UA-136759553-1

Naujos Antano Maceinos filosofijos briaunos

MAKSIM MEDOVAROV

 

Naujos Antano Maceinos filosofijos briaunos

 

 

       Antano Maceinos vardas yra seniai pažįstamas rusų skaitytojams. Jo marčios ir jo palikimo saugotojos Tatjanos Kornejevos Maceinienės pastangų dėka anksčiau rusų kalba buvo išleistos penkios lietuvių filosofo ir teologo knygos: trilogija ,,Cor inquietum“ (,,Nerami širdis“), ,,Dievo Avinėlis“ ir ,,Dievas ir laisvė“.1 Šie kūriniai pakankamai plačiai žinomi Rusijoje ir retkarčiais yra specialistų cituojami.2 Tačiau visi jie priklauso viduriniajam Maceinos kūrybos laikotarpiui (1950-ieji – 1970-ieji metai) ir pateikia tik nepilną mąstytojo daugiabriaunio ir įvairaus palikimo vaizdą. Tiek ankstyvieji (parašyti iki karo) Maceinos kūriniai, tiek ir kai kurios jo vėlyvųjų darbų kryptys iki šiol liko nežinomos rusų skatytojui. Šių eilučių autoriaus išverstų trijų lietuvių filosofo kūrinių naujas leidimas vienos knygos pavidalu3 skirtas užpildyti susidariusią spragą. Šis straipsnis yra iš naujo peržiūrėtas ir pataisytas minėtos knygos pratarmės variantas, skirtas nušviesti Maceinos kūrybos vietą XX a. rusų ir Vakarų Europos krikščioniškosios filosofijos kontekste.

      Maceinos raštų rinkinį lietuvių kalba sudaro keturiolika tomų ir visgi jis nėra pilnas. Už jo ribų liko, pavyzdžiui, dešimtys autoriaus straipsnių ir trys poezijos rinktinės. Šiame leidinyje pateikiami Maceinos kūriniai išversti iš antrojo ir devintojo jo raštų rinkinio tomų (,,Buržuazijos žlugimas“ – dar sutikrinant su pirmuoju kaunietišku 1940 m. leidimu).4

       Dėl politinių priežasčių ankstyvieji Maceinos kūriniai kelia aršius ginčus tarp šiuolaikinių lietuvių tyrinėtojų. Polemiką apsunkina tai, kad 1930–1940 m. Maceina kai kuriais klausimais kartais rašydavo skirtingai, todėl interpretuoti jo ,,tikrąją“ poziciją tokiais atvejais yra keblu.

       Pavyzdžiui, neseniai miręs lietuvių liberalizmo ir globalizmo apologetas Leonidas Donskis kaltino ankstyvąjį Maceiną totalitarizmu, antisemitizmu, ,,integraliu nacionalizmu“, nueinančiu iki nacistinės visos tautos susiliejimo absoliučioje vienybėje doktrinos.5 Donskis negailėjo negatyvių epitetų tariamai ,,fašizoidinei“, ,,bolševikinei“ ir ,,antisemitinei“ Maceinos sąmonei. Tai, kad šie kaltinimai yra iš esmės neteisingi, liudija daug paties Maceinos tekstų, taip pat ir esantys mūsų naujame leidinyje. Nesutaikomai kritiškas filosofo požiūris į rasizmą ir vokiečių nacionalsocialistų neopagonybę visiškai aiškiai išsakytas ,,Prometėjizmo problemos“ puslapiuose; Maceinos priešiškumas bolševizmui ir visai sovietinei santvarkai juo labiau buvo pastovus per visą jo gyvenimą ir atvedė jį į emigraciją į Vokietijos Federacinę Respubliką. Vadinti didį filosofą vienu metu įsitikinusiu marksistu ekonomikoje ir fašistu politikoje, kaip tai daro Donskis, reiškia šiurkščiausiai iškraipyti tikrovę.

        Nesunku paneigti ir kitas šio autoriaus tezes. Pavyzdžiui, Maceina nieko negalėjo perimti iš Thomo Carlyle’io, kadangi beveik nemokėjo anglų kalbos ir niekur nesiremia didžiuoju škotu; tuo pat metu, priešingai Donskio tvirtinimui, Maceina turėjo supratimą apie Johno Locke’o liberalizmą ir citavo jo kūrinius. Juo labiau negalima, kaip tai daro Donskis, vadinti Maceiną Charles’io Maurras’o ir Maurice’o Barrès’o prancūzų integralaus nacionalizmo adeptu, kadangi filosofo plunksnai priklauso kritinis straipsnis apie prieštaravimus tarp ,,Action Française“ ir Katalikų Bažnyčios, kuriame jis palaikė popiežiaus Pijaus XI sprendimą, nukreiptą prieš Maurras’o šalininkus.6 Dirbtinos ir išgalvotos atrodo kai kurių publicistų (pavyzdždžiui, Vytauto Kavolio) tekstuose pasitaikančios paralelės tarp, viena vertus, Maceinos, ir, kita vertus, Corneliu Zelea Codreanu arba Gareginu Nzhdeh jau vien dėl tos priežasties, kad lietuvių filosofas nebuvo nei politikas, nei karvedys, nei kankinys. Negalima kalbėti ir apie tai, kad Maceina po Antrojo pasaulinio karo esą atsisakė savo koncepcijų apie buržuaziją ir ,,prometėjizmą“: juk kūrinys ,,Didžioji Konrado improvizacija“ – ,,Prometėjizmo problemos“ tęsinys ir priedas – pasirodė jau 1946 metais.7

       Daug gilesnis yra Alvydo Jokubaičio straipsnis ,,Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina kaip politikos filosofai“.8 Be metodologinių samprotavimų apie tai, ką galima laikyti visaverte sistemine politikos filosofija, o kokiais atvejais lietuvių autoriai buvo linkę ištirpdyti ją religinėje-teologinėje problematikoje, Jokubaitis teisingai nurodo, kad XX amžiaus lietuvių filosofijos pradininkas Šalkauskis tęsė aristotelinę ir tomistinę europinės politinės minties tradiciją, kažkuria prasme būdamas katalikiškojo dešiniojo liberalaus konservatizmo, krikščioniškosios demokratijos ir panašių srovių pirmtaku. O Maceina, Jokubaičio manymu, buvo platonikas, be to – romantikas, savo pastangose pertvarkyti žemiškąjį pasaulį į Dievo karalystę nueidavęs iki kraštutinio radikalizmo. Jis visas buvo eschatologiniame būsimų katastrofų laukime, pasaulio perkeitimo lūkestyje. Galbūt Jokubaitis kiek perdeda – akademinio mokslininko, daugiatomių mąslių veikalų autoriaus paveikslas nelabai dera su susižavėjusio jaunuolio romantiko paveikslu. Kaip bus parodyta vėliau, ,,prometėjizmas“ romantizmo pavidalu Maceinai jau ketvirtajame dešimtmetyje buvo ne tik analizės, bet ir ryžtingos bei visapusiškos kritikos objektas, todėl tapatinti autoriaus poziciją su jo įtikinamai demonstruojamu ,,prometėjizmo“ nepagrįstumu, kaip tai linkęs daryti Jokubaitis, negalima.

       Pačia rimčiausia studija apie ,,Buržuazijos žlugimą“ ir ,,Prometėjizmo problemą“ kaip apie ankstyvojo Maceinos kūrinius šiandien galima laikyti Mariaus Parčiausko straipsnį ,,Kaip iš Maceinos pagaminti marksistą“.9 Griežtai laikydamasis Maceinos tekstų ir sekdamas jo mintį, Parčiauskas kategoriškai paneigia Donskio insinuacijas. Tačiau tam, kad tiksliau nustatyti ,,Buržuazijos žlugimo“ ir ,,Prometėjizmo problemos“ vietą Maceinos kūryboje, būtina pažvelgti į jo ankstyvųjų kūrinių chronologiją.

