Nemunas kaip geopolitinė takoskyra

Nemuno ilgis – 937 kilometrai. Iš jų 462 kilometrai yra Baltarusijoje. 17 kilometrų – Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje. 359 kilometrai – Lietuvoje. 99 kilometrai - Lietuvos ir Rusijos (Kaliningrado srities) pasienyje. Pagal savo ilgį didžiausia Lietuvos upė yra 24-oje vietoje tarp Europos upių. Tačiau dėl įvykių, turinčių svarbų vaidmenį geopolitinėje Europos (o gal ir Eurazijos) istorijoje skaičių, Nemunas užima garbingą vietą šalia daug didesnių Europos upių, tokių kaip Volga, Dunojus, Reinas, Dniepras. Šie įvykiai priklauso trims istoriniams laikotarpiams.

Pirmiausia tai – 120 metų trukusi egzistencinė kova tarp Lietuvos valstybės ir Vokiečių (Kryžiuočių) ordino. Jau 1236 m. lietuviai (žemaičiai) Saulės mūšyje sudavė skaudų smūgį Vokiečių (Kalavijuočių) ordinui. Prie Nemuno kryžiuočiai atėjo galutinai pavergę prūsus. Būtent Nemuno upė 1290-1410 m. (iki Žalgirio mūšio) su jos krantuose iškilusiomis lietuvių piliimis buvo didžiausia gamtinė kliūtis vokiečių Drang nach Osten („plėtrai į Rytus“). Po pergalės Žalgirio mūšyje ir 1422 m. pasirašytos Melno taikos Nemunas beveik keturiems šimtmečiams gauna ramybę ir tampa vidine vokiečių (žemupyje) ir lietuvių (vidupyje ir aukštupyje) upe.

Nemunas vėl tapo upe, kuri savo kūnu – savo vandenimis ir krantais – XIX amžiaus pradžioje labiau nei visos kitos Europos upės patyrė Vakarų spaudimą Rytams. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Nemunas tapo Rusijos ir Prūsijos siena. Nemuno viduryje ant plausto 1807 m. imperatoriai Aleksandras I ir Napoleonas I sudarė Tilžės taiką. Vienas iš šios taikos padarinių buvo atkurta ir nuo Prancūzijos priklausoma Lenkijos valstybė – Varšuvos kunigaikštystė – kuriai buvo priskirtos ir Lietuvos žemės, po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo atitekusios Prūsijai (Užnemunė). Dabar Nemunas buvo siena tarp Rusijos imperijos ir Varšuvos kunigaikštystės. Būtent iš Varšuvos kunigaikštystės teritorijos 1812 m. vasarą Napoleono kariuomenė persikėlė per Nemuną ir pradėjo savo žygį į Rusiją. Šio karo istorija gerai žinoma.

Ir dabar, praėjus dviems šimtmečiams po Napoleono žygio, Nemunas vėl tapo nesantaikos upe. Šį kartą priešstata dar labiau egzistencinė. Kryžiuočiai, aišku, buvo agresoriai ir įsibrovėliai, bet savo godumą jie vis dėlto dangstė krikščionybės vėliava. Napoleonas jau žygiavo po antikrikščioniškos Prancūzijos revoliucijos „laisvės, lygybės, brolybės“ vėliava. (Vienas pirmųjų „Didžiosios armijos“ „žygdarbių“ persikėlus per Nemuną buvo katalikų vienuolyno Pažaislyje apiplėšimas.) Dabartinė konfrontacija tarp „kolektyvinių Vakarų“ ir sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės, kurios 116 kilometrų eina Nemunu (ir dar 51 kilometras jo intaku Šešupe), yra konfrontacija tarp dar giliau į bedieviškumą nugrimzdusių Vakarų ir Vakarų pažeistos (ypač XX amžiaus revoliucijose – komunistinėje ir neoliberalioje), tačiau besipriešinančios įsiurbimui į pragarišką globalistinio nužmoginimo duobę Rusijos.

Aš gyvenu prie Nemuno. Kai medžiai numeta lapus, aš jį matau pro savo buto, esančio 1986 metais statytame baltų plytų name, langą. Matau ne tik Nemuną, bet ir kalvą (Jiesios piliakalnį), nuo kurios viršūnės – kaip sakoma – Napoleonas stebėjo savo „Didžiosios armijos“ persikėlimą. Ji taip ir vadinama – „Napoleono kalnas“. Beveik kasdien einu per tiltą iš buvusios Varšuvos kunigaikštystės į buvusią Rusijos imperiją ir atgal. Dabar tai yra Kauno miesto dalys – Panemunė ir Šančiai.

Mažoje Panemunės gatvėje, kurioje gyvenu penkių aukštų baltų plytų name, yra trys dviejų aukštų raudonų plytų namai, pastatyti 1900 m. Tokių namų Kaune yra daug. Jie buvo statomi kaip kareivinės ir kiti pastatai, skirti aptarnauti Kauno tvirtovę, kurios pagrindinė dalis buvo devyni Kauną juosiantys fortai, iš kurių garsiausias yra IX fortas, kuriame naciai Antrojo pasaulinio karo metais vykdė masines civilių gyventojų (daugiausia žydų) žudynes.

Šventajame Rašte sakoma: "Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti; laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta. Laikas žudyti ir laikas gydyti; laikas griauti ir laikas statyti. Laikas verkti ir laikas juoktis; laikas gedėti ir laikas šokti. Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti; laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti. Laikas ieškoti ir laikas pamesti; laikas turėti ir laikas išmesti. Laikas perplėšti ir laikas susiūti; laikas tylėti ir laikas kalbėti. Laikas mylėti ir laikas nekęsti; laikas karui ir laikas taikai." (Koh 3,1-8)

Laikotarpius, kai Nemuno pakrantėse vyksta žmogžudystės, viešpatauja nesantaika ir neapykanta, siaučia karas, keičia daug ilgesni laikotarpiai, kai tylus ir lėtas Nemunas tiesiog svetingai atsiveria laivams ir nerūpestingiems mauduoliams, klausosi kauštelėjusių žvejų plepėjimo ir įsimylėjėlių burkavimo, kitaip tariant, neša savo vandenis taikos erdvėje.

Šiandien Nemunas, deja, vėl yra nesantaikos upė. Viename jo krante skamba raginimai „uždaryti dangų rusų kultūrai“, kitame – nuo ​​namo, kuriame gyveno lietuvių mąstytojas Vydūnas, nuimama memorialinė lenta. Tačiau po karo neišvengiamai ateis taikos metas. Tikėkimės, kad tai bus tradicinių vertybių metas. Didžiosios Rusijos kultūros vertybių metas. Vertybių, kurias skelbė Vydūnas, metas.