Paštas » Kauno miesto gatvių elegija

KAUNO MIESTO GATVIŲ ELEGIJA

 

 

Skiriama tiems, kurie skirsto Kauną

 

 

Kaip manote, kurios profesijos atstovai dažniausiai prisimena mirusiuosius? Gal kunigai? Gal paliatyviąją pagalbą teikiantys arba autopsiją atliekantys medikai? Gal laidojimo biurų darbuotojai? Gal iš karo grįžę kariai? Gal budeliai? Ko gero, sunku kategoriškai ir vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Bet drįstu tvirtinti, kad mes, skirstytojai, kurie skirsto Kauną, esame vieni dažniausiai prisimenančių mirusiuosius. Ar prisimenate Samuelį Harrisą? O Aleksandrą Fromą-Gužutį? O Johaną Naugardą? Mes prisimename. Ir ne tik juos, bet ir Šarkuvą, Rasytę, Aštragą, Tursoną. Prisimename prūsus: sembus, galindus, pamedėnus. Prisimename Europą.

 

Skirstyti Kauną reiškia išskirstyti siuntas su užrašytais ant jų adresais – o tai maždaug 1 640 gatvių pavadinimų – į aštuoniolika lentynų (mažąją korespondenciją, t. y. laiškus) arba maišų (didžiąją korespondenciją, t. y. visas kitas siuntas), pažymėtų P-CP, P-3, P-8, P-9, P-10, P-14, P-18, P-20, P-21, P-22, P-23, P-26, P-31, P-32, P-40, P-41, P-42, P-43*. Kiekvienas iš šių Kauno miesto paštų aptarnauja tam tikroje teritorijoje esančias gatves. Skirtumas tarp gatvių, aptarnaujamų skirtingų paštų, skaičiaus iš tiesų įspūdingas. Rekordas priklauso P-18 – net 334 gatvės. P-3 aptarnauja 217 gatvių. P-CP – 190 gatvių. O štai P-40 gatvių sąraše – vos 18 pavadinimų. P-41 ir P-42 sąrašuose – tik po 9 pavadinimus. Aišku, gatvių „svoris“ yra labai nevienodas, ir dešimtyje P-18 aptarnaujamų mažyčių gatvelių gali gyventi mažiau žmonių negu viename daugiaaukščiame name, esančiame P-41 arba P-42 aptarnaujamoje gatvėje. Skirstyti Kauną reiškia siuntą į Karaliaus Mindaugo prospektą dėti į P-CP maišą (arba lentyną), siuntą į Liucijanavos gatvę – į P-8, į Žalčio Karūnos alėją – į P-21, į Lakūnų plentą – į P-18, į Radistų aikštę – į P-9, į V. Grybo akligatvį – į P-26, į Kėnių skersgatvį – į P-14, į Aktinidijų taką – į P-23, į Savanorių prospekto 58, 211, 363, 372, 399, 410 namus – atitinkamai į P-CP, P-9, P-31, P-43, P-42, P-41. Skirstytojas, kuris skirsto Kauną tik kartkartėmis užmesdamas akį į vadinamąją Kauno knygą (Kauno gatvių ir jas aptarnaujančių paštų sąrašus), laikomas savotišku primus inter pares (pirmu tarp lygiųjų), nes, pasak kolegos Pauliaus, „skirstyti Lietuvą gali bet kas, o Kauną – ne“. Taigi po vienų darbo pašte metų nusprendžiau, kad ir man atėjo laikas išmokti skirstyti Kauną taip, kaip tai daro Danguolė, dieninė ir naktinė Neringos**, Raminta, Violeta, Paulius ir kiti.

 

Tačiau manęs netenkino mechaniško „iškalimo“ metodas, kai tarp gatvės pavadinimo ir ją aptarnaujančio pašto numerio nėra jokios kitos realybės, išskyrus titaniškas įsiminimo pastangas. Žinojau, kad Vilijampolėje palei Nerį driekiasi Neries krantinė, o pagrindinė Vilijampolės gatvė yra Panerių gatvė. Žinojau, kad Žemuosiuose Šančiuose yra net keliolika Kranto gatvių ir daug gatvių, pavadintų tautų vardais. Gal tarp gatvių pavadinimų ir teritorijos, kurioje jos yra, galima aptikti tam tikrą ryšį? Gal gatvių pavadinimai, priklausantys vienai arba kitai kategorijai (pvz., asmenvardžiai, vandenvardžiai, gyvenviečių, tautų, gyvūnų ir augalų pavadinimai), linkę koncentruotis tam tikrose Kauno miesto dalyse? Gal įmanoma išskirti kažką panašaus į raktažodžius, kurie padėtų pamatyti iš pirmo žvilgsnio nematomą ryšį, siejantį gatvės pavadinimą su konkrečiu skaičiumi, esančiu po raidės P? Kodėl nepatyrinėjus? Šiaip ar taip, ir neigiamas rezultatas – taip pat rezultatas. Tačiau jutau, kad jis nebus visiškai neigiamas.

 

Pradėjau nuo to, kad paėmiau seną telefonų knygą „Kauno apskritis 2001“ (turiu ją dar nuo tada, kai prieš devyniolika metų nuomojomės butą Vytenio gatvėje Vilijampolėje) ir, pasinaudodamas Kauno knygoje (ją gauna ne visi pradėję dirbti skirstytojais, o tik tie, kurie savo elgesiu priverčia paštą patikėti, jog artimiausiu metu nespruks iš pašto su 63 A4 formato puslapių knyga) esančia informacija, nubrėžiau teritorijų, aptarnaujamų skirtingų paštų, ribas. Į akis iš karto krito disproporcija tarp istorinio Kauno*** rajonuose esančio tankaus gatvių ir gat-velių tinklo ir skurdžios vadinamųjų miegamųjų rajonų (1960 m. pradėtos statyti Dainavos, aptarnaujamos P-41 ir P-43, 1974–1985 m. statytų Kalniečių, aptarnaujamų P-42, 1978–1985 m. statytų Eigulių, aptarnaujamų P-43, ir 1984–1990 m. statytų Šilainių, aptarnaujamų P-40) prospektų ir ilgų gatvių tinklo struktūros. P-40 aptarnaujamoje teritorijoje esančių gatvių pavadinimai tapo mano ypatingo susidomėjimo objektu.

 

 

P-40 yra mano pirmoji meilė. Paėmiau ją su jos 18 gatvių tą pačią dieną, kai išvydau jos veidą, apribotą Žemaičių plento (jos dešiniojo skruosto, skiriančio ją nuo P-22, t. y. Milikonių) ir kalno šlaito (jos kairiojo skruosto, skiriančio ją nuo apačioje palei Nerį besidriekiančios P-26, t. y. Vilijampolės). Žvilgsnis į jos akis, išsidėsčiusias tarp Baltų prospekto, Jotvingių, Šarkuvos, Rasytės ir Vėtrungės gatvių, į jоs antakių liniją – Kuršių gatvę – trumpam sukėlė menkai pagrįstą pasitikėjimą savimi. Godžiai puoliau tyrinėti jos lūpas ir smakrą – Rietavo, Viduklės, Luokės, Žemalės, Tvėrių, Nemakščių, Priekulės gatves. Juk tai Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos miestelių vardai! Dvi mažos raukšlelės – Milikonių gatvė ir Milikonių skersgatvis – tik puošia idealų mylimosios portretą. Juk čia ir yra Milikonių kalnas. Be to, mano išrinktoji turtinga – kas dešimtas kaunietis gyvena Šilainiuose. Šarkuvos, Rasytės, Kuršių, Jotvingių gatvės pritraukia daug siuntų. Mylėti P-40 yra ne tik gražu, bet ir naudinga. O kad galėčiau taip lengvai paimti kitas septyniolika P! Bet P-40 kaimynystėje esančioje P-22 jau yra 79, P-26 – 80, o kiek toliau abipus Raudondvario plento išsidėsčiusioje, prie Nemuno prigludusioje P-21 – 84 gatvės. Nusprendžiau ištirti, ar esama ryšio tarp gatvės pavadinimo priklausymo vienai arba kitai pavadinimų kategorijai ir gatvės buvimo vieno arba kito pašto aptarnaujamoje miesto dalyje.

