Polemika su oponentais » Apie Revoliuciją ir metafizinį provincializmą

Dar kartą apie Revoliuciją ir metafizinį provincializmą

 

 

Nedažnai spausdinto žodžio padangėje užsidega naujas šviesulys, kurio pavadinime esama asmens vardo (pavardės) su graikišku priešdėliu „anti“. XIX a. pabaigoje vienas vokiečių rašytojas (kuriam gailestingas Dievas – galbūt norėdamas palengvinti pomirtines kančias – gyvenimo saulėlydyje atėmė protą, taip nutraukdamas jo piktžodžiaujančių raštų seriją) savo knygai davė pavadinimą „Antikristas“. Tačiau gerbiamo T. R. Bartkaus reakcijos („Š. A.“, III.1) į kuklaus šių eilučių autoriaus straipsnį („Š. A.“, 2012.XI.30) kontekste į galvą pirmiausia ateina kitas XIX a. antrosios pusės „anti“, kuriuo vienas didžiausių visų laikų revoliucionierių, Karlo Marxo bendražygis ir finansinis rėmėjas įamžino (nelabai pelnytai) ne tokio iškilaus savo amžininko atminimą. Turiu omenyje, aišku, Friedrichą Engelsą ir jo „Anti-Dühringą“. Lietuvoje, regis, apskritai iki šiol neteko susidurti su tokio pobūdžio reiškiniu. Todėl buvau maloniai nustebintas tokio man parodyto dėmesio. Jis vertas atsako.

 

Reikia iš karto diagnozuoti mano ir oponento mąstysenos skirtumą, kurį drįstu pavadinti metafiziniu provincializmu, – ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos ir viso dabartinio vadinamojo „Vakarų pasaulio“ didžiosios daugumos „dešinių- jų“ dvasios ydą, kuri padaro juos daug labiau pažeidžiamus prieš jų politinius oponentus, t. y. „kairiuosius“. Metafiziniu provincializmu vadinu filosofiją, uždarančią žmogų materialiosios būties sektoriuje (provincijoje), atskiriančią jį nuo transcendentinės būties dimensijos, kurios perspektyvą atveria didžiosios pasaulio religinės tradicijos, pirmiausia abraomiškoji tradicija su jos judėjiška, krikščioniška ir islamiška šakomis. (Čia nėra galimybės gilintis į abraomiškosios, t. y. Vakarų, ir Rytų religinių tradicijų bei „pagonybės“ skirtumus.) Metafizinis provincializmas gali būti įsisąmonintas ir neįsisąmonintas (arba menkai įsisąmonintas). Pirmuoju atveju jis beveik visada yra karingas ir atvirai antireliginis. Antruoju – religijai indiferentiškas, tačiau su nenumaldoma tendencija virsti vis labiau antireliginiu proporcingai augančiam jo įsisąmoninimo lygiui. Pirmojo atvejo ryškiausias istorinis įsikūnijimas yra dialektinis materializmas ir komunistinės diktatūros, XX a. įsigalėjusios nemažai šalių, pradedant Rusija