       1936 m. pasirodė pirmas stambus Maceinos veikalas – ,,Kultūros filosofijos įvadas“, kuris pradedamas kelių užsienio teoretikų nagrinėjimu. Tarp jų mes matome ir XVIII a. klasikus, ir O. Spenglerį, ir L. Frobeniusą, ir neokantininkus, o iš prancūzų – J. Maritainą. Rusų filosofams atstovauja vienintelis N. Berdiajevas, o lietuvių – tik S. Šalkauskis. Čia išvardintų Maceinai žinomų autoritetingų filosofų  vardai jau primena tą sąrašą vardų, kuriais jis remsis savo cikle apie buržuaziją ir prometėjizmą. 1936–1938 m. Maceina rašo ,,Pirminės kultūros pagrindus“, kur plėtoja trijų kultūros tipų, į kuriuos esą galima suvesti visą žmonijos įvairovę, teoriją. Šiuos tipus jis pavadina pradine (pirmine), totemine, matriarchaline. Pirmajam tipui filosofas priskyrė pačių ,,primityviausių“ tautų kultūras, antrajam – technokratinius ir racionalistinius Vakarus, o tradicinę krikščionybę jis vadino (be abejo, nevykusiai) ,,matriarchaline“. Netrukus studijoje ,,Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“ Maceina pabandys priskirti Lietuvą būtent ,,matriarchaliniam“ tipui, nors ir pripažindamas jos ribinį ir neatbaigtą charakterį.

       Jau 1936 m. išryškėjo Maceinos ir didžiosios dalies katalikų filosofų tomistų konfliktas tiek dėl metafizinių, tiek ypač dėl socialinių klausimų. Be abejo, Maceina buvo anaiptol ne vienintelis katalikų publicistas Europoje, kviečiantis aktyvinti valstybių pastangas siekiant socialinio teisingumo ir vykdant reformas, turinčias socialistinį atspalvį. Pakanka prisiminti galingą ir įtakingą Othmaro Spanno mokyklą Austrijoje arba Salazaro ekonominę Koimbros mokyklą Portugalijoje. Tačiau po savo programinės knygos ,,Socialinis teisingumas: kapitalizmo žlugimas ir naujos santvarkos socialiniai principai“ (1938), nedviprasmiškai skelbusios katalikybės priešiškumą kapitalizmui ir buržuazijai ir reikalavusios Bažnyčios perėjimo į neturto kelią, išleidimo Maceina įgijo nemažai priešų.

       Visai natūralu, kad nuo 1937 m. jis nori sintezuoti dvi savo tyrimų kryptis: viena vertus, mokymą apie tris žmogaus dvasios ir kultūros tipus, ir, kita vertus, kritinę socialinę katalikybę. Paskaitų skaitymo Kauno universitete 1937 m. ir straipsnių žurnalams „Židinys“ ir „Naujoji Romuva“ rašymo 1936–1937 m. metu palaipsniui susiformavo knygų „Buržuazijos žlugimas“ ir „Prometėjizmo problema“ tekstas. Lygiagrečiai Maceina plėtojo savo mokymą apie valstybę, teisę ir tautą, grindžiamą luominės-korporatyvinės santvarkos idealu, t. y. itin konservatyvų ir tradicionalistinį mokymą. Praktinių išdėstymų apie „naujosios santvarkos“ korporatyvinės valstybės kūrimą teorine baze ir tapo Maceinos studijos apie buržuaziją, prometėjizmą ir krikščionybę. Dabar būtent šios trys „dvasios“ jo kūrinių puslapiuose pakeičia ankstesnius tris kultūros tipus. Negatyvius buvusios „toteminės“ kultūros bruožus filosofas dabar priskirdavo buržuaziniam žmogaus tipui, o pozityvius „matriarchalinės“ kultūros bruožus – krikščioniškajam; prometėjizmas gi šioje sistemoje, kaip matysime, užima visiškai atskirą vietą.

       Pačiame Maceinos nore pasaulėžiūrų įvairovę suvesti į tris pagrindinius tipus (su būtina išlyga, kad praktikoje kiekviename žmoguje gali būti visų tipų bruožų skirtingose proporcijose) nėra nieko unikalaus. XX amžiuje tai darė daug kas. Gastonas Bachelard’as žmogaus vaizduotę suvedė į keturių stichijų pavidalus. Ernstas Jüngeris plačiu epiniu teptuku tapė įsimenančius dabarties žmogaus tipus: Darbininko, Eigulio, Anarcho. Gilbert’as Durand’as mokė apie tris žmogaus mąstymo režimus: diurnas, dramatinis noktiurnas, mistinis noktiurnas. Durand’o „režimai“ mūsų dienomis buvo permąstyti Aleksandro Dugino kaip trys „logosai“: Apolono, Dionizo ir Kibelos, skirtingose pasaulio tautose atstovaujami skirtingose proporcijose. Neatsitiktinai eiliniame „Noomachijos“ tome, rašant kurį buvo panaudotas mūsų „Buržuazijos žlugimo“ vertimo juodraštis, yra pastraipa apie lietuvių filosofą, kurioje ankstyvasis Maceina laikomas mokymo apie tris logosus pirmtaku.10 Dugino nuomone, Maceinos „buržuazinė dvasia“ atitinka Durand’o mistinio noktiurno režimą, t. y. Kibelos logosą. Maceinos „prometėjiškąją dvasią“ šiuolaikinis rusų filosofas iššifruoja kaip Dionizo (dramatinio noktiurno) logoso ir jo juodojo kibeliškojo, titaniškojo antrininko derinį. Šios problematikos sudėtingumas bus atskleistas vėliau. Maceinos „krikščioniškoji dvasia“, grindžiama platonizmu, visiškai aiškiai siejasi su Apolono logosu ir diurno režimu. Aišku, šiuos pastebėjimus galima laikyti tik pirmosiomis ankstyvojo Maceinos tikrojo vaidmens socialinėje filosofijoje ir antropologijoje apmąstymo prieigomis.

 

*          *          *

 

       ,,Buržuazijos žlugimas“ ir ,,Prometėjizmo problema“ – du tampriai vienas su kitu ir su kitais ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Maceinos straipsniais susieti veikalai. Iš esmės jų problematiką galima suvesti į tezę apie ,,tris dvasias“, kurias gali rinktis žmogus, ir krikščioniškoji ,,dvasia“ visada minima tik prabėgomis – iš esmės jai bus skirti daugelis po karo parašytų Maceinos kūrinių, įskaitant ir penkias rusų skaitytojui jau žinomas knygas. Ankstyvojo Maceinos dėmesio centre yra būtent krikščionybės priešininkai – buržuazinė dvasia ir prometėjiškoji dvasia. Pabrėšime, kad, anot Maceinos, visos šios dvasios pasireikšdavo žmonėse visada, bet kurioje istorinėje epochoje, nors ir skirtingu mastu. Vėlyvoji antika buvo veikiau „buržuazinė“, lygiai kaip ir XVIII–XIX a. Europoje. Renesanse, romantizme, o taip pat XX šimtmečio bolševizme ir fašizme galingai pasireiškė prometėjiškoji dvasia. Tačiau šios dvasios gali pasirodyti ir kitose situacijose. Labiausiai šokiruojantis ir paradoksalus pavyzdys, kurį pateikia Maceina – tai apaštalai, kurie labai dažnai buržuaziškai ,,puldavo žemyn“, trukdydami Jėzui Kristui vykdyti Jo misiją. Lietuvių filosofo požiūriu, trijų apaštalų (ir dar geriausių!) noras atsimainymo ant Taboro kalno metu ,,sustabdyti akimirką“ ir padaryti palapines Jėzui, Mozei ir Elijui jau buvo ,,buržuazinė“ pagunda, o Kristus ėjo ne sutvarkyti malonios išvaizdos fariziejiško religingumo, bet į Kryžių: ,,Apaštalų lūpomis Taboro kalne kalbėjo buržuazinis nusiteikimas kaip tik dėl to, kad apaštalai nesuprato kančios prasmės ir reikšmės pasaulio išskaistinimui. Tik per kančią perėjęs pasaulis yra tinkamas priimti perkeistas formas. Tik kenčiąs pasaulis yra išsilaisvinęs iš buržuazinių formų. Mysterium crucis yra giliausia buržuazijos priešingybė.“11 Pasak Maceinos, filosofija visada gimsta iš kančios: ,,Jeigu filosofija yra išmintis, gimusi iš kančios, tuomet ir filosofas kaip išminties nešėjas yra ne tas, kuris daug mokėsi, bet tas, kuris daug kentėjo“.12