 

Daugiausia Kauno gatvių pavadinta gyvenviečių vardais – apie 20 % visų pavadinimų. Toliau eina asmenvardžiai (apie 17 %), augalų pavadinimai (apie 13 %), vandenvardžiai (apie 6 %), įvairių žmogaus rankų kūrinių pavadinimai (apie 6 %), gyvūnų pavadinimai (apie 3 %), gamtos reiškinių ir dangaus kūnų pavadinimai (apie 3 %), tautų ir genčių vardai (mažiau nei 3 %), profesijų ir amatų pavadinimai (mažiau nei 2 %). Kai kurių kategorijų gatvių pavadinimų tikslų skaičių pasakyti sunku, nes pavadinimas gali reikšti ir vietovardį, ir vandenvardį. Pavyzdžiui, Orija – tai ir kaimas Kalvarijos savivaldybėje, ir upė Panevėžio ir Pasvalio rajonuose, Pyvesos (Pyvesos gatvė yra Palemone) dešinysis intakas. Vištytis – ir ežeras, ir miestelis. Kita vertus, botanikos žinių stygius taip pat gali būti klaidos priežastis. Antai man Bartelių ir Barkūnų gatvių pavadinimai iš pradžių bylojo apie gyvenviečių pavadinimus. Tačiau gyvenvietė iš tikrųjų yra tik Barteliai, o barkūnas yra augalas. Aleksotą, Fredą, Birutę ir Kazliškius aptarnaujančio P-18 ir Palemone įsikūrusio P-23 žinioje – daugiausia (po 43) gatvių, pavadintų augalų vardais. Yra tiesos dainos žodžiuose: „Palemone sužydėjo visos gėlės: rožės, tulpės ir visi kiti žiedai.“ Vis dėlto Gėlių, Rožių ir Žiedų gatvės yra P-18 teritorijoje, Tulpių gatvė – P-CP teritorijoje, ir tik Palemono gatvė – P-23 teritorijoje. Kita vertus, kitaip nei P-18, aptarnaujančio Ąžuolų, Kaštonų, Liepų gatves, P-23 aptarnaujamos gat-vės – visokie Kmynų, Krapų ir Krienų takai. Iš septynių paštų, kurių žinioje yra gyvūnų vardais pavadintos gatvės, neabejotinas lyderis (beveik pusė gatvių) yra Šančius ir Panemunę aptarnaujantis P-3. Žmogaus rankų kūrinių pavadinimų kategorijoje pirmauja P-3, P-18 ir P-CP. Gamtos reiškinių ir dangaus kūnų pavadinimų kategorijoje – P-18 ir Sargėnuose esantis P-32. Kauno gatvių pavadinimais įamžintas 230 vyrų (tarp jų 23 vyskupų ir kunigų, iš kurių du – K. Donelaitis ir M. Mažvydas – liuteronai) ir tik 7 moterų – šventosios Gertrūdos, Žemaitės, N. Ožeškienės, S. Čiurlionienės-Kymantaitės, S. Nėries, M. Gimbutienės, E. Pliaterytės – atminimas.

 

Pasinaudokime jau minėtu M. Mažvydu, kurio garbei pavadinta gatvė Vilijampolėje, kad sugrįžtume į Kauno Užnerį. „Žemaitija“ ir „Mažoji Lietuva“ – tokie yra P-40, P-22, P-26 ir P-21 raktažodžiai. (Raktažodis „Žemaitija“ iš dalies gali būti pritaikytas ir P-32, t. y. 1972 m. prie Kauno prijungtiems Sargėnams su jų Laukuvos, Salantų, Vėžaičių, Kaltinėnų, Žygaičių, Judrėnų, Endriejavo, Tryškių gatvėmis.) P-40 ir P-22 turi dar vieną raktažodį – „baltai“. Aišku, Šilainių gatvių pavadinimai tobuliausiai įkūnija Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos buvimą Kaune. Tačiau ir kitų trijų paštų aptarnaujamose teritorijose, pradedant viena pagrindinių Vilijampolės gatvių – Varnių gatve – bei viena pagrindinių P-21 gatvių – Tilžės gat-ve – ir baigiant Arnavos, Eitkūnų, Lazdynėlių, Luknojų, Miežėnų, Pilupėnų, Stalupėnų, Tolminkiemio gatvėmis Maironiškiuose (P-22 teritorija), Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos buvimas labai juntamas, daug stipresnis negu bet kurioje kitoje Kauno miesto dalyje. (Ypač į akis krinta Varnių gatvės centrinė padėtis Vilijampolėje. Tai, kad 1929 m. Kauno miesto plane ji dar nėra pažymėta, o 1935 m. plane ji – jau viena pagrindinių Vilijampolės arterijų, be abejo, iliustruoja, kokia dinamiška buvo laikinosios sostinės plėtra. Varniai buvo Žemaičių vyskupijos centras, o 1864 m. po sukilimo vyskupijos centras buvo perkeltas į Kauną. Taigi Kaunas tapo Žemaičių vyskupijos centru, kol 1926 m. buvo įsteigta Kauno arkivyskupija.) Klaipėdos, Girulių, Priekulės, Pagėgių, Neringos, Nidos, Juodkrantės gatvės pavadintos gyvenviečių, kuriose ir dabar dar kalbama lietuviškai, vardais. Deja, daugumos Mažosios Lietuvos miestelių vardai byloja apie išnykusį pasaulį, naikintą nacių ir baigtą naikinti komunistų. Antai Luknojai (Lucknojen) 1938 m. pervadinti į Neuenrode. Komunistai trumpam buvo sugrąžinę seną lietuvišką pavadinimą – Лйукнойен, tačiau nuo 1946 m. rugsėjo 7 d. gyvenvietė vadinasi Заповедники. Pilupėnai (Pillupönen) 1938 m. pervadinti į Schloßbach. 1945–1946 m. miestelis vadinosi Пиллупёнен. Dabar tai – Невское. Kuršių nerijoje esančios Šarkuva šiandien – Лесной, Rasytė – Рыбачий. Apie dar seniau išnykusį pasaulį byloja ir Prūsų, Galindų, Nadruvių, Notangų, Pagudėnų, Pamedėnų, Sėlių, Sembų, Skalvių gatvių (Maironiškiuose) pavadinimai. XXI a. pradžioje Kaunas jau smarkiai demografiškai kraujavo, tačiau tęsė teritorijos tarp Baltų prospekto ir Vakarinio lanksto kolonizavimą. Nebuvo pamiršta ir taip pat sunkią demografinę krizę patirianti broliška baltų – latvių – tauta. Į vieną pusę nuo 9-ojo Forto gatvės driekiasi gatvės, kurių pavadinimai verčia prisiminti išnykusios baltų tautos – prūsų – gentis ir sunaikintą Mažosios Lietuvos pasaulį. Į kitą – Aknystos, Apės, Daugpilio, Dauguvos, Jersikos, Kuoknesės, Neretos, Rėzeknės, Talavos gatvės. Kažkoks niūrus simbolinis sutapimas yra ta išnykusią baltų tautą ir sunaikintą Mažąją Lietuvą primenančių gatvių ir IX forto – vieno pagrindinių Lietuvoje vykdyto genocido simbolių – kaimynystė. Bet prūsai išnyko būdami svetimšalių užkariautojų valdžioje, o Mažąją Lietuvą naikino naciai ir komunistai. O kodėl nyksta Tauragė, Plungė, Šilalė, Kelmė, Jurbarkas, Mosėdis, Seda, Pagėgiai, Kvėdarna, Kuršėnai, Laukuva, Salantai, Vėžaičiai, Kaltinėnai, Žygaičiai, Judrėnai, Endriejavas, Tryškiai, Betygala, Priekulė, Rietavas, Luokė, Viduklė, Nemakščiai, Žemalė, Tverai, Kražiai, Šiluva, Plateliai, Rainiai, Lyduvėnai, Pryšmančiai, Juodaičiai, Eržvilkas, Apuolė, Šateikiai? Nuo 1989 iki 2018 m. gyventojų skaičius Ariogaloje sumažėjo nuo 4 033 iki 2 758, Skaudvilėje – nuo 2 436 iki 1 464, Varniuose – nuo 2 028 iki 1 005. Net vienintelis uostamiestis – Klaipėda – neišvengė šios liūdnos tendencijos. 1991 m. Klaipėdoje gyveno 208 300 žmonių, 2018 m. – 149 015. Įspūdingai – nuo 433 200 (1991) iki 288 466 (2018) – susitraukė pats Kaunas, savo penkių Užnerio paštų aptarnaujamų teritorijų gatvių pavadinimais pagerbęs visus išvardintus Žemaitijos miestus ir miestelius.

