Lietuvos likimas (I) » Apie "Lietuvos laisvės kelio kritiką"

Apie „Lietuvos laisvės kelio kritiką“ ir Lietuvos valstybingumo transformacijas

 

 

Pernai ir šiemet mus paliko du filosofai, kurių vardai yra žinomi daug didesnei auditorijai už tą, kuri skaito filosofinius tekstus. Tokio dėmesio ir pagarbos (taisyklę „apie mirusį – gerai arba nieko“ sulaužė tik kelios gana nedidelį skaitytojų ratą turinčios interneto svetainės), kurių viešojoje erdvėje sulaukė Leonido Donskio (1962–2016) mirtis, nebuvo sulaukęs jokio kito Lietuvos filosofo iškeliavimas. Net pernai mirusio 1990 m. kovo 11-osios akto signataro Romualdo Ozolo (1939– 2015) iškeliavimas. Šis faktas, aišku, liudija ne tiek mirusiųjų nuopelnų „grynai“ filosofijai mastą (nei Ozolas, nei Donskis nebuvo lietuviškosios teorinės filosofinės minties pirmo ryškumo „žvaigždės“), kiek dabartinės Lietuvos valstybės esmę. Pavyzdžiui, žurnalas "Veidas" – vienas iš pagrindinių neoliberalios Lietuvos valstybės veidą atspindinčių ir jos neoliberalią esmę ginančių leidinių – in memoriam Donskiui formą pasirinko „prasmingiausių ir skambiausių jo citatų“1 publikavimą. Akivaizdu, kad „prasmingiausios“ ir „skambiausios“ filosofo citatos atspindi politinę "Veido" filosofiją. Visų Lietuvos problemų šaltinis esąs tas, kad Lietuva yra dar nepakankamai vakarietiška ir liberali. Lietuvos blogybių šaknys – „mentaliniai klodai, ateinantys iš tos pačios rusų imperijos“. Citatų grupėje, pavadintoje „Apie tarpukario ir šiandieninę Lietuvą“, skaitome: „Idealizmo ir pasiaukojimo savo šaliai reikėtų pasimokyti iš to meto Lietuvos. Kitais atžvilgiais ją per 22 metus esame pranokę.“ (Natūraliai kyla klausimas – jeigu visais kitais atžvilgiais antroji Lietuvos Respublika yra pranokusi pirmąją, kodėl antrosios Lietuvos Respublikos piliečiams trūksta idealizmo ir pasiaukojimo savo šaliai? Ar tik ne todėl, kad ji, skirtingai nuo 1918–1940 m. respublikos, nėra ir net nesistengia būti „tautos namais“, o yra „vamzdis“ – meno „šedevro“ Vilniuje faktas šia prasme yra giliai simboliškas – per kurį į vakarus „eksportuojama“ žmogiškoji biomasė, žmogiškieji „ištekliai“, darbo jėga?) Dėl pirmo teiginio Kovo 11-osios akto signataras Ozolas visiškai sutiktų su Europos parlamente 2009–2014 m. liberalams atstovavusiu Donskiu. („Vilniaus forumo“, vadovaujamo kartu su Ozolu prie Sąjūdžio ištakų stovėjusio filosofo Vytauto Radžvilo, išleistame „2016 metų Seimo rinkimų rinkėjo vadove“ apie Lietuvos liberalų sąjūdžio programą rašoma: „Programa grindžiama agresyviai antikrikščioniškomis, antitautinėmis ir antivalstybinėmis nuostatomis. Visiškai pritariama valstybingumo panaikinimui ES federacijoje ir lietuvių tautos asimiliacijai europinėje visuomenėje, tautos išsivaikščiojimą numatančiai „Globalios Lietuvos“ vizijai, taigi faktiškai susitaikoma su sovietų skelbta „Lietuvos be lietuvių“ perspektyva.“2 Beje, pagrindinė sąlyga, kurią Donskis (ir žurnalas „Veidas“), regis, buvo linkęs kelti potencialiai ES federacijai, buvo pastarosios proamerikietiškumas: „Tikėčiau federacijos projektu, [...] jei jis nebūtų antiamerikietiškas, jei nenustotų egzistuoti transatlantinės struktūros. Esu Europos fanatikas, bet esu už euroatlantizmui pritariančią proamerikietišką Europą.“) Tačiau su teiginiu, kad antroji Lietuvos Respublika „pranoko“ pirmąją, Kovo 11-osios akto signataras Ozolas jeigu ir sutiktų, tai nebent ta prasme, jog antroji respublika tikrai pranoko pirmąją demografinės katastrofos ir nacionalinio suvereniteto praradimo srityse. Savo dienoraštyje 2004 metų balandžio 30 dieną filosofas rašė: „Štai ir paskutinė juridiškai dar nepriklausomos Lietuvos Respublikos diena. Antrosios Respublikos.“ O gegužės 1-ąją jau: „Lietuvos Respublikos istorija baigta, nuo šiol mes jau Europos Sąjunga [...]“ „Ką gi, Lietuva visada mąstė, mokydamasi iš klaidų. Per nepriklausomybės metus nespėta nieko esmingiau pakeisti: mąstymo sugebėjimų ne tik neįgijome – išbarstėme ir turėtuosius. Teks viską pradėti iš naujo [...]“3, – nuogąstavo signataras.

