Krikščioniška istorijos interpretacija (I) » Valia transcendencijai

Valia transcendencijai

 

 

Nante tol buvo giljotinuojami žmonės, kol budelis pavargęs išvirto iš kojų…

Thomas Carlyle, „Prancūzijos revoliucijos istorija“

 

Prancūzai

 

„Prancūzai – bandos padarai; jiems reikėjo vienintelio dirigento mosto, kad visi imtų mėgdžioti, – savo puikioje „Prancūzijos revoliucijos istorijoje“ rašo Thomas Carlyle’is, apibūdindamas padėtį, kai po Paryžiaus vyskupo apostazės 1793 m. prasidėjo masinis kunigystės išsižadėjimas. – Iš visų pusių visą lapkritį ir gruodį į Konventą eina dvasininkų luomo atsisakiusiųjų laiškai, atvyksta dvasininkai, kurie „mokosi dailidės amato“, jaunavedžių poros – kunigai su vienuolėmis.“ Išsityčiojęs iš žmonijos atstovų, kurie iki šiol didžiausių savo istorijoje brolžudiškų skerdynių sukaktį švenčia kaip nacionalinę šventę, anglų mąstytojas polinkį į stabmeldystę diagnozuoja apskritai kaip žmogaus prigimties defektą: „Žmogus iš prigimties yra stabų garbintojas, reginių garbintojas, nes yra be galo jausmingas ir lakios vaizduotės, be to, jame esama daug beždžioniškos prigimties.“ Tačiau čia pat su nauja jėga užsipuola tobuliausią Homo sapiens porūšį, išradusį „visatos stebuklą“ – Nacionalinį Konventą: „Mat tą pačią dieną, vos pasibaigus tai šauniajai karmanjolei, į Konventą atvyksta prokuroras Šometas su municipaliteto, departamento valdžios atstovais ir keisčiausiu kroviniu: nauja religija! Virš galvų ant palankino įplaukia į salę panelė Kandėj iš operos – graži moteris; ji smarkiai išsidažiusi, ant galvos užsidėjusi raudoną vilnonę kepuraitę su bumbulu, apsisiautusi žydrą mantiją, ąžuolo lapų vainikais išpuošta, su Jupiterio (t. y. liaudies) ietimi rankoje; apie jos pasirodymą praneša baltai apsirengusios merginos, persijuosusios trispalviais kaspinais. Tesusimąsto visas kraštas! Tai, Nacionalini Konvente, visatos stebukle, mūsų naujoji dievybė – Išminties deivė, gerbtina ir garbinimo verta. Nuo šiol mes garbinsime ją. Ir dar: ar nebūtų nekuklu prašyti didingąjį Nacionalinį Konventą, kad jis kartu su mumis nuvyktų į buvusią Dievo Motinos katedrą ir keliais posmais pagarbintų Išminties deivę?“

 

Skirtingai nei jos kraujo dukra 1917 m. Rusijos revoliucija, Prancūzijos revoliucija buvo paženklinta ne tiesmuko ateizmo, o deizmo ženklu. Ženklu filosofinės pasaulėžiūros, Dievą skelbiančios esant abstrakčiu, beasmeniu Principu, Didžiuoju Laikrodininku, paleidusiu visatos mechanizmą, bet nuo tol nebesikišančiu į pasaulio ir žmonijos reikalus, kurčiu ir nepasiekiamu žmonių maldoms, bet įspraudusiu į žmogaus prigimtį jo didenybę Protą – tokį patį šaltai tiksintį, koks ir jis pats. Ne brutalus de La Mettrie, Helvecijaus ir Holbacho materializmas, o ankstyvojo Diderot, Rousseau ir Voltaire’o požiūris į religiją atsispindėjo 1794 m. gegužės 7 d. Konvento priimtame dekrete: „Prancūzijos liaudis pripažįsta Aukščiausiosios būtybės egzistavimą ir sielos nemirtingumą.“ Prancūzijos revoliucijos antibažnytinis, antikrikščioniškas, bet dar ne ateistinis patosas išsiteko tarp dviejų garsių Voltaire’o frazių. Écrasez l’infâme! „Sutraiškykite gyvatę!“ – taip, Voltaire’o nuomone, derėjo pasielgti su Katalikų bažnyčia. Tačiau kartu šis revoliucijos vadų protų valdovas savo sekėjams sugebėjo įteigti mintį, kad „jei Dievo nebūtų, jį reikėtų išgalvoti“. Ir prancūzai vietoj Biblijos Dievo, į kurį jų tėvai ir protėviai šimtmečiais kreipė savo tikėjimo, vilties ir meilės aktus, išgalvojo Išminties deivę, vietoj Kristaus – Aukščiausiąją būtybę, kuri pasirodė esanti per aukštai, kad galėtų būti realiu žmogaus valios, o ne vien proto objektu. Iš žmogaus valiai nepasiekiamų aukštumų ši prancūzų Švietimo filosofų išgalvota dievybė abejingai stebėjo atpalaiduotos žmogaus valios šėlsmą, amžiaus ketvirtį nuo Bastilijos paėmimo iki Vaterlo mūšio pavertusį kruviniausiu iš visų iki tol ne tik Prancūzijos, bet ir visos Europos istorijoje buvusių ketvirčių. Pabaigoje mes dar grįšime prie Išminties deivės. Kol kas palikime prokurorą Chaumette’ą garbinti šią abejingą ponią. Gyventi jam liko vos keli mėnesiai. Pierre’ui Gaspard’ui (toks buvo jo vardas iki revoliucijos) Chaumette’ui nepadėjo tai, kad senovės išminčiaus garbei jis pasivadino Anaksagoru. 1794 m. balandžio 10-ąją Anaksagoras Chaumette’as kartu su daugeliu kitų buvo giljotinuotas, kitaip tariant, paaukotas ant Išminties, kurios vardu ir buvo vykdoma revoliucija, aukuro. Bet palikime prancūzus, proto vardu paleidusius precedento Europos istorijoje neturėjusį mirties konvejerį, visų kitų nusikalstamų Europos režimų masinio žudymo mašinų prototipą. Eikime prie vokiečių.