 

Neapsieita ir be „įsibrovėlių“ iš kitų Lietuvos etnografinių regionų – senų, pažymėtų jau 1935 m. miesto plane, tokių kaip Kėdainių, Josvainių, Dotnuvos gatvės, ir naujų Alytaus, Adutiškio, Labūnavos, Klovainių, Šėtos, Šalčininkų gatvių. Jas reikia tiesiog įsiminti, kaip ir tai, kad pradedant Baltų prospekto – daugiausia siuntų pritraukiančios Užnerio arterijos – neporiniu ir poriniu namų numeriais 9 ir 12 prasideda P-22 teritorija (iki numerių 7 ir 10 Baltų prospektas priklauso P-40 kompetencijai). Tai – taisyklę patvirtinančios išimtys, kurios, deja, nesudaro išimties iš beveik visiems Lietuvos miestams ir miesteliams bendros nykimo taisyklės. 1991 m. Alytuje gyveno 76 500 žmonių. 2018 m. jų liko 51 561. Viena senųjų „įsibrovėlių“ – Kernavės gatvė – 1935 m. plane pažymėta kaip Ješiboto gatvė. Vilijampolės (arba Slabados) ješiva, veikusi 1882–1941 m., buvo viena žymiausių Europos judaizmo dvasinių seminarijų. Beveik visi jos dėstytojai ir studentai žuvo Holokausto metu. Juos nužudė naciai ir jiems talkinę vietiniai niekšai. O kieno dėka nyksta Lietuvos miestai ir miesteliai? Atsakymą pateiks pažintis su P-18.

 

1935 m. miesto plane vakarinė Kauno riba eina palei Milikonių kalno papėdę, apima VIII fortą su esančiais prie Pylimo gatvės įtvirtinimais ir Vėjo, Auklės, Lopšelio, Skirsnemunės gatvėmis leidžiasi Nemuno link. (Tai visos P-26 valdos, P-21 aptarnaujamos teritorijos rytinis pakraštys ir nedidelė P-22 valdų dalis.) Šioje teritorijoje susiduriame su paminėti vertu reiškiniu – gatvių pavadinimu žmonių vardais jiems dar esant gyviems. 1931 m. Kaune atsirado tuometinio Lietuvos prezidento A. Smetonos ir buvusių prezidentų A. Stulginskio ir K. Griniaus vardais pavadintos gatvės. Didžiausia ir gražiausia iš jų buvo karinio perversmo būdu į valdžią atėjusio A. Smetonos vardu pavadinta gatvė Panemunėje. Tikra likimo ironija, kad valstybės vadovui, kurio garbei buvo pavadinta gatvė (1935 m. plane pažymėta kaip Prez. A. Smetonos alėja), einanti palei didžiausios Lietuvos upės krantą, 1940 m. teko sprukti iš Lietuvos brendant per Lieponos upelį. (Simboliškai ironiška, kad jau 1935 m. plane visai šalia Prez. A. Smetonos alėjos pažymėta Upelio gatvė, pavadinta turbūt šalia į Nemuną įtekančios Sėmenos garbei.) Demokratiškai išrinkto A. Stulginskio vardu pavadinta gatvė Vilijampolėje – kuklesnė. Demokratiškai išrinkto ir 1926 m. nuversto K. Griniaus vardu pavadinta gatvė taip pat Vilijampolėje – dar kuklesnė. Komunistų valdžia, suprantama, netoleravo „buržuazinės“ Lietuvos vadovų vardais pavadintų gatvių. 1990 m. buvusiai J. Biliūno gatvei grąžintas A. Smetonos pavadinimas. Tais pačiais metais buvusiai Komjaunimo gatvei grąžintas A. Stulginskio pavadinimas, o buvusi K. Giedrio gatvė Vilijampolėje 1991 m. pavadinta K. Griniaus vardu (senoji K. Griniaus gatvė, kaip ir kai kurios kitos Vilijampolės gatvės, neišliko). Tačiau kai kurios gatvės, „buržuazinės“ Kauno miesto tarybos pavadintos Lietuvos kultūrai nusipelniusių ir dar gyvų žmonių vardais, išsaugojo savo pavadinimus ir sovietmečiu. Vilijampolėje yra dvi tokios gatvės. 1933 m. buvusi Lenkų gatvė pavadinta kompozitoriaus J. Naujalio (mirė 1934 m.) vardu. O 1934 m. atsirado tapytojo J. Vienožinskio (mirė 1960 m.) garbei pavadinta gatvė. Tačiau tai nebuvo pirmieji atvejai, kai Kauno gatvės buvo pavadintos gyvų žmonių vardais. Jaunai valstybei dar kovojant dėl išlikimo, 1919 m. Речная (Upės) gatvė netoli Kauno pilies buvo pavadinta A. Jakšto (mirė 1938 m.) vardu. 1922 m. Maironio (mirė 1932 m.) vardu pavadinta buvusi Naujoji gatvė miesto centre prie Laisvės alėjos. 1924 m. M. Jankaus (mirė 1946 m.) vardu pavadinta gatvė Žaliakalnyje. Šalia jos esančiai gatvei suteikdamas Vydūno alėjos pavadinimą, tarpukario Kaunas atidavė pagarbą kitam iškiliam Mažosios Lietuvos sūnui (jis mirė 1953 m.). P. Mašioto (mirė 1940 m.) vardu pavadinta didelė projektuojama gatvė Žemuosiuose Šančiuose (dabartinė Nemuno krantinė). Išskirtinis yra K. Petrausko atvejis. Operos dainininko (gimusio 1885 m.) vardu gatvė Naujamiestyje buvo pavadinta jau 1929 m. 1933 m., pagerbiant kalbininko K. Būgos atminimą, ji buvo pervadinta (ir taip vadinasi iki šiol, „muzikos temą“ toje vietoje tęsia šalia K. Būgos gatvės esančios Dainos, Baritonų, Sopranų, Tenorų gatvės), o K. Petrauskas pagerbtas jo vardu pervadinant buvusią J. Janonio gatvę Žaliakalnyje. Žymusis tenoras mirė 1968 m., taigi 39 metus gyveno Kaune esant jo vardu pavadintai gatvei.

 

Laikas atsisveikinti su savo pirmąja meile P-40, su P-32, jos gatvių pavadinimais pagerbtais tarpukario Lietuvos ministrų pirmininkų vardais, didžiausia Vandžiogalos gatve ir tarsi magnetas laiškus traukiančia Agronomijos gatve, su P-26 ir Linkuvos dvarą primenančia Linkuvos gatve, kuria leidžiantis nuo Milikonių kalno atsiveria nuostabi apačioje plytinčios Vilijampolės panorama, su P-22 ir godžiai siuntas ryjančiomis Baltijos, Žiemgalių, Naujakurių gatvėmis, su prisiglaudusia prie Nemuno P-21, Raudondvario plentu su 352 namų numeriais, 7 Raudondvario takais ir 4 Kaniūkų gatvėmis. Laikas keltis per Nemuną – į P-18.

 

 