 

Toks „neteisingas“ mąstymas buvo griežtai įvertintas žurnalo „Veidas“ puslapiuose. „Pagiežingas Lietuvos europėjimo kritikas“, – taip buvo pavadintas Ozolas straipsnyje „Laisvės šaukliai, nepritapę laisvėje“, parašytame in memoriam Ozolui ir Algirdui Patackui (1943–2015). „Grįžtant prie laisvos Lietuvos valstybės ištakų, tenka konstatuoti, kad šiandieninėje Lietuvoje nemaža dalis nepriklausomybės pirmeivių jaučiasi ir elgiasi kaip jai svetimi, kartais net priešiški asmenys.“ Apie kitą prie Sąjūdžio ištakų stovėjusį Kovo 11-osios akto signatarą filosofą Bronislovą Genzelį rašomą: „[...] aršus šiandieninės Lietuvos valstybės krypties kritikas, Lietuvą vadinantis „svetimšalių firmų ir firmelių kolonija“, neapsieinančia be užsienio, kaip kad sovietmečiu be „vyresniojo brolio“, pagalbos“. Galutinė išvada rūsti ir grėsminga: „Didelė dalis mūsų visų laisvės kelio grindėjų, deja, paskui tapo Lietuvos laisvės kelio kritikais, gal net priešininkais.“4 Šitas „didelės dalies mūsų visų laisvės kelio grindėjų“ (ir apskritai reikšmingos tautos dalies) nusivylimas „laisvos“ Lietuvos realybe kartais lyginamas su Maironio nusivylimu „nepriklausomybę atgavusios tautos laisvo gyvenimo realybe“.5 Tačiau antrosios Lietuvos respublikos atveju šitas nusivylimas yra daug tragiškesnis ir potencialiai pavojingesnis Lietuvos valstybingumo perspektyvai negu pirmosios respublikos atveju. Visuomenės dalies jaučiama neapykanta asmeniui, lemtingais 1990–1991 m. faktiškai buvusiam atkurtos Lietuvos valstybės vadovu, didžiaja dalimi nėra neapykanta Lietuvos „laisvei“ ir „sovietmečio nostalgija“, kaip aiškina neoliberali propaganda. Tai yra neapykanta neoliberalizmo „laisvei“, o paskutinė įspūdinga šios neapykantos manifestacija yra 2016 m. rinkimų į Seimą rezultatai, kai pagrindinės neoliberalios Lietuvos sociopolitinės ir ekonominės realybės architektės – socialdemokratų ir konservatorių (TS-LKD) partijos – nuo rinkėjų gavo (pirmoji – jau pirmame rinkimų ture, antroji – antrame) skambų antausį. Šitas antausis, beje, matytinas ne vien lokaliame Lietuvos politiniame kontekste, bet ir globaliame neoliberalios politikos krizės kontekste, kuriame regime Donaldo Trumpo ir Bernie Sanderso fenomenus, „Nacionalinio fronto“ Prancūzijoje, „Alternatyvos Vokietijai“, kitų „nesisteminių“ politinių jėgų populiarumo augimą, referendumo dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos rezultatą ir dar daug kitų globalaus neoliberalaus status quo eižėjimo apraiškų.

 

