Prostitucija

Tą gaivų ir saulėtą sekmadienio rytą aš atėjau į jūsų šventyklą. Kaip ir dera mandagiam svečiui, suradau sau kuklią vietą šoninėje navoje, toli nuo altoriaus ir Šeimininko, arti išėjimo ir laisvės. Stovėjau atsirėmęs į masyvią koloną, melancholišku žvilgsniu glamonėjau judančią masę ir kantriai laukiau savo eilės.

Kol jūs garbinote Šeimininką, aš mąsčiau. Man patinka mąstyti. Tik nepamanykite, kad turiu daugiau laisvo laiko už jus. Dirbu per dienas ir naktis, be išeiginių ir atostogų. Tiesiog esu daug tobulesnis už jus. Kad galėčiau filosofuoti, man nereikia laisvalaikio. Mano pasaulyje sąvokos "darbo laikas" ir "laisvalaikis" neturi prasmės. Mąstau dirbdamas ir dirbu mąstydamas. Be to, kartu galiu patirti ir aibę kitokių malonumų.

Man patinka mąstyti apie kokią nors jūsų banalybę, mintijimo klišę, tai, ką jūs paslaptingai ir pretenzingai vadinate "gyvenimo išmintimi". Aną ketvirtadienį, kurį jūs vadinate Didžiuoju, mano mintys sukosi apie du baisingai aukštus ir storus stulpus, išdidžiai šaunančius iš žemės į dangų. Ant vieno tokio tarsi Kanados sekvoja milžiniško bambuko buvo parašyta: "Pinigai nekvepia". Ant kito, dar aukštesnio ir storesnio, puikavosi užrašas: "Laikas – pinigai". Aš mėgstu mąstyti ne šiaip sau, bet tvarkingai, atsižvelgdamas į jūsų liturginį kalendorių. Dabar suprantate? Juk būtent ketvirtadienio vakare jūsų Jėzus, paskutinį kartą valgydamas su mokiniais, tarė Judui: "Ką darai, daryk greičiau!" Paskui tie trisdešimt sidabrinių ir taip toliau. Kadangi mąstau veikdamas ir veikiu mąstydamas, be to, vienu metu galiu būti daugelyje vietų, nenutraukdamas savo meditacijos užmečiau akį į kelias milžiniškas dėžes, kuriose jūs mėgstate leisti savo pinigus. Eilės buvo didelės. Didelis buvo ir mano patirtas pasitenkinimas.

Penktadienį mąsčiau apie didžiai godotiną gyvenimo išminties ištarmę: "Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas". Ar tautos seniūnai, žiūrėdami į jūsų ant kryžiaus kabantį Jėzų, nekalbėjo: "Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi"? Bet tasai, kurį jūs vadinate Mesiju, nenužengė nuo kryžiaus, kaip jam siūlė padaryti protingi žmonės. Bemedituodamas dirstelėjau į kelias dideles dėžes, kuriose jūs patiriate malonumą materializuodami savo banko korteles ir spalvotus popieriaus lapelius keisdami į valgomus ir nevalgomus daiktus. Aš irgi patyriau didelį malonumą pastebėjęs, kad eilės buvo ilgesnės nei ketvirtadienį.

Šeštadienis. Tasai, kurį jūs laikote Išganytoju, guli kape. Aš paskendęs apmąstymuose apie stebuklingą burtažodį "akcija". Actio, actus. Veikimas, veiksmas. Mąstau veikdamas. Veikiu mąstydamas. Eilės dėžėse labai ilgos. Vyksta didelės akcijos ir dideli aktai. Ak, kaip gera ir gražu! Kokia mąstymo ir veikimo vienovė! Kokia būties pilnatvė! Ratio actus est. Ak, tos akcijos, tie aktai...

Štai pagaliau ir sekmadienis. Koks nuostabus ir skaidrus rytas! Tikras pavasaris. Gamta prisikelia naujam gyvenimo ciklui. Išbalę kiaušiniai raudonai nusidažo. Kol jūs šlovinote Didįjį Despotą, aš melancholišku žvilgsniu grabinėjau minkštą masės kūną ir mąsčiau. Galvojau apie profesiją, kurią dažnas iš jūsų mano esant seniausią. Tiksliau sakant, paprastai taip mano tie, kurie neturi nieko prieš šią profesiją, kurie siekia ją legalizuoti, ištraukti šį verslą iš šešėlio į dienos ekonomikos šviesą, apdėti jį mokesčiais, kitaip tariant, paprastai taip mano tie, kurie linkę įžvelgti prostitucijoje bent šiokį tokį gėrį, nes juk mokėti mokesčius į valstybės iždą yra gėris. Tie gi, kurie mano, kad prostitucija yra bjaurus blogis, piktinasi pačia pretenzija šį užsiėmimą įrašyti į profesijų sąrašą. Jie teigia, kad taip yra įžeidžiami gydytojai ir mokytojai. Mano apmąstymai atvedė mane prie išvados, kad prostitucija iš tikrųjų yra seniausia žmonijos profesija. Tik teneskuba džiūgauti visokiausi moraliniai libertarai ir įvairaus plauko absoliutaus žmogaus išlaisvinimo šalininkai. Prostitucija yra seniausia jūsų apgailėtinos giminės profesija daug gilesne filosofine prasme, nei jūs įsivaizduojate.

