De profundis, arba Viename Boscho paveiksle

Kadaise mano krūtinę ir kaklą puošė auksas ir brangakmeniai. Dabar mano krūtine ropoja didelė juoda rupūžė. Regis, ji gviešiasi mane pabučiuoti. Norėčiau sviesti bjaurų roplį šalin, bet negaliu. Esu tarsi paralyžiuota, tarsi stabo ištikta, nelyg pelė, užhipnotizuota šalto ir nejudraus vis artėjančių gyvatės akių žvilgsnio. Čia iš tikrųjų baisiai šalta, o mano kūnas, kurį kadaise dengė šilkas ir švelniausia vilna, dabar yra visiškai nuogas. Esu visa sukaustyta šalčio –- mano kūnas ir mano širdis. Mano širdis ne visada buvo ledinė, mano lūpos kadaise buvo lepinamos ne šlykščiomis šaltos reptilijos gleivėmis, o mano balta oda, skleidusi brangiausių kvepalų aromatus ir leidusi būti glamonėjamai šiltų ir švelnių rankų, nebuvo priversta kęsti bjaurios pabaisos prisilietimo. Jos snukis panašus į šuns, jos akys geltonos, ji tupi man už nugaros prisiglaudusi prie mano dešinio šono, o jos juodos it degutas ir šaltesnės nei rupūžė rankos laiko mane apkabinusios ir savo ilgais kaulėtais pirštais –- kiekviena letena jų turi keturis –- graibo mano krūtis ir pilvą. Man už nugaros šulinys, pilnas juodo dvokiančio skysčio. Girdžiu aimanas, riksmus, burbuliavimą ir keistus garsus, kylančius iš jo. Viršum šulinio stūkso keistas sostas, ir dar keistesnė būtybė sėdi jame. Jos kūnas primena žmogaus kūną, tik visos to tarsi irstantis lavonas pamėlusio kūno dalys įžūliai juokiasi iš žmogiško kūno proporcijų ir grožio sampratos. Šio padaro apavas –- moliniai ąsočiai, jam ant galvos uždėtas varinis puodas, o pati galva panaši į plėšraus paukščio su milžiniškomis juodomis akimis, kokių neturi tikri paukščiai. Pabaisos snapas plačiai atvertas, o jos dešinė keturpirštė ranka gilyn į gerklę stumia žmogaus kūną. Iš ryjamo kūno išeinamosios angos išskrenda pulkas varnų, o iš soste sėdinčio padaro užpakalio, apgaubti bjaurios smarvę skleidžiančios masės, į šulinį, kuris pasirodo besąs ne kas kita, kaip keistos pabaisos išvietė, krenta žmonių kūnai. Šalia šulinio tupi du vyrai, vienas vemia ant įmestųjų į šulinį galvų, o kitas tuštinasi auksinėmis monetomis. Vos keli žingsniai skiria mane nuo keistos medžioklės scenos. Regiu medžiotoją su kiškio galva. Ant peties jis nešasi ilgą lazdą, ant kurios pakabintas žemyn galva tabaluoja laimikis –- nuogas žmogaus kūnas. Kiškis medžiotojas pučia ragą, šiam gaudžiant šiek tiek į kairę nuo manęs du didžiuliai šunys drasko gerklę ant žemės parblokštam vyrui.

Tai pragaras. Tai aš, pragaro moteris, ir mano artimiausi kaimynai pragare. Mes esame Hieronymo Boscho triptiko "Linksmybių sodas" dešiniosios dalies apačioje. Mes esame tik kelios iš daugybės vyrų, moterų ir įvairiausių, tiek pat keistų, kiek ir bjaurių pavidalų demonų figūrų, kurių knibždėte knibžda ši 220x97 cm medžio plokštė, saugoma Madride, Prado muziejuje. Bet aš nesu vien tik baltais aliejiniais dažais nutapytas blyškus atvaizdas purvinai raudona ir juoda spalvomis išmargintame medyje. Teisybė, aš esu olandų tapytojo vaizduotės kūrinys, bet ne vien jo vaizduotės. Aš negalėčiau egzistuoti, jeigu nebūtų To, kuris sukūrė mano kūrėją. Aš esu panaši į žemiškas moteris taip pat, kaip žemiškos moterys ir žemiški vyrai yra panašūs į Tą, kuris sukūrė juos pagal savo paveikslą ir panašumą. Mano kančia nėra mažiau tikra už žemės dukterų kančias.