Prieš kurį laiką buvo išsakyta gana keista mintis, jog Lietuvos „bėdos su įvaizdžiu prasidėjo nuo afrikietiškos vėliavos“.6 Manau, jog, jei ir sieti Lietuvos „bėdas“ – ne tik su įvaizdžiu, bet ir daug rimtesnes – su valstybine simbolika, daug prasmingiau būtų pažvelgti į Lietuvos himną, kuriame neminimas Dievo vardas. Jokiu būdu nesiūlau himno keisti. Kita vertus, akivaizdu, kad valstybinė simbolika pati savaime negarantuoja sėkmingos valstybės raidos. Latvijos himne Dievo vardas minimas (beje, ir Latvijos vėliava tikrai ne afrikietiška), bet šalies demografinės katastrofos mastai ne mažesni nei Lietuvos. Vis dėlto Dievo vardo nebuvimo valstybiniame Lietuvos himne faktas prasmingai koreliuoja tiek su Europos istorija pradedant Didžiaja Prancūzijos revoliucija, tiek su Lietuvos valstybingumo transformacijomis šioje Europos istorijos atkarpoje. Pradedant XVIII a. pabaiga ir baigiant XXI a. antrojo dešimtmečio viduriu, Lietuvos valstybingumo transformacijos vyksta nuolatinio karo prieš krikščionybę ir Biblijos Dievą sąlygomis, karo, kuriame Dievo priešininko įrankiais tapo Vakarų valstybinės struktūros. Pirmojo Lietuvos valstybingumo (unijoje su Lenkija) agonija 1793–1795 m. vyksta tuomet, kai tokiu Dievo priešininko įrankiu tapo viena pagrindinių Vakarų valstybių – Prancūzija.

 

Knygoje „Naujasis politikos mokslas“ vokiečių ir amerikiečių politikos filosofas ir idėjų istorikas Ericas Voegelinas (1901–1985) teigia, kad Vakarų krikščioniškosios kultūros krizės priežastimi tapo... jos pasaulietinė sėkmė. Kuo labiau krikščionybė įsigali kultūroje, kuo daugiau ji yra palaikoma visuomenės organizacinių struktūrų, kuo ji tampa „sėkmingesnė“ šiame pasaulyje, ir kuo daugiau žmonių patenka į krikščionybės orbitą, tuo daugiau tarp jų bus tų, kurie neturi pakankamai dvasinės drąsos tam, kad dalyvautų didvyriškame sielos žygyje, vardu krikščionybė. Vakarų įvykdytą krikščionybės išdavystę Voegelinas sieja su gnostinio prado pergale prieš tikėjimo pradą. Žmogiškasis silpnumas (kurio krikščionybėje labai padaugėjo jai tapus visuotine Vakarų religija) nepakėlė tikėjimui būdingo netikrumo, nerimo ir įtampos, todėl pasirinko dvasiškai patogesnį pažinimo – gnozės – kelią, kuriuo eidama, Vakarų siela prasmę iš tikėjimo aktu pasiekiamo transcendentinio anapus perkėlė į šiapusybę, padarė ją imanentišką istorijos procesui. Voegelinas atskleidžia „vidinę Vakarų politinio vystymosi logiką nuo viduramžių imanentizmo per humanizmą, Apšvietą, progresizmą, liberalizmą, pozityvizmą, – prie marksizmo“. Dabartinio Vakarų civilizacijos nuopuolio, ypatingą pagreitį įgavusio Prancūzijos revoliucijoje, pirmąsias ištakas Voegelinas regi XII a. Joakimo Floriečio istorijos koncepcijoje, kurioje Tėvo epochą (iki Kristaus) keičia tobulesnė Sūnaus epocha, kurią savo ruožtu pakeis dar tobulesnė Dvasios epocha. Šios koncepcijos aidą Voegelinas įžvelgia šiuolaikinę politinę visuomenę valdančiame simbolių rinkinyje: 1) humanistų ir enciklopedistų istorijos padalinime į antiką, viduramžius ir dabartį; 2) Turgot ir Comte’o teorijoje apie istorijos teologinę, metafizinę ir mokslinę fazes; 3) Hegelio trijų laisvės stadijų ir dvasinės savirealizacijos dialektikoje; 4) Marxo trijų visuomenės vystymosi stadijų (pirmykščio komunizmo, klasinės visuomenės ir galutinio komunizmo) dialektikoje; 5) nacionalsocialistiniame Trečiojo reicho simbolyje.

 