 

Vokiečiai

 

Ludwigas Feuerbachas (1804–1872), Karlas Marxas (1818–1883) ir Friedrichas Nietzsche (1844–1900) buvo labai skirtingi mąstytojai. Tačiau visų trijų ateizmas (iš kurio jie padarė labai skirtingas praktines išvadas) buvo maitinamas vienos pamatinės įžvalgos, kurią, pasitelkiant šiandien populiarią „kito“ kategoriją, būtų galima suformuluoti taip: žmogaus valios nukreiptumas į transcendentinį (nerealų) Kitą deformuoja jo santykį su šiapusiniu (realiu) kitu ir su savimi pačiu. Priešingai nei XVIII a. prancūzų deistams, kuriems neegzistuojantis Dievas šaukėsi būti išgalvojamas, XIX a. vokiečių ateistams nesantysis transcendentinis Kitas šaukėsi būti radikaliai paneigtas kaip žalinga, žmonių tarpusavio santykius destruktyviai veikianti pseudotikrovė. Nors tik Nietzsche „valios“ sąvoką padarė viena kertinių savo filosofijos sąvokų, iš esmės visi trys vokiečių ateistai reikalavo revoliucinio valios nukreiptumo perorientavimo. Pasak visų jų, valios orientacija į transcendentinį Kitą neleidžia užsimegzti autentiškam ir adekvačiam santykiui su šiapusiniu kitu. Jie labai skirtingai suprato, koks turi būti tas autentiškas, adekvatus arba „teisingas“ santykis su kitu. Tačiau neabejojo dėl vieno – Dievas yra žalinga ir šalintina fikcija, apiplėšianti ir nuskurdinanti tiek patį į ją valingai save kreipiantį žmogų, tiek jo santykį su kitu žmogumi.

 

Visų trijų vyrų gyvenimai visiškai išsitenka XIX a. rėmuose, tačiau ne šiam, o jį pakeitusiam XX a. teko patirti visas valios perorientavimo pasekmes. Būtent XX a. išsisklaidė Feuerbacho iliuzija, paaiškėjo Marxo utopijos įgyvendinimo kaina, apsireiškė tų, kurie siekė sukurti „antžmogių“ rasę, viešpatavimo padariniai. Pastarieji mėgo apeliuoti į Nietzschę. Galbūt neatsitiktinai šio „Dievo mirties“ skelbėjo išėjimo anapus data labiausiai iš visos bedieviškos trijulės artima XX a., stovi ant šio amžiaus slenksčio, – Nietzschės filosofijoje valios perorientavimo rezultatas aprašytas ciniškiausiai, bet kartu ir realistiškiausiai.

 

Pasak Feuerbacho, Dievas yra paties žmogaus esmės projekcija į neegzistuojančią anapusybę ir kartu žmogaus susiskaldymo, susvetimėjimo su savimi pačiu ir kitais žmonėmis priežastis. Atskirdamas nuo savęs tai, ką pats turi geriausia (meilę, ištikimybę, pasiaukojimą, teisingumo troškimą, kūrybiškumą, didžiadvasiškumą ir pan.), ir priskirdamas tai neegzistuojančiam transcendentiniam Kitam, žmogus ne tik pats save apiplėšia, ne tik pats save ima mąstyti Dievo atžvilgiu kaip nuodėmingą, silpną ir blogą, bet ir kitus žmones ima laikyti tokiomis pat nuodėmingomis, silpnomis ir blogomis būtybėmis. Todėl Feuerbachas iškelia žmogui reikalavimą susigrąžinti iš neegzistuojančio Dievo realią žmogišką esmę ir taip įveikti susvetimėjimą su savimi pačiu ir kitais. Žmogus turįs suvokti, kad Dievas yra ne kas kita, kaip paties žmogaus esmė, pats žmogus. Būdamas tipiškas XIX a. europiečių protus valdžiusio europocentrizmo atstovas, Feuerbachas buvo įsitikinęs, kad istorinė Europos religija – krikščionybė – yra tobuliausia religinės sąmonės forma, paskutinis šios sąmonės žodis. Krikščionybė skelbia, kad Dievas tapo žmogumi. Beliko žengti dar vieną, paskutinį, žingsnį – žmogus turįs tapti Dievu, – įsitikinęs Feuerbachas. Optimistinėje Feuerbacho istoriosofinėje vizijoje žmogaus valios metafizinės orientacijos pakeitimas nuo transcendentinio neegzistuojančio Kito (iki šiol parazitiškai siurbusio kilniausius žmogaus sielos judesius) į realų šiapusinį kitą laikomas humaniškesnės visuomenės sukūrimo sąlyga. Žmogus turi grąžinti artimui savo istorinę skolą – meilę, kurią iki šiol savinosi neegzistuojantis Dievas. Žmogaus valios metafizinės krypties pakeitimo pasekmė būsianti ta, kad Dievą žmogus ims regėti ne neegzistuojančioje anapusybėje, bet savo artimame, kitame žmoguje. Pasibaigus religijos epochai, žmonija įžengsianti į savo pilnametystę, kai žmogus mylės žmogų taip, kaip kadaise mylėjo neegzistuojantį Dievą.

 

Marxo istoriosofinis optimizmas reikalavo mokėti daug didesnę kainą. Kad Prancūzijos buržuazinės revoliucijos šūkis „Laisvė, lygybė, brolybė“ virstų tikrove, reikalinga dar viena – proletarinė – revoliucija. Tačiau valia, reikalinga šiai revoliucijai įvykdyti, yra silpninama religijos, kuri savo pažadais apie transcendentinį, anapusinį teisingumą atitraukia neteisingumo aukas nuo kovos už šiapusinės teisingumo karalystės – komunizmo – įsteigimą. Kaip ir Feuerbacho, Marxo manymu, neegzistuojantis transcendentinis Kitas iškreipia realaus šiapusinio kito matymo perspektyvą. Bet Marxas jau daug realistiškesnis už Feuerbachą! Metafizinis valios perorientavimas nuo transcendentinio Kito prie šiapusinio kito visiškai nereiškia, kad nuo transcendencijos atpalaiduota valia pastarojo atžvilgiu pasirinks pagarbią dievobaimingą laikyseną. Homo homini Deus est, – sakė Feuerbachas. Tačiau Marxo mokyme žmogus žmogui nėra Dievas. Transcendentinio Kito pasitraukimas Marxui atveria perspektyvą šiapusinį kitą (kurį krikščionybė, apeliuodama į transcendentinį Kitą, vadino „broliu“ arba „seserimi“) laikyti klasiniu priešu, kurio atžvilgiu iš transcendencijos išvaduota, transcendentinio Kito nebeveikiama valia nėra saistoma jokių moralinių normų, išskyrus vienintelę taisyklę – yra leidžiama viskas, kas naudinga proletarinei revoliucijai ir komunizmo atėjimui. Šiam įsiviešpatavus, visi iš tikrųjų taps „broliais“ ir „seserimis“. Tačiau kol tai įvyks, žmonijos laukia radikalaus susipriešinimo būsena, kai bus demaskuotas tūkstantmetis bažnytininkų, veidmainiškai visus vadinusių „broliais“ ir „seserimis“, melas, ir išvaduota iš pramanyto Dievo ir jo „įstatymų“ valia, netrikdoma jokių būties „vertikale“ perduodamų impulsų, neklaidinama jokių trikdžių iš „anapus“, su galinga sprogstamąja jėga išlaisvins savo energiją, judėdama būties „horizontale“ ir šluodama nuo žemės paviršiaus visą „senąjį pasaulį“ kartu su jo pagrindiniu kvaišalu, opiumu liaudžiai – religija ir Bažnyčia.