Vaizduotė, o ne protas ir žinojimas daro žmogų panašų į Dievą. Vaiko vaizduotė pradeda kurti naujus pasaulius, kai protas dar yra apgailėtinos būklės, o žinojimas dar nesugeba aprėpti nė menkiausios mums duoto pasaulio dalelės. Gyvenimo saulėlydyje, kai proto aštrumas vis dažniau blėsta, o į mūsų žinojimą vis labiau ima kėsintis užmarštis, mūsų vaizduotė, mūsų sapnai ir prisiminimai dar ilgai išlieka mūsų sąjungininkai. Kadaise gyvenau mieste, į kurį, sakoma, veda visi keliai. Dabar žinau, kad visi keliai, kuriais riedančio proto vežimo nelydi vaizduotė, taip pat visi keliai, kuriuose šėlsta vaizduotė be meilės, baigiasi šiose niūriose tamsybėse.

Apgailėtinoje mano amžinos tremties vietoje žinojimo netrūksta. Kiekvienas iš esančiųjų čia galėtų pasigirti turįs daugiau žinojimo už protingiausius kada nors žemėje gyvenusius ar dar gyvensiančius vyrus. Taip jau yra, kad įeinančius čionai pasitinka žinojimo našta kaip ypatinga kankinimo forma. Čionykštis žinojimas, kaip ir viskas čia, yra prakeikimas. Jis prasideda absoliučiu žinojimu, kad nėra jokios vilties iš čia ištrūkti. Tuo pačiu žinojimu jis ir baigiasi. Tai yra šio pragariško žinojimo alfa ir omega. O tarp šių polių, tarp gyvatės uodegos ir tą uodegą ryjančios galvos yra pragaro angies kūnas -– pragaro išmintis, nes juk gyvatė yra išmintis. Mums, pragaro gyventojams, esantiems amžinos mirties glėbyje, yra atskleistos praeities, ateities ir visatos platybių paslaptys, panašiai žudikas gali sau leisti malonumą išsipasakoti ir iškloti savo aukai visa tai, ko niekada nebūtų drįsęs atskleisti, jeigu nebūtų pasiryžęs po kelių akimirkų nužudyti nelaimingą nuodėmklausį, jeigu nebūtų įsitikinęs, kad šį lemtingą žinojimą anas nusineš į kapo duobę. Mes esame amžinybės kape su savo žinojimu, tobulu, išgrynintu žinojimu be jokių meilės likučių.

Čia įgyjamas tobulas žinojimas apie save patį. Sakoma, kad esantieji danguje yra pripildyti Dievo meilės. O čia iki galo tampi pats savimi. Pats savimi ir daugiau niekuo. Ir vargas tam, kas turi atsidurti čia, kad suprastų, jog "aš pats" esu niekas, išskyrus kančią, niekas, tik kitų ir savęs paties kankinimo įnagis. Tokia esu aš. Priešais mane ant keturių kojų stovi keista pabaisa, panaši į samanomis apaugusį seną kelmą. Jos priekinės galūnės primena žmogaus rankas, tik vietoj plaštakų kerojasi sausos, negyvos šakos, siekiančios apglėbti mane iš kairės ir dešinės ir taip atribojančios mano pragaro erdvę. Tačiau visų baisiausia yra tai, kad ši būtybė neturi veido. Bjauriausias snukis nekeltų tokio siaubo kaip tai, ką šis padaras turi vietoje, kur turėtų būti veidas. Vietoj pabaisos veido yra juodas veidrodis, kuriame atsispindi geltonos mano pragaro meilužio akys ir kuriame su siaubu atpažįstu savo veido formas, savo akis, nosį, lūpas... Pabaisos veidas yra mano pačios veidas, ir aš pati esu savo didžiausia kankintoja. Kiek įmanydama bandau nežiūrėti į šį juodesnį už patį pragarą ovalą, bet kai galų gale nebeištveriu, kai mano meilužis pakelia mano vokus arba kai aš, paklusdama pragaro žaidimo taisyklėms kankinti save pačią, atsimerkiu, staiga išvystu -– ne, ne tai, apie ką jūs galbūt dabar spėjote pagalvoti –- akimirką, bet tik akimirką, išvystu tai, kas mano gyvenime buvo gražiausia; juk kadaise aš irgi mylėjau ir buvau mylima, turėjau tyrų vaikiškų svajonių, ir man nebuvo svetimas gal kiek naivus mergaitiškas laimės ilgesys... Deja, viso to manyje buvo mažiau negu dalykų, kurie galiausiai atvedė čia. Pragaro veidrodis parodė man nepanaudotą galimybę, parodė, kokia aš galėjau būti. Ir štai vėl regiu priešais save sėdinčias pabaisas –- savo geltonakį meilužį ir save pačią. Pragariškas žinojimas yra negailestingas kankintojas ir budelis –- gėrio, grožio, meilės ir laimės galimybė prarasta galutinai. Kapas yra amžinas. Tokiomis akimirkomis kančia tampa begalinė.