„Dabarties esmė yra gnosticizmas“, – tvirtina Voegelinas. Gnozė gali būti intelektuali, kaip, pavyzdžiui, pas Schellingą arba Hegelį, kurie tariasi savo proto galia įsiskverbią į būties esmę. Ji gali būti emocinė, patiriama kaip dieviškosios substancijos „įsikūrimas“ žmogaus sieloje, kaip atsitinka charizmatiškų sektų lyderių atvejais. Arba ji gali būti valios aktu ir pretenduoti į žmogaus ir visuomenės „išganymą“, kurio siekė tokie „revoliuciniai aktyvistai“, kaip Comte’as, Marxas arba Hitleris. Voegelino koncepcijoje liberalizmas, marksizmas ir nacionalsocializmas yra krikščionybės terpėje gimusios, tačiau jai priešiškos ir sunaikinti ją siekiančios, pasaulietinį „išganymą“ žadančios gnostinės erezijos. Transcendentinio tikslo horizonto atsisakę ir į šiapusybę tikslą „nuleidę“ Vakarai, žiūrint šio pasaulio akimis, nepaprastai suklestėjo, pasiekė tokią galią, kurios niekada neturėjo krikščioniški Vakarai. Tačiau žiūrint sub specie aeternitatis, šitas suklestėjimas yra „civilizacinė apokalipsė“: „Išganingos prasmės istorijai suteikimas atvedė prie Vakarų suklestėjimo, arba, kitaip tariant, prie civilizacinės apokalipsės.“ „Progreso kaina yra dvasios mirtis. Nietzshe apreiškė šią paslaptį paskelbdamas, kad Dievas miręs, ir kad Jį nužudė. Šis gnostinis nužudymas nuolat vykdomas tų, kurie aukoja Dievą vardan civilizacijos.“7

 

Hegelio pretenzija pateikti savo filosofiją kaip visos Vakarų (o reiškia ir visos žmonijos) filosofinės minties kulminaciją, o save patį – kaip nešališką pasaulinės dvasios (Absoliuto, Hegelio filosofijoje pakeitusio Biblijos Dievą) orakulą, aišku, viso labo yra nuo Kristaus atsiskyrusio žmogaus proto puikybės apraiška. Tačiau šis Berlyno profesorius iš tikrųjų buvo vienas didžiausių gnostinės (Voegelino vartojama – plačiąja – prasme) minties atstovų ir bent jau dėl vieno dalyko savo istorijos filosofijoje buvo teisus. Pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metu karingieji gnostikai pirmą kartą užgrobė valdžią vienoje svarbiausių krikščioniško pasaulio valstybių, gnostinis užkratas („pasaulinė dvasia“ gnostiko Hegelio filosofijoje) apnikdavo kurią nors vieną (kartais ir daugiau) galingą pasaulio valstybę, kuri tam tikram laikui tapdavo pagrindiniu krikščionybės naikinimo instrumentu Dievo priešininko rankose. Keitėsi to užkrato pavidalai, gnosticizmo viruso kamienai – nauji keitė senus, kuriems, atrodė, visuomenė sugebėjo savo organizme pagaminti priešnuodį. Pirmąja valstybe-instrumentu karingojo gnosticizmo žygyje prieš krikščioniškąją Europos civilizaciją tapo Prancūzija, kuri Napoleono karuose išbarstė savo nacionalinį potencialą, jau niekada nebetapo didžiąja pasauline galia (du kartus – 1814 m. ir po antro bei galutinio Napoleono pralaimėjimo 1815 m. Paryžiaus gatvėmis žygiavo anglai, vokiečiai ir rusai; tokio pažeminimo Prancūzija dar nebuvo mačiusi, bet ateityje matys jų dar ne vieną), tačiau spėjo pasėti Europoje nuodingas gnostinės „naujosios pasaulio tvarkos“ sėklas. Po Prancūzijos atėjo Didžiosios Britanijos eilė. Imperija, „kurioje nenusileidžia saulė“, tapo pagrindiniu gnostikų instrumentu skleidžiant, kaip rašo Karlas Polanyi savo „Didžiojoje transformacijoje“, „liberaliąją religiją“ – „tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“.8 Dvidešimtojo amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje valdžią Rusijoje po revoliucijos užgrobė kiti pasaulietiniai gelbėtojai. (O lietuviams tuo metu pavyksta atkurti savo valstybę.) O kada šalia pastarųjų karingų gnostikų Vokietijoje iškilo kiti karingi gnostikai, kilo Antrasis pasaulinis karas, kuriame gnostikai-liberalai suvienijo jėgas su gnostikais-komunistais prieš gnostikus-nacius. (Tai, kad skirtingų pakraipų gnostikai kariauja tarpusavyje, neturėtų stebinti turint omenyje tai, kad Dievo priešui patinka matyti, kaip žudomi žmonės, už kuriuos mirė Dievo Sūnus, ir kaip žudomas Dievo paveikslas žmoguje. Antrojo pasaulinio karo verpetuose žuvo ir antrasis Lietuvos valstybingumas.)