 

Tačiau įspūdingiausiai ir realistiškiausiai nuo transcendentinio Kito atpalaiduotos valios charakterį, jos santykį su šiapusiniu kitu perteikia Nietzschės filosofija. Dingus „valiai transcendencijai“, lieka Wille zur Macht, „valia galiai“, kuri gali pasireikšti įvairiai, nebūtinai prievartos kitam, kito užvaldymo forma, tačiau kuriai iš principo yra svetimi bet kokie moraliniai skrupulai ir kuri, nesibaimindama jokių ontologinių sankcijų, potencialiai gali nukrypti į kitą kaip į totalinio užvaldymo, pavergimo arba net visiško sunaikinimo objektą. Čia transcendentinio Kito paneigimas sukuria šiapusinio kito pavergimo arba net sunaikinimo ontologinį pagrindą. Kalbant Fiodoro Dostojevskio žodžiais, jeigu Dievo nėra, tuomet viskas leista. „Dostojevskis yra vienintelis psichologas, iš kurio aš šį tą išmokau“, – prisipažino Nietzsche savo „Stabų saulėlydyje“, vienoje iš paskutinių prieš proto aptemimą parašytų knygų. Kad ir ką Nietzsche buvo išmokęs iš Dostojevskio, dėl vieno dalyko juos skyrė neperžengiama praraja. Būties panorama, kurioje nėra Dievo ir kur „viskas leista“, rusui kėlė siaubą, o vokiečiui tai buvo entuziazmo ir kūrybinės energijos šaltinis, la gaya scienza, „linksmasis mokslas“. Kitaip nei naivusis ateistas Feuerbachas ir ne toks naivus, bet beviltiškai utopiškas ateistas Marxas, ateistas Nietzsche mokė, kad „ponai“ ir „vergai“ yra amžini dvasiniai pradai, atitinkantys dvi žmonių kategorijas, kurios neišnyks nei humanistinėje Feuerbacho idilėje, nei komunistinėje Marxo utopijoje. „Dievo mirtis“ tik sukurianti prielaidas pasikeisti santykiui tarp šių kategorijų, santykiui, kuris, Nietzschės įsitikinimu, iki šiol buvęs ydingas, santykiui, kuris didžia dalimi buvo palaikomas pačios Dievo idėjos, santykiui, kurį Nietzsche apibūdina kaip „vergų sukilimą prieš ponus“. Europos kultūroje šį sukilimą Nietzsche sieja jau su Sokrato (kuris, pasak Nietzschės, „buvo padugnė“ ir kuriam buvo būdinga „rachitiko pagieža“) racionalistine filosofija, tačiau ypač „vergams“ (dvasios skurdžiams) jų kovoje su „ponais“ (dvasios aristokratais, dvasiniu elitu) buvusios naudingos dvi istorinės jėgos – žydai ir krikščionybė.

 

Galima kiek nori ginti Nietzschę teigiant, kad nacionalsocialistiškai nusiteikę jo interpretatoriai jį vulgarino ir daugelį jo idėjų iškraipė, bet sunku patikėti, kad pastariesiems nedarė įspūdžio štai kad ir tokie pasažai: „Žydai padarė tą vertybių apvertimo stebuklą, dėl kurio gyvenimas žemėje porai tūkstantmečių įgijo naują pavojingą žavesį: jų pranašai „turtingą“, „bedievišką“, „blogą“, „prievartinį“, „juslinį“ sulydė į vieną daiktą ir pirmą kartą žodį „pasaulis“ pavertė keiksmažodžiu. Šiame vertybių apvertime (su juo susijęs ir polinkis žodį „skurdžius“ vartoti kaip žodžių „šventasis“ ir „draugas“ sinonimą) slypi žydų tautos reikšmė: nuo jo prasideda vergų sukilimas moralėje.“ Taip rašė Nietzsche savo knygoje „Anapus gėrio ir blogio“. Tame pačiame veikale krikščionybė ir Bažnyčia smerkiamos už „nevykusių individų perteklių“, už tai, kad „išlaikė pernelyg daug to, kas turėjo pražūti“, už tai, kad, siekdamos „išsaugoti visus sergančius ir kenčiančius“, jos kartu siekė „iš esmės pabloginti europietiškąją rasę“. „Palaužti stipriausius, pakirsti didžiąsias viltis, įtarti laimę, randamą grožyje; viską, kas yra savavališka, vyriška, visa, kas siekia nukariauti, valdyti, visus instinktus, kurie būdingi aukščiausiam ir tobuliausiam „žmogaus“ tipui, transformuoti į netikrumą, sąžinės graužatį, savęs naikinimą; visą meilę žemiškiems dalykams ir viešpatavimui žemėje paversti neapykanta žemei ir tam, kas žemiška, – tokį uždavinį sau kėlė ir turėjo kelti Bažnyčia…“ (Visur išskirta Nietzschės – A. M.) Nietzschės skelbta „Dievo mirtis“ kaip tik ir turėjo išlaisvinti viską, „kas yra savavališka, vyriška, visa, kas siekia nukariauti, valdyti, visus instinktus, kurie būdingi aukščiausiam ir tobuliausiam „žmogaus“ tipui“. Nietzschės gerbėjai, aišku, protestuos prieš „vulgarų“ jų autoriteto perskaitymą ir pacituos patį Nietzschę, kuris vienoje vietoje rašė: „Prieš viešpataujant kitiems, išmok viešpatauti pats sau.“