Teologai parašė tūkstančius puslapių apie tai, kad pragaras yra gūdžios vienatvės šalis. Tai tiesa. Nors ši vieta grūste prigrūsta gyvų būtybių kaip Tokijo arba Niujorko centras pačiame darbo dienos įkarštyje, nors čia knibžda nesuskaičiuojama daugybė vyrų, moterų ir demonų, tai yra vienatvės viešpatija. Didžiausia kančia yra kentėti vienam, o didžiausia vienatvė yra kenčiančiojo piktoje arba abejingoje minioje vienatvė. Niekas nebuvo toks vienišas kaip Išganytojas ant kryžiaus, savo nevilties valandą šaukiantis jį apleidusį Dievą. Nebent Liuciferis pačiame šio amžinybės kapo dugne, į kurį neišdrįso nusileisti net genialiausio pragaro tapytojo vaizduotė. Didžiausia vienatvė yra grynu žinojimu pagrįsta komunikacija, kai tarp sąmonių cirkuliuoja sterilūs informacijos srautai, iš kurių šėtoniškais filtrais yra pašalintos paskutinės meilės priemaišos. Komunikacija tarp žudančio ir žudomojo yra kaip tik toks beviltiškai svetimas būtybes siejantis informacijos srautas, paprastai vienos krypties srautas, tekantis iš budelio sąmonės į aukos sąmonę, nes budelis dažniausiai lieka kurčias ir abejingas aukos, pasmerktos klusniai vykdyti kankintojo nurodymus, žodžiams. Regėjau pasmerktųjų eiles prie giljotinų, budelius ir kraujo ištroškusias minias, ir vienintelis dalykas, kuris vienijo šias žmonių galybes, buvo žaidimo taisyklių pažinimas, taisyklių, pagal kurias einantieji mirti turėjo viską atlikti, "kaip reikia", kaip iš jų buvo tikimasi: užlipti ant ešafoto, atsigulti ant lentų ir kelias akimirkas kantriai palaukti, kol sunkus žudymo staklių peilis krisdamas atskirs galvą nuo kūno; ir beveik visi paklusdavo šioms nebylioms žaidimo taisyklėms, nors daug kam vis dėlto prireikdavo kuklios budelio padėjėjų pagalbos –- dažnos aukos gyvenimo instinktas šaukdavosi jų raumeningų rankų ir tvirtų virvių. Regėjau milijonus karo belaisvių, mirties stovyklų kalinių, visų laikų ir kraštų genocidų aukas, paprastus niekam nežinomus nelaiminguosius, budelių varomus į jų mirties vietas, savo kankintojų įsakymu kasančius sau duobes ir žinančius, kad tai bus jų pačių duobės. Regėjau motiną žydę, ketverių ir šešerių metų jos sūnus ir SS karininką, liepiantį rinktis, katrą vaiką jam dabar nušauti, antraip jis nušausiąs abu; prieš driokstelėjant lemtingam šūviui ir jai nualpstant, mačiau ją šaukiančią: "Ai, šitą!" Regėjau šimtus tūkstančių moterų, kurios prievartaujamos nesipriešino vien todėl, kad dėjo viltis į prievartautojo žmoniškumo likučius ir taip tikėjosi išsaugoti gyvybę sau ir tiems, kurie jas mylėjo, tiems, kuriuos mylėjo jos; paklusdamos prievartautojo valiai, jos tikėjosi, kad kankintojo siela atsivers maldavimui: "Bent jau nežudyk, nežudyk, nes dar noriu gyventi, noriu matyti pasaulio spalvas, girdėti jo garsus, uosti jo kvapus, justi žemės šilumą, vandens vėsą ir oro gaivą, nežudyk, nes yra dar tų, kuriems esu reikalinga". O sancta simplicitas! Budelių vaizduotė buvo per skurdi suprasti tokią poeziją, ir jos buvo nužudytos. Tai, kas vyksta tarp budelio ir aukos, tas informacijos srautas tarp nematoma, tačiau pačiose būties gelmėse atsiradusia ir neįveikiama siena atskirtų būtybių, tas ištartas arba neištartas žodis yra pragaro prieangis žemėje. Tame pragariškame bendradarbiavime tarp budelio ir aukos atsiskleidžia visa šėtoniška žodžio, sąvokos, kalbos galia. Mes, esantieji pragare, gyvename tokiame amžinai trunkančiame TARP. Sakoma, kad pradžioje buvo Žodis. Pragaro kertinis akmuo irgi yra žodis. Žodis, kuriame nebeliko meilės.