       ,,Verksmas, dejonė, sielvartas“ ir galiausiai Kryžius – štai ką Maceina priešpastato tiek buržuazinei, tiek prometėjiškajai dvasiai. Krikščionybė Maceinai negalima be askezės ir pasiaukojimo. Pirmasis pasaulinis karas ir revoliucijų virtinė, mąstytojo požiūriu, supurtė buržuazijos viešpatavimą sociume, pažadindami ir prometėjiškuosius judėjimus, ir naują krikščioniškąjį atgimimą. Tuo pačiu trijų dvasių kova tapo aršesnė, ir jos baigtis nėra iš anksto nulemta. Maceina buvo tvirtai įsitikinęs, kad XX amžiaus grumtynėse buržuazinė dvasia pralaimės, tačiau nuogąstavo, jog ją gali pakeisti viena arba kita satanistinė prometėjizmo forma (bolševizmas arba nacizmas). Jo manymu, tai gali atsitikti, jeigu krikščionys save sies su senąja buržuazine santvarka, su liberalizmo ir kapitalizmo jėgomis. Pasak Maceinos, tik antiburžuazinė krikščionybė gali iškelti socialinio teisingumo šūkius ir pasiūlyti Europai ne prometėjišką alternatyvą. Neperdedant galima teigti, kad skyrelis ,,Trijų dvasių perspektyvos“ iš ,,Buržuazijos žlugimo“ – vienas labiausiai įkvėptų, ryškių ir pranašiškų Maceinos fragmentų.

       Buržuaziškumą Maceiną apibrėžia kaip žmogiškosios dvasios kryptį apačion, žemyn, kaip dangaus karalystės neigimą, platoniškojo idėjų pasaulio neigimą: ,,Platonas yra amžinas buržuazinės dvasios priešininkas“. Pagal Maceiną, psichologinis buržujus – kad ir kas jis būtų socialinėje plotmėje – išsiskiria tuo, kad jo dvasia iš esmės „miega“, yra ramybės ir abejingumo Dievui ir dvasinėms problemoms (taip pat ir savo paties mirties problemai) būsenoje. Buržujaus psichologija Maceinai (čia jis, aišku, remiasi klasikiniu Wernerio Sombarto veikalu) – tai sotaus ir tingaus drimbos, negebančio išrasti nieko naujo ir judinti žmoniją į priekį, psichologija. Bet kokia kūryba nesuderinama su buržuaziškumu.

       Įvesdamas į savo analizę daugiau niuansų, Maceina išskiria du skirtingus buržuazinės psichologijos tipus: hedonizmą ir utilitarizmą. Hedonistinis buržujus ieško juslinių malonumų, tuo pačiu metu rūpindamasis savo sveikata ir ilgaamžiškumu. Pasak Maceinos, tokie buržujai yra linkę turėti daug vaikų ir demonstruoti savo šeimos gerovę. Utilitaristinis buržujus trokšta pinigų, pelno, naudos, visas gyvenimo puses jis matuoja žvelgdamas tik iš naudingumo ir turtėjimo perspektyvos. Bet, Maceinos požiūriu, abu psichologinio buržujaus tipai yra pasmerkti žūti ir nepajėgūs atsigręžti į Kristų.

       Įdomūs, nors ir ginčytini, yra Maceinos apmąstymai apie tai, kokiomis formomis buržuazinė dvasia pasireiškia įvairiose gevenimo sferose. Pakankamai akivaizdu, kad moksle ji pasireiškia plokščiu pozityvizmu, nepripažįstančiu jokios realybės anapus regimų reiškinių, mene – realizmo, natūralizmo forma. Simbolizmą (tradicine, o ne siaurąja literatūrine šio žodžio prasme) Maceina traktuoja kaip tikrą krikščionišką meno formą, čia sutardamas su rusų filosofais nuo Solovjovo ir Berdiajevo iki Florenskio ir Losevo imtinai.

       Neįprasčiau skamba Maceinos tezės apie tai, kad religijos srityje buržuazinė dvasia pasireiškia klerikalizmo, o dorovės srityje – moralizmo forma. Čia reikia sustoti ilgėliau. Moralizmas lietuvių filosofui – tai „žmogiškas, pernelyg žmogiškas“ požiūris į dorovę, reikalaujantis tik nedaryti mirtinų nuodėmių ir visai nekeliantis žmogaus sudievinimo (teozės) uždavinio. Maceina kaltina moralizmu jėzuitišką probabilizmo teoriją, leidžiančią daug gudrybių ir išlygų „apskaičiuojant“ gerus ir blogus darbus: „Moralinės teologijos atstovai yra nustatę, kad sunki nuodėmė bus tada, kai sunkus darbas bus dirbamas šventą dieną dvi valandas. Moralistas todėl dirba 119 minučių. [...] Moralinė teologija yra nustačiusi vad. Materia absoluta, vadinasi, tokį kiekį, kurį pavogus visados bus sunki nuodėmė. Šitas kiekis mūsų pinigais yra apie 50 litų. Moralistas pavagia iš banko 40 litų. [...] Moralinė teologija yra nustačiusi mėsos kiekį, kurį suvalgius bus sulaužytas pasninko įsakymas. Šitas kiekis apie 50 gramų. Moralistas penktadieniais užsikanda po 40 gramų.“13 Ši teorija visada kėlė rusų slavofilų pasipiktinimą, ir visiškai natūralu, kad stačiatikių sąmonei, aiškiai dalinančiai pasaulį į dieviškąją ir velniškąją sferas, yra nepriimtina katalikų teologijoje paplitusi kažkokios vidurinės „žemiškosios“ moralės sferos samprata, kurią Maceina tapatina su buržuazine dvasia ir kategoriškai neigia. Neatsitiktinai 1968 m. jis rašė: „Lotyniškoji kristologija [...] man niekados nėra buvusi prie širdies – kaip ir visa lotyniškoji santvarka su jos teisynu, su taisyklėmis ir nurodymais kiekvienam žingsniui [...]. Turiu šia proga prisipažinti: nors esu išaugęs lotyniškoje Bažnyčioje, nors mėgstu jos kalbą ir jos muziką, tačiau savo širdimi ir pergyvenimais, savo teologinėmis mintimis ir įžvalgomis esu Rytų krikščionis.“14 Maceina iš tikrųjų buvo kategoriškas: žmogaus tikslas – ne dorybių kaupimas, o savęs tobulinimas einant sudievinimo ir askezės keliais. Iš čia kilo jo aistringa opozicija Katalikų Bažnyčioje dominuojančioms moralinėms doktrinoms, taip pat ir „kalendorinio“ kontracepcijos metodo – kaip „buržuazinio“ pasityčiojimo iš „kosminės meilės“ – ryžtingas smerkimas. Jėzuitiškam probabilizmui, kaip ir tomistinei metafizikai, Maceina pajuto neapykantą mokydamasis kunigų seminarijoje trečiajame dešimtmetyje, ir būtent tai sutrukdė jam tapti kunigu ir atvedė į santuoką, nors jis visada išliko ištikimu Katalikų Bažnyčios sūnumi.

       Iš viso to, kas pasakyta, tampa suprantamos, ko gero, pernelyg aistringos invektyvos prieš klerikalizmą „Buržuazijos žlugimo“ puslapiuose. Iš tikrųjų, daugiaamžės katalikų teologijos ir viduramžių inkvizicijos kaltinimai pasidavimu „buržuazinei dvasiai“ gali pasirodyti daugiau negu keisti ir nepriimtini. Akivaizdu, kad Maceina čia kartais yra vedamas klaidingų šablonų ir stereotipų apie tai, kas buvo inkvizicija ir kaip ji veikė. Tačiau filosofui – čia jis, be abejonės, sąmoningai sekė Berdiajevo mintį – „vulgari“ ir „buržuazinė“ atrodė bet kokia biurokratinė prievarta prieš gyvą mintį, ypatingai Bažnyčios viduje. Net pažodinę ištikimybę Tėvams seminarijos teologijoje Maceina suvokia kaip „buržuazinio pozityvizmo“ įsiskverbimą į teologijos sritį, kaip „tradicionalizmą“ blogąja šio žodžio prasme, kaip negyvą padavimą be nuosavos minties prošvaisčių.