po 1917 m. revoliucijos (kaip stručiai kišdami galvą į smėlį „dešinieji“ paprastai skiria „gerąją“ Vasario „revoliuciją“ ir „blogąjį“ Spalio „perversmą“), kuri genetiškai yra 1789 m. Prancūzijos revoliucijos duktė ir kurios nusikalstamo paveldo pasmerkimas yra neįmanomas be pačios Prancūzijos revoliucijos nusikalstamo paveldo pasmerkimo. Tai – prancūziškojo Švietimo varianto radikaliausias istorinis įgyvendinimas, kurio aukos buvo Vandėjos, Tambovo ir Ukrainos valstiečiai, lietuvių Sibiro tremtiniai (kurių kraujas teka ir šio teksto autoriaus gyslomis) ir tie, kurių kūnai, kaip rašo mano kritikas, „metodiškai kas savaitę būdavo nudrebiami daugelio mūsų miestelių turgavietėse“. Antruoju atveju turime reikalą su anglosaksiškuoju metafizinio provincializmo variantu, su britiškuoju Švietimo variantu, politiškai realizavusiu save tame, kas vadinama Vakarų „liberalizmu“, kuris dažnai populiariai suprantamas (kad šitas klaidingas supratimas totaliai viešpatautų, Lietuvoje yra pajungtos visos masinės – būtent, pabrėžiu, masinės – informavimo priemonės) kaip nesutaikomas „komunizmo“ prie- šas, nugalėjęs pastarąjį Šaltajame kare ir atnešęs komunizmo pavergtiesiems „laisvę“. Liberalizmo ir komunizmo sąjunga Antrajame pasauliniame kare, žvelgiant iš metafizinio provincialo (neįsisąmoninusio savo provincialumo) varpinės, atrodo, geriausiu atveju, kaip „laisvės“ ir „tironijos“ laikina sąjunga prieš didesnį blogį. Blogiausiu atveju – visiškos „dvasių skyrimo“ dovanos atrofijos atveju – liberalizmas net smerkiamas už sąjungą su komunizmu, nes nacionalsocializmo blogis, girdi, buvęs mažesnis. Ir vienu, ir kitu atveju metafizinio provincializmo konservų dėžutė neleidžia joje užkonservuotiesiems pakilti iki matymo (iki kurio pakilo, pavyzdžiui, mūsų Antanas Maceina), kuriam liberalizmas ir komunizmas pasirodo kaip kraujo broliai, gal ir peštukai, tačiau vis dėlto tikrų tikriausi broliai, kurių sąjunga buvo kuo natūraliausia į šeimos (mafijos prasme) valdas įsibrovusio svetimo akivaizdoje. Konkuruojančių Pažangos („šviesios ateities“) idėjos variantų žmonijai nešėjams visiškai nereikė- jo, kad į jų šeiminį ginčą įsitrauktų keistas atėjūnas su savo žemės, kraujo ir rasės mitais. Išsišokėlis buvo sunaikintas. Nepatogi tiesa, kurios neįstengia suvokti metafizinis provincialas (pirmiausia „dešinysis“), yra ta, kad tarp komunizmo ir liberalizmo yra daug daugiau bendro negu tarp komunizmo ir nacizmo.

