Neoliberali Lietuvos valstybė 

 
Lietuvos politinio ir tos dalies intelektualinio elito, kuris ideologiškai aptarnauja politinį, viešas cinizmas dažnai tiesiog pritrenkia. Prie tokių pritrenkiančių viešų pareiškimų priskirtinas tvirtinimas, kad, būdama pagrindinių „Vakarų struktūrų“ - Europos Sąjungos ir NATO - nare, Lietuva per visą savo istoriją niekada nebuvo tokia saugi ir klestinti, kokia yra dabar. Kai tokie kalbėtojai lygina tarpukario ir dabartinės Lietuvos valstybingumo dvidešimtmečius, jie visada įžvelgia didesnius dabartinės Lietuvos valstybės „pasiekimus“. (Jau vien tai, kad 1940 m. buvo prarasta nepriklausomybė, anot jų, liudija „smetoninės“ - autoritarinės ir nedemokratinės - Lietuvos nesėkmę.) Bet jau vien demografiniai duomenys nesužalotą nacionalinę savimonę turinčiam piliečiui, regis, turėtų byloti visai ką kita. Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo metais šalies gyventojų skaičius išaugo nuo maždaug 2,6 milijono iki daugiau kaip 3 milijonų. Antrosios nepriklausomybės laikotarpiu Lietuva nuo 3,7 milijono susitraukė iki mažiau nei 3 milijonų. Galima pateikti daugybę kitų skaičių. Apsiribosime vienu. 1940 m. Lietuvos - „nuo žagrės“ pradėtos kurti žemės ūkio ekonomikos šalies - karinėse oro pajėgose buvo 120 lėktuvų. Beveik pusė jų - Lietuvoje pagaminti Antano Gustaičio sukonstruoti ANBO. Dabartinės Lietuvos oro erdvę saugo 4 NATO „partnerių“ naikintuvai. Dabartinė Lietuva pradėjo tikrai ne nuo žagrės. Iš pirmo žvilgsnio jos, išsilavinusios, idustrinės-agrarinės, su Vilniumi ir Klaipėda, startinės pozicijos buvo daug geresnės. Koks ryšys tarp demografijos ir karo aviacijos? Ogi paprastas. Lietuvos piliečiai važiuoja dirbti ir mokėti mokesčių į šalis, gaminančias arba įstengiančias įpirkti šiuolaikinius naikintuvus. Už tai, kad lietuviai prisideda prie tų šalių gerovės kūrimo, nykstanti Lietuva gauna „oro policijos“ apsaugą. Ar politinis Lietuvos elitas rausta iš gėdos? Ogi priešingai! Jis giriasi tautai, kad pavyko iškaulyti „oro policijos“ misijos pratęsimą. Ar taip gali elgtis nacionalinės valstybės elitas? Aišku, ne. Bet jei dabartinė Lietuva nėra nacionalinė valstybė, tuomet kokia tai valstybė? Kaip mes atsidūrėme šioje apgailėtinoje padėtyje? Atsidūrėme mes joje dėl dviejų priežasčių rūšių - vidinių ir išorinių. Šiame tekste dėmesį sutelksime ties išorinėmis priežastimis, kurios apibendrintai gali būti nusakytos tokiu teiginiu: išsivadavusi iš komunizmo Lietuva neatgavo tikros nepriklausomybės, bet iš karto pateko į kitos agresyvios ideologinės sistemos priespaudą. Kaip ir kodėl tai atsitiko?

Tam, kad surastume dabartinių „Vakarų“ ištakas, reikia leistis į istorijos gelmes. Kai kas net mano, jog globalių dabarties problemų šaknys slypi krikščioniškojo pasaulio nusigręžime nuo visoms didžiosioms religinėms tradicijoms būdingo palūkanų draudimo principo. Neturėdami čia galimybės leistis taip giliai, sustosime ties daug mums artimesne epocha. 1968 m. Prahoje sovietų tankai sutraiškė viltis reformuoti į rytus nuo „Geležinės uždangos“ buvusią sistemą - bandymas sukurti „socializmą žmogišku veidu“ baigėsi nesėkme. Tais pačiais 1968 metais į vakarus nuo „Geležinės uždangos“ vadinamoji „Naujoji kairė“ (arba neomarksistai) sukilo prieš kapitalizmą. 1968 m. judėjimas Vakaruose buvo sudėtingas reiškinys, jo išsamiai aptarti čia neturime galimybės. Užteks pasakyti, kad, skirtingai nuo senųjų marksistų, antikapitalistinės revoliucijos vykdytoju laikiusių proletariatą, neomarksistai savo viltis siejo su įvairiomis marginalinėmis visuomenės grupėmis, „mažumomis“ (pradedant imigrantais ir baigiant seksualinėmis mažumomis) - su kontrkultūra, kurią priešino „tradicinei“ („buržuazinei“) kultūrai. Ar pavyko 1968 m. judėjimui pasiekti savo tikslą? Ir taip, ir ne. Viena vertus, matome, kaip šimtmečiais ir tūkstantmečiais buvę „normaliais“ laikomi dalykai skelbiami anomalijomis (pvz., pasipriešinimas vienos lyties asmenų santuokoms apšaukiamas „homofobija“), o iškrypimai pagerbiami įteisinant juos įstatymais (pvz., tos pačios vienos lyties asmenų santuokos). Kita vertus, kapitalizmas nežlugo. Kai kuriais atžvilgiais jis tapo dar plėšresnis negu buvo 1968 metais.