 

Po to buvo „šaltasis karas“ tarp gnostikų-liberalų ir gnostikų-komunistų. Valstybių lygmenyje (t.y. „popieriuje“ – politiniame žemėlapyje) šį karą tarp JAV ir TSRS laimėjo JAV, o kai kurios tautos, buvusios „komunizmo priespaudoje“, „atgavo laisvę“, kai kurios net atsirado (pirmą kartą arba po kelių dešimtmečių pertraukos) politiniame žemėlapyje, taigi, žiūrint formaliai, irgi „nugalėjo“. Tačiau vadinti „nugalėtoja“ tautą, kuri, praėjus ketvirčiui amžiaus po „pergalės“, neteko ketvirtadalio savo populiacijos, galima nebent kreivųjų veidrodžių karalystėje arba juodojo humoro spektaklyje. „Šaltasis karas“ tarp gnostikų-liberalų ir gnostikų-komunistų, žūtbūtinė „tezės“ ir „antitezės“ priešprieša baigėsi – beveik pagal Hegelį – gnostine liberalizmo ir komunizmo „sinteze“, kurioje dar labiau sunyko tai, kas dar buvo likę krikščioniško liberalizme (autentiškos asmens laisvės intuicija) ir komunizme (socialinio teisingumo intuicija). Tuo tarpu antikrikščioniškas „dešiniosios“ ir „kairiosios“ Vakarų gnosticizmo krypčių potencialas dar labiau sustiprėjo. Visą gamtinę ir žmogišką tikrovę totaliai suprekinti siekiančio rinkos fundamentalizmo ir „tradicinę“ šeimą „dekonstruojančio“ bei įvairias „mažumas“ pabrėžtinai ir įkyriai akcentuojančio vadinamojo „kultūrinio marksizmo“ sintezė pasirodė nepaprastai vaisinga kovoje prieš krikščionybę. Tai, kad Vakarų produkuojamos, šventojo Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „mirties kultūros“ globalus puolimas iš karto po TSRS žlugimo tik sustiprėjo, nėra joks atsitiktinumas. TSRS, kurios valstybinė ideologija buvo „klasikinis“ („ekonominis“) marksizmas žlugimas atvėrė kelią globaliam neoliberalizmo (rinkos fundamentalizmo ir „kultūrinio marksizmo“ sintezės) žygiui, o „mirties kultūra“ yra neatsiejama neoliberalizmo, skelbiančio, jog rinka yra visko – taip pat gyvenimo ir mirties – vertę nustatantis arbitras, palydovė. Pastarąjį ketvirtį amžiaus neoliberalios globalizacijos varomąja jėga buvo JAV, o vienas toliausiai pažengusių jos projektų – Europos Sąjunga.

 

Lietuvos nykimas yra viena iš daugybės globalios „mirties kultūros“ – neišvengiamos neoliberalizmo palydovės – apraiškų. Mūsų šalies demografinė tragedija yra vienas ryškiausių pavyzdžių visame pasaulyje, „taikos“ sąlygomis demonstruojantis antihumanišką neoliberalizmo prigimtį. Lietuvos užsienio ir vidaus politika yra puikus „šaltojo karo“ rezultato – gnostinės liberalizmo ir komunizmo sintezės – pavyzdys. Viso to akivaizdoje tenka stebėtis ne tuo, kad „didelė dalis mūsų visų laisvės kelio grindėjų [...] tapo Lietuvos laisvės kelio kritikais, gal net priešininkais“, o tuo, kiek ilgai viešojoje erdvėje buvo sekamos pasakos apie „pereinamąjį laikotarpį“, kurio negatyvūs ir destruktyvūs (bet būtinai laikini) aspektai neva yra sąlygoti perėjimo iš „neteisingos“ santvarkos į „teisingą“ santvarką. Tenka stebėtis ir tuo, kad dalis visuomenės vis dar tiki neoliberalios Lietuvos „laisvės kelio“ perspektyva. (Tokį tikėjimą liudija socialdemokratų pastangos liberalizuoti darbo kodeksą ir konservatorių (TS-LKD) „atsinaujinimo“ kryptis – ne krikščioniškosios demokratijos, t. y. socialinio jautrumo ir vertybinio konservatizmo, o dar didesnio liberalizmo link. Šias dvi partijas už tokį tikėjimą rinkėjai nubaudė. O liberalams nepakenkė net garsusis korupcinis skandalas. Taip atsitiko, be abejo, todėl, kad šios partijos rinkėjas didesniu mastu negu pirmųjų dviejų partijų rinkėjai iš neoliberalios Lietuvos „laisvės kelio“ turi asmeninės naudos.)

