Mažoji Lietuvos apokalipsė: tarp Vėlinių ir Kalėdų

 

„Viena yra tikra  [...]: arba Europa bus krikščioniška, arba jos iš vis nebeliks.“ 
Romano Guardini

Krikščionių Šventajame Rašte sąvoka „tauta“ vartojama nuo pirmos knygos (Pradžios) iki paskutinės (Apreiškimo Jonui). Beje, pirmoji sąvoka, kuri Pradžios knygoje vartojama įvardinti žmonių bendruomenę, yra ne „tauta“, o „Žmonija“. „Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą. Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos palaimino ir davė jiems vardą Žmonija.“ (Pr 5, 1–2) Ši pirmykštė žmonija už savo nedorumą buvo sunaikinta Tvano, išskyrus Nojų ir jo šeimą. Ir tik po Dievo Sandoros su Nojumi Biblija prabyla apie tautas. „Po tvano [...] tautos pasklido visur žemėje.“ (Pr 10, 32) Kartą žmonijos istorijoje atsiradusios, tautos nebeišnyksta nuo žemės veido iki pačios tos istorijos pabaigos. „Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose [...], ir surinkti jų kovai. Jų skaičius kaip pajūrio smiltys. Jie žygiavo per visą žemės platumą ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo, o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugnies ežerą, kur dega žvėris ir netikras pranašas. Jie bus kankinami dieną ir naktį per amžių amžius.“ (Apr 20, 7–10) Apreiškimo Jonui knyga (ir kartu visa Biblija) baigiama Dangaus Jeruzalės aprašymu, kuriame skaitome apie triumfuojančią Dievo tautą, t. y. Bažnyčią. „Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais.“ (Apr 21, 3) Bet nuostabu tai, kad tame Dangaus Jeruzalės aprašyme kalbama ir apie „tautas“. „Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla. Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis. Tautos vaikščios jo šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį savo puošnumą. Jo vartai nebus uždaromi dieną, – nes tenai nebus nakties, – ir į jį bus sugabenti tautų lobiai ir brangenybės. Bet ten niekada nepateks, kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis, o tiktai tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje.“ (Apr 21, 22–27) Matome, kad žmonijos pasidalinimas į skirtingas tautas (kaip, beje, ir kalbų įvairovė, apie kurios kilmę skaitome pasakojime apie Babelio bokštą (Pr 11, 1–9) yra Dievo norima pasaulio tvarka, kuri – negana to – nebus atšaukta ir atnaujintame, perkeistame pasaulyje. Ir atvirkčiai – galime manyti, kad Davido Crystalo knygoje „Kalbos mirtis“¹ aprašoma niūri realybė nėra tai, kas patinka Dievui. Galime manyti ir tai, kad Dievui nepatinka samprotavimai apie tai, jog sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“ yra „atgyvenusios“, o panašiai samprotaujantys yra tarp tų „nešvankėlių“ ir „melagių“, kuriems gresia nepatekti į Dangaus Jeruzalę.

Vienas pagrindinių kontekstų, kuriuose Šventajame Rašte minima „tautos“ sąvoka, yra „Dievo teismo“ ir „Dievo bausmės“ kontekstas. Tai ypač pasakytina apie pranašų knygas. „Imk šią pykčio vyno kupiną taurę iš mano rankos ir priversk gerti iš jos visas tautas, pas kurias tave siųsiu. Jos gers, svirduliuos ir eis iš proto dėl kalavijo, kurį aš joms siųsiu“, – sako Dievas Jeremijui. „Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: gerkit! Pasigerkit ir vemkit, kol pargriūsite ir daugiau nebeatsikelsite nuo kalavijo, kurį jums pasiųsiu!“ (Jer 25, 15–16; Jer 25, 27) Dievo teismo ir bausmės objektas yra visos žemės tautos, neišskiriant, aišku, ir pačios išrinktosios Izraelio tautos. Žmonijos istorijoje dažnai atsitinka, kad Dievo kalavijo išretinta ir pargriuvusi tauta nebeatsitiesia, palieka istorijos areną, užleidžia vietą kitoms tautoms, kitais žodžiais tariant, miršta, tapdama „etnografine medžiaga“ kitoms tautoms, savotiškomis trąšomis, praturtinančiomis žemę, kurioje tos kitos tautos leidžia savo šaknis. „Gulės jie kaip mėšlas dirvoje“, – apie kritusius nuo Dievo kalavijo sako pranašas. (Jer 25, 33) Istorija yra mirusių tautų kapinės. Artimiausias mums pavyzdys – liūdnas prūsų tautos likimas. „Lietuva bus, bet be lietuvių“, – šiai Michailo Suslovo pranašystei, laimei, nebuvo lemta išsipildyti. O žemė tarp Vyslos ir Nemuno dar beveik du amžius (skaičiuojant nuo XVIII a. vidurio) buvo vadinama „Prūsija“, nors joje jau nebebuvo nė vieno prūso. Kaip kiekvienam iš mūsų pasaulio pabaiga ateina kartu su mūsų fizine mirtimi, taip ir tautos mirtis yra jos apokalipsė, viena iš daugybės mažųjų apokalipsių pakeliui į Apreiškime Jonui aprašytą didžiąją apokalipsę. 