Kaip galima neįsimylėti P-18 su Vilties, Muzikos, Laimės, Pavasario, Vasaros, Vieversių, Vaivorykštės, Gamtos, Bangų, Saulėtekio, Kometų, Meteorų, Planetų, Sietyno, Žvaigždžių gatvėmis, Grožio, Liūdesio, Svajonių alėjomis, Fredos, Marviliaus, Vandens Lelijų, Švendrų takais! Kaip galima neįsimylėti šio veido su ant kairiojo skruosto – Piliakalnio gatvės – krintančia plaukų, t. y. Nemuno, sruoga, šių akių, kuriose gyvenimas ir mirtis šoka tokį elegantišką šokį! Tos akys – Aleksotas ir Freda, aerodromas ir Botanikos sodas – apsuptos raukšlelių, žyminčių 1918 m. atgimusios Lietuvos pastangas, skausmą ir viltį. Ar yra labiau tinkama vieta Akacijų, Alyvų, Astrų, Blindžių, Dobilų, Drebulių, Gebenių, Gilių, Gvazdikų, Juodalksnių, Jurginų, Karklų, Kiečių, Kmynų, Krūmų, Kviečių, Laiškenių, Lapų, Laurų, Mėtų, Mimozos, Mirtų, Našlaičių, Orchidėjų, Pumpurų, Ramunių, Rugių, Saulėgrąžų, Skirpstų, Smilgos, Tujų, Žilvičių gatvėms už P-18? Kur, jei ne Botanikos sodo kaimynystėje, būti vieno botanikos mokslo pradininkų Lietuvoje J. Pabrėžos (kunigo pranciškono), pirmojo 1923 m. įkurto Kauno botanikos sodo vadovo K. Regelio, jo įpėdinio K. Grybausko, T. Ivanausko, Ž. E. Žilibero, Sodininkų, Bitininkų, Avilių gatvėms? Nepamiršti ir gulbės, kėkštai, povai, slankos, sniegenos, varnėnai, žvirbliai. Kokia tu natūrali, P-18! Kaip tavo gatvių pavadinimai įsišakniję tavo dirvoje! Senosios Obels gatvėje Kazliškiuose vis dar auga seniausia Lietuvos obelis. H. ir O. Minkovskių gatvėje kadaise stovėjo žymaus matematiko ir fiziko H. Minkovskio (vieno A. Einsteino mokytojų) ir jo brolio, žymaus patologo ir fiziologo, cukrinio diabeto priežasties atradėjo O. Minkovskio tėvų namas. (Jau 1920 m. Kauno plane ši gatvė vadinama Minkausko – tikriausiai 1909 m. mirusio Henriko, nes Oskaras mirė 1931 m. – vardu.) Gyvenimą Nemunui ir kitoms Lietuvos upėms paaukojęs hidrologijos mokslo pradininkas Lietuvoje S. Kolupaila gyveno K. Grybausko gatvėje Fredoje (1935 m. plane pažymėtoje kaip Technikos prospektas). Kalbininkas J. Damijonaitis mokytojavo Aleksoto pradinėje mokykloje. O kur kitur, jei ne Aleksote – jo aerodrome 1933 m. liepos 19 d. apie 50 tūkstančių žmonių pasitiko žuvusių Atlanto nugalėtojų kūnus – būti S. Dariaus ir S. Girėno gatvei? Aleksoto gatvių pavadinimais pagerbti 1935 m. lėktuvu „Lituanica II“ Atlanto vandenyną perskridęs, Čikagoje gimęs F. Vaitkus (Aleksote yra Amerikos Lietuvių gatvė), 1920 m. pratybų metu žuvęs karo lakūnas savanoris V. Rauba, 1920 m. kovose su lenkais žuvęs karo lakūnas savanoris J. Kumpis, 1929 m. per pasikėsinimą į ministrą pirmininką A. Voldemarą žuvęs savo kūnu jį užstojęs aviacijos kapitonas P. Gudynas, 1926 m. savo sukonstruoto lėktuvo bandymo metu žuvęs karo lakūnas ir pirmasis lietuvių aviakonstruktorius J. Dobkevičius. Aviacijos tema skamba Sparnų, Karo Aviacijos gatvių, Lakūnų plento pavadinimuose. 1991 m. Aleksote atsirado 1928–1940 m. Lakūnų plento 44-ajame name gyvenusio ir 1941 m. sovietinių okupantų nužudyto aviakonstruktoriaus A. Gustaičio vardu pavadinta gatvė. 1939 m. serijinei gamybai paleistas A. Gustaičio sukurtas ir išbandytas lengvasis bombonešis ANBO-VIII laikomas to meto vienu geriausių tokio tipo lėktuvų pasaulyje.

 

„Aviacija“, „botanika“ ir „Užnemunė“ yra P-18 raktažodžiai. Užnemunės, Svirbygalos, Julijanavos, Kazliškių, Tirkiliškių, Yliškių, Karkazų Rato, Marvelės gatvių, Marvos skersgatvio, Fredos tako, Seniavos plento, Jiesios plento pavadinimai byloja apie Kauno plėtrą Užnemunėje – miesto dalimi tapusius Kauno priemiesčius, kaimus, dvarus. 1935 m. Kauno plane miesto riba siekia Nemuno ir Marvelės santaką, eina S. Dariaus ir S. Girėno gatve iki V. Čepinskio gatvės, kur pasuka į pietryčius 1923 m. įkurto Botanikos sodo link, dabartinę Europos prospekto ir Veiverių gatvės sankryžą palikdama už miesto. Prie Botanikos sodo (dar miesto teritorijos) miesto riba suka Nemuno link ir Piliakalnio gatve bei Jiesios plentu eina 1931 m. prie Kauno prijungtos Panemunės link. Tai tik ketvirtadalis dabartinės P-18 aptarnaujamos teritorijos su maždaug viena iš septynių dabar P-18 aptarnaujamų gatvių. (1935 m. Kauno plane iš viso yra 505 gatvės, taigi daugiau kaip triskart mažiau nei dabar.) Kaip Kauno Užnerio gatvių pavadinimais gausiai atstovaujamos Žemaitija ir Mažoji Lietuva, taip Kauno Užnemunė svetinga visos Lietuvos Užnemunei. Daugiau nei trys iš keturių gatvių, pavadintų Lietuvos gyvenviečių vardais (P-18 aptarnaujamoje teritorijoje yra dar Antverpeno, Briugės, Briuselio, Hagos gatvės ir Liuksemburgo akligatvis), pavadintos Užnemunės miestų, miestelių ir kaimų vardais. Taip pagerbti Alšėnai, Armoniškiai, Balbieriškis, Barteliai, Barzdai, Ežerėlis, Garliava, Gelgaudiškis, Griškabūdis, Gudeliai, Jonučiai, Kalvarija, Kazlai, Kybartai, Kiduliai, Krosna, Leipalingis, Lekėčiai, Liudvinavas, Mauručiai, Mokolai, Naumiestis, Pilviškiai, Plokščiai, Prienai, Rudamina, Sasnava, Simnas, Sintautai, Skriaudžiai, Stangviliškiai, Šeštokai, Šiaudinė, Šunskai, Trakiškiai, Veisiejai, Veiveriai, Vilkaviškis, Vinčai, Virbalis, Vištytis, Zapyškis. Deja, beveik visos taip pagerbtos gyvenvietės yra nykstančios. Nuo 1989 iki 2018 m. gyventojų Vilkaviškyje sumažėjo nuo 13 829 iki 9 851, Prienuose – nuo 11 909 iki 8 623, Gelgaudiškyje – nuo 2 724 iki 1 616, seniausią (pastatytą 1520 m.) bažnyčią Užnemunėje turinčiame Simne – nuo 2 313 iki 1 295. Tokia pati liūdna padėtis ir Alovės, Antanavos, Bublių, Daugėliškių, Dūkšto, Girkalnio, Naujadvario, Tyrulių, Vaitiškės, Vaškų, Ventos, Žostautų gatvių pavadinimais pagerbtose kitų Lietuvos regionų gyvenvietėse. Venta susitraukė nuo 3 827 gyventojų 1989 m. iki 2 215 gyventojų 2018 m. Dūkštas per tą patį laikotarpį – nuo 1 193 iki 799 gyventojų. Kaip ir Kauno Užnerio, Kauno Užnemunės gatvių pavadinimais pagerbiami nykstantys ir mirštantys.

 

Aleksoto kalvos mena Nepriklausomybės karą. Samuelis Harrisas buvo vienas iš 19 JAV karininkų savanorių, atvykusių į Lietuvos kariuomenėje formuojamą amerikiečių brigadą. 1920 m. vasario 23 d. vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto aerodromą jis buvo sunkiai sužeistas ir kitą dieną mirė. Jo kūnas buvo išvežtas į tėvynę, o jam paskirtas Lietuvos valstybinis ordinas įteiktas jo motinai. 1923 m. Elenos gatvė Aleksote buvo pavadinta jo vardu. Komunistų valdžia, suprantama, negalėjo toleruoti kritusio kovoje su ja vardo. S. Hariso gatvė virto Šlaito gatve, 1993 m. jai grąžintas S. Hariso vardas. Prieš S. Dariaus ir S. Girėno atminimo įamžinimą okupanto ranka nepakilo. Kiti su Lietuvos aviacija susiję vardai turėjo sulaukti Atgimimo. Gastelo gatvei buvo grąžintas V. Raubos, V. Čkalovo – J. Kumpio, Aviacijos – J. Dobkevičiaus pavadinimas. Net mokslininkai turėjo sulaukti savo eilės. 1987 m. P. Morozovo (Sovietų Sąjungoje garbinto tėvą NKVD įskundusio, vėliau giminių nužudyto jaunuolio) gatvei sugrąžintas fiziko ir chemiko V. Čepinskio vardas (suteiktas, beje, 1933 m. mokslininkui dar gyvam esant). 1989 m. A. Kranausko gatvei sugrąžintas H. ir O. Minkovskių vardas. O Suvalkiečių gatvei buvo grąžintas J. Bakanausko vardas.

 

Juozas Bakanauskas nebuvo nei mokslininkas, nei lėktuvų konstruktorius, nei lakūnas. Jis buvo paprastas Lenkijos okupuotos Lietuvos dalies kaimo vaikinas, susipratęs lietuvis, pašauktas į Lenkijos, įžūliai sulaužiusios 1920 m. Suvalkų sutartį ir užgrobusios Lietuvos sostinę Vilnių, kariuomenę ir tarnavęs Vilniaus sunkiosios artilerijos pulke. Jis nenorėjo būti didvyriu. Tačiau pirmojoje Lietuvos Respublikoje jo – okupacinės lenkų valdžios neteisingai apkaltinto šnipinėjimu ir sušaudyto 1932 m. spalio 14 d. – vardas buvo suteiktas ilgiausiai Kauno Užnemunės gatvei. O 2004 m. antrojoje Lietuvos Respublikoje, prisijungusioje prie Europos Sąjungos, J. Bakanausko gatvė – 1935 m. Kauno plane pažymėta kaip J. Bakanausko plentas – virto Europos prospektu. Ar neprimena šis virsmas to virsmo, kai, Lietuvai „įstojus“ į kitą sąjungą, buvo keičiami tarpukario Kauno gatvių pavadinimai? Man primena.