 

Nežinau, ar reikia stebėtis tuo, kad komunizmo žlugimo metu neatsirado pakankamai garsaus, drąsaus ir autoritetingo balso, kuris būtų perspėjęs dėl po „blogio imperijos“ griūties Lietuvą apnikusio savotiško dvasinio daltonizmo pavojaus. Dvasinės regos sutrikimas reiškėsi kai kurių – liberalių – blogio spektro dalių neskyrimu. Ar galima įsivaizduoti Antaną Maceiną (1908–1987), teigusį, kad „pačia savo esme liberalizmas, socializmas ir bolševizmas yra tas pats dalykas“9, rašantį liberalizmą aukštinančius tekstus ir stovintį prie Lietuvos liberalų partijos ištakų? Kai kurie mūsų filosofai, rašę tokius tekstus ir stovėję prie politinio lietuviškojo liberalizmo ištakų, vėliau tapo radikaliais liberalizmo kritikais, arba, vartojant žurnalo „Veidas“ terminologiją, „nepritapusiais“ „Lietuvos laisvės kelio kritikais“. Ryškiausios figūros čia, aišku, yra Algirdas Degutis ir Vytautas Radžvilas. Abiejų antiliberalus nusistatymas, beje, netrukdo laikytis visiškai skirtingų požiūrių į konfliktą Ukrainoje, Lietuvos užsienio politiką, Vakarų ir Rusijos geopolitinę priešstatą.

 

Aišku, galima guostis tuo, kad toks dvasinis daltonizmas buvo plačiai paplitęs ir kitose postkomunistinėse šalyse. Teksto „Ar išsilavinę ateistai gali išsaugoti mūsų civilizaciją, kaip teigia R. Scrutonas?“ autorė, polemizuodama su anglų filosofu, vieną tokių „išsilavinusių ateistų“ matančių Vaclavo Havelo (1936–2011) asmenyje, rašo: „Taip, Vaclavas Havelas buvo įkvepiantis komunistų disidentas, o jo idėjos apie „bejėgių galią“ ir „gyvenimą tiesoje“ yra vis dar gajos tarp tų žmonių, kurie susiduria su totalitariniu režimu. Bet kas mane, kaip čekę, kuri žavėjosi Havelu komunizmo diktatūros laikais, labiausiai išmušė iš vėžių, buvo tai, kaip jo moralinis kompasas išsiblaškė vos komunizmas žlugo ir Vakarų pasaulis atėjo į Čekijos Respubliką. Be tvirtų krikščionybės mokymo principų Havelui sunkiai sekėsi priešintis naujajai „žmogaus teisių“ sampratai, kuri įvairių interesų grupių dėka greitai buvo užkelta ant pjedestalo ir tapo kairiųjų judėjimų prieglobsčiu. 2006 metais Havelas pasveikino Čekijos Respublikoje įteisintą vienos lyties partnerystę. [...] Jeigu tai geriausi kultūrinių ateistų, gebančių kovoti su barbarizmu ir laikytis mūsų Vakarų moralinio paveldo, pavyzdžiai, kuriuos Scrutonas gali pateikti, tai kova jau seniai pralaimėta.“ Tekstas baigiamas žodžiais: „Arba vėl buriamės po Kristaus kryžiumi, arba užklojame vėliavą ant Vakarų civilizacijos karsto grojant Mocarto Requiem.“10 Tenka tik pritarti šiems žodžiams ir savikritiškai (kaip europiečiams) pripažinti – taip pat ir „Kultūros barų“ puslapiuose vykstančios diskusijos kontekste – kad didžiausias dabartinių Europos problemų šaltinis yra ne islamas, o tai, kad Europa didžiąja dalimi nustojo būti krikščioniška.

 

Tiesa, buvo disidentų, kuriems minėtas dvasinis daltonizmas nebuvo būdingas. 1978 m. pasakytoje „Harvardo kalboje“ nesutaikomas komunizmo kritikas Aleksandras Solženicynas (1918–2008) sakė: „Bet jeigu manęs paklaus: ar aš noriu pasiūlyti savo šaliai, kaip pavyzdį, šiandienius Vakarus, tokius, kokie jie yra, aš turėsiu nuoširdžiai atsakyti: ne, jūsų visuomenės aš negalėčiau rekomenduoti kaip idealo mūsų visuomenės pertvarkymui. Tai turtingai dvasinei raidai, kuri buvo mūsų šalies iškentėta šiame amžiuje, vakarietiška sistema jos dabartiniu, dvasiškai sunykusiu pavidalu, neatrodo patraukli.“ Nobelio premijos laureatas, „Gulago archipelago“ autorius, kurio vertinimų skalė dabartinėje Rusijoje išsidėsto tarp „išdaviko“ ir „XX a. Dostojevskio“, kalbėjo apie „dabartinių Vakarų ir dabartinių Rytų bendrus pasaulėžiūros ir gyvenimo būdo bruožus“ ir „humanistinės autonominės nereliginės sąmonės katastrofą“.11Todėl jis labai greitai po komunizmo žlugimo suprato, kad yra ne tikro savo tėvynės išsilaisvinimo, o jos XX a. patirtų kančių tęsinio liudininkas: „Nuo 1992 metų platų užmojį įgavo milžiniška istorinė Rusijos Katastrofa: skydo nesulaikomai tautos gyvenimas, dorovė, sąmonė, kultūroje ir moksle sustojo protinis darbas, pražūtingai pakriko mokyklinis išsilavinimas, vaikų auklėjimas. Visu greičiu prasidėjusį Rusijos žlugimą aš suvokiau kaip mano paties gyvenimo katastrofą: aš atidaviau jį bolševizmo įveikimui, ir štai nuvertė jį – o kas prasidėjo?“12 

