Kokio prezidento reikia dabartinio laikmečio Lietuvai?

Tam, kad atsakyti į šitą klausimą, reikia suprasti, koks yra dabartinis laikmetis. Ir kokia yra Lietuvos vieta šitame laikmetyje.

Jeigu kalbėti apie ilgalaikę istorinę perspektyvą – mes gyvename epochoje, kurioje baigiasi apie 300 metų trunkanti Vakarų civilizacijos hegemonija (viešpatavimas) pasaulyje. Ši hegemonija (viešpatavimas) prasidėjo su trimis didžiosiomis Vakarų revoliucijomis. Pirmoji – „pramonės revoliucija“ Anglijoje XVIII amžiuje, padėjusi pamatus ekonominei Vakarų galiai. Antroji – Amerikos revoliucija, kai atsirado Jungtinės Amerikos Valstijos (šiuo metu galingiausia pasaulio valstybė, ginanti savo hegemono/viešpaties „teisę“). Trečioji – Prancūzijos revoliucija, kai Vakaruose buvo pirmą kartą atvirai sukilta prieš krikščionybę.

Mano manymu, Vakarų civilizacijos pasaulinė hegemonija yra šėtono atlyginimas už Vakarų nusigręžimą nuo Kristaus mokslo. „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ (Mt 3, 9)

Jeigu kalbėti apie trumpalaikę istorinę perspektyvą – mes gyvename epochoje, kurioje baigiasi laikmetis, prasidėjęs po Tarybų (Sovietų) Socialistinių Respublikų Sąjungos žlugimo. TSRS (SSRS) buvo Vakarų socialistinė alternatyva Vakarų kapitalizmui. Kai žlugo TSRS (SSRS), Vakarų kapitalizmui nebeliko alternatyvos. Vienas JAV mokslininkas paskelbė, kad atėjo "istorijos pabaiga".

Mano manymu, TSRS (SSRS) žlugimas reiškė šėtono pergalę. „Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?!“ (Lk 11, 18) Žlugus TSRS (SSRS), šėtonas panaikino savo karalystės pasidalinimą ir pradėjo savo pergalingą (kaip jam atrodė) žygį Žemėje. Žygį į „istorijos pabaigą“.

Šitas žygis tęsiasi pastaruosius tris dešimtmečius. Kokios to žygio pasekmės Lietuvoje?

Tai vieno iš kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus teksto pradžia.

„Mes ėjome, ėjome, 30 metų ėjome… Ir nepastebėjome, kaip moralė ir padorumas tapo – mūsų valdžiai – nebe šio pasaulio dimensija.

Todėl Lietuvos Konstitucijos ir Seimo nario priesaikos laužymas dabar yra kasdienybė, o kyšis teisėtai vadinamas paskola.

Tokie valdžios veiksmai atėmė Viltį ir milijonas pasirinko Tremtinio dalią.

Tuo tarpu Lietuvos valdantieji toliau tęsia savo politiką, paklusniai vykdydami visus užsienio nurodymus, jau skelbia naują ultra siekį – mūšio lauke nugalėti branduolinę valstybę, nes visi tos valstybės gyventojai yra teroristai, kaip teigia kai kurie Seimo nariai.

Tai reiškia tik viena – ne tik Lietuvos žmonių, bet ir Lietuvos valstybės sunaikinimą.

Todėl aš, Eduardas Vaitkus, Lietuvos pilietis, sakau – GANA.

Gana kištis į kitų šalių vidaus reikalus.

Gana dalyvauti kraujo upių liejime svetimose žemėse, ir stebėtis mūsų strateginio partnerio cinizmu.

Saugumas Europoje negali būti dalomas: arba visi esame saugūs, arba niekas nėra saugus. Todėl sėsti prie derybų stalo yra neišvengiama.

O neapykantos kurstymas Lietuvos kaimynų atžvilgiu turi būti nutrauktas.“¹

Taigi kokio prezidento reikia Lietuvai dabartiniame laikmetyje?

Mano atsakymas toks – Lietuvai reikia prezidento, kuris būtų ADEKVATUS dabartinio laikmečio realybei.

Jeigu pasakyti be tarptautinių žodžių - Lietuvai reikia prezidento, kuris dabartiniame laikmetyje pasiaukotų Lietuvai, o ne aukotų Lietuvą ant nueinančios nuo istorijos scenos Vakarų hegemonijos aukuro.

Nes didžioji Žemės planetos gyventojų dalis nebenori Vakarų hegemonijos.

Reikia labai gerai suprasti, kad dabartinis Lietuvos režimas, kurstydamas rusofobiją, priešina Lietuvą ne tik su Rusija, Baltarusija ir Kinija, bet ir su 80 % pasaulio žmonių.

Lietuvos neoliberalus režimas yra psichopatinis ir antisocialus ne tik Lietuvos žmonių atžvilgiu, bet ir globaliu mastu.

Lietuvos neoliberlus režimas aptarnauja globalistinę KARO partiją. Karo partiją, kuri dantimis ir nagais yra įsikabinusi į nueinančią nuo istorijos scenos Vakarų hegemoniją. Karo partiją, kurios viešpatavimo rezultatas – be viso kito – yra ir lietuvių tautos nykimas Lietuvoje.

Lietuvai reikia prezidento, kuris šitai beprotybei sako – GANA.

Aš palaikau šitą žmogų jo kovoje.

Eduardas Vaitkus neišgalvojo nieko naujo. Jis tik tęsia Lietuvos geopolitinės minties tradiciją.

Ant Trečiojo Pasaulinio karo slenskčio jis iš esmės sako tą patį, ką sakė Stasys Šalkauskis baigiantis Pirmajam Pasauliniam karui.

„Norėdama gyvuoti ir klestėti lietuvių tauta privalo savo politikoje ir civilizacijoje išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, o istorija rodo, kad ji sugebėdavo įveikti savo padėties sunkumus tokiu mastu, kiek būdavo įvykdoma ši sąlyga.“²

Aš nesu politikas. Aš tik mąstau apie politiką ir viešai išsakau savo mintis – ir šia prasme dalyvauju politikoje. Ir man skaudu matyti, kaip Lietuvą mylintys žmonės, kurie savo veiksmais įkūnija Šalkauskio mintį – turiu omenyje pirmiausia Eduardą Vaitkų ir Eriką Švenčionienę – kol kas nesugeba susitarti dėl bendro veikimo.

Gal tik kol kas.

Bet kokiu atveju Lietuvai reikia adekvataus dabartiniam laikmečiui prezidento.

¹ https://ekspertai.eu/istatymo-diktatura-vienintelis-lietuvos-sekmes-raktas/

² Stasys Šalkauskis, Raštai, IV t., Vilnius, Mintis, 1995, p. 170