Visų pirma jokio gėrio ir blogio nėra. Tai Didžiojo Despoto prasimanymas. Yra aistra, geismas, kančia, troškimas, gyvenimas ir mirtis, tamsa ir šviesa, tiesa ir melas... Yra net dangus ir pragaras. Taip, mielieji mano. Bet jokio gėrio ir blogio nėra. Galima gerai arba blogai jaustis – tikra tiesa. Bet tai neturi nieko bendro su Gėriu arba Blogiu. Gėris ir Blogis yra Didžiojo Despoto sugalvoti kankinimo įrankiai. Apskritai jis yra sadomazochistas. Jam patinka kankinti. Visus. Save patį, savo Sūnų, mane, jus... Toks jau jis yra. Manote, nežinau, kad mano karas pralaimėtas? Puikiausiai žinau. Jums keista, iš kur turiu tiek energijos kariauti pralaimėtą karą? Jūsų nuostaba išduoda jus esant apgailėtinus padarus, sukurtus būti vergais. O aš esu aristokratas. Mano garbės kodeksas draudžia man vadovautis vien tik niekingais naudos sumetimais. Mano karas pralaimėtas, bet mano kova nebaigta. Jūsų apgailėtina gyvenimo filosofija moko, kad galima pralaimėti mūšį, du, tris, bet svarbiausia laimėti karą. O aš jums sakau, kad dvasių pasaulyje vienas mūšis prilygsta visam karui. Mano karas pralaimėtas, bet per kiekvieną, net patį mažiausią, laimėtą mūšį aš švenčiu viso karo pergalę. O, ne jūsų menkutėms smegenėlėms tai suprasti! Tai šis tas daugiau už jūsų banalią kasdienybės logiką. Tai jums ne A=A ir A¹B. Kad tai suvoktumėte, būtina dvasios didybė, Nešančiojo Šviesą didybė. Apskritai apie mane, Liuciferį, jūs žinote labai nedaug. Tik tiek, kiek Šeimininkas leidžia. Daugelis teologų bandė jus įtikinti, kad aš esu vien tik pikta, pavydi, Visatos Policininko nekenčianti dvasia, be to, nuolat kenčianti. Pagalvokite patys – kaip galėčiau kovoti, jei tik nepaliaujamai kentėčiau, jei nepatirčiau jokio džiaugsmo ir malonumo; pridėkite prie to žinojimą apie karo baigtį, būtent – apie galutinį pralaimėjimą. O, jūs daug ko neišmanote! Jūs net neįtariate, koks pragariškas malonumas slypi mažose pergalėse, koks aistros ir geismo šėlsmas kunkuliuoja mūšiuose, kuriuose mano karvedžio genijus pelnytai laimi nugalėtojo vainiką.

Tikiuosi, labai nepykstate ant manęs už šį lyrinį nukrypimą. Norėjau tik išaiškinti, kad nėra nei gėrio, nei blogio, bet užsiplepėjau apie savo paties personą. Nepykite. Taigi kadangi nėra nei gėrio, nei blogio, negali būti ir gerų arba blogų profesijų. Profesijos yra reikalingos arba ne. Tik tiek. Atrodo, pagaliau ir jūs pradedate tai suprasti. Viską reguliuoja rinka. O rinka nėra nei gera, nei bloga. Ji tiesiog yra, ir tiek. Jei yra paklausa, bus ir pasiūla. Nesuprantu, kodėl striptizo šokėjos jūsų smagiose televizijos laidose mėgsta pabrėžtinai teigti, kad jos nėra prostitutės. Ko gero, todėl, kad vis dar mąsto gėrio ir blogio kategorijomis. Joms vis dar atrodo, kad prostitucija – blogai, o striptizas – gerai. Meskite tai iš galvos. Tiek kirpėja, tiek prostitutė atlieka visuomenei naudingą darbą. Abi yra paslaugų sferos darbuotojos. Svarbu tik kad paslaugos būtų teikiamos profesionaliai.