 

1993 m. prieš sugrįžtant į Rusiją (į ją grįžo 1994 m.) Solženicynas lankėsi Europoje, kur Romoje susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II, o rugsėjo 25 d., minint Vandėjos sukilimo 200 metų sukaktį, Vandėjoje pasakė kalbą „šio sukilimo didvyriams ir aukoms“ pagerbti, kurioje priminė, kad Lenino vadovaujami komunistai „kruopščiai atgamino Rusijos kūne daugelį prancūzų revoliucionierių žiauriausių metodų – tik jie disponavo daug didesnėmis organizacijos ir kontrolės galimybėmis už jakobinus“, priminė taip pat „Rusijos Vandėją“, įsikūnijusią Tambovo (1920–1921) ir Vakarų Sibiro (1921) valstiečių sukilimuose, Uralo, Dono, Kubanės, Tereko kazokų pasipriešinime.13 Tik toks platus istorinis žvilgsnis, skirtingas pastarųjų dviejų šimtmečių revoliucijas identifikuojantis kaip vienos Revoliucijos, nukreiptos prieš krikščioniškąją Europos tradiciją, fenomenus, leido Solženicynui neoliberalioje revoliucijoje įžvelgti eilinį tokį fenomeną. Praėjus vos kelioms dienoms po Vandėjoje pasakytos kalbos, Rusijos prezidento ir parlamento santykių krizė Maskvoje baigėsi kruvina atomazga, kurią kai kas vadina „mažuoju pilietiniu karu sostinės centre“. Tuomet Solženicynas dar palaikė prezidento pusę: „Man atrodė, kad dabartinis valdžių susidūrimas – neišvengiamas ir dėsningas etapas būsimame ilgamečiame išsilaisvinimo nuo komunizmo kelyje. Aš supratau taip: neišvengiamas, eigu Rusijos valstybei lemta egzistuoti ir toliau – dvivaldystėje ji neturi būties; ir dėsningas – kad turėjo pralaimėti pusė, laikanti komunistines vėliavas.“ 1995 m. rašytoje pastaboje šiam „Tremties apybraižų“ epizodui Solženicynas prisipažįsta: „Tvirtas bjaurėjimasis komunizmu užstojo nuo manęs tai, kad toji Aukščiausioji Taryba (taip tuomet vadinosi Rusijos parlamentas – A.M.) juk ir tapo priešinimosi Gaidaro ir Čiubaiso (гай-чубайским) „reformoms“ išraiška.“ O 1996 m. rašytoje pastaboje skaitome: „Tik Rusijoje aš supratau, kad Jelcinas buvo vedamas visai ne valstybinių sumetimų, o tik asmeninės valdžios troškimo. Gatvės susidorojimai buvo be priežasties ir netikslingai žiaurūs, o tiksliau – siekiant teroristiškai įvaryti visuotinės baimės. Žuvusių spalio 4 d. skaičius viršijo 1905 m. „Kruvinojo sekmadienio“, niekada neatleisto Nikolajui II, aukų skaičių.“14 Komunistinio režimo disidentas neatleido neoliberalaus eksperimento su savo šalimi vykdytojams. Iš prezidento Boriso Jelcino (1931–2007) rankų valstybinį apdovanojimą Solženicynas atsisakė priimti.