 

Britiškasis Švietimo variantas, ilgą laiką buvęs nepakankamai įsisąmonintu metafiziniu provincializmu (religiniu indiferentizmu, praktiniu ateizmu, skirtingai nuo įsisąmoninto teorinio ir karingo komunistinio ateizmo), pradedant XX a. septintuoju dešimtmečiu, ėmė įgauti vis daugiau įsisąmoninto metafizinio provincializmo bruožų, kitaip tariant, kaip  ir komunistinis žmogaus prigimties perkūrimo projektas, liberalusis Švietimo variantas griebėsi vis intensyvesnės ir agresyvesnės intervencijos į žmogaus prigimtį, kurios tikslas, keliasdešimt amžių Vakarų kultūrą maitinusios krikščionių religijos požiūriu, negali būti nusakytas kitaip, kaip tik Dievo paveikslo žmoguje sunaikinimas. Kai kas iš tų, kurie sielojasi dėl moralinio Vakarų pakrikimo, pagrindinę kaltę linkę suversti „kairiesiems“, neomarksizmui ir pan. Neneigdamas gana svarbaus „kairiojo“ faktoriaus vaidmens pastarųjų kelių dešimtmečių moralinėje Vakarų istorijoje, vis dėlto nesu linkęs to vaidmens pernelyg sureikšminti. Liberalusis Švietimo variantas ir be komunistinio užkrato pagalbos pats savyje turėjo visas evoliucijos link dabartinės padėties prielaidas. Įdomu būtų paklausti tų pačių dabartinių Lietuvos liberalų, inicijuojančių „partnerystės“ įstatymą (potencialiai apimantį ir tos pačios lyties asmenų „santuokas“), iš kur jie semiasi įkvėpimo – iš Frankfurto mokyklos, Europos socialdemokratijos ar vis dėlto iš savo liberaliosios žmogaus vizijos? Spėju, kad jie akcentuotų liberaliąsias, o ne socialistines savo prieš tūkstantmetę žmonijos patirtį nukreiptos elgsenos šaknis. „Su šiomis tendencijomis išžengiama iš žmonijos visos moralinės istorijos“, – taip santuokos kaip vien tik tarp vyro ir moters įmanomo ryšio sampratos dekonstrukciją apibūdino Benediktas XVI. Ir būtent tai yra Liuciferio – Šviesnešio – prieš Kūrėją keliamas maištas. Būtent tai yra Revoliucija. Ir būtent tai man, skirtingai nuo mano oponentų „iš dešinės“, yra svarbiausia. Svarbiausia man yra tai, kad jau trečią šimtmetį Vakarų civilizacija kuria ir perša pasauliui išžengimo iš žmonijos visos moralinės istorijos projektus, o tai, kaip tie projektai vadinasi – liberalizmu, komunizmu, nacionalsocializmu, – man ne taip svarbu. Tai svarbu mano dešiniesiems oponentams, siekiantiems, kad nuo nacizmo kentėję, bet komunizmo blogio neragavę Vakarai pagaliau susiprotėtų (susiprotėti jiems padėti turi, be abejo, „naujieji europiečiai“, patyrę ir nacių, ir sovietų tironiją) ir padėtų lygybės ženklą tarp komunizmo ir nacionalsocializmo. Bet kas, jei tie liberalieji Vakarai viską kuo puikiausiai supranta? Pavyzdžiui, tai, kad lygybės ženklas labiau dera tarp liberalizmo ir komunizmo, o ne tarp nacionalsocializmo ir komunizmo?

 

