Lozorius

Aš išėjau iš Išganytojo burnos, o gydytojas Lukas uždarė mane savo Evangelijos šešioliktojo skyriaus – tos Mamonos meilužiams skirtos kalėjimo dalies – paskutinėje vienutėje. Mane pražudė vaizduotės stoka ir širdies kietumas. Tapau šio mirtino išganymui derinio auka, viena iš nesuskaičiuojamos daugybės kitų, palaidotų šiame gyvųjų kape. O gal tai milžiniška laboratorija, kurioje numirėliai priversti vaidinti gyvuosius? Koks skirtumas? Kaip ir jokio skirtumo, kaip pavadinsi vietą ant Nemuno kranto, Gedimino ir Griunvaldo gatvių sandūroje. Kad ir kaip ją pavadinsi – antkapiu ar iš numirusiųjų prikelta poindustrinės epochos šventykla – po šiais mūrais žiojėja juodas šulinys, kurio gylio neįmanoma išmatuoti jūsų prietaisais ir kurio dugne knibždėte knibžda tokių kaip aš.

Kur buvo mano vaizduotė ir mano širdis, kai kasdien praeidavau pro jį, gulintį prie mano rūmų vartų, nebepanašų į žmogų, pūvantį, bet dar gyvą? Mano vaizduotės skurdas prilygo to dvokiančio mėsos gabalo skurdui – ji neįstengė priversti manęs susikeisti su juo vietomis. O mano širdis? „Bet juk negali visi gerai gyventi“, – galvojau. Brangūs aliejai maitino mano gražius plaukus, subtiliausi kvepalai džiugino mano rūpestingai prižiūrimą odą, ploniausia drobė glamonėjo mano pečius, krūtinę ir šlaunis, o tauriausias vynas nepalikdavo abejingo mano gomurio, kai aš su savo svečiais sėdėdavau prie mėsa ir žuvimi nukrauto stalo.

Dabar pats esu toks, koks buvo Lozorius. Alkstu kaip Lozorius. Trokštu kaip Lozorius. Atrodau kaip Lozorius. Dvokiu kaip Lozorius. Ir net šunys nesiteikia manęs čia aplankyti ir išlaižyti kirmėlių iš mano pūliuojančių vočių. Esu labiau apgailėtinas už tą, kurį jūs beveik kasdien galite pamatyti sėdintį arba gulintį prie dviejų iksų „Maximos“ pačiame Kauno miesto centre šalia garsiojo Laisvės alėjos fontano, to nerūpestingo įsimylėjėlių susitikimų ir vasaros įkaitintų, gašlia gyvybe alsuojančių žvilgsnių liudytojo. Nežinau jo vardo. Tik išsipusčiusiose poniose ir stotinguose ponuose, praeinančiuose pro jį, atpažįstu save. Regiu save paniekinančiuose ir pasipiktinimo kupinuose žvilgsniuose. Nosys, kurios raukosi ir paskubomis nusukamos į šoną – tai vis mano nosis. Vaizduotės skurdas turbūt yra visos žmonijos rykštė, plaksianti šią padermę iki Paskutiniojo teismo dienos. Jei būtų kitaip, ar galėčiau po dviejų tūkstančių metų tolimame šiaurės krašte vėl sutikti savo vaizduotės negalią?

Nežinau jo vardo. Tik žinau, jog tas, kurio pavidalą dabar, lapkričio antrosios penktą valandą ryto, regiu gulintį prie suolelio visuomeninio transporto stotelėje šalia Vytauto Didžiojo ir Technologijos universitetų centrinių rūmų, išėjo iš Viešpaties valios. Kaip ir visi. Bet šis apgailėtinas pavidalas – kas sukūrė jį? Kas yra šio iš žmogaus kūno formų ir orumo besityčiojančio pavidalo autorius? Štai matau jį šliaužiant. Pasiremdamas priekinėmis galūnėmis jis velka savo varganą kūną ir vienintelę koją, o šlapias dvokiantis pėdsakas, kuris pasilieka po jo tarsi po kokio pusiau sutraiškyto vabzdžio, akivaizdžiai liudija kai kuriuos jo vidaus organus nebeatliekant savo prigimtinių funkcijų. Kas įvarė šią rakštį į svetimšalio, atvykusio iš jūsų rytų kaimynės, akį? Kas išdrįso taip pasityčioti iš to, ką jūs esate įpratę vadinti jūsų šalies „įvaizdžiu“? Kai kurios sąvokos, kurias girdžiu jus tariant, man nėra visai aiškios. Regis, „laisvę“ jūs suprantate kiek kitaip, nei supratome mes, o apie „demokratiją“, „kapitalizmą“ ir „laisvąją rinką“ mano laikų Judėjoje niekas nekalbėjo. Užtat kaip gerai man pažįstamas ir taip baisiai mano širdį draskantis yra tasai iš jūsų minios ataidintis: „Bet juk negali visi gerai gyventi!..“ Nežinau jo vardo. Tik žinau, jog jis išėjo iš Dievo valios, o jūsų naujausioji istorija įkalino jį šiame pasibaisėtiname pavidale, kuriame tik laki vaizduotė ir jautri širdis sugeba įžvelgti išniekintą žmogiškumą. Nežinau jo vardo. Koks skirtumas? Vis tiek jis – Lozorius.