 

Prasidėjusi kaip nacionalinis išsivadavimo judėjimas, paskutinioji Lietuvos valstybingumo transformacija baigėsi ne visavertės nacionalinės valstybės sukūrimu, o nacionalinės valstybės simbolius turinčio, atskira spalva politiniame pasaulio žemėlapyje pažymėto teritorinio darinio – neoliberalios Lietuvos valstybės – atsiradimu ir šio teritorinio darinio pavertimu vienu labiausiai globalios neoliberalios revoliucijos neigiamas pasekmes patiriančių objektų. Iš čia ir „nepritapusiųjų“ nusivylimas Lietuvos „laisvės keliu“. Deja, jų balsas pasigirdo gerokai vėliau už kaip komunizmo pavergtoje, taip ir neoliberalizmo naikinamoje Rusijoje „nepritapusio“ Solženicyno balsą. Romantiniai „Dainuojančios revoliucijos“ prisiminimai ir atsiradimas pasaulio politiniame žemėlapyje daugeliui – taip pat ir šių eilučių autoriui – ilgai buvo tie „rožiniai akiniai“, žiūrint pro kuriuos, niūri tikrovė atrodė ne tokia jau niūri. O iš tikrųjų – žvelgiant iš pastarojo ketvirčio amžiaus istorinės perspektyvos – Solženicyno jau tuomet išsakytas Rusijos būklės apibūdinimas – katastrofa – tinka ir Lietuvai. Rinkėjų savijautą neoliberalios revoliucijos krečiamoje Lietuvoje parodė jau 1992 m. rinkimai į Seimą, kuriuos triuškinamai laimėjo „kairieji“. Tačiau „dešiniųjų“ būgštavimai pasirodė esantys visiškai be pagrindo – „kairieji“ vykdė tokią pačią neoliberalią politiką, už kurią buvo nubausti per 1996 m. Seimo rinkimus, į valdžią vėl atvedusius „dešiniuosius“. 1999 m. gruodžio 31 d., pranešdamas apie savo atsistatydinimą iš Rusijos prezidento pareigų, B. Jelcinas atsiprašė šalies piliečių už tai, ką pastariesiems teko patirti neoliberalių „reformų“ metu. Lietuvos piliečiai panašaus atsiprašymo niekada neišgirdo. Pradedant 2000 m. rinkimais į Seimą, nei socialdemokratai, nei konservatoriai niekada daugiau nelaimėdavo absoliučios daugumos. Piliečiai desperatiškai pradėjo ieškoti „gelbėtojų“ oligarchų-milijonierių ir televizijos šou vedėjų asmenyje. Tačiau „gelbėtojai“ visada sudarydavo koalicijas, kurioms vadovavo socialdemokratai arba konservatoriai, ir neoliberalioje Lietuvos valstybėje lietuvių tautos egzistavimo sąlygos negerėjo. (Rusijos neoliberalioje valstybėje, pradedant 2000 m., valdančiajame elite taip pat vyko pokyčiai, bet šis tas keitėsi ir jos politikoje; tuos pokyčius Solženicynas įvertino tuo, kad prieš mirtį priėmė valstybinį apdovanojimą iš dabartinio prezidento rankų.) Ar padėtis ims keistis po 2016 m. rinkimų, parodys netolima ateitis. Ateitis, kuri, regis, bus turtinga globalaus masto pokyčių.

 

1In memoriam Leonidui Donskiui, Veidas, 2016, Nr. 38, p. 32–34

2https://issuu.com/vilniausforumas

3Romualdas Ozolas, „Supratimai: kasdienės mintys“ (26), Šiaurės Atėnai, 2004-05-22 (Nr. 701)

4Aušra Lėka, Dovaidas Pabiržis, „Laisvės šaukliai, nepritapę laisvėje“, Veidas, 2015, Nr. 14, p. 10–13

5Alfonsas Nyka Niliūnas, „Maironio likimo paraštėje“, Aidai, 1967/7 rugsėjis

6Mindaugas Jackevičius, „P. Subačius: bėdos su įvaizdžiu prasidėjo nuo afrikietiškos vėliavos“

7Eric Voegelin, The New Science of Politics, Chicago, London, 1952, University of Chicago Press, p. 107–132

8Karl Polanyi, Didžioji transformacija. Politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos, Vilnius, Algarvė, 2002, p. 143

9Antanas Maceina, „Liberalizmo kelias į bolševizmą“, Raštai, XII t., Vilnius, Margi raštai, 2007, p. 205–226

10Lea Singh. „Ar išsilavinę ateistai gali išsaugoti mūsų civilizaciją, kaip teigia R. Scrutonas?“

11Александр Солженицын, „Речь в Гарварде“

12Александр Солженицын, Угодило зернышко промеж двух жерновов. Очерки изгнания. Часть четвертая (1987–1994), Новый мир, 2003, № 11

13An address by Alexander Solzhenitsyn, delivered at the dedication of the Memorial de la Vendée in Les Lucs-sur-Boulogne, France, on September 25, 1993

14Александр Солженицын, Угодило зернышко промеж двух жерновов. Очерки изгнания. Часть четвертая (1987–1994), Новый мир, 2003, № 11

 

"Kultūros barai", 2016, Nr. 11 (623)