       Priešingai, tikroji tradicija lietuvių filosofui – tai ugnies, o ne pelenų perdavimas, ir čia jis vėl pasirodo kongenialus rusų klasikinei filosofijai. Jeigu mes prisiminsime, kaip dažnai biurokratizmas rusų stačiatikių hierarchų aplinkoje žudė savarankiškos teologinės minties daigus, jeigu mes prisiminsime tokį papiktinantį klerikalizmo pavyzdį, kaip antikanoniniai ir tiesiog kriminaliniai Sinodo veiksmai 1912–1914 m. persekiojant imiaslavcus*, jeigu mes pridėsime čia atvirai „inkvizitoriškus“ ir scholastinius užmojus tokių rusų emigracijos veikėjų, kaip Georgijus Florovskis ir Vladimiras Loskis, – tai Maceinos susirūpinimas taps daugiau negu suprantamas. Nežiūrint to, kad Maceina dažnai yra priskiriamas egzistencialistams, maceiniškasis pačios sąvokos „filosofinė mokykla“ – kaip „buržuazinės dvasios kūrinio“ – atmetimas iškelia mąstytoją anapus bet kokių vienareikšmiškai įtvirtintų etikečių. Palyginkime tai su XX šimtmečio didžiojo rusų filosofo žodžiais: „Ką gi su manimi daryti, jeigu aš nesijaučiu nei idealistu, nei materialistu, nei platoniku, nei kantininku, nei huserlininku, nei racionalistu, nei mistiku, nei nuogu dialektiku, nei metafiziku, jeigu net visos šios priešybės dažnai man atrodo naivios? Jeigu jau būtinai reikalinga kažkokia etiketė ir iškaba, tai aš, deja, galiu pasakyti tik viena: aš – Losevas!“15

       Nuoseklus antiburžuaziškumas, be abejo, vienijo A. Losevą ir Maceiną. Tačiau baigiamieji „Buržuazijos žlugimo“ puslapiai susišaukia taip pat ir su Martino Heideggerio filosofija, apie kurią Maceina tuo metu dar nežinojo (jis cituos vokiečių mąstytoją tik pokario veikaluose). Buržujaus (heideggeriškasis analogas – das Man), bandančio užmerkti akis mirties akivaizdoje ir su baime (Angst) vengiančio susitikimo su mirtimi kaip su autentiško egzistavimo momentu patirties elgesys Maceinai  kelia neslepiamą pasibjaurėjimą: „Buržujaus mirtis yra ne tik baisi, bet ir bjauri, nes ji šį nepaprastos vertės ir svarbos momentą iškelia ir pabrėžia ne dvasinį, bet gyvulišką žmogaus pradą. Išniekindamas žmogaus būtį savo gyvenimu, jis ją aukščiausiame laipsnyje išniekina savo mirtimi.“16

 

*          *          *

 

       Nežiūrint viso Maceinos antiburžuazinės minties savarankiškumo, ją reikia matyti kontekste tų pasaulinės minties įtakų, kurias patyrė lietuvių filosofas. Iš rusų filosofų jis teikia pirmenybę Nikolajaus Berdiajevo citavimui, kartais – ištisomis pastraipomis, be to, iš leidinių prancūzų ir vokiečių kalba. Dažnai Maceina tiesiog rašo, kad sutinka su Berdiajevu ir savo formuluotes pakeičia jo žodžiais. Vladimirą Solovjovą jis mini epizodiškai, be to, remiasi antrinėmis lietuviškomis chrestomatijomis; tai leidžia daryti išvadą, kad ketvirtajame dešimtmetyje Maceina dar nebuvo nuodugniai susipažinęs su rusų filosofija iš pirminių šaltinių. Daug geriau su Solovjovo ir Dostojevskio kūryba jis bus susipažinęs pokariniu laikotarpiu – tai matyti iš tokių veikalų, kaip „Didysis Inkvizitorius“ ir „Niekšybės paslaptis“. Jei Maceina būtų artimiau susipažinęs su rusų filosofija jau „Buržuazijos žlugimo“ rašymo metu, jis galėtų rasti nemažai paralelių su savo antiburžuazine kūrybos filosofija ir be Berdiajevo. Pavyzdžiui, dvasiškai artimus samprotavimus apie buržuazinės dvasios lėkštumą ir apie prometėjizmo pavojų (kaip ir patį terminą „prometėjizmas“!) galima sutikti pas dešinįjį eurazininką Vladimirą Iljiną, tiesa, jo vėlyvuosiuose straipsniuose.

       Ir jau visai pribloškianti paralelė yra tarp „Buržuazijos žlugimo“ ir to, kaip 1916 m. buržuazinę dvasią pliekė kunigaikštis Eugenijus Trubeckojus, išvardindamas tuos pačius buržuazinio vulgarumo požymius, kaip ir Maceina: dvasios kryptį žemyn, norą „įsigyventi“ žemiškojoje tikrovėje, veržimosi į „dvasios gelmes“ (mėgstamiausias  Maceinos  išsireiškimas) nebuvimą. Leisime sau pateikti ilgą, bet labai iliustratyvią citatą: „Senųjų statytojų sielose – degančio krūmo ugnis**, o naujųjų – auksinė karūna, alavuotas virdulys arba tiesiog ropė. Šiame siaubingame naujausių bažnyčių kupolų panašume į namų apyvokos daiktus atsispindi tas beprošvaistis dvasinis miesčioniškumas, kuris užėjo ant šiuolaikinio pasaulio. Būtent jo dėka mūsų bažnytinėje architektūroje jokio tikro dviejų pasaulių susitikimo nevyksta. Viskas joje byloja tik apie šiapusybę; viskas išreiškia nepaprastai plokštuminę ir plokščią pasaulėjautą. Ikonų tapybos nuosmukis, ikonos užmarštis, esant šioms sąlygoms, nereikalauja tolesnių paaiškinimų. Tas pats dvasinis miesčioniškumas, kuris užgesino bažnyčių kupolų ugnį, sukaustė auksu ikonas ir sumaišė su senovės suodžiais jų spalvas. Tikrą šio miesčioniškumo apibrėžimą mes rasime pas tuos pačius senovės ikonų tapytojus. Jo esmę puikiai išreiškia ta ribinė figūra, kuri stovi tarp rojaus ir pragaro ir nei vienam, nei kitam netinka, nes nei vieno, nei kito nesuvokia. Jai išvis neduota matyti gelmės, nes ji įkūnija gyvenimo vidurį. Dabar šitas vidurys paėmė viršų pasaulyje – ir ne vien mūsuose, bet visur. Religinės minties ir religinio jausmo kūryba išseko visur... Šio nuosmukio priežastis visur viena: visur dvasinio gyvenimo užgesimas yra įsišaknijęs toje miesčioniškumo pergalėje, kuri yra sąlygota gyvenimo gerovės kilimo. Kuo daugiau šios gerovės ir komforto žemiškoje žmogaus aplinkoje, tuo mažiau jis jaučia potraukį anapusybei. Ir tuo daugiau jis yra linkęs į ramų, patogų neutralitetą tarp gėrio ir blogio. [...] Dabar, kai sapnas tiek iš pagrindų sutrukdytas, yra pagrindas manyti, kad pasauliniam miesčioniškumui ateina galas. Pragaras vėl apsinuogina: negana to, akivaizdi tampa lemtinga sankiba, siejanti jį su mūsų dienų dvasiniu miesčioniškumu. „Miesčioniškumas“ visai ne toks neutralus, kaip tai atrodo iš pirmo žvilgsnio; iš jo gelmių gimsta kruvini nusikaltimai ir karai.“18 Trubeckojus rašė šias eilutes Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje. Maceina pažodžiui pakartojo tą patį Antrojo  pasaulinio karo išvakarėse. „Pasaulinio buržujaus“ atsakomybės už katastrofiškus jo veiksmų padarinius problema visu rimtumu iškeliama abiejų filosofų.