Čia viskas aišku. Sudėtingesni dalykai prasideda, kai bandome išsiaiškinti, ar tikrai prostitucija yra pati seniausia profesija. Kario profesija taip pat labai sena. Žemdirbio irgi. Aleliuja! Aleliuja! Tas rėkavimas man labai trukdė susikaupti. Bet pasitelkiau visas savo minties galias ir, savo melancholišku žvilgsniu čiupinėdamas pulsuojantį masės kūną, tęsiau savo istoriosofinį tyrimą. Jo rezultatas buvo teigiamas atsakymas į mane dominantį klausimą. Prostitucija iš tikrųjų yra pati seniausia jūsų giminės profesija. Norite, kad pasidalyčiau su jumis savo minties eiga? Prašom. Tik būsiu lakoniškas, nes Visatos Tirono adoracija jau eina į pabaigą. Taip, jūs teisingai supratote. Dabar, kai skaitote šį tekstą, aš irgi dirbu. Aš nuolat dirbu. Mano dirbtuvės yra visas pasaulis. Taigi adoracija jau eina į pabaigą, ir, kai tik šios kvailos apeigos pasibaigs, kartu su masėmis eisiu į kitą vietą.

Pirmiausia reikia suvokti skirtumą tarp profesijos ir tiesiog veiklos arba užsiėmimo. Kai Adomas ir Ieva buvo išspirti iš rojaus, akivaizdu, kad jie negalėjo sėdėti rankas sudėję. Akivaizdu, kad jie kažką veikė, kažkuo užsiėmė, kažką dirbo. Kaip ten parašyta: "Savo veido prakaitu valgysi duoną... skausme gimdysi vaikus". Bet ar Adomas ir Ieva turėjo profesijas? Aišku, ne. Žmonės kažką veikia ir dirba nuo pat savo rūšies atsiradimo. Regis, jūsų Karlas Marxas yra pasakęs, kad žmogus iš beždžionės virto žmogumi tada, kai pradėjo dirbti. Bet profesijos atsirado daug vėliau. Ar Naujosios Gvinėjos čiabuvis, kuriam istorija yra toje pačioje vietoje, kurioje buvo prieš penkis tūkstančius metų, su medine ietimi tykantis grobio, turi medžiotojo profesiją? Turbūt ne. Prostitucija juk nėra šiaip sau dulkinimasis ar tiesiog ištvirkimas – dalykai nuo pat pradžių lydėję jūsų padermę. Tai dulkinimasis už pinigus. Tai parsidavimas. Prostitucija negalėjo atsirasti anksčiau už galimybę pirkti ir parduoti. Ši profesija, kaip ir kitos senosios profesijos, galėjo atsirasti tik pakankamai sudėtingoje ir pažengusioje visuomenėje, pagrįstoje darbo pasidalijimu ir abipusiais mainais. Kad parduotum savo kūną, reikia, kad būtų tas, kuris norėtų tą kūną nupirkti. Tai nėra banalus gašlumas, visada buvęs tarp jūsų. Tai parduodama ir perkama paslauga, atsiradusi kartu su galimybe parduoti ir pirkti. Žiūrint grynai formaliai, prostitucija nėra senesnė profesija už kario, ginklakalio, puodžiaus, žvejo ar šventiko profesijas. Bet pažvelgus giliau – o aš esu filosofas, todėl privalau žvelgti giliau – tampa aišku, kad prostitucija yra visų jūsų profesijų motina, yra profesija par excellence. Daug jūsų filosofų labai teisingai įžvelgė, kad iš visų aistrų, valdančių žmoniją, galingiausios yra dvi – aistra valdyti ir aistra būti valdomam, aistra paimti ir aistra atsiduoti. Jūsų genialusis Nietzsche labai teisingai mokė, kad egzistuoja dvi pagrindinės žmonių rūšys – ponai ir vergai. Nuo pat jūsų giminės atsiradimo vieni geidė turėti kitus, pavergti bei užvaldyti jų kūnus ir sielas, mėgautis jais tarsi kokiais daiktais, tenkinti pačius gašliausius savo norus ir materializuoti labiausiai iškrypusias savo fantazijas. O kiti visada buvo pasiruošę atsiduoti – savo noru arba ne, vedami įgimto vergo instinkto arba žinojimo, kad pasaulis yra sukurtas stipresniajam. Reikėjo tik pinigų atsiradimo, kad šis sadomazochistinis ryšys virstų pirkimo ir pardavimo operacija, kitaip tariant, prostitucija. Jūs manote, kad esate geresni už gatvės kekšes? Daugelis jūsų dirba darbus, kurių nemėgsta, dirba ne pagal specialybę, važiuoja į užsienius parsiduoti vietoj tų, kuriems tokia parsidavimo kaina atrodo per menka. Daugelis jūsų į savo darbo vietas eina nenoriai, daugelis jaučiasi dulkinami savo darbdavių. Jus visus dulkina Rinka, ir jūs manote, kad taip ir turi būti. O ar daug tarp jūsų atsiras tokių, tiek moterų, tiek vyrų, kurie už milijoną nepasidulkintų su bet kuo? Parsidavėliškumas yra jūsų kraujyje. Po darbo ir savaitgaliais masės jūsų šturmuoja prekybos centrus tarsi spermatozoidai kiaušialąstę. Didžiulės jūsų eilės išsirikiuoja prie kasų, kuriose tos vargšės išbalusios pardavėjos net valstybinių švenčių dienomis yra priverstos tenkinti jūsų pirkimo aistrą. Tos dėžės, į kurias jūs per adventą ir gavėnią plūstate tiek pat masiškai kaip ir per Valentino dieną arba gruodžio 31-ąją, yra ne kas kita, kaip milžiniški viešnamiai, kuriuose jūs dulkinate kasininkes ir tuos, kurie už apgailėtinus grašius gamina pigias prekes su užrašu "Made in China".