Mano nelaimei, supratau tai tik patekusi čia. Dabar atrodo keista, kad Koliziejuje stebėdama gladiatorių kovas, matydama purviną, su krauju sumišusį arenos smėlį ir nukirstas galūnes, keldama arba nuleisdama nykštį maniau, jog taip ir turi būti. "Toks jų darbas", –- galvojau. Jų darbas yra rodyti mums mirtį. Mano vaizduotės neužteko perkelti save jų vieton, pajausti, kad jie yra tokie pat žmonės kaip ir aš. Nes jie atrodė tokie skirtingi, visai kitokie nei tie, kurie sėdėjo šalia manęs privilegijuotiesiems skirtose tribūnose. Kartais į areną išleisdavo krikščionis, nusikaltėlius, karo belaisvius, bėgti bandžiusius vergus. Manyje pabusdavo užuojauta tiems laukinių žvėrių draskomiems žmonėms, bet visa tai, kas vykdavo ten, apačioje, purvinoje ir dvokiančioje arenoje, atrodė tarsi kito pasaulio realybė, kažkas be galo tolima man ir mano pasauliui. Kalbant filosofiškai, arenos pasaulis man atrodė estetinio pasirinkimo, o ne etinio įsipareigojimo pasaulis. Tai, kas vyko arenoje, aš regėjau tik kaip vaizdą, ir mano vaizduotė nesugebėjo įžvelgti nieko daugiau. Kelerius paskutinius metus nebevaikščiojau į Koliziejų. Man pradėjo atrodyti, kad stebėti kančią ir mirtį nėra skoninga. Kita vertus, nieko naujo ten ir nebeparodydavo.