 

Tačiau čia mums ne taip svarbu, ką, rašydamas šias ir į jas panašias eilutes, mąstė pats Nietzsche, kokį turinį jis dėjo į sąvoką „antžmogis“ ir kitas kontroversiškas savo filosofijos sąvokas, lygiai kaip nėra svarbu, kaip karštai Feuerbachas mylėjo (arba ne) žmoniją arba kiek Marxas buvo apsėstas socialinio teisingumo idėjos. Visiems žinoma, kaip Nietzsche nekentė abstraktaus, nuo „gyvenimo“ atitrūkusio mąstymo. „Gyvenimas“ – dar viena centrinių Nietzschės filosofijos sąvokų. Tai va, čia mums pirmiausia rūpi tai, kaip iš transcendencijos išvaduota valia skleidėsi realiame gyvenime, kaip ji „savavaliavo“, kaip ir ką siekė „nukariauti“ ir „valdyti“, kokiems „instinktams“ leido išsilieti, pagaliau kokiam „aukščiausiam ir tobuliausiam „žmogaus“ tipui“ leido apsireikšti?

 

Gyvenimas, kurį žmonija gyveno praėjusiame amžiuje, apreiškė visą nuo transcendentinio Kito į šiapusinį kitą perorientuotos valios tamsią didybę, manifestuojančią save hekatombose aukų, sukrautų ant transcendentinę tikrovę neigiančių arba ją ignoruojančių, dažnai teorinį ir visada praktinį ateizmą teigiančių netikrų religijų – rasizmo, komunizmo, ekspansionistinio liberalizmo, – kurios visos yra tam tikri totalitarinio ekonomizmo ir materializmo variantai, altoriaus. Klydo Feuerbachas – iš Dievo „išvaduotas“ žmogus nepamatė kitame žmoguje Dievo. Daug teisesnis buvo Marxas, puolęs krikščionybę už tai, kad, prisidengdama anapusiniu neegzistuojančiu Kitu, ji šiapusinį kitą reikalauja laikyti „broliu“ ir trukdo demaskuoti jį kaip „klasinį priešą“. Ir patikėjo Marxu milijonai, ir nusigręžė nuo Dievo, ir ėmė laikyti kitą priešu. Tačiau visų teisiausias buvo Nietzsche, niekinęs egalitaristinį socialistų idealą ir nudievintą pasaulį skelbęs išlaisvintos Wille zur Macht arena, kurioje Dievo nesatis įgalina atlikti „visų vertybių perkainojimą“, o transcendentinio Kito nebuvimas leidžia numalšinti „vergų maištą“, pradėtą žydų ir aštuoniolika amžių vykdytą krikščionių Bažnyčios, kuri su „savo lygybe prieš Dievą“ siekė vienintelio tikslo – „padaryti iš žmogaus sublimuotą apsigimėlį“. Taip Nietzsche rašė knygoje „Anapus gėrio ir blogio“, – būtent toks „anapus“, atsiveriantis pasitraukus transcendentiniam „anapus“, yra Wille zur Macht, „valios galiai“ (arba, kaip kartais verčiama, tiesiog „valios valdžiai“) veiklos arena. XX a. nuvainikavo Marxo utopiją ir patvirtino cinišką Nietzschės realizmą – Dievo, prieš kurį „visi lygūs“, mirtis (arba, kaip dar pasitaiko agresyvioje Nietzschės terminologijoje, „nužudymas“) sankcionuoja fundamentalią žmonių nelygybę, dviejų – „ponų“ ir „vergų“ – moralių (arba, kaip šiandien sakoma, „dvejopų standartų“) buvimą, kai „ponai“ (nesvarbu, kas jie – totalitarinės valstybės elitas, „istorijos dėsnius“ suvokę revoliucinės partijos nariai, „aukščiausios rasės“ atstovai, tas 1 % pasaulio gyventojų, kurie šiandien valdo 40 % pasaulio turto, su genais eksperimentuojantys mokslininkai arba tiesiog filosofo Nietzschės adeptai), nusikratę „vergų moralės“ ir numalšinę (kol kas, laimei, dar ne visai) beveik du tūkstančius metų krikščionybės kurstomą maištą, savo Wille zur Macht yra laisvi nukreipti į transcendentinio Kito globos netekusį šiapusinį kitą kaip į totalaus politinio, karinio, ekonominio užvaldymo arba net visiško sunaikinimo objektą. Gal ir ne atsitiktinumas tai, kad Nietzschės proto aptemimo pradžia sutampa su pradžia trumpos ir apgaulingos belle époque, kai, Stefano Zweigo žodžiais tariant, „niekas nebelaukė karų, revoliucijų ir perversmų“. Apvaizda tarytum suteikė paskutinį atokvėpį Senajam pasauliui prieš jam nugrimztant į atpalaiduotos nuo transcendencijos valios siautulį. Kad ir kokios buvo paties Nietzschės intencijos, XX a. su jo pasauliniais ir pilietiniais karais, revoliucijomis, genocidu, koncentracijos stovyklomis, eksperimentais su žmonėmis, Hirosima ir napalmu parodė, kad žmogaus „išlaisvinimas“ nužudant transcendentinį Kitą išlaisvina Wille zur Macht kaip valią pavergti ir žudyti.

 

Valių kryžkelė

 