Mano oponento tekstas, pradedant įtarimu, kad mano straipsnis galbūt „turi užsakovą“, ir baigiant nuvalkiota Churchillio liaupse demokratijai, yra puikus „dešiniojo“ metafizinio provincializmo pavyzdys. „Savo pažiūromis į žmogaus ir visuomenės gyvenimą esu egzistencialistas. Bet „transcendentinę tylą“ (Arvydas Šliogeris), niekam nieko neprimesdamas, vadinčiau „transcendentine tuštuma“.“ Transcendentinė tuštuma – taip galėtų būti nusakytas nepakankamai įsisąmoninto metafizinio provincializmo turinys. Pasiekęs sąmoningumo aukštumas („apsišvietęs“), šis provincializmas tampa „prievartiniu ateizmo brukimu“, kuriuo mano kritikas bjaurisi. Tačiau ir tie žmonės, kuriems transcendencija nėra tuštuma – už savo tikėjimą kovojantys krikščionys ir musulmonai, – mano dešiniajam kritikui neatrodo verti pasitikėjimo. Todėl jis, „niekam nieko neprimesdamas“, palieka „transcendentinę tuštumą“ ten, kur tuštumai ir pridera būti – anapus rimtų dalykų sferos. Ir čia yra pagrindinė mūsų nesusikalbėjimo priežastis. Anapus ekonominės ir politinės būties provincijos ribų mano oponentas regi vien tuštumą, todėl mano tekste jam užkliūva pirmiausia tie dalykai, kurie man pačiam anaiptol nėra patys svarbiausi. „Numanau du galimus atvejus. Arba straipsnis turi užsakovą, arba „Jupiteri, tu pyksti – Jupiteri, tu neteisus“.“ Kaip tik todėl, kad mano sąžinė egzistuoja ne „transcendentinės tuštumos“ akivaizdoje, ji, drįstu teigti, yra gana atspari iš politinės būties provincijos ateinantiems užsakymams, todėl būtent ji, o ne dar kas nors, yra visų mano rašinių užsakovė. Apie Jupiterį romėnai turėjo ir kitą – šiam palankesnį – posakį. Quod licet Iovi, non licet bovi. „Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui“, – ši sentencija gerai nusako mūsų nesusikalbėjimo esmę. Tas, kuriam transcendencija nėra tuščia, bet pripildyta gyvo turinio (romėnams tai buvo Jupiteris ir kiti dievai, abraomiškosios tradicijos atstovams – vienas Dievas Kūrėjas), gali sau leisti kalbėti tokius dalykus, kurie sąmonės, kamuojamos jautienos ir arklienos santykio konservuose problemos, geriausiu atveju atrodo kaip terra incognita, nežinoma žemė, blogiausiu – kaip klastingas ir pavojingas akių dūmimas, už kurio slypi valstybės ir tautos priešų kėslai. Rašantis šias eilutes be jokių sąžinės priekaištų gali ištarti tai, kas piktina ir baugina didžiąją Europos „dešiniųjų“ dalį. Šitie ponai apskritai daug ko bijo. Viena didžiausių baimių yra musulmonai. Iš šitos baimės gali gimti keistos sąvokos monstrai, pavyzdžiui, islamofašizmas – apgailėtinas nuskurdusios vaizduotės padaras, savo istorinių raupsų klijavimas kitiems. Iš šitos baimės gali gimti ir keisti žmonės monstrai, tokie kaip šviesiaplaukis vikingas Breivikas. Kas iš šitos baimės tikrai negimsta? Ogi patys paprasčiausi vaikai, gausūs „tradicinėse“ musulmonų imigrantų šeimose. Ką, be riksmų apie islamofašizmą ir Breiviko, gali pasiūlyti save vadinantys Europos „dešiniaisiais“? Ir čia pasirodo, kad nieko, išskyrus bendrą su kairiaisiais (kurie musulmonų, beje, nebijo) kovą prieš religiją. Valdant dešiniajam Prancūzijos prezidentui buvo uždrausta viešai dėvėti tradicinius musulmonių rūbus (kaip ir nešioti didelius kry- žius). Valdant kairiajam Prancūzijos prezidentui įteisintos vienos lyties asmenų „santuokos“. Ir vienas, ir kitas atliko prieš religiją nukreiptus veiksmus. Ir net didesnė dešinioji už Sarkozy (ir daugiau musulmonų bijanti) ponia Le Pen nesugeba išstenėti nieko kito, kaip tik mantrą apie būtinybę ginti „sekuliarias Prancūzijos vertybes“. Skirtingai nuo šių metafizinių provincialų, nesugebančių (ir nenorinčių) pakilti virš ekonominės, politinės ir etnografinės būties horizonto, „Europos islamizaciją“ (kuri krikščioniui, suprantama, negali kelti susižavėjimo) laikau mažesniu blogiu pasauliui už to gaivalo siautėjimą, kuris tyčiojosi iš žmogaus prigimties komunizme ir kuris tęsia šį pasityčiojimą dabartiniame liberalizme. Būtų galima pasakyti ir daugiau iš to, kas „neleidžiama jaučiui“. Bet tausodamas jautrią dešiniųjų psichiką verčiau patylėsiu.

 

