Šeši duetai

I. Mirtis ir Gyvenimas

Mano motina mirė mane gimdydama. Mano žmona mirė gimdydama mano pirmagimį. Jis gimė labai silpnas, ir jau kitą naktį Viešpats pasišaukė jį pas save. Kunigas, tas pats, kuris suteikė mano žmonai paskutinį patepimą, jį pakrikštijo. Dabar jis danguje, garbė Dievui. Buvau dar jaunas, bet jau nieko šioje žemėje nebeturėjau. Nebenorėjau gyventi. Todėl nutariau gundyti Tą, kuris viską iš manęs atėmė. Nutariau gundyti Dievą pasiimti ir mane. Turtą užrašiau Bažnyčiai. Kas liko, išdalijau vargšams. Pasilikau žirgą, šarvus ir kalaviją. Prisijungiau prie brolių, traukiančių į Palestiną. Ieškojau mirties. Troškau ją sutikti prie Jeruzalės sienų. Ir pulti jai į glėbį...

Mano mama sakydavo: "Nebijok, tai tik televizorius". O aš vis tiek bijodavau. Buvau mažas ir smalsus. Klausdavau: "Ar tai tiesa? Ar taip iš tikrųjų buvo?" O mama sakydavo: "Nekreipk dėmesio, tai tik aktoriai, tai tik žaidimas". Kai ji mirė, buvau toli nuo jos. Kitoje šalyje. Turėjau svarbių reikalų. "Taip, supratau", –- pasakiau, kai paskambino iš ligoninės. Negalėjau skubiai grįžti. Nelabai ir norėjau. Jos laidotuvėse manęs nebuvo. Toli nuo namų buvo skelbiamas nuosprendis civilinėje byloje. Skyrybų. Taigi mane paliko žmona. Pasiėmė ir sūnų. Gyvenimas staiga pasikeitė. Pradėjau gerti. Nutraukiau senas draugystes ir užmezgiau naujas. Pasidariau piktas. Nuolat ieškojau, kur galėčiau išlieti įniršį. Tapau mušeika. Ir iš kur tiek juodašiknių? Anksčiau jų lyg ir nepastebėdavau. Parazitai. Ir dar tos šlykščios kiaulės turkai...

II. Mirtis ir Pokštas

Mūšis buvo baigtas. Mes laimėjome, šlovė Kristui. Buvau raudonas kaip velnias. Mano kalavijas, mano šarvai ir mano šalmas buvo nudažyti priešų krauju. Jis dar buvo karštas ir gyvas kaip žiauri ir negailestinga Palestinos saulė. Jis atkakliai ieškojo plyšių, pro kuriuos sunkėsi, geisdamas susilieti su mano prakaitu ir oda. Apsvaigęs nuo krikščionių ir mahometonų kraujo kvapo, apakintas baltos saulės šviesos, kaip girtas svirduliuodamas ir griuvinėdamas, vaikščiojau po mūšio lauką. Tarsi vaiduoklis šalia kitų vaiduoklių, Kristaus karių. Šventoji žemė buvo nusėta krikščionių ir Mahometo garbintojų kūnais. Staiga vienas iš jų išdygo tiesiai prieš mane. Mačiau jį tarsi pro miglą. Tai buvo tikras milžinas, visa galva aukštesnis už mane. Jis artinosi prie manęs iškėlęs savo lenktą kardą ir kažką garsiai šaukdamas. Tuomet pamaniau, kad Viešpats leidosi sugundomas ir atsiuntė man mirtį. Klydau. Kažkokia ne šios žemės jėga paskutinę akimirką pakėlė mano kalaviją spaudžiančią dešinę ir tarsi strėlę metė mane į milžino glėbį. Aš buvau pirmas. Mano kalavijas įsmigo jam į krūtinę, savo ašmenimis atverdamas jo odą ir mėsą. Vaduodamasis iš jo glėbio ištraukiau kalaviją, bet sunkus milžino kūnas užgriuvo mane, ir pro praviras žaizdos lūpas ant mano šalmo ir veido pasipylė kraujas. Buvau mirties glėbyje. Bet pajutau tik sūrų jos deginančių lūpų skonį, nes man nebuvo leista jai atsiduoti. Paskui paršliaužiau į kryžeivių stovyklą. Troškau mirtinai nusigerti. Troškau vyno...