Schopenhauerio kovos prieš Hegelį tiesa ir jo nuopelnas yra atskleidimas to, kad būtis savo giliausiuose pagrinduose yra valios, o ne proto stichija. Schopenhaueris aktualizavo voliuntaristinę Vakarų minties giją, kuri niekada nebuvo visiškai nutrūkusi, tačiau kuri visada buvo stelbiama įvairaus pavidalo racionalizmo (viršūnę pasiekusio Hegelio filosofijoje) ir kuri istoriškai daugiau realizavosi Vakarų krikščioniškojoje mistikoje, o ne filosofijoje griežtąja šio žodžio prasme. Tačiau šis voliuntarizmo atgimimas įkvėpimo sėmėsi ne iš krikščioniškojo dvasingumo šaltinių ir Nietzschės filosofijoje apreiškė visas grėsmingas nuo transcendencijos atpalaiduotos valios potencijas, kurios buvo su kaupu aktualizuotos XX a. baisybėse. Pradedant Prancūzijos revoliucija, šiuo pirmuoju grandioziniu bandymu praktiškai (teorinės tokio pobūdžio ambicijos siekia jau Platono „Valstybės“ laikus) pertvarkyti visuomenę pagal proto reikalavimus, žmonijos istorija liudija racionalizmo nesėkmę ir netiesą, aišku, jeigu aukščiausiu proto pasiekimu nelaikysime giljotinos, dujų kamerų, koncentracijos stovyklų ir to, kad pasaulinio skurdo, bado, siautėjančių ligų ir gresiančios ekologinės katastrofos akivaizdoje žmonija kasmet ginklavimuisi skiria daugiau kaip trilijoną dolerių. Neregėtai sparti mokslo ir technologijos pažanga pati savaime dar nieko nesako, kuris iš dviejų Vakarų filosofinėje tradicijoje svarbiausiais laikomų žmogaus prigimties sandų – protas ar valia – turi pirmenybę prieš kitą. Apie tai daug daugiau pasako tos mokslo ir technologijos pažangos panaudojimas – tai, kuriose srityse inovacijos įdiegiamos pirmiausia, kurios sritys nuo skurdo, bado, ligų ir gamtinių katastrofų bei ekologinių negerovių kenčiančiame pasaulyje suryja daugiausia pinigų. Ir būtent protu nesuvokiamas lėšų, resursų ir to paties proto švaistymas ginklams atskleidžia stulbinantį dabartinės pasaulio būklės neracionalumą ir valios – valios pavergti ir žudyti – viešpatavimą.

 

Šis pasaulio būklės neracionalumas, pasireiškiantis žmonijos dvasinių ir materialinių jėgų švaistymu neesminiams dalykams – „manufaktūriniams daiktams ir pramogoms“, jau daugiau kaip prieš šimtą metų buvo Nietzschės amžininko Nikolajaus Fiodorovo (1829–1903) bekompromisės kritikos objektu. Šis rusų mąstytojas jau tada kėlė racionalaus planetos išteklių panaudojimo ir neprotingo vartotojiškumo klausimą. „Eksploatacija, išsekimas, utilizavimas verčia kelti klausimą: dėl ko, kokioms reikmėms patenkinti sekinamos daugiaamžės Žemės atsargos? Ir pasirodo, kad visa tai reikalinga žaislų ir niekučių gamybai, žaidimui ir pramogoms.“ Fiodorovas buvo nesutaikomas Nietzschės kritikas, negailėjęs tiesmukų ir žiaurių vertinimų (ir taip savotiškai atkeršijęs tam, kuris kaip retas kitas savo raštuose įžeidinėjo kitus mąstytojus): „Tokia menkysta kaip Nietzsche visus muša tik todėl, kad jie – dar didesnės menkystos už jį!“ Nietzschę Fiodorovas vadino „militarizmo filosofu ir taikos priešu“, jo filosofijoje regėdamas pirmiausia siekį pavergti kitą: „Būti protingų būtybių viešpačiu, padaryti jas savo vergais, o pačiam būti aklos gamtos vergu – kas tai? Ar įmanomas didesnis nuopuolis?“ Nietzschės filosofija Fiodorovui buvo neracionalios žmonijos būklės kvintesencija, būklės, kai, užuot suvienijusi dvasines ir fizines jėgas, žmonija jas iššvaisto tautų, valstybių, luomų ir atskirų individų tarpusavio kovoje. „Kliūtis sukurti moralią visuomenę yra tai, – rašė jis savo pagrindiniame veikale „Bendro reikalo filosofija“, – kad nėra tokios visa apimančios užduoties, kuri įtrauktų visas žmonių jėgas, šiuo metu eikvojamas nesantaikai.“ Fiodorovas labiausiai ir pagarsėjo dėl savo ekstravagantiškos idėjos, visos žmonijos „bendro reikalo“, kuris yra ne kas kita, kaip, ko gero, ambicingiausia utopija, kada nors gimusi žmogaus galvoje. Šioje technoscientistinėje utopijoje savo dvasinį ir materialinį potencialą (kuris anksčiau buvo švaistomas tarpusavio konkurencijai ir nereikalingų daiktų gamybai) suvienijusi žmonija pasiekia visišką laiko ir erdvės kontrolę, kolonizuoja kosmosą ir apgyvendina pasaulius visais kada nors gyvenusiais, visų, pradedant Adomu, kartų iš mirties prikeltais (ne per Dievo stebuklą, bet pačių žmonių pastangomis, pasitelkiant „mokslą ir techniką“) žmonėmis. Čia mums rūpi ne tiek pats ambicingasis Fiodorovo „tėvų prikėlimo“ projektas, kiek žmonijos vienybės siekiu persmelktas moralinis mąstytojo patosas, kurį jis priešina „vieno arba kelių asmenų iškėlimui viršum į juos panašių, t. y. viršum tėvų ir brolių“. Pastarąja nuodėme Fiodorovas kaltina „antžmogio“ kūrėją Nietzschę, tiek „antžmogį“, tiek patį Nietzschę vadindamas „nesubrendėliu“, ne tik ne „žmogų praaugusiu“, bet iki žmogaus nepriaugusiu. Tačiau nesubrendėlis yra ne tik Nietzsche – nesubrendusi, pasak Fiodorovo, yra visa šiuolaikinė žmonija, švaistanti savo potencialą tarpusavio nesantaikai, nesugebanti įžvelgti „bendro reikalo“. „Bendro reikalo“ (t. y. Fiodorovo projekto) suvokimas ir bus žmonijos perėjimas iš „paauglystės“ į „pilnametystės“ amžių.