Tai buvo laikai, kai šlovingos romėnų dorybės, sukūrusios mano gimtojo miesto didybę ir užkariavusios jam pasaulio sostinės vardą, jau seniai buvo nugrimzdusios praeitin, o respublikos saikas, susilaikymas ir pasiaukojimas buvo užleidę vietą imperijos išlaidumui, palaidumui ir asmeninės gerovės siekiui. Kalbos apie bendrąjį gėrį, apie res publica buvo laikomos senamadiškais kliedesiais. Liaudis buvo pikta ir išlepinta, o šiame mieste, kur, nepaisant visų imperatorių iškrypėliškų ir tironiškų užmačių, buvo šventai tikima, kad vox populi, vox Dei, kur minia buvo antrasis ciesorius, su ja nebuvo įmanoma nesiskaityti, nes, kaip žinoma, kas valdo minią, tas valdo Romą. Minia reikalaudavo duonos ir žaidimų, ir tas jos noras didesniu ar mažesniu mastu paprastai būdavo patenkinamas. Aišku, visuomenės elitas, kuriam priklausė ir mano šeima, duonos ir žaidimų gaudavo tūkstanteriopai daugiau nei tos, kaip man anuomet atrodydavo, padugnės, iš kurių burnų nuolat dvokdavo česnakais, svogūnais ir kitomis prastomis daržovėmis. Mano sluoksnio žmonės maudydavosi prabangoje, o ištisos provincijos būdavo apiplėšiamos tam, kad būtų galima surengti prašmatnų pokylį imperatoriaus rūmuose arba pastatyti sostinėje kokį įspūdingą statinį. Mūsų sienas vis dažniau puldinėjo barbarai, o mūsų kilmingi jaunuoliai vis labiau kratėsi kardo ir prakaito, todėl mūsų legionuose daugėjo germanų ir kitų atėjūnų. Ištvirkimas ir palaidumas buvo šios senstančios civilizacijos rykštė, ypač negailestingai plakusi aukštuomenę. Vyrai santykiaudavo su vyrais, o moterys su moterimis, šeimininkai sueidavo su vergėmis, o kilmingos ponios su gladiatoriais, kraujomaiša nieko nebestebindavo, dar būdavo gerai, jei brolis suguldavo su seserimi, o ne vaikai su gimdytojais. Tai Boscho "Linksmybių sodo" vidurinė dalis. Ten buvau ir aš. Aišku, laimė, pagimdyta vien tik kūniško malonumo, negali būti tikra. Tačiau tuo metu man atrodė, kad gyventi kitaip jei ir įmanoma, tai tikrai nėra protinga.

Perspėjimo balsų būta. Tačiau stoikai ir kiti filosofai man visada panėšėjo į moralizuojančius impotentus, netikinčius tuo, ko patys mokė, ir negyvenančius taip, kaip mokė. Krikščionys tikėjo tuo, ką skelbė, ir liudydavo ištikimybę savo mokslui iki mirties. Tačiau, mano aplinkos žmonių akimis žiūrint, tai buvo bjauri Rytų sekta, svetimkūnis Romoje ir fanatizmo, besikėsinančio į mūsų papročių laisvę ir gyvenimo stilių, židinys. Na, o mūsų senosios religijos adeptai ir romantikai, kviečiantys grįžti prie tėvų tikėjimo, prie senosios Romos dvasinių ištakų, mums atrodė beviltiškas anachronizmas, gyvos iškasenos ir akmuo ant pažangos kelio. Carpe diem atrodė vienintelė priimtina šio pasaulio išmintis. Linksmybių sodo ideologijai nebuvo alternatyvos.

Aš gyvenau neilgai. Vos įkopusią į ketvirtą dešimtį, mane pakirto klastinga liga. Aš atsiguliau į kapą. Atsiguliau amžiams.