Tas vakaras neturėjo būti išskirtinis. Išgėrėme. Kažkas iš mūsų turėjo žolės. Pritrūkome grynųjų. Bankomatas buvo ne taip jau ir toli, bet nusprendėme pasivažinėti. Buvome trise. Taigi susistabdėme taksi. Vairuotojas buvo turkas. Kaip tyčia. Ką darysime toliau, supratome iš pusės žvilgsnio. Pasakėme adresą, kurio mums visai nereikėjo. Važiuoti tenai buvo galima tik nuošalia upės krantine pro seniai nebenaudojamus apleistus sandėlius. Prie jų pareikalavome sustoti. Turkas užuodė, kad kažkas negerai, bet aš pagrasinau peiliu, ir jis sustojo. Tiesą pasakius, iš pradžių nenorėjome jo žudyti. Norėjome tik kaip reikiant pamokyti tą kalės vaiką. Taigi atėmėme pinigus, išvilkome jį laukan ir kurį laiką smaginomės jį spardydami. Staiga kažkas man užėjo. Baisus įniršis užvaldė mane. "Padegame!", –- surikau. Akimirką draugai apstulbę žiūrėjo į mane. "Jis mus visus įduos!" –- rėkiau. O tas apsimyžęs iš baimės galvijas kažką vapėjo apie žmoną, vaikus. Įsiutau dar labiau. "Jis mus visus įduos, avigalviai!" -– rėkiau toliau. Taigi griebėme turką ir įgrūdome jį atgal į automobilį. Ir padegėme. Jis spiegė kaip tikra skerdžiama kiaulė. Paskui nutilo. O mes išsiskirstėme. Vos grįžau namo. Buvau labai pavargęs. Miegojau ilgai. Buvo šeštadienis, taigi į darbą nereikėjo. Atsikėlęs nuėjau į virtuvę ir paėmiau iš šaldytuvo butelį alaus. Ir bulvių traškučių. Su sūriu ir aitriosiomis paprikomis. Jų skonis man labiausiai patinka. "Kaip turėjo smirdėti ta spirginama kiaulė", – dar pagalvojau. Įjungiau televizorių. Transliavo ryto žinias. Rodė sudegusį taksi. Prisiminiau mirusią motiną...

III. Mirtis ir Mergelė

Žolelės nepadėjo, o sena moteris, pas kurią atėjau, kai juoda neviltis aptemdė mano protą, padarė klaidą. Dabar plūstu kraujais ant šitų dvokiančių skarmalų. Toks yra sūrus ir lipnus nuodėmės guolis. Kaip paprasta. Mylėjau jį. Maniau, kad ir jis mane myli. Klydau. Iki kunigo diena kelio pėsčiomis. Nenoriu mirti nuodėmėje. Kad tik galėčiau ištrinti tą baisią valandą, kai mano kojos atvedė mane į šią prakeiktą vietą. Mano širdis negalėjo čionai manęs atvesti. Bet nesigailiu dėl meilės. Ji buvo tikra. Dieve, pažvelk ne į mano nusikaltimą, o į mano meilę. Brangus Jėzau, priimk mano mažytę meilę į savo begalinės meilės glėbį ir išgelbėk mano vargšę sielą...

Pasidariau abortą. Prieš tris mėnesius nesuveikė tabletė. Išgėriau truputį per vėlai. Dabar prisimenu. O gerti jas reikia reguliariai. Pagal instrukciją. Nuo šiol būsiu apdairesnė. Tas asilas niekaip nesutikdavo mylėtis su prezervatyvu. O ką aš? Aš galiu ir pamiršti. Tiek reikalų. Tai kas, kad per televizorių reklamuoja: "Meilė be pasekmių". Tabletė dar ne viskas. Instrukcija yra viskas. Būsiu apdairesnė. Dabar namo. Aišku, protingiausia būtų išsikviesti taksi. Nieko, parvažiuosiu pati. Esu pakankamai savarankiška. Penkiolika minučių –- ir namie. Išgersiu apelsinų sulčių ir vitaminų. Žiemą organizmui reikia vitaminų. Paskui krisiu į lovą. Jaučiuosi mažumėlę pavargusi. Vis šiokia tokia operacija. Kaip gera, kad nereikia į darbą. Kelias slidus. Reikia būti apdairiai. Reikia nusipirkti naujų kvepalų. Šitie nusibodo. Nagi, senas kledare, sustok! Prakeikimas! Velnias!.. Kur aš?..