 

„Aš mirštu už tėvynę, kurią taip mylėjau“, – pasak liudininkų, tokie buvo vieni paskutinių J. Bakanausko žodžių prieš egzekuciją. Kodėl Europos vardas buvo suteiktas gatvei, pavadintai žmogaus, ištarusio šiuos žodžius, garbei? Juk buvo svarstoma galimybė Europos vardu pavadinti sovietmečiu nutiestą Chemijos prospektą. Tačiau buvo pasirinktas kitas variantas. Esu įsitikinęs – jeigu J. Bakanauską būtų sušaudę rusai, į jo vardu pavadintą gatvę nebūtų pasikėsinta. Bet jį sušaudė lenkai, kurie dabar yra mūsų „strateginiai partneriai“ globalistinėse Europos Sąjungos ir NATO struktūrose. Kosmopolitizmo ir politinės polonofilijos (kuri mūsuose paprastai žengia koja kojon su politine rusofobija) rezultatas – už tėvynę galvą padėjusio, lenkų okupantų nužudyto Lietuvos patrioto garbei pavadinta gatvė buvo pervadinta sparčiai savo tapatybę prarandančios, nuo savo krikščioniškų šaknų atitrūkusios, teroro išpuolių krečiamos Europos, kurioje sparčiai nyksta Lietuvos miestai ir miesteliai, garbei. Man šis pervadinimas simbolizuoja pirmosios Lietuvos Respublikos idealų išdavystę, tautinės, nacionalinės valstybės projekto, „lietuvių tautos namų“ idėjos išdavystę. Lietuvos miestai ir miesteliai nyksta, o lietuvių tauta išsivaikšto dėl to, kad antroji Lietuvos Respublika nėra „lietuvių tautos namai“ ir niekada nesiekė tokie tapti. Jos paskirtis visai kita – užtikrinti globalų neoliberalų „laisvo prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimo“ režimą teritorijoje, vadinamoje „Lietuva“, kurioje lietuvių ateityje gali ir nelikti, kaip kadaise neliko prūsų Prūsijoje. „Lietuva bus, bet be lietuvių“, – taip skamba vieno Sovietų Sąjungos veikėjų, Michailo Suslovo, pokaryje pasakytas (tiesa, nedokumentuotas) teiginys. Antroji Lietuvos Respublika irgi tarnauja tikslui, kuriam lietuvių tautos išlikimas yra visiškai nebūtinas. Ne už tokią Lietuvą guldė galvą J. Bakanauskas.

 

Laimei, nedidelei daliai buvusios J. Bakanausko gatvės buvo paliktas senasis pavadinimas. Mes, skirstytojai, kartais prisimename J. Bakanauską, tačiau daug dažniau esame priversti prisiminti Europą, savo tėvų tikėjimą išdavusią – kaip Pavlikas Morozovas, – mirštančią Europą, kurios kultūros sostine 2022 m. bus Kaunas.

 

 

Nuo P-18 priklausančio, virš kairiojo Nemuno kranto iškilusio Jiesios piliakalnio (dar vadinamo Napoleono kalnu) atsiveria P-3 – Nemuno karalienės – panorama. Dešiniajame Nemuno krante esantys, iš rytų, vakarų ir pietų Lietuvos upių karaliaus vandenų skalaujami Aukštieji ir Žemieji Šančiai, taip pat kairiajame Nemuno krante – kitoje upės kilpoje – esantys Panemunė ir Vičiūnai sudaro Kauno 3-iojo pašto, vienintelio, kurio valdos išsidėsčiusios abiejuose Nemuno krantuose, aptarnaujamą teritoriją. Būtent P-3 priklauso ilgiausia Nemuno kranto linija. „Krantas“ yra vienas iš P-3 raktažodžių. Žemuosiuose Šančiuose esančios Nemuno krantinė, Kranto alėja ir 20 Kranto gatvių sudaro dešimtadalį visų P-3 priskirtų gatvių. 1920 m. miesto plane 1919 m. prie Kauno prijungtų Žemųjų Šančių gatvių pavadinimai skamba kitaip negu dabar. A. Juozapavičiaus prospektas pažymėtas kaip Didžioji gatvė. Vokiečių gatvė – kaip Liuterių gatvė. Latvių gatvė – kaip Port Artūro gatvė. Kranto alėja – kaip Panemunės gatvė. O visos Kranto gatvės turi savo skirtingus pavadinimus. Tiesa, jau 1929 m. miesto plane Žemųjų Šančių gatvių pavadinimai beveik nesiskiria nuo dabartinių.

 

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dešinysis ir kairysis Nemuno krantai atsidūrė skirtingose valstybėse. Dešinysis su Kauno miestu tapo Rusijos imperijos dalimi, o kairysis atiteko Prūsijai. 1807 m. Lietuvos Užnemunė tapo Napoleono įkurtos, nuo Prancūzijos priklausomos Varšuvos kunigaikštystės dalimi. O 1812 m. birželio 24 d. daugiau kaip 600 tūkstančių prancūzų ir jų sąjungininkų armija ties Kaunu – ten, kur dabar Kranto 14-oji gatvė, – persikėlė per Nemuną ir pradėjo žygį į Rusijos gilumą. Pasakojama, kad Napoleonas stebėjo savo kariuomenės persikėlimą nuo dabar jo vardu vadinamo kalno. Mažiau nei kas dešimtas iš persikėlusių per Nemuną grįžo namo. Kitiems Nemunas tapo kelio į mirtį pradžia. Traukdamiesi iš Rusijos kai kurie ją pasitiko 1812 m. gruodį visai šalia tos vietos, kur prieš pusmetį persikėlė per Nemuną, – Linkuvos dvare šalia dabartinių Šilainių. Aišku, ir pati Didžioji armija (La Grande Armée) buvo anaiptol ne gyvybės nešėja. Užėmę Kauną be jokio pasipriešinimo, prancūzai miestą apiplėšė ir suniokojo. Tarytum pateisindama savo gimimą antikrikščioniškosios Didžiosios Prancūzijos revoliucijos prievartoje, Didžioji armija ypač negailestingai nusiaubė baroko perlu vadinamą Pažaislio vienuolyną. Kaune kilo badas, ėmė siautėti dizenterija, suklestėjo netvarka ir savivalė. „Kai armija įžengė į miestą, kareiviai puolė po namus ieškoti maisto. Visoje apylinkėje laukus, daržus, sodus, kiemus, arklides, rūsius, svirnus, vienu žodžiu, viską iššlavė. Net nekaltos bitelės nesugebėjo išvengti jų tironijos – ne tik medų išplėšė, betgi, norėdami jį lengviau pasiekti, jas padegė šiaudais“, – savo dienoraštyje įvykius aprašė nežinomas vienuolis. Didžioji armija buvo daugiatautė. „Tautos“ – dar vienas P-3 raktažodis. Čekai, danai, estai, gudai, latviai, norvegai, olandai, rusai, suomiai, švedai, ukrainiečiai, vokiečiai turi savo vardais pavadintas gatves Žemuosiuose Šančiuose, kuriuose yra ir Rygos, Talino, Helsinkio gatvės. Senstančios, vaikų gimdyti nenorinčios, merdėjančios Europos – kurios dvasinis mirimas prasidėjo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais – tautos. Prancūzų gatvė yra pagrindinė Aukštųjų Šančių gatvė. Kadaise čia būta kelio, kuriuo Didžioji armija traukė Rusijos gilumon. Beje, ši gatvė, tapusi Kauno miesto gatve Aukštuosius Šančius prijungus prie Kauno 1931 m., tarpukariu vadinosi Napoleono gatve. Joks kitas politikas nelietuvis nebuvo pagerbtas laikinosios sostinės gatvių pavadinimais. Gal todėl, kad „Tautos vadas“ žavėjosi šia istorine asmenybe ir slapta gretino save su ja?