Meilės įkvėpta Dievo vaizduotė sukūrė mane keliolika šimtmečių anksčiau, negu aš buvau prikelta Boscho vaizduotėje ir tapau blyškia dėme purvinai raudona ir juoda spalvomis išmargintame medyje. Menininkas tik atkūrė mane aliejiniais dažais medžio plokštėje, bet jis nėra šios niūrios vietos ir jos gyventojų kūrėjas. Aš nesu tik blyški dėmė ir atvaizdas. Aš esu vaizduotės kūrinys -– Dievo ir menininko vaizduotės kūrinys. Vaizdas šaukiasi vaizduotės, įkvėpsiančios jam gyvybę, panašiai kaip Dievas įkvėpė gyvybę iš žemės molio nulipdytam Adomui. Šis pirmojo Skulptoriaus veiksmas yra archetipas, grindžiantis baisią žmogaus vaizduotės didybę. Vaizduotės atkuriami pasauliai yra keliai, vedantys mus į dangų arba į pragarą. Tai gerai žinojo Išganytojas, sakydamas, kad kas geidulingai žvelgia į moterį, tas jau svetimauja su ja savo širdyje. Vaizduotės pasaulis nėra mažiau tikras už jūsų gyvenamą žemišką pasaulį, atsiradusį iš Dievo vaizduotės. Vaizduotėje įvykdyta žmogžudystė yra įvykdyta žmogžudystė. O gal manote, kad prilygstate Kūrėjui ir galite sukurti kažką, ko nebūtų jo sukurtame pasaulyje? Patikėkite, visa, kas jūsų mintyse yra baisiausia, kuo jūs slapta mėgaujatės ir ko niekuomet nepasakytumėte net artimiausiam draugui, jūsų blogi palinkėjimai, jūsų neapykanta ir kito mirties geidimas, tai, dėl ko jums būna gėda net prieš save patį –- visa tai yra čia. Jūs nesate originalūs. Jūs tik atkartojate tai, kuo gyvename mes. Boschas nieko nesukūrė. Jis tik atkūrė tai, ką matė. Ne veltui pragaro vidurinėje dalyje jis nutapė autoportretą. Jis matė.

Vaizduotės pasaulis yra gyvas pasaulis pačia griežčiausia šio žodžio prasme. Pasaulis be vaizduotės yra miręs. Jei Dievas netektų vaizduotės, pasaulis akimirksniu dingtų. Vaizduotės pasaulis yra gyvas pasaulis, ir jis įpareigoja. Su juo nevalia lengvabūdiškai juokauti. Kai jūs jį paniekinamai vadinate fikcijų, fantazijų, iliuzijų ir neegzistuojančių dalykų pasauliu, jis tyliai kenčia, bet kentėdamas laukia savo keršto valandos. Labai klysta tie, kurie kraupius padarinius, galinčius sukelti psichikos sutrikimų, aiškina tuo, kad ligoniai gyvena neegzistuojančiame pasaulyje ir neadekvačiai vertina realybę. O kas yra realybė? Realybė nėra vien tai, ką apie ją sako jūsų netašytas materializmas. Ar gali tai, kas neegzistuoja, daryti blogį arba pastūmėti į jį? Menininkai kenčia ir išprotėja dažniau nei kitų amatų atstovai dėl tos pačios priežasties, dėl kurios šachtininkai dažniau už kitų profesijų darbininkus suserga plaučių vėžiu. Juos veikia aplinka, kurioje kitiems žmonėms tenka būti ne taip dažnai. Mūzos ir demonai yra tokie pat realūs kaip ir akmens anglių dulkės. Menininkas yra arčiausiai Dievo, nes yra arčiausiai to archetipinio veiksmo, kuriuo Kūrėjas įkvėpė gyvybę bedvasiam molio gabalui. Tačiau kartu jis yra arčiausiai velnio, pragaro ir blogio, nes yra priverstas kankinti ir žudyti, būti negailestingu teisėju ir budeliu, jis yra mirties angelas, kankinantis tuos, kuriuos sutiko vaizduotės pasaulyje, ir žudantis tuos, kuriuos pats savo vaizduote prikėlė gyventi.

Patikėkite, jūsų vaizduotėje nėra nieko, ko nebūtų danguje arba pragare. Teologai aiškina, kad Šėtonas yra didysis Dievo pamėgdžiotojas, karikatūriškai iškraipantis Viešpaties kūrybą. Tai tiesa, bet ne viskas taip paprasta. Tokiame aiškinime galima įžvelgti jūsų beribį pasipūtimą. Šėtonas turi tobulą žinojimą, kad niekuomet neprilygs Dievui. Jo veikla yra griovimas, destrukcija, jei labiau patinka –- dekonstrukcija. Jis kenčia, kad negali prilygti Dievui. Bet ar kas nors gali jam prilygti? Juk bet kokia kūryba yra postkreacionistinė, kūryba po Kūrimo, kurio neįmanoma pranokti. Ir čia Liuciferis yra savikritiškesnis už daugelį jūsų. Nors ir metęs iššūkį Dievui, jis bent jau niekada nesiskelbė esąs Dievas. Jis mėgdžioja, jis žino, kad mėgdžioja, ir žino, kad kitaip neįmanoma. Jis savikritiškesnis už daugelį jūsų menininkų ir visų tų, kurie išdidžiai save vadina kūrėjais, nes nebijo prisipažinti, kad jo veikla yra tik didžiojo pirmapradžio Menininko mėgdžiojimas. Kad jūs žinotumėte, kokį pragarišką juoką jam sukelia tie iš jūsų, kurie naivumo arba įžūlumo vedami jo, tamsos kunigaikščio, nevykusią kūrybą prisiskiria sau, savo originalumui, genialumui ir skelbia ją esant pasaulio pertvarkymo, teisingos visuomenės ir naujosios žmonijos sukūrimo projektais!