IV. Mirtis ir Šokis

Dievas pasišaukė mane, kai visai nesitikėjau. Ėjo septinti mano tarnystės Šventojoje žemėje metai. Buvau įsitikinęs, kad Viešpats baudžia mane už mano įžūlumą. Todėl nusprendžiau nebeieškoti mirties. Ir iškart ją radau. Mūsų sunkioji kavalerija puolė priešo stovyklą dykumoje. Pergalė turėjo atitekti Kristaus kariams. Neabejojau tuo. Po mūšio ketinau trumpam vykti į Jeruzalę, kurioje senokai buvau. Kaip visada, jojau priešakinėse mūsų rikiuotės gretose. Kaip visada, Mahometo garbintojai mūšį pradėjo strėlių lietumi. Baltoje saulės šviesoje mūsų šarvai buvo tarsi sidabrinė dirva, išsiilgusi to mažyčio iš dangaus krentančio tamsaus ir tankaus debesėlio. Vienas lašas buvo skirtas man. Jis krito tarp mano šalmo ir šarvų, atvėrė mano odą ir mėsą, ir mano kraujas nudažė blizgantį šarvų metalą. Aš kritau ant nugaros. Jutau skausmą ir karštą sūrumą. Mačiau šokančią baltą ir negailestingą saulę...

Policija mus surado. Gana greitai. Nesitikėjau. Kai atėjo manęs suimti, buvau vonioje. Dušas – geras daiktas. Mano draugai liudijo prieš mane. Kiaulės. Gavau keturiolika metų. Po septynerių galėjau tikėtis liktinio paleidimo. Atsėdėjau šešerius. Taigi liko vieni. Deja. Kalėjime kilo riaušės. Kaip tyčia. Man perrėžė gerklę. Kažkoks juodašiknis. Kokia gėda. Springau savo krauju, bet nieko negalėjau jam padaryti. Buvau bejėgis. Viskas aplink sukosi. Žinoma, apie incidentą kalėjime turėjo pranešti rytinėse televizijos žiniose...

V. Mirtis ir Reginys

Šiandien popiet Balandžių aikštėje ketvirčiuos Vienaakį. Ir jam išmušė atpildo valanda. Žiauraus galvažudžio būta. Daug lavonų jis ir jo sėbrai paliko vilkams ir lapėms pakelėse ir giriose. Daug maldaujančių akių paskutinę akimirką žvelgė į jo vienintelę akį ir nerado joje pasigailėjimo. Daug našlių ir našlaičių per dienas ir naktis šaukėsi dangaus keršto. Kai kuriuos nelaiminguosius šie velnio vaikai palikdavo gyvus pririštus prie medžių. Vienas iš jų, vadinamas Čigonu, Vienaakio dešinioji ranka, kankinamas paliudijo, kad kartą jie taip padarė nėščiai moteriai. Tik ruja vilkų atsiliepė į jos pagalbos šauksmą. Jie perplėšė jai pilvą, gabalas po gabalo ištraukė vaisių ir suėdė visą jos vargšą kūną. Čigonui nukirs rankas ir galvą. Esu paprastas puodžius. Labai taikus ir ramus žmogus. Žmonos ir vaikų beveik niekada nemušu. Ir kodėl vaikštau į tokius reginius? Man jie nepatinka, bet kažkas juose mane traukia. Kartą – buvau dar vaikas – mačiau, kaip baudė mirtimi visą šeimą. Jie irgi buvo plėšikai. Abiem broliams ir jų motinai sulaužė ant rato rankas. Paskui budelis didelėmis replėmis išrovė moteriai krūtis. Paskui kiekvienas iš jos sūnų gavo tris smūgius per veidą krūtimi, kuria kadaise buvo žindomas. Paskui visus tris pakorė. Gaujos vadeiva, šeimos tėvas, visa tai matė. Nuostabiausia ir baisiausia buvo tai, kad tas žiaurus žmogus, galvažudys, sugebėjo pravirkti. Gal jis ką nors prisiminė? Bet ką? Dieną, kai sutiko savo išrinktąją? Savo vaiko pirmąjį šauksmą? Kadaise buvusį švelnumą? Šalia manęs stovinti valstietė irgi pravirko. Jį sudegino ant lėtos ugnies. Tai truko gerą pusvalandį. Viešpatie, kodėl žmonės daro nusikaltimus, jei tokia baisi bausmė už juos laukia? Jis rėkė taip, kaip turbūt rėkia pasmerktieji pragare. Todėl ir einu žiūrėti pragaro kančių, kad dar labiau bijočiau pragaro. Esu paprastas puodžius. Dirbu su ugnimi, geležimi ir moliu. Budelis irgi dirba su ugnimi, geležimi ir moliu. Dievas padarė žmogų iš žemės molio. Mėsa, kraujas ir kaulai –- tai vis budelio molis. Trapus tas žmogus. Kirviu tik viens, du, trys... Viskas. Tik šukės. Kaip ąsotis...