Aštuntasis XX a. dešimtmetis Sovietų Sąjungoje - vadinamojo „sąstingio“ periodas. Bet stagnavo ir Vakarų pasaulio ekonomika, kurią, žvelgiant iš antrosios Lietuvos Respublikos istorijos perspektyvos, galima pavadinti „pažaboto kapitalizmo“ ekonomika, joje kapitalizmo „tramdytojo“ vaidmuo tenka nacionalinei valstybei (ji „tramdo“ kapitalizmą gindama nacijos interesus). Kapitalizmo „pažabojimo“ mastas skirtingose valstybėse buvo skirtingas: anglosaksai visada buvo liberalesni už, pavyzdžiui, vokiečius arba prancūzus. (Kapitalizmas ypač suvaržytas buvo Švedijoje, lietuviai naiviai tikėjosi, kad jiems bus leista kurti kažką panašaus.) Ekonomikai stagnuojant, galvas pradėjo kelti Didžiosios depresijos (1929-1933 m.) sukompromituotų ekonominių doktrinų šalininkai, jie įrodinėjo, kad problemų priežastis glūdi per dideliame valstybės dalyvavime ekonominėje veikloje, - pastaroji turinti būti palikta vien laisvosios rinkos „nematomos rankos“ reguliavimui. Kitais žodžiais tariant, ekonomika turinti būti išvalstybinta, arba - turint omenyje, kad kalbama apie nacionalinę valstybę, - denacionalizuota. „Privatizacija, privatizacija, privatizacija“, - skelbė „trigubos P“ receptas, kurį pokomunistinėms šalims parašė vienas iš neoliberalizmo guru Miltonas Friedmanas. Pats laikas išsiaiškinti, kas gi yra tas neoliberalizmas.

Vienas iš neoliberalizmo apibrėžimų skamba taip: „Teorija, pagal kurią rinkos mainai yra etinių normų sistemos pagrindas, pakankamas reguliuoti visiems žmonių veiksmams“. Kitais žodžiais tariant, moralu yra tai, kas turi paklausą rinkoje. Skirtingai nuo klasikinio liberalizmo (kuriame rinkos mainai galioja būtent ekonominių santykių sferoje), neoliberalizmo idealas yra totalus pasaulio ir žmogaus būties - taip pat ir „vidinio“ žmogaus pasaulio, jo „sielos“, - ištirpdymas absoliučiai išlaisvintuose rinkos santykiuose. (Dėl to neoliberalizmas kartais vadinamas „rinkos fundamentalizmu“.) Neoliberalioje utopijoje - o neoliberalizmas, kaip ir komunizmas, yra utopija - pasaulis, žmogaus būtis ir žmonių santykiai yra totaliai surinkinti. Akivaizdu, kad paklusimas šventai rinkos valdžiai suponuoja visų kitų lojalumų eroziją. („Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24) - baisūs ir iš tiesų šventi žodžiai, leidžiantys suprasti „Vakarų civilizacijos“ atkritimą nuo Dievo, kuris, be viso kito, yra ir pasekmė to fakto, kad „Vakarai“ jau daugiau kaip du šimtus metų su pagreičiu virsta būtent pinigų civilizacija.) Tobulame neoliberalios (kaip ir marksistinės-komunistinės) utopijos išsipildyme religijos, tautos, valstybės turi apskritai išnykti, o pakeliui į šį tikslą - tapti vis labiau nereikšmingos. Viskas turi būti perkama ir parduodama: žemė, tėvynė, pilietybė, žmogaus organai, tėvai, vaikai, sąžinė, įsitikinimai, tapatybės, žinios, svajonės, meilė, įsipareigojimai... Žmonių tarpusavio santykiai turi būti trumpalaikiai ir pašventinti rinkos tarpininkavimo. Kuo daugiau kartų susituok (prieš tai susimokėjęs už sutartį, kurioje numatyta, kaip skyrybų atveju bus padalytas turtas) ir išsiskirk - ir kuo daugiau leisk uždirbti teisininkams. Nuolat keiskis. Iš pradžių pakeisk išvaizdą - ir leisk uždirbti plastikos chirurgams. Paskui pakeisk lytį - ir leisk uždirbti tokią paslaugą tau suteikusiems.