 

*          *          *

 

       Nemažą įtaką Maceinai padarė ir Vakarų filosofija. Studijų 1932–1934 m. Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Belgijos ir Nyderlandų universitetuose metu jis puikiai susipažino su XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios Vakarų filosofų (ypač katalikų) veikalais. Išnašos „Buržuazijos žlugime“ ir „Prometėjizmo problemoje“ leidžia visiškai vienareikšmiškai nustatyti artimų Meceinai mąstytojų ratą.

       Pirmiausia reikia pažymėti didžiulę įtaką, kurią Maceinai padarė Werneris Sombartas ir jo veikalas „Buržua“.19 Iš kitų klasikų minėtini Wilhelmas Windelbandas ir Jacobas Burckhardtas, Nicolai’us Hartmannas ir Rudolfas Otto, Georgas Simmelis ir Romano Guardini. Nepaprastai svarbi yra Maceinos nuoroda į Maksą Schelerį ir ypač į Othmarą Spanną – pagrindinę austrų katalikiškosios „konservatyviosios revoliucijos“ figūrą, daugeliu atžvilgių kongenialią Levui Karsavinui, kuris netgi parašė Spanno veikalų recenziją (dar vienas ryšys su Lietuva!).

       Kai kurių mąstytojų, kuriais rėmėsi Maceina, vardai šiandien praktiškai užmiršti, tačiau juos svarbu žinoti tam, kad turėti supratimą apie intelektualinį klimatą, kuriame gyveno lietuvių filosofas ketvirtajame dešimtmetyje. Paminėsime kai kuriuos iš jų: argentinietis A. J. Durelli, prancūzai J. Brunhes’as, E. Hello, A. Thanquerey, šveicarai F. W. Foersteris, O. Bauhoferis, G. Schnüreris, K. Adamas, G. de Reynoldas. Daugiausia, aišku, Vokietijos atstovų. Be aukščiau paminėtų klasikų tai – A. Rademacheris, E. Sprangeris, M. Wittmanas, S. Behnas, K. Joёlis, W. Moocas, J. Hessenas, A. Euckenas. Tarp šių vardų buvo ir kraštutiniai konservatoriai, ir nuosaikiai liberalūs katalikų teologai, filosofai, psichologai. Vienijo juos prioritetinis dėmesys kultūros ir žmogaus šiuolaikiniame pasaulyje problemoms.

       Maceinos veikalų puslapiuose nesutinkame tik nuorodų į anglakalbius filosofus, teologus, rašytojus. Jo izoliacija nuo XIX–XX a. britiškosios ir amerikietiškosios minties, be abejo, turėjo neigiamos įtakos filosofo teikiamų argumentų ir pavyzdžių pilnumui, nors šitas faktas dar ryškiau demonstruoja Maceinos minties savarankiškumą. Galų gale jo korporatyvinės socialinį teisingumą įgyvendinančios valstybės koncepcija neabejotinai artima analogiškam anglų katalikybės klasikų – Gilberto Keitho Chestertono ir Hilaire Belloco – mokymui, o buržuazijos charakteristika pas Maceiną praktiškai visiškai sutampa su didžiausio XX šimtmečio Anglijos katalikų istoriko – Christopherio Dawsono – argumentacija.

       Dawsono programinis straipsnis „Katalikybė ir buržuazinė dvasia“ buvo parašytas 1935 m. Maceina tikrai nieko nežinojo apie Dawsoną ir savarankiškai pakartojo jo minties eigą po kelių metų.20 Abu autoriai turėjo bendrą šaltinį – Sombartą, kuriuo jie tiesiogiai remiasi. Tačiau panaši yra ir tolesnė dviejų filosofų minties eiga. Dawsonui lygiai taip pat buržua – valstiečių, aristokratų, menininkų, amatininkų, gamtos ir normalios visuomenės priešas. Kaip skiriamąjį buržuazinės dvasios bruožą Sombartas įvardina eroso nebuvimą ir visa ko matavimą pinigais (pas Maceina tai atitinka veikiau utilitarinis buržujaus tipas, nors ir gedonistinis tipas nužemina erosą į banalybės ir nepadorumo balą). Istoriniu aspektu Dawsonas ir Maceina vieningai neigė Reformaciją kaip buržuazinės dvasios sukilimą ir kritikavo šiuolaikinę socialdemokratiją kaip judėjimą, kurio tikslas yra darbininkų klasės suburžuazinimas. Sutarė jie ir dėl kitų principialių klausimų. Aišku, apie marksizmo buržuaziškumą dar anksčiau kalbėjo tas pats Berdiajevas, tačiau Dawsonas ir Maceina iš šios tezės padarė toli siekiančias išvadas. Viena jų buvo sovietinės santvarkos neišvengiamo išsigimimo ir žlugimo – po to, kai ji atliks šalies modernizacijos uždavinį ir sugriaus tradicinę rusų valstietiją – prognozė. Tiek anglų, tiek lietuvių mąstytojo veikalų pabaigoje nepaprastai aiškiai skamba įspėjimas visiems katalikams, jog sąjunga su buržuazija pražudys Bažnyčią.

 

*          *          *

 

       Kokia gi, vis dėlto, alternatyva buržuazinei dvasiai pasaulinio buržuazijos žlugimo ir jos istorinės epochos pabaigos sąlygomis? Meceina skiria kelis puslapius krikščioniškajam idealui ir pateikia kelias tikslias pastabas apie dvasinę aristokratiją, užkariaujančią gėrybes kalavijo, o ne aukso pagalba. Tačiau daug daugiau jam rūpi, jį neramina ir tuo pačiu metu traukia kita alternatyva, ypač akivaizdi 1930-aisiais metais – ta, kurią filosofas vadina prometėjizmu. Kalbama apie žmogadieviškumą, titanizmą, kurio labiausiai žinomu pagrindimu naujausioje epochoje tapo Nietzsche’s filosofija. Tačiau dėl kažkokių priežasčių Nietzsche’s vardo Maceina nemini nė karto, pirmenybę teikdamas nuorodoms į senovės graikų Prometėją, į Renesanso epochos meistrus ir į XIX amžiaus pirmosios pusės demoniškąjį romantizmą. Filosofas specialiai nagrinėja tris literatūrinius personažus – prometėjiškosios asmenybės pavyzdžius: Aischilo Prometėją, Goethe’s Faustą ir Mickevičiaus Konradą. Pastarasis pavyzdys, beje, Maceinai atrodo tipiškiausias.

       Kas gi, Maceinos požiūriu, yra prometėjizmas? Jis nekalba tiesiogiai apie žmogadieviškumą arba apie antžmogį, nors, aišku, Nietzsche’s Zaratustra, kaip ir jo autorius, yra „prometėjiškosios“ asmenybės pavyzdžiai par excellence. Maceina prometėjizmu vadina žmogaus absoliutaus savęs teigimo ir krikščioniškojo žmogaus sudievinimo (teozės) uždavinio – svetimo buržuaziniam tipui – ivykdymo norą. Tačiau prometėjizmas įvykdyti šį uždavinį siekia ne sinergijos su Dievu pagalba, bet nepaisant Dievo, metant dangui žemiškųjų jėgų iššūkį („pasieksime mes išlaisvinimą savo paties ranka“***). Galiausiai prometėjiškųjų herojų visada laukia žlugimas ir žūtis, tačiau ir savo žlugime jie savo titanizmu ir tragiška maišto estetika traukia daugelio simpatijas. Maceina yra įsitikinęs, kad pradžioje tiek pats šėtonas, tiek ir Babelio bokšto  statytojai  siekė  gero  ir  teisingo  sudievinimo  tikslo,  tik  pasirinko neteisingą priemonę jam siekti. Maceina yra įsitikinęs, kad žmogus potencialiai yra begalinis ir panašus į Dievą. Iš esmės jis yra didingesnis už visą visatą. Tačiau tam, kad tapti panašiam į Dievą aktualiai, reikia nemažai padirbėti bendradarbiaujant su Dievu, pereiti per rūsčią askezę. Renesanso ir romantiškieji herojai nenori eiti šiuo sudėtingu keliu. Jie arba atvirai meta Sutvėrėjui iššūkį, arba – kaip Faustas – pasitelkia pagalbon velnią. Rezultatas yra tragedija: žmogus, pašauktas kūrybai (čia Maceinai labai naudinga yra Berdiajevo kūrybos filosofija), kad sektų Dievu, nupuola ir žūva.