 

Turime konstatuoti moralinę Fiodorovo tiesą, kaip ir tai, kad metafiziškai daug arčiau tiesos yra Nietzsche. XX ir XXI a. pradžios liudijimas yra Nietzschės, ne Fiodorovo pusėje. Tai nereiškia, kad Fiodorovo svajonė apie vieningą žmoniją yra beviltiška utopija. Galima nesunkiai įsivaizduoti žmoniją, jei ne viską, tai bent jau didelę dalį to, kas šiandien skiriama ginklavimuisi, nukreipiančią į kitus veiklos barus – mirusiųjų tai neprikeltų, bet tikrai pagerintų daugelio gyvųjų gyvenimo kokybę; kaip tvirtina Jungtinės Tautos, net dešimtadalis šiuolaikinių ginklavimuisi skiriamų išlaidų galėtų reikšmingai pastūmėti į priekį globalaus skurdo problemos sprendimą. Fiodorovo silpnoji vieta (ir Nietzschės stiprioji) buvo požiūris į valios reikšmę. Fiodorovo būties paveikslas buvo iš esmės racionalistinis su labai ryškiu optimistinio tikėjimo pažanga pėdsaku. Pagrindinė problema Fiodorovui buvo žmonijos brandos problema – savo „bendrą reikalą“ žmonija suvoksianti iš paauglės tapusi pilnamete. Kitais žodžiais, tada, kai taps protingesnė. Beje, žmonijos sąmoningumo augimą, pasak Fiodorovo, gali paspartinti bendros grėsmės suvokimas, kurio iki šiol žmonijos istorijoje trūko paprasčiausiai todėl, kad nebuvo pačios realios visai žmonijai iškilusios grėsmės: „Visoje pasaulinėje istorijoje mes nežinome tokio įvykio, kuris, grasindamas visuomenės žūtimi, sujungtų visas jos jėgas ir užbaigtų joje visus vaidus ir bet kokį susipriešinimą.“ Tačiau šiandien matome, kad vien grėsmės suvokimas netampa vienijimosi akstinu. Žmonija turi prisigaminusi ginklų tiek, kad galėtų kelis kartus save sunaikinti. Fiodorovo laikais padėtis dar nebuvo tokia. O šiandien žudymo priemonių gamybos smagratis veikia visu pajėgumu. Tikėtina, kad Velykų salos kultūros nuosmukį lėmė beatodairiškas miškų naikinimas, kurio viena iš priežasčių buvo religinė – nukirstų medžių kamienai buvo naudojami moai transportuoti. Tačiau niekada anksčiau žmonijos istorijoje planetos ekosistemai nebuvo iškilusi tokia grėsmė, kokią šiandien kelia besaikio vartojimo kultas. Ir būtent pastarojo viešpatavimo epochoje praraja tarp tų, kurie gali sau leisti beveik viską (net užsišaldyti, kol bus atrastas nemirtingumo receptas), ir tų, kurie negali sau leisti beveik nieko, yra gili kaip niekada anksčiau žmonijos istorijoje. Tokios pasaulio būklės priežasties reikia ieškoti valios stichijoje – valios pavergti ir naikinti.

 

Schopenhaueris buvo teisus teigdamas, kad pasaulis yra valia. Tačiau jo simpatija budizmui, panteistinis klasikinės vokiečių filosofijos raugas ir antikrikščioniška dvasia, apsėdusi daugelį XIX a. protų, neleido autentiškai perteikti valios stichijos dramos, neleido įžvelgti, kad pasaulis – bent jau toji jo sfera, kuri vadinama „žmonijos istorija“ arba „žmogaus pasauliu“, – yra ne beasmenės „valios gyventi“ manifestacija, bet valių kryžkelė, ontinė dviejų būties sferų laisvo susitikimo vieta, kurioje sukurtoji valia atsako į kuriančiosios Valios kreipinį ir kurioje šis atsakas (pačia bendriausia forma pasireiškiantis kaip „taip“ arba „ne“ transcendentiniam Kitam) steigia sukurtosios valios santykio su šiapusiniu kitu pobūdį. Tūlas gali iki pamėlynavimo postringauti apie inkvizicijos žiaurumus, kryžiaus karus, apie tai, kiek dėl religijos buvo pralieta kraujo, tačiau tai nepakeis jo naudai fakto, kad per pastaruosius du šimtus dvidešimt metų, kai, pradedant Prancūzijos revoliucija ir jos idealų eksportu (Napoleono karų pavidalu), „išlaisvinta“ žmogaus valia užsimojo „protingai“ pertvarkyti pasaulį nekreipdama dėmesio į transcendentinio Kito kuždesius, pasaulyje buvo nužudyta daugiau žmonių negu per visas visų kultūrų „tikėjimo epochas“ kartu paėmus. Banali aplinkybė, kad XX a. pasaulyje gyveno daugiau žmonių negu bet kada anksčiau (tad ir aukų būta daugiau), neturėtų būti argumentas „civilizuoto“ žmogaus lūpose. Nuoroda į dabartinius musulmonų ekstremistus, kurie žudo prisidengę religija, atrodo nerimtai – jų aukų skaičius netgi po tokių masinių žudynių kaip Rugsėjo 11-osios išpuolis vis dar yra labai nedidelis, palyginti su XX a. ateistų vykdyto krikščionybės persekiojimo Meksikoje ir Rusijoje aukų skaičiumi. Solidžiau atrodytų priminimas apie XVI–XVII a. Europą niokojusius tarpkonfesinius karus. Tačiau ši epocha nepriklauso nei Bažnyčios, nei pačios europinės krikščionybės „aukso amžiui“ ir veikiau atspindi gilią krikščioniškosios kultūros bei pasaulėžiūros krizę, kurios vienas iš aspektų buvo religinio prado pajungimas politiniam, religijos politizavimas (radikalusis islamizmas, beje, yra to paties proceso apraiška) ir „privatizavimas“, pasireiškęs vietinių monarchų vadovaujamų „nacionalinių bažnyčių“ atsiradimu nuo Romos atskilusioje Šiaurės Europoje ir įtvirtintas garsiąja Augsburgo taikos formule Cuius regio, eius religio („Kieno valdžia, to ir religija“).

 