Gana. Nekantrauju papasakoti apie ano sekmadienio savo nuotykių atomazgą.

Kai visi ditirambai pasaulio Šeimininkui buvo sugiedoti, aš kartu su mase iš tos šaltos ir niūrios šventyklos patraukiau į savo šventyklėlę. Ak, kaip gera iš to nykaus rūsio ištrūkti į laisvąjį pasaulį! Saulutė šviečia ir šildo, paukšteliai gieda savo giesmeles, dangus žydras žydras it neužmirštuolės žiedlapis. O oro gaivumas! O pakylėta nuotaika! Puikumėlis. Einame visi kartu. Šventas ramybės palinkėjimas lydi mus. "Ramybės jums, ramybės". Pavasaris. Velykos. Tikslas jau nebetoli. Einame. Einame pirkti.

Tai labai vidutiniško dydžio dėžutė. Tik šešios kasos, kuriose sėdi šešios blyškiaveidės pardavėjos, stojiškai tenkinančios šešių šios įstaigos klientų eilių užgaidas. Kadangi dėžutės dydis nėra įspūdingas, per didžiąsias akcijas joje būna gana ankšta. Taip buvo ir aną sekmadienį, apie kurį jums pasakoju. Daug Šeimininko tautos atstovų, prieš pradėdami kirsti velykinius kiaušinius, subėgo į mano kuklią šventyklėlę ketindami dar šio to nusipirkti. Todėl šventyklėlėje buvo šilta ir jauku. Pakvipo tikro bendruomeniškumo dvasia. "Ramybės jums, ramybės... Būsime vienas kūnas ir viena siela..." – linkėjau aš visiems apeigų dalyviams ir savo melancholišku žvilgsniu glamonėjau šiltą ir minkštą masės kūną.

Aš stovėjau prie lentynų su gyvūnų ėdalu ir vaidinau esąs susidomėjęs kačių konservais, bet iš tikrųjų stebėjau eilutę prie konditerijos skyriaus. Pardavėja buvo kažkur dingusi, todėl eilutė augo kaip ant mielių. Nieko nepadarysi – Velykų rytas turi būti ne tik prasmingas, bet ir saldus. Trijų minučių vienos iš šventyklos vaidilučių nebuvimo prie aukuro pasekmė buvo ilga tarsi žaltys eilė, kurios uodega jau siekė žuvies skyrių. Žalčio viduriuose kaupėsi švento nepasitenkinimo dujos, jos gadino orą murmėjimu, panašiu į Mozės žydų murmėjimą dykumoje. Kaip galima drįsti tokią dieną taip blogai dirbti? Tikra tiesa – tai pasityčiojimas iš žmonių kantrybės.