       Maceina neslepia, kad jam prometėjizmas yra geriau už buržuaziją, kad iš atgailaujančio prometėjiškojo žmogaus gali gautis tikras krikščionis, o iš buržujaus – niekada. Tačiau filosofas neužmerkia akių prieš tai, kad prometėjiškieji žmonės sąmoningai daro blogį, nuodėmę, jie visada turi demoniškumo atspalvį. Rezultate, pasak Maceinos, prometėjiškasis žmogus, laikydamas save dievybe arba antžmogiu, sunaikina visa tai, kas iš tikrųjų yra žmogiška, o tuo pačiu ir save patį. Galiausiai žmonės prometėjiškųjų genijų rankose tampa viso labo sraigteliais, reikalingais jų didžiųjų užmojų įgyvendinimui, pavyzdžiui, didžios kultūros sukūrimui. Nenuostabu, kad Renesanso epocha, prasidėjusi XIV a. prometėjiškuoju žmogaus dieviškumo teigimu, pasibaigė, kaip tai parodyta Losevo „Renesanso estetikoje“, XVI a. nusivylimu ir kalnais lavonų. Galų gale iš Renesanso išauga ir Europos kapitalizmas, grindžiamas prometėjiškuoju nepasotinamu begalinio kapitalo kaupimo troškimu – būtent šį vaizdinį ir terminą mūsų dienomis naudoja toks autoritetingas amerikiečių sociologas, kaip Immanuelis Wallersteinas.21 Šiuo atveju prometėjizmo ir buržuazijos kritika susilieja į vieną vagą ir pranašauja jų žūtį. Iš tikrųjų, visi prometėjiškieji herojai yra pasmerkti kančioms ir mirčiai, nes prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo raktas, pagal Maceiną, yra tik krikščioniškojoje dvasioje. Dėl to buvo galima nuspėti ir XX amžiaus prometėjiškųjų judėjimų, kuriems lietuvių filosofas priskyrė bolševizmą (skirtingai nuo buržuazinio socialdemokratų marksizmo) ir neopagoniškąjį rasizmą, rašydamas apie kurį, jis aiškiai turėjo galvoje vokiškąjį nacionalsocializmą. Skirtingai nuo XIX šimtmečio romantikų individualistinio prometėjizmo, sovietų bolševizmas, pasak Maceinos, yra „organizuotas prometėjizmas“, įgyvendintas visos šalies mastu pagal vieningą planą. Viena vertus, filosofui jis atrodo kaip „satanocentrizmas“, kita vertus – kaip svarbi prielaidą perėjimui į krikščionybę po vidinės atgailos ir persikeitimo.

 

*          *          *

 

       Rusų filosofijoje prometėjizmo problematika visada kėlė ypatingą susidomėjimą. ,,Prometėjizmo problemą“ Maceina užbaigia nuoroda į Tiutčevą. Levas Tolstojus smerkė Napoleoną kaip daugelio mažesnio mastelio „antžmogių“ europinį prototipą. Dostojevskis ir Solovjovas iš karto pasipiktinę nusigręžė nuo žmogadievio idealo ir savo kūriniuose akivaizdžiai parodė, kur link veda tokios nuostatos. Solovjovo Antikristas iš ,,Trijų pokalbių“, veikiantis ,,savo vardu“ – toks pat prometėjiškas vaizdinys, kaip Ivanas Karamazovas, kaip Kirilovas ir kažkuria prasme Stavroginas. Tai – prometėjiškųjų žmonių žlugimo pavyzdžiai. Yra ir savalaikės atgailos ir atsivertimo pavyzdys – Raskolnikovas kaip neįvykęs ,,Napoleonas“. Rusų literatūroje yra ir keli rašytojai, kurie patys pabrėžtinai laikėsi prometėjizmo pozicijos – pirmiausia minėtinas Maksimas Gorkis...

       Ir vėl reikia prisiminti XX amžiaus anglų katalikiškąją mintį, kuri vystėsi lygiagrečiai su Maceinos mintimi. Kaip buvo minėta, lietuvių filosofą ypač domino Konrado Valenrodo – kaip maištautojo prieš Dievą – personažas. Ketvirtajame dešimtmetyje Maceina dar negalėjo žinoti, kad didžiausiu rašytoju, kuris savo kūrybos centru padarys prometėjizmo ir nyčiškojo antžmogio problemą, taps Johnas R. R. Tolkienas, kurio trys pagrindiniai personažai yra gryniausi ,,Prometėjaus“ tipo pavyzdžiai: tai pats Tolkieno šėtonas (Morgotas) ir taip pat Feanoras ir Turinas su jų nyčiškais užmojais. Pastebėtina, kad pastaraisiais dviem atvejais už jų konradiškai nežabotą veiklą kentėti ir atgailauti tenka kitiems asmenims. Tačiau Tolkienas nurodo senas germaniškas Dievui iššūkį metančio herojaus, žūvančio dėl savo perdėtos antžmogiškos puikybės (ofermod), tipo šaknis: ,,Jis gali išsiversti ir apskritai be dievų, kaip vikingo goðlauss atveju – karo heroizmas vardan heroizmo. Tačiau dera nepamiršti to, kas buvo visiškai aišku „Beovulfo“ autoriui – už heroizmą mokama mirtimi.“22 Kita vertus, laiku atgailaujančio ir tuo save gelbstinčio nuo kritimo į nuodėmę prometėjiškojo kūrėjo pavyzdys yra Аulė. Taip pat pažymėtina, kad Tolkieno draugas ir bendražygis Clive’as S. Lewisas dar iki savo atsivertimo į krikščionybę ryžtingai kritikavo Bertrand’o Russello ir Arthuro J. Balfouro ,,prometėjiškąją klaidą etikoje“.23

       Pagaliau reikia turėti omenyje ir tai, kad ketvirtojo dešimtmečio lietuviams pats žodis ,,prometėjizmas“ skambėjo odioziškai – taip vadinosi Piłsudskio epochos lenkų idėjinis judėjimas, propagavęs imperialistinius užkariavimus ir visų limitrofinių Rytų Europos valstybių ,,nuo jūros iki jūros“ įtraukimą į Lenkijos įtakos sferą. Turint omenyje lietuvių kovą už okupuoto Vilniaus išlaisvinimą, terminas „prometėjizmas“ galėjo iš pat pradžių Maceinos skaitytojams kelti negatyvias asociacijas, ypač dar ir dėl nuorodų į Adomo Mickevičiaus poemą.

       Nurodytos paralelės nėra atsitiktinės – visa XIX–XX a. Europos ir Rusijos kultūra vystėsi būdama paženklinta vis aršėjančios kovos prieš Dievą ir pretenzijų į antžmogišką išgelbėjimą savo pačių jėgomis. Todėl visiškai natūralu, kad įžvalgiausi katalikų ir stačiatikių mąstytojai šiai problemai skyrė ypatingą dėmesį, perspėdami apie fatališką prometėjiškojo tipo herojų harakterį, herojų, kurių kelias neišvengiamai baigiasi pralaimėjimu ir mirtimi.

 

*          *          *

 

       Dar vienas Maceinos kūrinys, publikuojamas šiame leidinyje – „Kalbos filosofija“. Jį sudaro keturi straipsniai, iš kurių pirmas ir antras buvo publikuoti jau po autoriaus mirties 1990 m. Trečias ir ketvirtas straipsniai pasirodė dar Meceinai gyvam esant – atitinkamai 1985 ir 1982 metais.

       Iš pirmo žvilgsnio vėlyvojo Maceinos kūriniai, skirti specifinei kalbos ir liturgijos vertimų temai, nėra niekaip susieti su ankstyvojo Maceinos aštriu socialiniu kriticizmu. Tačiau dera atsiminti, kad daug pasaulinės konservatyvios minties klasikų labai domėjosi kalbos filosofija ir lingvistika. Kalba yra kone patvariausias tradicinis gyvenimo elementas, saugojantis savyje seniausių laikų gyvus reliktus ir neįsirašantis į jokias socialinio-ekonominio progreso teorijas (tai, tarp kitko, ir nulėmė marizmo**** nesėkmę Sovietų Sąjungoje). Joseph’as de Maistre’as ir Friedrichas Schlegelis, Pavelas Florenskis ir Martinas Heideggeris ne veltui buvo tokie jautrūs žodžių etimologijos ir bendros kalbos filosofijos klausimams. Paskutiniaisiais gyvenimo metais kalba pradeda domėtis ir Antanas Maceina.