Čia matome neoliberalizmo ir 1968-ųjų judėjimo sąjungą. Juk atsivėrė įvairių „tapatybių“ rinka. Kadangi moralu yra tai, kas turi rinkos vertę, dabar galima imti pinigus iš „ES fondų“ ir rašyti apie tai, kad yra ne dvi, o kelios arba net keliolika lyčių. O kodėl gi ne, jei už tai gerai mokama? Paklausite apie sąžinę? Bet sąžinė neoliberalioje utopijoje yra viso labo prekė šalia kitų rinkoje cirkuliuojančių objektų. Neoliberalizmas įsisavino antikrikščioniškus ir antitradicinius „naujosios kairės“ aspektus, kartu atmesdamas „senojoje kairėje“ buvusią iš krikščionybės paveldėtą valią socialiniam teisingumui. Todėl, pavyzdžiui, Lietuvos socialdemokratams daug svarbiau už progresinius mokesčius yra... jėgų su liberalais suvienijimas „tradicinės“ šeimos griovimo fronte. (Už liūdnai pagarsėjusią „Estrelos rezoliuciją“ Europos Parlamente balsavo du lietuvių socialdemokratai ir liberalas.)

Kaip ir marksizmo, neoliberalizmo utopija yra neįgyvendinama, nes prieštarauja pačiai žmogaus prigimčiai. Žmogus nėra sukurtas Mamonai, nėra sukurtas rinkai, bet Dievui ir kitam žmogui. Tačiau kaip ir marksizmo, globali neoliberalizmo utopija, apnikusi žmonijos kūną - nepaprastai sudėtingą ir turtingą civilizacijų, kultūrų, tautų, valstybių ir religinių tradicijų audinį, tarsi vėžys ima tą audinį ardyti, sukeldama visos žmonijos kančias. Mažytė tos žmonijos dalelė yra ir Lietuva.

Lietuva tik formaliai yra nacionalinė, o iš tikrųjų - neoliberali valstybė. Pagrindinė neoliberalios valstybės paskirtis yra ne nacijos interesų gynimas, jos kultūros puoselėjimas, o globalios neoliberalios tvarkos (neoliberalizmo praktikos) palaikymas jos sienų apibrėžtoje teritorijoje ir neoliberalizmo ideologijos (teorijos) diegimas į jos piliečių sąmonę. (ES po Lisabonos sutarties politinė evoliucija rodo didelės dalies eurobiurokratų ir visokių „eurofederalistų“ norą, kad šiuos tikslus įgyvendintų į istorijos šiukšlyną nacionalines valstybes ir „tėvynes“ išmetęs kvazipolitinis imperinis darinys.) Reikia atkreipti dėmesį, kad agresyvi neoliberalizmo ideologija („laukinis kapitalizmas“) Lietuvą ir kitas pokomunistines šalis užpuolė visiškai nepasiruošusias (pvz., tikėjusias pasakomis apie „švedišką socializmą“ ir greitai pasibaigsiantį „pereinamąjį laikotarpį“, kuris iš tikrųjų gali pasibaigti ir tokios tautos, kaip lietuvių tauta, išnykimu), o politiniai tų šalių „elitai“ labai dažnai buvo linkę sudaryti su šia ideologija savo tautų interesams prieštaraujančias sąjungas. Todėl turime socialinio neteisingumo pokomunistinėje erdvėje įsikūnijimą - Rusijos oligarchiją. Ir ne ką socialiai teisingesnę išsivaikščiojančią, oligarchiškai valdomą Lietuvos valstybę. Beje, oligarchizacijos tendencija yra būdinga visam neoliberalios epochos pasauliui. „The poor get poorer, the rich get richer“ - neturtingieji tampa dar skurdesni, o turtingieji dar turtingesni. Tokia yra sociologinė neoliberalizmo išraiška.