 

P-3 teritorijoje nėra Lietuvių gatvės. Ji yra P-CP teritorijoje šalia Aukštaičių, Žemaičių, Dzūkų, Zanavykų, Kapsų gatvių. Tačiau Panemunėje yra Karaliaučiaus, Ragainės, Įsruties, Gumbinės, Gilijos, Girdavos, Gavaičių, Kinčių, Kaukėnų gatvės, primenančios apie atėjūnų sunaikintą Mažąją Lietuvą. O Žemuosiuose Šančiuose yra Žemaitijos miestų – Skuodo, Mažeikių, Kretingos, Darbėnų – vardais pavadintos gatvės. Aukštuosiuose Šančiuose – skirtingų Lietuvos regionų miestų (Kaišiadorių, Stakliškių, Semeliškių, Vievio, Lentvario, Grigiškių, Jašiūnų, Ratnyčios, Alsėdžių, Žarėnų) vardais pavadintos gatvės. Po 1990 m. nė viena iš paminėtų gyvenviečių neišaugo. 1989 m. Skuode gyveno 8 730 žmonių, 2018 m. – tik 5 429. Kaišiadoryse – atitinkamai 10 964 ir 7 644. 1914 m. Mažeikiuose gyveno 3 869 žmonės. Pirmosios Lietuvos Respublikos egzistavimo pabaigoje 1939 m. Mažeikiuose gyveno 5 618 žmonių. Visai kitokia antrosios Lietuvos Respublikos statistika. 1989 m. Mažeikiuose gyveno 43 547 žmonės, 2018 m. – jau tik 33 281. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, kuri buvo tautinė, nacionalinė valstybė, miestai ir miesteliai augo. Neoliberalioje antrojoje Lietuvos Respublikoje jie nyksta. Beje, Aukštuosiuose Šančiuose yra Dysnos, Vileikos, Breslaujos ir dvi Ašmenos gatvės. Pažvelkime į šių Baltarusijos miestų demografinę raidą. Dysnoje 1989 m. gyveno 2 500 žmonių, 2018 m. – 1 462. Vileikoje – atitinkamai 28 080 ir 26 760. Breslaujoje – 9 500 ir 9 829. Ašmenoje – 14 748 ir 16 835. Visoje Baltarusijoje 1989 m. gyveno 10,2 milijono žmonių. 2018 m. Baltarusijos gyventojų skaičius yra 9,5 milijono. „Paskutinio Europos diktatoriaus“ valdoma Baltarusijos valstybė yra daug draugiškesnė baltarusių tautai ir kitoms Baltarusijoje gyvenančioms tautoms už antrosios Lietuvos Respublikos režimą, sumažinusį Lietuvos gyventojų skaičių nuo 3,7 iki 2,8 milijono.

 

Dar vienas P-3 raktažodis yra „fauna“. Niekur kitur Kaune nėra tiek gatvių, pavadintų paukščių vardais, kaip Panemunėje. Iš žinduolių vardais pavadintų gatvių tik P-9 teritorijoje esanti Šermuonėlių gatvė ir Karmėlavos pašto aptarnaujamas Briedžių takas yra ne Panemunėje su jos Balandžių, Čiurlių, Elnių, Genių, Kiaunių, Kiškių, Kregždžių, Kuosų, Kurtinių, Paukščių, Sakalų, Stirnų, Šernų, Vanagų, Vilkų, Volungių gatvėmis, Gandrų, Gegučių, Lakštingalų, Tetervinų, Žuvėdrų alėjomis ir Lapių taku. Tačiau su Nemuno karaliene atsisveikinsime paminėdami gatvę, turinčią ne tokį romantišką pavadinimą.

 

Buvau maloniai nustebintas, kai 1935 m. Kauno plane pamačiau Plento gatvę, kurioje gyvename pastaruosius 15 metų. Pasirodo, Plento ir greta esanti Surgautų gatvės, kurios yra pagrindinės Panemunės arterijos – Vaidoto gatvės – „intakai“, yra vienos iš 505 istorinio Kauno gatvių. Negana to, ši gatvė pirmą kartą buvo pažymėta kaip gatvė, turinti savo pavadinimą, jau 1917 m., t. y. tada, kai dar nebuvo tokių istorinio Kauno gatvių kaip Žaliakalnyje (tai P-9 teritorija) esančios Minties Rato, Gėlių Rato, V. Kudirkos, P. Vaičaičio, J. Mateikos, S. Moniuškos, J. I. Kraševskio gatvės, Vydūno, J. Basanavičiaus alėjos. Tačiau pavadinimą pirmieji jai suteikė ne lietuviai ir ne rusai, o Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvą užėmę vokiečiai. Okupacinės vokiečių valdžios leistas laikraštis „Kownoer Zeitung“ 1917 m. išspausdino „Plan von Kowno und Umgebung“, kuriame dabartinė Plento gatvė pažymėta kaip Franke-Strasse. Reprezentacinį Nikolajaus prospektą vokiečiai pervadino į Kaiser-Wilhelm-Strasse. 1920 m. kartografo Stasio Andriukaičio išleistame pirmajame lietuviškame laikinosios sostinės plane Kaiser-Wilhelm-Strasse – jau Laisvės alėja. O štai buvusiai Franke-Strasse ir kai kurioms kitoms gatvėms, kurioms vokiečiai buvo sugalvoję pavadinimus, lietuviško pakaitalo tuomet dar neatsirado. Matyt, pedantiški vokiečiai rimtai ruošėsi įsisavinti savo Drang nach Osten rezultatus. Lietuvybei tai, aišku, nieko gero nežadėjo.     

           

Nemuno karalienė Užnemunėje turi du pažus – nedidelius Rokuose ir Vaišvydavoje esančius P-10 ir P-20. Pirmasis su jo Rokų, Rokelių, Rokakiemio, Vainatrakio, Bernardinų Plytinės, Baltaragio, Mėnulio gatvėmis ir viena iš dviejų Kauno gatvių, pavadintų krikščionių šventųjų vardais, – Šv. Antano gatve – skatina prisiminti nužudytąjį kunigą R. Mikutavičių. Jiestrakio, Senajiesio, Girmuonio, Maišio, Juodupės, Striaunės, Vyčiaus gatvių pavadinimai atiduoda pagarbą Jiesiai ir jos intakams, o Marijampolės plentas veda į didžiausią Užnemunės miestą, susitraukusį nuo 52 100 gyventojų 1991 m. iki 35 758 gyventojų 2018 m. Antrasis su jo Vaišvydavos plentu, Vaišvydo, Piliuonos, Mergasalio, Lavyso, Dienos, Rasos, Rūko, Pašvaistės gatvėmis primena vyskupus kankinius V. Borisevičių ir M. Reinį. T. Kosciuškos, J. Jasinskio, M. Prozoro, E. Pliaterytės gatvių pavadinimai primena apie pralaimėtus 1794 ir 1831 m. sukilimus, o Aštrago, Dabintos, Kračkiemio, Laumėnų, Mozūrų, Tursono gatvių pavadinimais pagerbti Kauno marių dugne amžiną atilsį suradę kaimai.

 

 

Kita Nemuno ir Kauno marių pusė skalauja P-31, P-14 ir P-23 krantus. Tik nedidelė P-31 dalis priklauso istoriniam Kaunui. 1935 m. plane dabartinėje P-31 teritorijoje miesto riba eina Varpo, Saulės, Gričiupio, dabartine Studentų gatve (anuomet buvusia Tvirtovės alėjos dalimi) Nemuno link. Pėsčiųjų Trijų Mergelių tiltu persikėlusius iš P-3 į P-31 mus pasitinka Biržiškų, M. Riomerio, A. ir J. Gravrogkų, S. Šalkauskio, A. Purėno, K. Baršausko gatvės. Pirmosios Lietuvos Respublikos ir sovietmečio profesūros atstovų vardais pavadintos, taip pat Rytų, Vakarų, Žiemių, Pietų, Lygybės, Vienybės, Brolybės, Gričiupio, Pašilės, Topolių, Slėnio, Naručio, Žuvinto gatvės – tai P-31 veido bruožai. Myliu šį veidą – veidą tos, kuri kaip niekas kitas Kaune myli vabzdžius. Visos vabzdžių vardais pavadintos gatvės Kaune – Elniaragių, Jonvabalių, Skruzdėlių, Svirplių, Žiogų takai – yra P-31 priklausančiuose Amaliuose. Bet labiausiai aš myliu ilgas P-31 kasas – iš vakarų į rytus nusidriekusias ir siuntų godžias Chemijos, Draugystės, Elektrėnų gatves. 1989 m. surašymo duomenimis, Elektrėnuose buvo 15 871 gyventojas. 2018 m. jų liko 11 258.

 

1946 m. prie Kauno prijungtuose Petrašiūnuose yra tik trys didelės gatvės (neskaičiuojant Ateities plento, kuris tik prasideda Petrašiūnuose). Labai myliu P-14 su 36 gatvėmis, nedidukėmis – tokiomis kaip Laimos, Vaivos, Naglio, Guobų, Kedrų gatvės – ir didelėmis, siuntų godžiomis R. Kalantos, T. Masiulio, M. Gimbutienės gatvėmis. Niekur kitur Kaune smurtine mirtimi mirusių asmenų vardais pavadintos gatvės nėra tokios patogios ir naudingos skirstytojams kaip P-14 teritorijoje esančios žymiausio Lietuvos savižudžio ir 1991 m. sausio 13 d. didvyrio vardais pavadintos gatvės. R. Kalantos užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“ O kas kaltas dėl to, kad lietuviai pirmauja Europoje ir yra vieni pirmųjų pasaulyje pagal savižudybių skaičių? Ar tik ne santvarka, pakeitusi R. Kalantą nužudžiusią santvarką?