Vaizduotėje nėra nieko, ko nebūtų danguje arba pragare. Protas be vaizduotės ir meilės nenuskaidrintas vaizduotės šėlsmas veda į pragarą. Meilė ir užuojauta negalima be vaizduotės, kurioje artimo skausmas priartėja prie mūsų ir mes įstengiame jam atsiverti. Vaizduotė yra įrankis persikelti į kito vietą ir įlįsti į kito kailį. Vaizduotė įkvepia gyvybę vaizdui. O neapykanta puikiai veši sausoje gryno žinojimo dykroje, kurioje išdžiūvo paskutiniai vaizduotės šaltiniai. Kad mirties stovyklose nužudytum milijonus, nėra jokio reikalo įsivaizduoti jų kančias. Užtenka gryno žinojimo, kad jie yra "blogi". Patikėkite, daugelis čionai patenkančių piktadarių, kuriems vaizduotės stoka neleido susikeisti vietomis su jų kankinamomis aukomis ir, aišku, neleido įsivaizduoti pragaro, labai nustemba pamatę, koks išradingas yra Liuciferis, koks didis kančios menininkas ir skausmo suteikimo meistras jis yra. Paniekinę vaizduotę negali išvengti jos keršto. Budeliai, atsitvėrę nuo savo aukų kančių vaizduotės mirtimi, šioje vietoje patys tampa demoniškos vaizduotės įkaitais. Kas kas, bet pragaro šeimininkas apie kančią išmano viską. Jo siautėjanti vaizduotė atveria jam beribes kančios visatos platybes, ir milijonai skausmo galaktikų leidžiasi aprėpiamos jo godaus žvilgsnio. Juk jis pats visoje Kūrinijoje kenčia labiausiai.

Jūs, informacijos amžiaus ir žinių visuomenės žmonės, gyvenate apsupti vaizdų. Lenktyniaudami jie keičia vienas kitą jūsų mirguliuojančiuose televizorių ekranuose ir kompiuterių monitoriuose, paklusdami nuotolinio valdymo pulto mygtuko paspaudimui atsiranda ir pradingsta, o viskas aplink jus, jūsų miestų ir kaimų oras, jūsų būstų vidus yra sklidini elektromagnetinėmis bangomis skriejančios informacijos, kurios srautai dieną naktį skrodžia erdvę viršum vandenynų, ir jų nesulaiko Andų arba Himalajų grandinės. Kasdienės žinių laidos suteikia jums beveik dievišką žinojimą, bent jau palyginti su tomis žiniomis apie pasaulį, kuriomis turėjo tenkintis daugybė iki globalaus kaimo epochos gyvenusių žmonių kartų. Tūkstančiais kilometrų nuo jūsų atskirta kančia vaizdo pavidalu pasirodo jūsų televizorių ekranuose. Jūsų kino pramonė kasmet pagamina tūkstančius filmų, ir juose įkalintas kito skausmas atkeliauja į jūsų namus. Bet ar jūsų vaizduotė dar sugeba įkvėpti gyvybę vaizdui?