Kaip ir komunistai buvusioje Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse šalyse, neoliberalai yra sukūrę ištisą sąvokų sistemą, kurią kasdien per masinės informacijos priemones diegia į piliečių sąmones, taip formuodami lojalius neoliberalaus režimo tarnus. Sveika visuomenės dalis dar palyginti nesunkiai demaskuoja neoliberalią propagandą, kai ši trimituoja apie visokias „teises“ visokiems, sveikos visuomenės dalies požiūriu, iškrypimams ir anomalijoms. Klastingesnei neoliberalaus žodyno daliai priklauso tokios sąvokos kaip, tarkime, „investicinis klimatas“, „fiskalinė drausmė“, „laisvas kapitalo judėjimas“, „struktūrinės reformos“, „žmogiškieji ištekliai“. Kas vyksta pasaulyje, kuriame beatodairiškai konkuruojama dėl „investicinio klimato“ pagerinimo, laikomasi „fiskalinės drausmės“ (visada oligarchų naudai), vykdomos „struktūrinės reformos“ (visada neturtingųjų sąskaita) ir užtikrinamas „laisvas kapitalo judėjimas“? Pasaulyje, kuriame neoliberalios oligarchinės valstybės užtikrina „laisvą kapitalo judėjimą“ - t.y. realizuoja oligarchų laisvę varinėti po pasaulį pinigų srautus, suprask, investuoti pasaulio vietose, kuriose palankus „investicinis klimatas“, - yra išjudinami „žmogiškieji ištekliai“, kurie šimtmečiais buvo laikomi atskirų civilizacijų, kultūrų, tautų, valstybių ir religinių tradicijų žmonėmis. Tokiame pasaulyje bankrutuoja ir dykviete virsta Detroitas, šalia prabanga tviskančios Maskvos žmonės gyvena XX a. pradžios sąlygomis, prie Lampedūzos skęsta pabėgėliai, degraduoja valstybės ir nyksta tautos. Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta yra viena iš jų.

Didžiausia neoliberalizmo keliama grėsmė yra sąmonės inžinierių nuolat kuriama iliuzija, kad viskas, kas vyksta, yra natūralus procesas. Kai šeimos institucijos griovėjai kalba apie tai, kad „pasaulis keičiasi“, jie kuria iliuziją, kad ši kaita yra tokia pat natūrali kaip saulės patekėjimas ryte ir nusileidimas vakare. Bet pasaulis ne tiesiog keičiasi, o yra keičiamas neoliberalizmo. Kai kalbama apie „globalią Lietuvą“, kuriama iliuzija, kad „globalizacija“, prie kurios turinti prisitaikyti (išsivaikščiodama po pasaulį) Lietuva, yra tokia pat natūrali kaip Nemuno vandens tekėjimas. Bet ši globalizacija yra ne tiesiog globalizacija (kai kas sako, kad globalizacija prasidėjo tada, kai žmogus iš savo tėvynės Afrikos pradėjo kitų žemynų kolonizavimą), o neoliberali globalizacija. Kai Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas kalba apie tai, kad į ištuštėjusią Lietuvą reikia įsivežti darbo jėgos iš užsienio, susidaro iliuzija, kad Lietuvos „sodybų tuštėjimo metas“ yra toks pat natūralus procesas kaip medžių lapų kritimas rudenį. Bet, skirtingai nuo augusios pirmosios Lietuvos Respublikos - tikrąja žodžio prasme nacionalinės valstybės, - nykstanti antroji Lietuvos Respublika yra ne nacionalinė, o neoliberali valstybė, savo piliečiams diegianti neoliberalią pasaulėžiūrą (kurioje vietos „tėvynei“ nėra numatyta), aptarnaujanti „laisvą kapitalo judėjimą“ ir atvira biomasės („žmogiškųjų išteklių“) srautams. Savaime suprantama, kapitalas juda ne pats savaime. Jis turi savo judintojus. Tie judintojai - konkretūs fiziniai ir juridiniai asmenys. Juos įvardijančius neoliberali propaganda paprastai apšaukia „sąmokslo teorijų“ kūrėjais.

Tobulame neoliberalios utopijos išsipildyme religijos, tautos, valstybės turi apskritai išnykti, o pakeliui į šį tikslą - tapti vis labiau nereikšmingos. Turi išnykti ir žmogus - bent jau toks, apie kurį parašyta, kad buvo sukurtas „kaip vyras ir moteris“ (Pr 1, 27). Jau dabar vadinamieji „transhumanistai“ (t.y. „peržengę žmogiškumą“) svarsto apie tai, koks turėtų būti santykis tarp naujos rūšies žmoniškumą jau praaugusių būtybių ir tų, kurie vis dar liks tik „žmonėmis“. Tačiau neoliberali utopija yra būtent utopija, o visos utopijos yra pasmerktos žlugti. Deja, utopijų įgyvendinimas reikalauja didelių aukų. Po 50 metų komunistinio eksperimento Lietuva jau daugiau kaip 20 metų patiria kito ideologinio eksperimento prievartą. Ši prievarta tapo dar nuožmesnė pastarąjį dešimtmetį ES sparčiai transformuojantis į viršnacionalinį neoimperinį darinį. Mažos tautos daug labiau negu didelės yra kandidatės tapti neoliberalios utopijos aukomis. Kad to neatsitiktų, labai svarbi yra politinio tų tautų elito kokybė. Bet čia jau reikia kalbėti apie vidines Lietuvos tragedijos priežastis.

"Respublika", 2013 m. gruodžio 20 d., 2013 m. gruodžio 28 d.