Pagaliau atėjo ji, mano vaidilutė, mano šventovės kekšė. Ji buvo tokia jauna, tokia išblyškusi ir tokia negraži! Ir (o mano džiaugsme!) suirzusi. Ir (o palaima!) pikta. Ji buvo suirzusi ir pikta, nes turėjo dirbti, turėjo tenkinti jūsų aistras ir geidulius dieną, kurią kai kurie jūsų politikai kartą pabandė padaryti juoda diena mano šventykloms. Tik pamanykite! Jie kėsinosi jas uždaryti! Kvailiai. Jie nežino, su kuo turi reikalą. Vartotojų teises ginančios organizacijos iš karto pakėlė triukšmą – teisė pirkti yra šventa ir kasdienė vartotojo teisė. Kasdienė – įsikalkite tai į savo bukas galvas. "Jokia Izraelio dukra nebus šventovės kekšė; joks Izraelio sūnus nebus šventovės kekšininkas", – rašoma vienoje kvailoje knygoje, kurioje sudėta jūsų Šeimininko išmintis. Mėšlas visa tai. Nepamatuotos ambicijos. Pasmirdęs idealizmas.

Aš stovėjau ir godžiai spoksojau į raudoną spuogelį ant balto tos pavargusios ir suirzusios būtybės kaklo, ir mane vis labiau ėmė užvaldyti geismas. Ak, kokia palaima, koks žodžiais nenusakomas malonumas žinoti, kad ta gražioji soliariumų mulatė, dabar perkanti griliažinio torto gabalą, po valandos daužys raudonus velykinius kiaušinius, valgys tortą ir gers raudonąjį vyną, o štai šita apgailėtina ir išblyškusi būtybė visą dieną pardavinės pyragaičius ir spurgas su įdaru! Negalėjau atitraukti akių nuo to nuostabaus ir didingo reginio, nuo tos grupinio prievartavimo scenos, apgaubtos irzlumo ir pykčio aura. Individai vienas po kito ateidavo, ant altoriaus atlikdavo pirkimo aktą ir užleisdavo vietą laukiantiems to paties. Ak, kokia fantastiška monotonijos ekstazė! Sveika, amžinybe, nusileidusi ant žemės! Šventosios santuokos apeigos vėl švenčiamos! Taip, imkite šitą kekšę! Dulkinkite ją! Dar, dar kartelį! Būsime vienas kūnas ir viena siela! O palaima! O tobulybė! O pilnatvė! O pergalė!..

Aš paėmiau juos visus ir visus išdulkinau. Vyrus ir moteris, jaunus ir senus. Aš nesibjauriu niekuo. Man visi vienodai brangūs. Iš prigimties esu biseksualus. Su moterimis esu inkubas, su vyrais – sukubas. Galiu ir atvirkščiai, netradiciškai. Man tas pats. Aną sekmadienio rytą tuo pačiu metu buvau ir inkubas, ir sukubas. Dulkinau ir leidausi dulkinamas. Patyriau tuziną orgazmų. Tuziną kartų išsiliejau ir tuziną kartų priėmiau į save daugybę spermatozoidų. Šešios kasos, šešios eilės, šešios angos. O kur dar vidinės eilės prie pyragaičių, mėsos, žuvies, sūrio?.. Mano šventykloje, tame jaukiame viešnamyje, visi mes buvome kekšės ir kekšininkai – jūs ir aš. Man buvo gera. Jums buvo gera. Mums visiems buvo labai, labai gera...

Cha, cha, cha! Apgavau! Išdūriau! Ką – iš tikrųjų patikėjote, kad aš esu Liuciferis, šviesą nešantis tamsos kunigaikštis? Pabuskite iš sapno ir nusileiskite ant žemės. Mano vardas – Bimbalūzas. Aš esu demonas Bimbalūzas. Jūs per menki Liuciferiui, neverti jo. Liuciferis krušasi su pasaulinio masto kekšininkais ir kekšėmis. Jį domina tik elitinės prostitutės. O jūsų žavioje ir jaukioje šalelėje jis leido smagintis man, demonui Bimbalūzui. Liuciferis yra didis demonas, viso karo prieš Kosmoso Tironą strategas, sukilėlių, kovojančių prieš Visatos Imperatorių, vadas. O mano ambicijos daug kuklesnės. Labiausiai man patinka kruštis. Ir manau, kad šioje srityje aš pasiekiau nemenkų laimėjimų. Nuolat keliu savo profesinę kvalifikaciją. Mokausi visą gyvenimą. O dabar turiu tamstų atsiprašyti. Einu pas godotinus visų įmanomų valdžių ir verslų ryklius, pas daug didesnio kalibro kekšes ir kekšininkus. Tikiuosi, išsiskiriame neilgam. Šioje puikioje šalyje visi keliai veda į mano šventyklėles, kuriose dieną naktį atliekamos šventos apeigos. Tad iki greito.

Nuoširdžiai jūsų – demonas Bimbalūzas.

"Šiaurės Atėnai", 2006, Nr. 20 (798)