaisant akis badančio fakto, kad absoliuti Ukrainos gyventojų dauguma priešinasi šalies narystei NATO, mūsų valstybė kartu su ukrainiečių pasitikėjimą praradusiu Ukrainos prezidentu atkakliai stumia šalį ten, kur jos žmonės nenori, aš negaliu tokios Lietuvos užsienio politikos interpretuoti kitaip, kaip tik aptarnavimą svetimų, ne Lietuvos ir ne Ukrainos, interesų. O gal Lietuvos ir Lenkijos prezidentai geriau už pačius ukrainiečius žino, ko reikia ukrainiečiams? Nuleisti NATO „iš viršaus“ – vadinasi, daryti tą pačią klaidą, kuri buvo padaryta įgyvendinant Brastos uniją. Nuleisti NATO „iš viršaus“ – vadinasi, skaldyti Ukrainą ir gimdyti XXI a. Bogdaną Chmelnickį – veikti prieš Ukrainos, o kartu ir prieš Lietuvos interesus, aptarnauti svetimus interesus. Tai kelias į niekur.

 

Senosios LDK idėja užgimė Rytų ir Vakarų sankirtoje. Be kita ko, Lietuvos išlikimas priklauso ir nuo to, kokia samprata nugalės jos sąmonėje – Šalkauskio ar „Europos provincijos“, „Europos pakraščio“, „Vakarų paribio“. Kaip parodė LDK istorija, pastarosios sampratos Lietuvai yra mirtinos. Pareiga priešintis „Vakarų“ agresijai išlieka. Išlieka pareiga priešintis „mirties kultūros“ invazijai, pareiga pastoti kelią „kryžiaus žygiui“ prieš Dievo sukurtą žmogaus prigimtį. Tai daro Romos Bažnyčia. Priešinimasis „Vakarams“ šiandien reiškia kovą už krikščionybę. O gal Lietuva stos šiuolaikinių „mirties kultūros kryžeivių“ pusėn?

 

Lietuva vis dar neatrado savęs. Galima iki pamėlynavimo lietuviams pamokslauti apie „drąsią šalį“, o ukrainiečiams ir gruzinams – apie NATO pranašumus, tačiau statistika rodo, kad tai nedaro lietuviams didelio įspūdžio. Biologinis lietuvių tautos nykimas liudija ją nežinant savo buvimo šiame pasaulyje prasmės. Ji dar turi laiko tą prasmę atrasti. Bet laikas ribotas, ir sulig kiekvienais metais jo lieka vis mažiau.

 

 

"Šiaurės Atėnai", 2009 m. Nr. 22 (944) - 24 (946)