 

Mirusių asmenų vardais pavadintų gatvių „svoris“ 1961 m. prie Kauno prijungtame Palemone – visiškai priešingas. Prie Kauno marių prigludusioje P-23 teritorijoje su ja nusidriekusiu Ateities plentu, Palemono, Marių, Pamario, Kopų, Keramzito, Pravienos, Apaščios, Kražantės, Skirvytės, Gryžuvos, Biruliškių gatvėmis ir daugybe įvairių augalų vardais pavadintų takų tik dvi nedidelės – durpininkystės specialisto V. Taujenio ir poetės S. Nėries vardais pavadintos – gatvės skatina prisiminti mirusius žmones. Poetės vardas į Palemoną, kur kadaise ji gyveno, buvo atkeltas iš Kauno centro, kai S. Nėries vardu pavadintai gatvei buvo grąžintas prieškarinis V. Putvinskio pavadinimas. Kaip ir kitoje Kauno marių pusėje esančioje Vaišvydavoje, Palemone esančių Apnarų, Rudmenos, Gastilionių, Šilėnų gatvių pavadinimai kviečia prisiminti marių vandenų prarytus kaimus.

 

 

P-9 teritorija yra abiejose Savanorių prospekto pusėse, pačiame šios ilgiausios Kauno gatvės viduryje. Pietvakarinė P-9 teritorijos pusė priklauso istoriniam Kaunui, jos šiaurė ir šiaurės rytai atsirado jau sovietmečiu. (P-9 šiaurės vakaruose esančios Kauno klinikos pradėjo veikti 1939 m.) 1935 m. plane miesto riba šiaurėje ir šiaurės rytuose eina Eivenių gatve, apima VII fortą, dabartinę A. Kačanausko gatvę (tuomet buvusią dabar nebeegzistuojančios Taikos gatvės – šios pavadinimą, spėju, „paveldėjo“ dabartinis Taikos prospektas – dalimi), dalį Kampo gatvės, kerta Savanorių prospektą (iki 1938 m. jis vadinosi Ukmergės plentu) toje vietoje, kur dabar yra „Hyper Maxima“, apima dabartinės Partizanų gatvės pradžią (1935 m. plane pažymėtą kaip Juškos gatvė) ir Taikos gatve eina Varpo gatvės link – tolesnę miesto ribos trajektoriją aprašėme pastraipoje, skirtoje P-31. Taigi P-9 teritorija yra pagrindinė istorinio ir sovietmečio Kauno susitikimo vieta. Tačiau iki Žeimenos, Varduvos, S. Žukausko ir Birželio 23-iosios gatvių – tai P-9 riba šiaurėje ir rytuose – sovietmečio Kauno gatvių tinklas nesiskiria nuo istorinio Kauno gatvių tinklo. Istorinio ir sovietmečio Kauno susitikimą simbolizuoja Kalniečių gatvė, prasidedanti dar Kauno centrinio pašto valdose ir pasibaigianti visai kitame gatvių pasaulyje – P-43 teritorijoje. Šalia Kalniečių gatvės esančių sovietmečiu atsiradusių gatvių – J. Lukšos-Daumanto, S. Lozoraičio, Riešutų, Purienų, Vijoklių, Nendrių, Ajerų, Žvangučių, Voveraičių, Ruduokių, Raudonikių, Ūmėdžių, Gaižiūnų, Ignalinos – tinklo struktūra kaip du vandens lašai panaši į šalia Kalniečių gatvės esančių istorinio Kauno gatvių – P. Dovydaičio, A. ir J. Vokietaičių, Darbininkų, Archyvo, Nasturtų, Kapsų, Molėtų, Leliūnų, Alantos, Želvos, Širvintų, Utenos – tinklo struktūrą. 1989 m. surašymo duomenimis, Utenoje buvo 34 430 gyventojų. 2018 m. jų liko 25 859.

 

 

Be Kalniečių gatvės ir Savanorių prospekto, dar penkios gatvės – Sukilėlių prospektas, Lazūnų ir Žeimenos gatvė šiaurėje, Taikos prospektas ir Partizanų gatvė rytuose – iš P-9 su tankiu gatvių tinklu veda mus į P-41, P-42 ir P-43 gatvių pasaulį, kuriame skirstytojo laukia kitokio pobūdžio iššūkiai. Šiame pasaulyje – tik 43 gatvių pavadinimai, kuriuos įsiminti labai paprasta. Mažieji Nemuno karalienės pažai P-10 ir P-20 gali pasigirti atitinkamai 64 ir 129 gatvių pavadinimais! Tačiau būtent tas laikas, kai atvažiuoja pašto mašinos su siuntų maišais iš P-41, P-42 ir P-43, yra skirstytojų darbo dienos kulminacija. „Ar Dainava jau atvažiavo?“ – teigiamas atsakymas į šį klausimą reiškia, kad maišai su siuntomis iš Taikos, Šiaurės, Pramonės, V. Krėvės prospektų, Islandijos plento ir Partizanų, Kovo 11-osios, Birželio 23-iosios, P. Lukšio, S. Žukausko, P. Plechavičiaus, K. Škirpos, A. Ramanausko-Vanago, V. Landsbergio-Žemkalnio, Geležinio Vilko, Ašigalio, Pakraščio, Muravos gatvių jau pasiekė AB Lietuvos pašto Kauno logistikos centrą, ir maišų, kuriuos reikia atidaryti ir kurių turinį reikia išskirstyti, krūva pagaliau nustos augti. Dainava, Kalniečiai ir Eiguliai panašūs į vėžlio kiautą, sudarytą iš šimtų retame gatvių tinkle išdėstytų tipinių 5, 9, 12 ir 16 aukštų namų, saugojantį minkštuosius miesto organizmo audinius, persmelktus tankaus kraujagyslių – Žaliakalnio, Naujamiesčio, Senamiesčio, Užneryje ir Užnemunėje esančių gatvių ir gatvelių – tinklo. Visi mirusieji, kurių atminimas įamžintas šio „kiauto“ gatvių pavadinimais, pradedant vienu dažniausiai skirstytojų prisimenamų V. Krėve ir baigiant tik retkarčiais prisimenamais J. Tonkūnu ir K. Šakeniu, anapusybėn iškeliavo XX a. Visų jų likimas vienaip arba kitaip yra paženklintas komunizmo arba nacizmo. P. Plechavičius kovą su komunizmu pradėjo dar Pietų Rusijoje kaip buvusios Rusijos imperijos armijos karininkas ir kartu su generolu S. Žukausku bei pulkininku K. Škirpa tęsė ją grįžęs į Lietuvą, o 1919 m. vasario 8 d. kautynėse su bolševikais prie Kėdainių žuvęs P. Lukšys tapo pirmuoju Lietuvos kariuomenės kareiviu, kritusiu Nepriklausomybės kare. (Tarpukariu jo vardu vadinosi dabartinė Šv. Gertrūdos gatvė, einanti nuo Kauno pilies nedidukės Šv. Gertrūdos bažnyčios – vienos seniausių gotikinių Lietuvos bažnyčių, esančios Laisvės alėjos gale, – link.) V. Krėvė ėjo ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigas marionetinėje 1940 m. Liaudies vyriausybėje, o V. Landsbergis-Žemkalnis – komunalinio ūkio ministro pareigas po 1941 m. birželio 23 d. sukilimo (vienas aktyviausių jo rengėjų buvo K. Škirpa) sudarytoje prieštaringai vertinamoje Lietuvos laikinojoje vyriausybėje. Nacių okupacijos sąlygomis generolo P. Plechavičiaus organizuotai Vietinei rinktinei, nepavykus (P. Plechavičiaus dėka) jos panaudoti kovai Rytų fronte už Lietuvos ribų, nebuvo leista pasitarnauti tikslui, dėl kurio ji buvo sukurta, – kovai su sugrįžtančiu bolševizmu Lietuvos teritorijoje. Vienas iš šios kovos vadų A. Ramanauskas-Vanagas buvo sušaudytas 1957 m. O 1959 m. į okupuotą Lietuvą iš Australijos grįžo V. Landsbergis-Žemkalnis. Į okupuotą Lietuvą grįžo ir buvę švietimo ministrai J. Tonkūnas ir K. Šakenis. Tiesa, ne iš Australijos, o iš Sibiro.