       Pažymėtinas filosofo dialektinis požiūris į kalbą. Maceina teigia nepanaikinamą antinomiją: „1) religija savos kalbos neturi, kadangi Dievas kalba žmogui visados žmogiškai; 2) religija savą kalbą turi, kadangi žmogus kalba Dievui visados kitaip nei kitiems, net ir patiems artimiausiems. [...] Dievo atžvilgiu, religija savos kalbos neturi ir negali turėti. [...] Tačiau žmogaus požiūriu religija savą kalbą turi ir privalo turėti.“24 Dievas supranta visas kalbas, bet žmonės – Bažnyčios nariai – turi suprasti vieni kitus, kalbėdami savo kalba: „[...] liturgija, be abejo, reikalauja sakralinės kalbos, tačiau sakralinė kalba gali ir privalo virsti kiekviena kalba, susikurdama Dievui garbinti tinkamų išraiškos lyčių, skirtingų nuo profaninės išraiškos“.25 Iš čia išplaukia Maceinos tezė, jog iš esmės melstis ir garbinti Dievą galima visomis kalbomis. Filosofas prikišo lotynų kalbai negyvumą, formalumą, tai, kad maldos lotynų kalba negali tapti savomis niekam pasaulyje.

       Visa tai kartu su tiesioginiu viduramžių katalikybei būdingos „trikalbės erezijos“***** atmetimu vėl vertė Maceiną disidentu Romos Katalikų Bažnyčios viduje. Tiesa, šį kartą tai jau vyko po Antrojo Vatikano susirinkimo, kuris lotynišką liturgiją visame pasaulyje pakeitė liturgija nacionalinėmis kalbomis. Tačiau susirinkimas reikalavo pažodinio lotyniškų tekstų vertimo į gimtasias kalbas. Ir čia Maceina, jau būdamas įžengęs į aštuntąjį gyvenimo dešimtmetį, vėl pakėlė sukilimo prieš privalomus susirinkimo nutarimus vėliavą, tvirtindamas, jog lotyniškus tekstus į lietuvių kalbą reikia versti ne pažodžiui, o pagal bendrą prasmę, panaudojant visą leksinį, morfologinį ir sintaksinį gimtosios kalbos turtingumą.

       Be abejonės, lietuvių kalbos atvejis – išimtinis. Iš visų šiuolaikinių indoeuropiečių kalbų ji yra archajiškiausia, išsaugojusi daugiau linksnių, dalyvių formų, specifinių priesagų ne tik už kitas Europos arba indoiranėnų pasaulio kalbas, bet net už lotynų ir senąją graikų kalbą. Lietuvių kalba laikoma viena gryniausių indoeuropiečių prokalbės palikuonių – tiek dėl beveik visiško substrato nebuvimo, tiek ir dėl jos pačios konservatyvumo. Todėl Maceinos apmąstymai ir pastebėjimai yra įdomūs ne tik žvelgiant iš specialaus požiūrio taško, bet ir bendrai. Dėmesį traukia tai, kaip uoliai Maceina nuosekliai vartojo (ne tik „Kalbos filosofijoje“, bet ir kituose savo kūriniuose) senosios lietuvių kalbos nykstančius, dabar praktiškai nebevartojamus linksnius: iliatyvą, aliatyvą, adesyvą. Tokiu būdu jis reiškė savo priešiškumą analitiškumo kalboje stiprėjimui, aprašomųjų prielinksnių vartojimo dažnėjimui – bendrai indoeuropiečių ligai, pastaraisiais amžiais palietusiai ir rusų kalbą (pakanka prisiminti, kad vietininko linksnis pas mus jau XV a. virto „prielinksniniu“, o kilmininko linksnis XIX a. viduryje neteko abliatyvo funkcijos).

       Iškalbingas yra ir sąrašas filosofų, kuriais remiasi vėlyvasis Maceina savo studijoje apie kalbą. Tarp jų – Wilhelmas Humboldtas, Arnoldas Gehlenas, Ludwigas Wittgensteinas, José Ortega y Gassetas, Martinas Heideggeris, Hansas Georgas Gadameris, Étienne Gilsonas ir daugelis kitų. Tuo pačiu metu Maceinos tekste esama nuorodų į Antikos ir Viduramžių filosofiją, į mokymą apie sėklinius logus, į Bibliją ir Bažnyčios Tėvus. Dėl to jo vardo ir žodžio filosofija yra pakankamai artima rusų onomatodoksijai (имяславие) – tėvui Sergijui Bulgakovui, tėvui Pavelui Florenskiui, vienuoliui Andronikui (Aleksejui Losevui). Neatsitiktinai Maceinos studijos skyrius „Kalba ir daiktas“ prasideda platoniškuoju problemos formulavimu „Kratile“. Į esminį klausimą apie daikto ir jo pavadinimų santykį skirtingose kalbose filosofas atsako: daikto vardas kiekvienoje kalboje nurodo į vieną arba kitą jo esmės aspektą, į skirtingą požiūrio tašką, iš kurio tautos žvelgia į tuos pačius objektyviai joms duotus daiktus. „Tauta interpretuoja pasaulį, žmogų ir Dievą per savą kalbą. Kalbų skirtumas yra tad šių interpretacijų skirtumas, o kartu ir tautų dvasios skirtumas. Sakysime: tauta, kuri keikiasi šventenybių vardais – Crucifix, Sakrament, Herrgott-sakrament (bavarai), – turi kitokį santykį su antgamte ir apskritai su žmogiškuoju būviu, negu tauta, kuri keikiasi gyvių vardais – rupūžė, gyvatė, žaltys (lietuviai).“26 Būtent todėl siuvėją vokiečiai vadina „sukirpėju“, o lietuviai „siuvėju“. Pažymėtina, kad įkandin Florenskio ir Heideggerio Maceina pateikia skirtingų žodžio „tiesa“ reikšmių ir etimologijų skirtingose kalbose klasikinį pavyzdį. Kita vertus, dėl tos pačios priežasties ir vienos kalbos viduje nebūna absoliučiai identiškų sinonimų – pasitelkdamas lietuvių kalbos žodžius, Maceina puikiai demonstruoja įvairius jų reikšmės atspalvius. Tokiu būdu kiekviena kalba formuoja tam tikrą pasaulio vaizdą, o tai padaro neįmanomą vienareikšmį vertimą į kitas kalbas (Maceinos tiesiogiai nepaminėta Sapiro-Whorfo lingvistinio reliatyvumo hipotezė).

       Stulbina subtili Maceinos lingvistinė intuicija – jis skausmingai reaguodavo į gremėzdiškas, iš užsienio kalbų nukopijuotas frazes daugelio lietuvių autorių, kuriuos jis laikė „kalbos žudikais“, tekstuose. Ši kritika buvo skirta tiek publicistams emigracijoje, tiek ir katalikų liturgijos vertėjams Sovietų Lietuvoje. Be abejonės, Rusijoje ta pati problema egzistuoja kiek kitu aspektu, nors Šventojo Rašto adekvataus vertimo į bažnytinę slavų ir rusų kalbas, į kitas istorinės Rusijos tautų kalbas sunkumai nėra pašalinti nei senuose, nei naujuose vertimuose, ir čia metodologiniai lietuvių mąstytojo pastebėjimai taip pat gali būti labai naudingi. Tai juo labiau svarbu, nes būtent per „Kalbos filosofiją“ rusakalbiai skaitytojai pirmą kartą susipažins su devintojo dešimtmečio vėlyvojo Maceinos kūryba, iki šiol buvusia nežinoma Rusijoje, kaip ir ketvirtojo dešimtmečio ankstyvojo Maceinos kūryba. Tai, kad neseniai rusų kalba buvo išleistas kito XX a. lietuvių klasiko – Algirdo Greimo – veikalas, kuriame didelis dėmesys skirtas lietuvių kalbos ir mitologinių vardų etimologijos klausimams, liudija šios problematikos aktualumą mūsų dienomis.27