Jau turiu baigti. Tuoj ateis mano kankintojas. Ak! Tik dabar, šiose juodose liepsnose, gyvas kirminų ėdamas supratau visą vaizduotės svarbą. Bet anuomet, keldamas prie lūpų sidabrinę taurę, sklidiną kvapaus vyno, visas kalbas apie čionykštes kančias, ugnį, smarvę, verksmą ir dantų griežimą laikiau jeigu ir ne visiškomis paikystėmis, tai bent jau smarkiai perdėtais, liguistos vaizduotės piešiamais neskoningai sodriais paveikslais. Dabar matau, kad tiesa buvo vaizduotės, ne proto, bent jau ne žmogaus proto pusėje. Pagaliau kas yra tas žmogaus protas prieš Kūrėjo išmintį? Beje, šioje niūrioje dykroje sklando gandas, kad danguje esama kažkokio anglo Anzelmo, teigusio, jog Dievo buvimą įrodo jau pati Dievo sąvoka. Jei tai tiesa, tuomet šventumo vainikas tam Anzelmui suteiktas tikrai ne už šį įžūlų argumentą. Tik pagalvokit! Jis manė, kad pasaulis iki pačių slapčiausių būties pagrindų yra sutvarkytas pagal graikų logikos principus! Būdamas jaunas, aš taip pat domėjausi helenų filosofija. Tik ji mane paskatino padaryti priešingas išvadas. Ontologinio argumento turinį privalo sudaryti ne protas, logika ir sąvokos, o vaizduotė, menas ir paveikslai. Dievo buvimą įrodo ne jo sąvoka, bet jo atvaizdai, šventyklos, himnai ir kultas, kuriuose nuo amžių amžinųjų žmogaus vaizduotė ir širdis siekė prisiliesti prie kosmosą ir visą būtį palaikančios paslapties.

Tik dabar, pats baisiai kentėdamas, suprantu, kokio klastingo puikybės demono yra apsėsti visi tie, kurie, skaitydami Dante’ės „Pragarą“ arba stovėdami priešais Boscho „Paskutinįjį teismą“ sako: „Tai tik menas“. Tik dabar matau, į kokią šėtonišką klaidą patys save įstumia tie, kurie, dirstelėję į viduramžių mistikų pragaro vizijų aprašymus su panieka arba su atlaidžia šypsenėle atšauna: „Tai viso labo egzaltuotų moterų ir subobėjusių vyrų kliedesiai“. Pabuskite! Jūsų vaizduotė snaudžia! O tūkstančiai Boscho paveislų pragaro būtybių – vyrų, moterų ir keisčiausių pavidalų demonų – laukia jūsų įsiliejant į nesuskaičiuojamą pasmerktųjų kariauną, jūsų, kurių vaizduotė pasirodė esanti nepajėgi atlikti apsikeitimo vietomis veiksmą: su Lozoriumi ir su Dante’ės pasmerktaisiais.

Bet štai ateina mano kankintojas. Jis visada pasirodo tuo pačiu laiku. Jau du tūkstančiai metų. Kiekvieną pragaro dieną. Ir taip bus amžinai. Jis ateina nešinas dideliu plieniniu indu, sklidinu raudono, garuojančio skysčio. Kiekvieną dieną jis supila man į gerklę taurę išlydyto švino. Tad kol mano viduriai nepavirto svylančia, kruvina mėsa, skubu jums, esantiems viršum šulinio, karaliaus Mindaugo prospekto, Gedimino ir Griunvaldo gatvių sandūroje, prie nerūpestingojo fontano ir visur kitur, kur tik virš niūrių gyvųjų kapo angų stūkso prašmatnūs antkapiai iš stiklo ir plieno, skubu jums visiems šaukti: „Melskitės! Melskitės Veršiui! Gal jam pavyks įtikinti Lozorių prakeikti Dievą. Nes jeigu ne – kaip tuomet stosite kartu su juo Aukščiausiojo akivaizdoje? Tad melskitės! Melskitės, jei turite dar nors tiek vaizduotės“.

"Nemunas", 2007, Nr.32 (166-607)