XX a. apsireiškė iki tol neregėta kito pavergimo ir naikinimo valios energija. „Aš tave myliu“, – Feuerbachas tikėjosi, kad atpalaiduotas nuo transcendentinio Kito žmogus, vedamas savo gerosios valios pertekliaus, kitam žmogui pasakys šiuos žodžius. Nes nebebus transcendentinio Vagies, vogusio iš žmogaus kitam žmogui priklausančią meilę. Bet žmogus pasakė kitam žmogui: „Aš tavęs nekenčiu.“ XXI a. technologijos šią kito pavergimo ir naikinimo valios energiją siūlosi nukreipti iki šiol neprieinamais ir nežinomais kanalais. Užšaldyti embrionai? Prašom. Iškrypusios seksualinės fantazijos, kuriose kitas yra bejėgis valios išnaudoti objektas? Globali pornografijos industrija jūsų paslaugoms, tereikia įsijungti internetą. Destruktyvi valia išnaudoti ir naikinti kėsinasi ir į nežmogišką kūrinijos sferą – kitoms rūšims lieka vis mažiau vietos pasaulyje, kuriame Homo sapiens, tapęs šios valios įkaitu, naikina kitų rūšių gyvenamąją aplinką, taip siekdamas išspręsti savo vidinio rūšinio gyvenimo problemas (pvz., išteklių trūkumo), tačiau tuo tik dar labiau įkalindamas save užburtame rate, nes pagrindinė Homo sapiens rūšies problema yra pati Wille zur Macht, kurios viena iš daugelio apraiškų yra protu nesuvokiama, dangaus keršto šaukianti nelygybė, padėtis, kai tūkstantis „antžmogių“ valdo turtą, prilygstantį tam, kuriuo disponuoja neturtingesnioji žmonijos dalis. Aš nesu „sąmokslo teorijų“ gerbėjas. Bet nesu ir dogmatiškas jų neigėjas. Kai tūkstantis turi tiek, kiek pusketvirto milijardo, nereikia būti Alexu Jonesu, kad įtartum, jog „pasaulinis elitas“ galbūt kuria (tokie žmonės kaip Jonesas yra įsitikinę, kad jau seniai įgyvendina) totalinio pasaulio pavergimo planus, kad už regimai decentralizuotos, tarpvalstybiniuose ir tarptautiniuose santykiuose bei įtampose išsiskaidžiusios Wille zur Macht slepiasi globalus šios valios centras, brandinantis pasaulinio viešpatavimo idėją ir rengiantis jos įgyvendinimą. Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“ būtų tobulas tokios idėjos įgyvendinimas.

 

Tačiau ir Huxley pasaulyje esama disidentų, o tai, kad mūsų pasaulis vis dar egzistuoja, liudija, kad jis vis dar yra valių kryžkelė, ontinė nusileidžiančios dieviškos ir kylančios žmogiškos valių susitikimo vieta. Šalia valios pajungti sau negyvus ir gyvus pasaulio objektus, šalia valios plėsti viešpatavimą šio pasaulio būtybėms (o tai yra ir vartojimo kulto esmė) vis dar egzistuoja valia transcendencijai, kuri yra visų didžiųjų religinių tradicijų šerdis. Nežinome, kiek visų religijų šventųjų valios transcendencijai vertikalė „išskaido“ (kartu susilpnindama) agresyvią, būties horizontale plintančią „valios galiai“ jėgą. Tik žinome, kad Dievas žadėjo Abraomui nenaikinti Sodomos dėl dešimties teisiųjų. Istoriškai nepasiteisinęs Feuerbacho optimizmas buvo sąlygotas jo pernelyg geros nuomonės apie žmogų. Pats nebūdamas tikintis, jis nepakankamai gerai išmanė tikinčiojo psichologiją. Eilinį krikščionį Feuerbachas laikė kone šventuoju, kuris Dievui atiduoda viską, kas geriausia. Tačiau kiekvienas tikintis, jei tik jis nuoširdus, pasakys, kad realybėje santykis su Dievu yra toli nuo idealo. Realybėje Dievas labai dažnai tampa „pasisavinimo“, o ne „atidavimo“ objektu. Taip neturėtų būti, bet taip yra, nes žmogus nėra tobulas. Individualaus pamaldumo lygmenyje Dievas visada „pasisavinamas“ tada, kai įsivaizduojamas kaip patogus tikinčiajam, kaip priemonė kuriam nors (kad ir labai kilniam) tikslui pasiekti. Žvelgiant iš plačios istorinės perspektyvos, ryškiausias tokio Absoliuto „pasisavinimo“ pavyzdys yra pats skirtingų religijų buvimo faktas ir – kas labai svarbu – tarpreliginė nesantaika, religiškai motyvuotas smurtas. Galbūt, kitaip nei manė Feuerbachas, reikia pripažinti, kad Absoliutas žmonijos istorijoje ne tik „uzurpuodavo“ žmogaus meilę, bet ir „įsiurbdavo“ į anapusybę nemenką ne tokios kilnios pasisavinimo aistros dalį, aistros, kuri, sumenkus Absoliuto pajautai, su visu destruktyvumu užgriuvo patį žmogų ir jo aplinką. Religijos kritikas sako: žmonės žudė vieni kitus todėl, kad skirtingai interpretavo Absoliutą, todėl Absoliuto idėja yra naikintina. Galime apversti šį teiginį: būtent todėl, kad žmonės galvojo apie Absoliutą, jie turėjo mažiau laiko galvoti apie tai, kaip žudyti vieniems kitus; transcendentinio Absoliuto pasitraukimas išlaisvino valią pavergti ir žudyti kitą.

 

Neatsitiktinai būtent toje pasaulio dalyje, kuri istoriškai ilgus šimtmečius buvo formuojama labiausiai voliuntaristinį pasaulio ir ypač žmonijos istorijos paveikslą tapiusios religijos, atsiskleidė siaubingiausi iš transcendencijos „išvaduotos“ ir į šiapusybės horizontalę perorientuotos valios veiklos padariniai. Negana to, komunistinis ir grobuoniško ekonominio liberalizmo (du materializmo variantai) užkratas iš Europos pasklido toli už jos ribų. Beje, „kapitalizmo dvasia“, kaip parodė Maxas Weberis, buvo XVI–XVII a. europinės krikščionybės krizės padarinys, „protestantiškosios etikos“ produktas. Mergelės Marijos kulto nunykimas „reformuotoje“ krikščionybėje, be viso kito, atspindėjo fundamentalų poslinkį mokyme apie laisvą valią, kuris Jono Kalvino predestinacijos doktrinoje de facto virto jos neigimu. Katalikiškasis Marijos kultas yra pagrįstas įsitikinimu, kad be Marijos laisvai ištarto fiat, be jos „tebūnie“ nebūtų įvykęs Įsikūnijimas. Marijos kultas yra prasmingas ir nėra stabmeldystė tik tokiu atveju, jeigu jame pagerbiamas šis išganymo istorijoje lemtingas dieviškosios ir žmogiškosios valių laisvas susitikimas, atvėręs kelią Išganytojui, Alyvų kalne meldusiam: „Tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22, 42) Ir kasdien visame pasaulyje milijonai krikščionių, kalbėdami Išganytojo išmokytą maldą, trigubame pritarimo akte būties vertikale vis dar jungia savo valią su valia To, „kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“ (Apr 1, 8): „Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.“