Baisūs buvo laikai. Žiaurūs žmonės. Tamsūs. Pragaru tikėjo. Tartum žemėje žiaurumo būtų maža. Tiek moterų sudegino. Ir kam žiūrėjau tą filmą? Ne iki galo, aišku. Kam paprastam kompiuterių specialistui ta istorija? Laiko ir be jos ne marios. Vis dėlto žiūrėjau, nors ir ne iki galo. Nors per kitus kanalus rodė ir komedijas, ir realybės šou. Kažkas traukė. Kai pamatau tokius filmus, suprantu, kaip toli pažengė civilizacija. Turbūt tai ir traukia. Traukia kontrastas. Kai pamatai, kaip anuomet buvo blogai, įsitikini, kaip dabar yra gerai. Sunku patikėti, kad ir anais barbariškais amžiais buvo laimingų žmonių. Sunku patikėti, kad tai apskritai buvo. Visai kitas pasaulis. Kažkas nerealaus. Dievas, velniai, raganos visokios... Tarytum neturėtų ką veikti žmonės. Kažkur skaičiau, kad deginamas ant laužo žmogus iš pradžių uždusdavo nuo dūmų ir tik paskui sudegdavo. Dar kažkur skaičiau, kad kartais pavykdavo papirkti budelį, ir šis jau paruoštą deginti auką slapčia nuo minios akių pasmaugdavo. Ko tik nesugalvodavo žmonės. Ką gi, laikas miegoti. Rytoj anksti į darbą. Švarų darbą dirbu. Ne taip kaip kai kurie. Beje, kodėl nesukūrus kompiuterinio žaidimo? Su raganomis, velniais ir taip toliau. Pirktų. Svarbiausia sugalvoti gerą pavadinimą. Pavyzdžiui, "Ragana ir lietus". Bet šis jau užimtas. Be to, per daug mįslingas. Miglotas. Paprastesnio reikia. Tarkime, "Angelai ir demonai". Kažko panašaus. Reikia pagalvoti. Geras pavadinimas – pusė biznio. Reikia gerai pagalvoti...

VI. Būtis ir Realybė

Esu žmona, laukianti savo vyro, vaikas, laukiantis savo tėvo, iš karto dangui gimęs kūdikis, laukiantis tos, kuri neleido man gimti žemei...

Esu apakintas skaisčios ir negailestingos šviesos. Molėta žemė po mano kojomis įkaitusi, suskilusi ir laukianti bent lašo iš dangaus. Trokštu suspausti glėbyje savo žmoną ir sūnų. Bet matau milžiną su atverta žaizda krūtinėje. Čia nėra ginklų. Tik skausmas. Nėra vandens. Tik mano paties kraujas bėga į mane iš mano žaizdos gerklėje. Mano rankos pakyla apkabinti milžiną. Matau tą, kuris paleido strėlę. Matau krauju plūstančią moterį, šaukiančią: "Tai ne vienatvė! Tai ne vienatvė!" Žinau. Tai –- ne vienatvė...

Esame atskirti vieni nuo kitų labiau nei ketvirčiuoto kūno dalys. Sudaužyto ąsočio šukės greičiau prabils žmogaus balsu, negu mes atversime burną, kad ištartume žodį šalia esančiajam. Mes springstame pačiais savimi. Ugnis čia juoda, o žemė raudona. Ir nėra išėjimo iš šio labirinto. Visur vien aklagatviai, kuriuose boluoja savimeilės kirminų suėstos meilės griaučiai. Tie riebūs, geltoni, juodagalviai kirminai yra viskas, kas mums liko iš gyvenimo. Sudegintojo pelenai šimteriopai gyvesni už mus. Čia niekas nieko nelaukia. Tai -– vienatvė...

Esu Goyos Saturnas, ryjantis savo vaikus. Esame Boscho tamsybės, ryjančios žemėje gimusius. Esu baisus ir gundantis juodos ir raudonos spalvos patiekalas storoje tapybos reprodukcijų knygoje kietais blizgančiais viršeliais. Mane godžiai ryja vaiko akys. Jos didelės ir smalsios. "Mama, kas tai?" "Nebijok, duok šen. Tai tik paveikslas..."

Esu ta, apie kurią literatūros profesorius, prieš pradėdamas nagrinėti antrąją Dantės trilogijos dalį, kalbėjo savo studentams: "Nors maldos už mirusius buvo praktikuojamos jau ankstyvojoje krikščionybėje, skaistyklos teologija suklestėjo tik viduramžiais. Visuomenei darantis vis sudėtingesnei, vaizduotė konstravo ir sudėtingesnę anapusinio pasaulio schemą..."

Esu Naujoji Jeruzalė iš Apreiškimo Jonui. Esu ta, apie kurią sakoma, kad esu metafora ir simbolis...

"Šiaurės Atėnai", 2006, Nr. 14 (792)