 

*          *          *

 

       Reikia pasakyti kelis žodžius apie paties Antano Maceinos kalbą. Rusiškas vertimas tik iš dalies gali perteikti nepakartojamą Maceinos stiliaus, lengvai atpažįstamo praktiškai kiekviename jo raštų puslapyje, koloritą. Gausūs pasikartojimai, minties vingiai, įterpiniai, tokie kaip „tuo tarpu“, neišverčiamas žodžių žaismas (keturi skirtingi žodžiai veiksmažodžiui „praustis“) – tokios yra jo plunksnos ypatybės. Kai kuriuos žodžius skirtinguose kontekstuose mes vertėme skirtingai (pavyzdžiui, „žlugimas“ – „падение“, „гибель“, „крах“ arba net „закат“) – tokia yra neišvengiama abipusiai vienareikšmio atitikimo tarp kalbų nebuvimo kaina. Žodis „buržujus“ visur išverstas kaip „буржуй“, o ne „буржуа“ dėl demonstratyviai niekinamo šio žodžio atspalvio pas Maceiną. Kartais tam, kad adekvačiai perteikti tikras lietuviškas šaknis turinčius naujadarus, mums tekdavo vartoti rusų kalbai nestandartinius terminus, pavyzdžiui, „творческость“ („kūrybiškumas“), skirtingai nuo „творчество“ ir juo labiau nuo rusų kalbai svetimo lotyniško „креативность“. Tačiau visur, kur tai buvo įmanoma, mes stengėmės rusiškame vertime išsaugoti savitą Maceinos frazių ir sakinių struktūrą.

       Su kitais Maceinos kūrinių ypatumais (tokiais kaip savitas Biblijos ir žinomų filosofų tekstų citavimas) skaitytojai galės betarpiškai susipažinti naujoje knygoje. Mums belieka padėkoti visiems, kurie pastaruosius dvejus metus palaikė Rusijos skaitytojo supažindinimo su „neįprastu“ Maceina projektą, pirmoje eilėje Andriui Martinkui (Kaunas).

 

 

 

_____________

*Имяславцы – „vardo garbintojai“ (onomatodoksai) – teigė, kad „Dievo Vardas yra pats Dievas“. Jų priešininkai kaltino juos magizmu. (Vertėjo pastaba) 

**Žr. pasakojimą apie Dievo apsireiškimą Mozei degančiame krūme. (Pr 3, 2–3) (Vertėjo pastaba)  

***Žodžiai iš rusiško „Internacionalo“ teksto. (Vertėjo pastaba)

****Sovietinėje kalbotyroje maždaug nuo 1925 iki 1950 m. vyravusi moksliškai nepagrįsta kryptis (pagal rusų kalbininko, Rytų kalbų specialisto Nikolajaus Maro (Mapp; 1864 ar 1865–1934) pavardę), visiškai atmetusi lyginamąją istorinę kalbotyrą. (Vertėjo pastaba) 

*****Tikėjimas, jog teisinga liturgija gali vykti tik trimis kalbomis, kuriomis ant Kristaus kryžiaus buvo užrašytas jo nuosprendis – lotynų, graikų ir hebrajų. (Vertėjo pastaba)

 

 

[1] Мацейна А. Великий инквизитор. СПб., 1999; Мацейна А. Тайна беззакония. СПб., 1999; Мацейна А. Драма Иова. СПб., 2000; Мацейна А. Агнец Божий. СПб., 2002; Мацейна А. Бог и свобода. М., 2009.

[2] Например: Прибыткова Е.А. Несвоевременный современник: Философия права В.С. Соловьева. М., 2011. С. 204–205.

[3] Мацейна А. Падение буржуазии / Пер. с литов., предисл. и коммент. М.В. Медоварова. СПб.: Владимир Даль, 2019. 413 с.

[4] Maceina A. Buržuazijos žlugimas // Maceina A. Raštai. T. 2. Vilnius, 1992. P. 269–394; Maceina A. Prometėjizmo problema // Ibid. P. 397-465; Maceina A. Kalbos filosofija // Maceina A. Raštai. T. 9. Vilnius, 2004. P. 187–252; Maceina A. Buržuazijos žlugimas. Kaunas, 1940. 206 p.

[5] Donskis L. Another word for uncertainty: Anti-Semitism in modern Lithuania // Nordeuropa Forum. 2006. № 1. P. 14–15; Donskis L. Identity and Freedom: mapping Nationalism and Social Criticism in twentieth-century Lithuania. London – New York: Routledge, 2002. 178 p.

[6] Maceina A. Action Française arba nacionalizmo ir katalikybės konfliktas Prancūzuose // Maceina A. Raštai. T. 13. Vilnius, 2007. P. 66–70.

[7] Maceina A. Didžioji Konrado improvizacija // Ibid. P. 451–489.

[8] Jokubaitis A. Stasys Šalkauskis and Antanas Maceina as political philosophers // Lithuanian political science yearbook-2000. Vilnius: Vilnius University, 2001. P. 47–65.

[9] Parčiauskas M. Kaip iš Maceinos pagaminti marksistą // Nepriklausomybės sąsiuviniai. 2016. № 14. URL: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/125487/nepriklausomybes-sasiuviniai-kaip-is-maceinos-pagaminti-marksista

[10] Дугин А.Г. Ноомахия: войны ума. Неславянские горизонты Восточной Европы: песнь упыря и голос глубин. М., 2018. С. 112–116.

[11] Мацейна А. Падение буржуазии. С. 138; Maceina A. Buržuazijos žlugimas // Maceina A. Raštai. T. 2. Vilnius, 1992. P. 347.

[12] Цит. по: Корнеева-Мацейнене Т.Ф. Путем философии // Мацейна А. Великий инквизитор. С. 33.

[13] Мацейна А. Падение буржуазии. С. 162.; Maceina A. Buržuazijos žlugimas, P.  

[14] Цит. по: Корнеева-Мацейнене Т. Путем философии. С. 21.; Antanas Maceina. Kurios knygos man arčiausiai prie širdies (pokalbis su kun. B. Liubinu)//Darbininkas, 1968, Nr. 20, Cit. pagal Maceiniene T. Išmintis, gimusi kančioje. www.maceina.lt/html/ismintisgimusikancioje.html  

[15] Лосев А.Ф. Форма – Стиль – Выражение. М., 1995. С. 356.

[16] Мацейна А. Падение буржуазии. С. 199.; Maceina A. Buržuazijos žlugimas, P. 393.  

[17] Ильин В.Н. Пожар миров: Избранные статьи из журнала «Возрождение». М., 2010. С. 319, 499.

[18] Трубецкой Е.Н. Три очерка о русской иконе. Новосибирск, 1991. С. 67–68.

[19] Зомбарт В. Буржуа: этюды по истории духовного развития современного экономического человека // Зомбарт В. Собрание сочинений в 3 т. Т. 1. СПб., 2005. С. 27–478.

[20] Доусон К.Г. Католицизм и буржуазный дух / пер. с англ. яз., примечания и послесловие М.В. Медоварова // Труды Нижегородской духовной семинарии. Сборник работ преподавателей и студентов. Вып. 16. Н.Новгород, 2018. С. 223–239.

[21] Валлерстайн И. После либерализма. М., 2003. С. 167.

[22] Толкин Дж.Р.Р. Чудовища и критики и другие статьи. М., 2006. С. 26.

[23] Lewis C.S. All My Road Before Me. The Diary of 1922–1927 / ed. by W. Hooper. Glasgow, 1993. P. 281–283.

[24] Мацейна А. Падение буржуазии. С. 397, 398.; Maceina A. Kalbos filosofija // Maceina A. Raštai. T. 9. Vilnius, 2004. P. 241, 242.

[25] Там же. С. 357.; Тen pat, P. 219.

[26] Там же. С. 353.; Ten pat, P. 217.

[27] Греймас А.Ю. О богах и людях: Исследования по литовской мифологии. М., 2017. 448 с.

 

 

Versta iš "Труды Нижегородской духовной семинарии - Выпуск 17", Нижний Новгород, 2019