 

Gnozė ir tikėjimas

 

Tai, kad pagrindinė Prancūzijos bažnyčia, Paryžiaus Dievo Motinos katedra, revoliucijos metu buvo paskelbta Išminties šventove, yra ne atsitiktinumas, bet simbolinis, gilią dvasinę tikrovę atspindintis faktas. Antikristiška dvasia užsimojo išniekinti vardą tos, be kurios laisvos valios sutikimo ir pasitikėjimo Dievu nebūtų atėjęs Kristus. Išminties deivės įvesdinimas į Paryžiaus katedrą vainikavo dvasinį procesą, kurio užuomazgos siekia pačią krikščionybės aušrą. Jau pirmiesiems krikščionių intelektualams teko susidurti su proto ir Apreiškimo santykio problema, vaizdžiai perteikta Apaštalų darbuose – kai Paulius Atėnų Areopage pradėjo kalbėti apie prisikėlimą iš numirusių, mokytų atėniečių, iki šios vietos mandagiai klausiusių apaštalo, kantrybė trūko: „Vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: „Apie tai paklausysime kitą kartą“ (Apd 17, 32). Taip doktrinos apie nuteisinimą tikėjimu kūrėjas buvo sutiktas intelektualinėje antikos sostinėje. Radikaliausiai krikščionišką požiūrį į proto ir Apreiškimo santykį išsako garsioji Tertuliano formulė Credo quia absurdum – „Tikiu, nes absurdiška.“ Tikiu, nes išganingos Apreiškimo tiesos pranoksta žmogaus supratimo galimybes. Tikėjimu grindžiama išganymo strategija suponuoja valingą proto ambicijos pažinti Paslaptį apribojimą. „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ – klausė Marijos protas. Bet kelią Išganytojui atvėrė Marijos valios tikėjimo akte ištartas „tebūnie“. Būtent už šitą valios aktą keršydama antikristiška dvasia Dievo Motinos katedroje apgyvendino Išminties deivę.

 

Kitaip nei krikščionys, gnostikai mokė, kad išgelbėjimas ateina per ypatingą, tik išrinktiesiems prieinamą pažinimą – gnozę. Tikėjimą jie laikė mažiau tobula dvasinio gyvenimo apraiška. Tikėjimas esąs „sielos žmonių“ savybė, o gnozė – „dvasios žmonių“, „pneumatikų“ privilegija. Būtent pastarųjų, turinčių savyje dieviškosios substancijos dalelių, ir atėjęs išgelbėti Kristus. Čia ne vieta gilintis į krikščionybės ir gnosticizmo doktrinų skirtumus. Šalia įsitikinimo, kad išgelbėjimą laiduoja tam tikras privilegijuotas žinojimas, esminis gnostinio pasaulėvaizdžio elementas buvo žydų ir krikščionių garbinamo Dievo – šio pasaulio Kūrėjo – neigiamas vertinimas. Gnostikai mokė, kad materialaus pasaulio kūrėjas yra netobula dievybė (Demiurgas), nes tobulas Absoliutas negalėjo sukurti pasaulio, kuriame tiek daug blogio. Problema, kuri krikščionybėje buvo sprendžiama mokymu apie sukurtąją laisvą valią, galinčią apsispręsti tiek už gėrį, tiek už blogį (taip iš Kūrėjo buvo atimama atsakomybė už pasaulio blogį), intelektualinį pradą akcentuojančiame gnosticizme buvo įveikiama „demaskuojant“ žydų ir krikščionių garbinamą Kūrėją kaip pasaulinio blogio priežastį, taigi garbinimo nevertą, netobulą būtybę. Pirmųjų krikščionybės amžių gnostikams, kurie save laikė dvasiniu elitu, buvo visiškai svetimas noras „pertvarkyti pasaulį“ – jiems rūpėjo tik jų pačių išganymas. Kova su garbinimo nevertą Demiurgą garbinusius krikščionis vienijančia Bažnyčia buvo prasminga nebent filosofinės polemikos pavidalu. Įsitvirtinus krikščionybei, gnostinis pradas neišnyko ir kartkartėmis skirtingomis formomis pasireikšdavo kaip atvira arba paslėpta opozicija Bažnyčiai. Katarų ir albigiečių erezijos, masonų ložės, racionalistinė filosofija, netgi Reformacija – visa tai, aišku, yra labai skirtingi istoriniai fenomenai, tačiau visuose juose esama to, ką būtų galima pavadinti proto panieka Paslapčiai, kurios saugotoja buvo Romos Bažnyčia. Krikščionybės reformatorius (tiksliau – racionalizatorius) Kalvinas nesuprato, kaip laisvoji žmogaus valia dera su Dievo visagalybe, panašiai kaip gnostikai nesuprato, kaip tobulas Dievas gali būti pasaulio, kuriame esama blogio, Kūrėjas. Kalvinas, aišku, nebuvo gnostikas, nes, gnosticizmo požiūriu, garbino „Demiurgą“. Tačiau tarp kalvinistiškojo ir gnostiškojo pasaulėvaizdžių bendra tai, kad abu jie, formaliosios logikos ir žmogiškojo proto požiūriu, yra mažiau prieštaringi už katalikiškąjį, kuris – tiek perteikdamas Dievo ir pasaulio (žmogaus) santykį, tiek daugelyje kitų dalykų, kurie buvo gnostikams ir reformatoriams nepriimtini (nesuprantami), – reikalauja didesnio arba mažesnio credo quia absurdum.

 

Vis dėlto pavojingiausiai gnostinis pradas mutavo XVIII a. prancūzų Švietimo filosofijoje, kurioje krikščionių Dievą demaskuojantis ir kelią į išganymą nušviečiantis Protas galutinai išlindo iš savo ezoterinio kiauto ir vietoj „pneumatikų“ elito užsimojo išganyti visus – tikslas, kurį, skirtingai nuo pirmųjų amžių gnostikų, visada kėlė krikščionybė. Simboline šio užmojo kulminacija tapo tos, kuri dėl savo tikėjimo tapo Dievo Motina, kulto pakeitimas Proto kultu. Tačiau visas šitas racionalistinis spektaklis buvo ne daugiau kaip nuo transcendencijos atkritusios žmogiškosios valios drama. Bet tai mes jau aptarėme.

 

"Šiaurės Atėnai", 2011, Nr. 29 (1047)