Kai Koliziejuje stebėdavau kruvinus spektaklius, atrodė, kad tai, kas vyksta ten, apačioje, yra be galo nuo manęs nutolęs pasaulis, kita realybė, kurios gyventojai yra estetikos, o ne etikos karalystės valdiniai. Mano akys matė vaizdą, bet mano vaizduotė nesugebėjo įžvelgti nieko daugiau. Miegodavau ramiai, o mano apetitas būdavo puikus. Žinojimas, kurio, kaip ir kančios, čia netrūksta, man atskleidžia, kad jūsų vaizdo kultūra, jūsų informacijos sklidinas pasaulis, jūsų kino pramonės kuriama tikrovė yra milžiniškas amfiteatras, kuriame įkalintas kitas šaukiasi jūsų vaizduotės, bet dažniausiai lieka neišgirstas. Vaizdų perteklius vaizdo kultūroje silpnina vaizduotės galias, ji atbunka, tampa tingi, galop miršta ir atsigula į kapą šalia negyvo vaizdo. Žemės drebėjimas Kašmyre? Na ir kas. Juk tas pats prieš metus įvyko Indijos vandenyne. Uragano sukeltos nuošliaužos palaidojo tūkstantį Gvatemalos kaimo gyventojų? Na ir kas. Juk visai neseniai maždaug tiek pat žmonių žuvo Luizianoje. Genocidas Darfūre? Na ir kas. Juk tokie patys dalykai, tik dar didesniu mastu, dėjosi Ruandoje. Į pragarišku greičiu besisukantį kino pramonės smagratį jūs, regis, linkę žiūrėti itin lengvabūdiškai. Geriausiu atveju tai tik estetika, o dažniausiai –- vien verslas. Sakote: "Tai tik menas". Arba: "Tai viso labo Holivudas". Bet nejuokaukite su vaizduotės pasauliu! Jame nėra nieko, ko nebūtų danguje arba čia, pas mus. Paniekinta vaizduotė kerštinga. Ir ar jums neatrodo, jog turite per daug informacijos, per daug vaizdų, kad jūsų silpnos sielos galėtų su visu tuo susidoroti? Ar jums neatrodo, jog viso to turite per daug ir kartu per mažai vaizduotės, kad galėtumėte būti išganyti?

Tik vaizduotės prisikėlimas gali išganyti vaizdo kultūrą. Bet kodėl aš jums visa tai sakau? Juk šios būties duobės kaliniams nebūdingas didelis altruizmas. Ak! Ar tik nėra taip, kad mus, mane ir jus, kol kas esančius skirtinguose pasauliuose, jau dabar sieja kažkoks ypatingas saitas, kažkoks tiltas jau dabar jungia žemės ir pragaro kontinentų krantus, ir ledinis vėjas daužo pragarą juosiančias grandines, atribojančias jį nuo išganyti skirtos Kūrinijos. Ar žinote, kas tai? Tai grynas ir šaltas žinojimas, neturintis meilės ir atsiskyręs nuo vaizduotės, sterilus kompiuterio protas, nuoga informacija, nuo kurios nuplėštas įsipareigojimo ir atjautos rūbas, žiauri ir begėdiška, koks begėdiškas yra mūsų žiauriai kankinamų kūnų nuogumas. Kalbu su jumis, nes jūs esate arčiau manęs, negu patys manote. Vaizduotės nesušildyta vaizdo kultūra jau yra pragaro prieangis. Jūsų vaizduose įkalintas ir informacijos pertekliuje paskendęs kitas šaukiasi jūsų vaizduotės, išvaduosiančios jį iš tos amžino įšalo šalies, kurią jūs vadinate virtualia tikrove. Jis siekia prisikelti būčiai, bet jūsų komos ištikta vaizduotė palieka jį gryno žinojimo, sterilios informacijos ir neįpareigojančio vaizdo pragare. Ir aš jums esu tik blyškus atvaizdas, maža dėmė medyje, atsiradusi apie 1504 metus Hertogenboso mieste Brabanto hercogystėje. Bet jeigu jūsų mieganti vaizduotė taip ir nepabus, gali būti, kad vieną kartą jūs atsibusite čia, netoli manęs, kaip viena iš daugybės blyškių dėmių tamsiame medyje, kuris pasirodys esąs ne toks jau ir medinis. Tik bus per vėlu.

"Šiaurės Atėnai", 2005, Nr. 41 (771)