Lietuviai emigruodavo visada. Kartais – laisva valia (į vakarus nuo Lietuvos). Kartais – per prievartą (į rytus nuo Lietuvos). Kadangi lietuviai emigruodavo visada, tai geriau, kad jie emigruotų laisva valia. Regis, tokia logika vadovaujasi mano kritikas ir pažeria daug skaičių, kurie turėtų įrodyti, kad nieko naujo nevyksta ir pulti į paniką neverta. Toje statistikoje trūksta vieno skaičiaus, kuris, švelniai tariant, daug ką pakoreguoja. Tai – gimimų skaičius „anuomet ir dabar“. Visokiausių „teisių“ pripumpuotose sielose nebeliko vietos meilei vaikams? Tačiau kodėl lietuviai ir kiti europiečiai nustojo mylėti vaikus – atskiras klausimas. Kaip ir klausimas, kodėl į Europos „kultūrą“ nenorintys integruotis religingi imigrantai vaikus vis dar myli. Neabejoju, kad mano oponentas turi savo atsakymą. Vertas pagarbos jo rūpestis dėl vaikų tautinio auklėjimo. „Rajonų ir kaimo mokyklų mokiniai turi būti supažindinami su savo geografija, gamta, šviesiais vietos žmonėmis, administravimu. Negalima palikti šio mokymo savieigai. Reikia organizuoti ir finansuoti kraštotyrines keliones po Lietuvą ir, esant galimybėms, pažintines ekskursijas į Rytprūsius bei Baltarusiją. Reikalinga mūsų vaikams ir patriotinė (ne nacionalistiška) Lietuvos istorija.“ Deja, šiai gražiai pastoralinei vizijai nėra vietos apie „globalią Lietuvą“ svajojančių liberalų, kuriems TS-LKD buvo patikėjusi Švietimo ministerijos vairą, politinėje programoje. Pati TS-LKD mano straipsnyje, beje, buvo ne vien tik „koneveikiama“. Palyginti su liberalais ir socialdemokratais, šios partijos „pagedimo“ laipsnis nusakytas taip: „Vis dėlto bent jau teorinę galimybę palikti revoliucionierių gretas ši partija turi. Dalykas tas, kad, kitaip nei liberalai ir socialdemokratai, ji nėra revoliucinė iš prigimties. TS-LKD yra daug sveikų jėgų, tačiau dabar valdžią joje turi (ir atrodo, kad tvirtai laiko rankose) agresyvi „neokonų“ frakcija.“ Ir t. t. Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijų nuodėmės visuotinai žinomos. Tik jei Lietuvoje nebūtų taip įsigalėjusi „dvejopų standartų“ kultūra, neabejoju, kad turėtume ne vieną juodosios buhalterijos bylą, o iki Konstitucinio Teismo, be daugelio kitų dalykų, nukeliautų ir garsioji kito mūsų prezidento „šlepečių istorija“. „Ar jos nepavojingos?“ – rašydamas apie DP ir TT klausia mano oponentas. Į šį klausimą, beje, bus galima atsakyti ir po balsavimų šeimos koncepcijos klausimais. Turiu vilties, kad dauguma šių partijų atstovų, kitaip nei liberalai ir socialdemokratai, nepalaikys išžengimo „iš žmonijos visos moralinės istorijos“ projektų ir kartu su TSLKD balsuos už žmonijos moralinę tradiciją.

 

P. S. Puikus „dvasių skyrimo“ dovanos pavyzdys yra buvusio politinio kalinio Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus Lietuvos Katalikų Bažnyčios vardu išreikštas palaikymas Rusijos stačiatikių patriarchui po pagarsėjusio satanistinio išpuolio Kristaus Išganytojo katedroje. Ne ikikrikščioniškų „tautinių religijų“ reanimavimas ir neopagoniškų mitų kūrimas (į kuriuos kartais linksta „dešinioji“ sąmonė) pajėgūs pasipriešinti įvairovės naikintojui, senojo Babelio bokšto statybos įkvėpėjui, „melo tėvui“ (Jn 8, 44), laikų pabaigos komunistinio ir globalistinio Babelio architektui. Ne visokių „pagonybių“ prikėlimas iš numirusių XXI a. pajėgus pasipriešinti tam, kuris istorijos pabaigoje „išeis suvedžioti tautų“ (Apr 20, 8), bet tik pats Prisikėlusysis, kuris yra „Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga“ (Apr 22, 13). 

 

 

"Šiaurės Atėnai", 2013, Nr. 12 (1126)