 

Didžiausias skirstytojo iššūkis P-41, P-42 ir P-43 gatvių pasaulyje – vadinamosios „skirstomos gatvės“, aptarnaujamos dviejų, trijų arba net dar daugiau paštų. Tokių gatvių esama ir kitose Kauno dalyse (iš viso 55), tačiau „kiauto“ gatvių pasaulyje jų „svoris“ – didžiausias. Sėkmingas darbas šiame pasaulyje reikalauja įsiminti tam tikras skaičių kombinacijas. Gerai, jeigu „gatvės skirstymui“ pakanka įsiminti vieną kombinaciją iš dviejų skaičių. Antai Šiaurės prospekto atveju tokia kombinacija yra 13–53. Ji reiškia, kad nelyginiai namų numeriai nuo 13 iki 53 priklauso P-42 kompetencijai, visi kiti (lyginiai ir nelyginiai) – P-43 kompetencijai. Partizanų gatvės atveju kombinacija sudėtingesnė: 15/26; 61/68. Ji reiškia, kad nelyginiai numeriai nuo pradžios iki 15 ir lyginiai numeriai iki 26 priklauso P-9 kompetencijai, toliau einantys nelyginiai numeriai iki 61 ir lyginiai numeriai iki 68 priklauso P-43 kompetencijai, o toliau einantys visi kiti (nelyginiai ir lyginiai) numeriai iki labai ilgos gatvės galo – P-41 kompetencijai. Tačiau ir ši kombinacija yra nesudėtinga, palyginti su Taikos, V. Krėvės prospektų ir Islandijos plento atvejais, – kiekvieną iš šių gatvių dalinasi 4 paštai, o Savanorių prospektą – net 7 paštai. Laimei, ir „kiauto“ gatvių pasaulyje esama svarbių, daug siuntų pritraukiančių „neskirstomų“ gatvių. Viena tokių yra Ukmergės gatvė Eiguliuose. 1989 m. surašymo duomenimis, Ukmergėje gyveno 30 410 žmonių. 2018 m. jų buvo 20 591.

 

 

Tenka atsiprašyti P-CP gatvių ir jų pavadinimais pagerbtų mirusiųjų – dėl vietos stokos negalime jiems skirti deramo dėmesio. Kita vertus, Kauno centro gatvės ir taip yra dažniau prisimenamos už kitų Kauno dalių gatves, o kai kurias iš jų prisiminėme ir čia. Kitų P-CP gatvių pavadinimais pagerbtus mirusiuosius patikime šventosios Gertrūdos globai. Deja, iš visų Lietuvos miestų ir miestelių vardais pavadintų P-CP gatvių vienintelė Vilniaus gatvė turi vardą miesto, kurio gyventojų skaičius nuo 1991 m. sumažėjo palyginti nežymiai. 1991 m. Lietuvos sostinėje gyveno 597 700 žmonių, 2018 m. – 536 692 žmonės. Tačiau sąlyginis Vilniaus demografinis stabilumas apie visos šalies demografinę situaciją pasako ne daugiau kaip turistų iš užsienio pilna Vilniaus gatvė Kaune, kurios restoranuose nuo ryto iki vėlios nakties smagiai liejasi vynas ir alus, – apie Kauno demografinę būklę. Antrojoje Lietuvos Respublikoje nyko ir tebenyksta tiek Aukštaitijos ir Dzūkijos, kurių miestų ir miestelių vardai vyrauja P-CP teritorijoje esančių gatvių pavadinimuose, tiek P-CP teritorijoje esančių gatvių pavadinimais pagerbti Žemaitijos ir Suvalkijos miestai ir miesteliai. Šiauliai, Anykščiai, Zarasai, Rokiškis, Kupiškis, Raguva, Biržai, Salakas, Turžėnai, Trakai, Gruzdžiai, Varėna, Merkinė, Liškiava, Valkininkai, Smalininkai, Stakiai, Telšiai, Raseiniai, Daugai, Šakiai. Traukiasi net kurortai. Palangoje 1991 m. gyveno 20 800 žmonių. 2018 m. jų buvo 15 385. 1989 m. surašymo duomenimis, Druskininkuose buvo 22 500 gyventojų, 2018 m. – 12 441. Birštone atitinkamai 3 537 ir 2 381. Išskyrus Vilnių ir Raudondvarį, jokia kita gyvenvietė Kaune nėra pagerbta taip kaip Jonava, kurios vardu pavadintoje P-CP teritorijoje palei Nerį nusidriekusioje, Kleboniškio link vedančioje gatvėje – net 314 namų numerių. 1989 m. surašymo duomenimis, Jonavoje buvo 36 520 gyventojų. 2018 m. jų liko 27 062.

 

 

Mes vėl ten, iš kur pradėjome savo kelionę per Kauną prieš laikrodžio rodyklę, – Užneryje. Jeigu būtų galima atsukti laikrodžio rodyklę atgal, galėtume atsidurti Kaune, kuriame mažiau gatvių, bet daugiau žmonių. Prieš mane – 1999 m. „Briedžio“ leidyklos išleistas Kauno žemėlapis. Romainių, V. Nagevičiaus, Chodkevičių, Bivylių, Berlainių, Beržų, Gailios, Lukštinės, Tymo, Vieškeliuko, Žaliabalnės gatvės. Tai visos žemėlapyje pažymėtos Romainių ir Aukštutinių Kaniūkų gatvės. 1999 m. gimė mūsų dukra Kotryna, ir Kaunas gavo dar vieną gyventoją, kurių tada dar buvo apie 390 tūkstančių. Per 20 metų Kaunas neteko daugiau kaip 100 tūkstančių gyventojų, tačiau P-8 aptarnaujamų gatvių skaičius šiandien – net 112, ir net 10 metų Kauną skirstanti Danguolė prisipažįsta, kad P-8 gatvių pasaulis jai sunkiausiai perprantamas. Gal P-8 gatvių pavadinimai yra tokie nepatogūs atminčiai todėl, kad jie patys – o 9 iš 10 jų atsirado jau XXI a. – dar nėra įsišakniję miesto istorinėje atmintyje? Į vakarus nuo Vakarinio lanksto (o vakarai – kaip viena iš 4 pasaulio krypčių – krikščionybėje simbolizuoja mirtį) IX forto kaimynystėje gimstančios Kauno – miesto, nuo 1991 m. netekusio kas trečio savo gyventojo, – gatvės įkūnija paradoksalų mirties ir gyvenimo sambūvį. P-26, P-18, P-3, P-9, P-CP gatvių pavadinimais sparčiai augantis pirmosios Lietuvos Respublikos Kaunas pagerbė kritusius Lietuvos didvyrius ir mirusius šviesuolius. Tarsi šagrenės oda besitraukiantis antrosios Lietuvos Respublikos Kaunas savo naujai gimstančioms gatvėms irgi suteikia mirusiųjų vardus. P-8 teritorijoje tokių gatvių – beveik trys dešimtys. Viena mažiausių jų – pačiame vakariniame miesto pakraštyje, vos už poros šimtų metrų nuo Nevėžio esanti L. Karsavino gatvė. Kartu su kitais žymiais kultūros veikėjais 1922 m. iš bolševikinės Rusijos ištremtas istorikas ir filosofas Levas Karsavinas nuo 1928 m. gyveno ir kūrė Kaune, iš pradžių Žaliakalnyje esančioje Žemuogių gatvėje, vėliau – prie dabartinio Ramybės parko (jo vietoje 1847–1959 m. buvo pagrindinės Kauno kapinės) esančioje Krėvos gatvėje. Gal iš tikrųjų P-8 teritorija yra tinkamiausia vieta prisiminti 1931 m. Kaune išleisto vieno gražiausių mirčiai apmąstyti skirtų tekstų filosofijos istorijoje – poemos „Apie mirtį“ – autorių, klaususį: „Kas gi tai per gyvenimas, jeigu jame nėra mirimo?“

 

 

 

* Toliau šiame tekste P-* gali reikšti: a) atitinkamą Kauno miesto paštą; b) to pašto aptarnaujamą teritoriją. P-CP – Kauno centrinis paštas / jo aptarnaujama teritorija.

** Dauguma AB Lietuvos pašto Kauno logistikos centro skirstytojų dirba pamainomis pagal slankųjį grafiką, t. y. nuo 7.30 iki 19.30 ir (ateinančią dieną) nuo 19.30 iki 7.30. Bet yra dirbančių ir vien dienomis arba vien naktimis. 
*** Istoriniu Kaunu čia vadinamas Kaunas iki Lietuvos nepriklausomybės praradimo 1940 m.

 

 

"Šiaurės Atėnai", 2019, Nr. 2-3 (1306-1307)