Jeigu komunizmo žlugimas buvo gėris (o, žvelgiant iš krikščioniškosios perspektyvos, šios bedieviškos santvarkos žlugimas, be abejo, buvo gėris), ir žmonijoje egzistuojanti tautų įvairovė yra Dievo norima pasaulio tvarka, kaip paaiškinti paradoksalų faktą, kad nuo komunizmo „išsilaisvinusi“ lietuvių tauta taip sparčiai nyksta? Pasak Europos Komisijos ataskaitos², jeigu išliks dabartinės demografinės tendencijos (šių dienų kontekste tas „jeigu“, ko gero, turėtų reikšti – jeigu tuštėjanti Lietuva nebus demografiškai „pamaitinta“ atvykėliais iš Azijos ir Afrikos), jau 2060 m. šalyje vietoje dabartinių 2,9 milijono (priminsiu, kad „išlaisvinimo“ nuo komunizmo išvakarėse Lietuvoje gyveno 3,7 milijono žmonių) gyvens tik 1,8 milijono žmonių. O gal šis, paviršutiniškai žvelgiant, paradoksalus faktas, žvelgiant iš Biblijos perspektyvos, gali būti paaiškintas netgi labai logiškai – „Marijos žemėje“ jau ketvirtį amžiaus darbuojasi Dievo kalavijas, ir šimtai tūkstančių Lietuvos sūnų ir dukterų savo Lietuvai mirusiais kūnais ir sielomis nenustoja tręšti Didžiosios Britanijos, Airijos, Ispanijos, Norvegijos ir kitų svetimų kraštų dirvos. Kalbant Jeremijo pranašystės žodžiais, Lietuva geria „pykčio vyno kupiną taurę“ ir, vemdama bei griuvinėdama, juda savo mažosios apokalipsės link.

Šioje vietoje numanau pasipiktinimo ir nuoširdaus nusistebėjimo mišinį. Kas nors paklaus: „Ar pasaulyje nėra vietų, vertesnių būti Dievo teismo ir bausmės objektais už mūsų tėvynę, už šią, poeto žodžiais tariant, ašarą Dievo aky?!“ Iš tiesų, mūsų planetoje esama vietų – žemių ir tėvynių – kuriose padarytų nuodėmių kiekis, bent jau žmogiškai žiūrint, regis, nedera su liūdna šių vietų ateities perspektyva. Jeigu Tuvalu salos žus dėl kylančio pasaulinio vandenyno lygio, šios mažosios apokalipsės priežasčių tikriausiai derėtų ieškoti ne tiek šios mažytės šalies žmonių nuodėmėse, kiek žmonijos apskritai – kaip tos, kuriai Dievas atidavė valdyti žemę (Pr 1, 28) – nuodėmingame valios kryptingume. Bet Europa – ne Tuvalu. Nežiūrėdami bakstelkite pirštu į Europos žemėlapį – esu tikras, kad 99 % atvejų pataikysite į vietą, kurioje (arba net kuriai) buvo šaukiamasi dangaus keršto. Skirsis tik šaukiančių balsų skaičius viename kvadratiniame teritorijos kilometre. Pataikėte į Lietuvą? Ar negirdite prakeiksmų Lietuvai ir lietuvių tautai, aidinčių iš Vilniaus ir Kauno getų, Panerių miško ir IX forto? Bet tarkime, kad už nusikaltimus nacių okupacijos metais sumokėta kančiomis sovietų okupacijos laikotarpiu. Už ką Lietuva yra baudžiama dabar? Juk Dievas ne šiaip sau švaistosi kalaviju.

Mums vėl padės Senovės Izraelio pranašai – tikri savo tėvynės patriotai. Ir Arnoldo Toynbee civilizacijos teorija. Pastarojoje centrinę vietą užima „iššūkio ir atsako“ koncepcija, pagal kurią vienos arba kitos civilizacijos raida priklauso nuo atsako į įvairaus pobūdžio iššūkius kokybės. Atsako subjekto vaidmuo tenka vadinamosioms „kūrybinėms mažumoms“ – visuomenės elitui plačiąja prasme (nuo politikų iki menininkų). Išvertus į Biblijos teologijos kalbą, šios civilizacijos teorijos pateikiamas vaizdas yra žmonijos istorija kaip Dievo (iššūkis) ir žmogaus (atsakas) valių bendradarbiavimo (arba nebendradarbiavimo) arena. Civilizacijos žūtis čia reiškia Dievo teismą ir bausmę už civilizacijos istorines nuodėmes. Jeigu iš civilizacijos teorijos lygmens nusileisime į nacionalinės istorijos plotmę ir „iššūkio – atsako“ koncepciją pritaikysime Lietuvos istorinio likimo kontekste, turėsime pripažinti – pirmiausia tos pačios tragiškos šalies demografinės situacijos akivaizdoje – kad pastarojo ketvirčio amžiaus mūsuose pateikiamas „atsakas“ yra vienas prasčiausių iš tų, kurie ant Nemuno ir Neries krantų buvo pateikiami per pastaruosius keturis tūkstančius metų. Būtent taip – per pastaruosius keturis tūkstančius metų. Reikalas tas, kad mūsų etnosas iš tikrųjų yra labai senas. Mus menkai tepalietė IV–VII a. vykęs „didysis tautų kraustymasis“, davęs pradžią didžiajai daliai dabartinės Europos tautų. Mūsų gyslose tekantis kraujas menkai tepasikeitė nuo to laiko, kai į šį kraštą atėję indoeuropiečiai asimiliavo iki jų čia gyvenusių žmonių bendruomenes. Ten, kur dabar gyvename mes, mūsų protėviai buvo giliai įleidę šaknis jau tada, kai Mozė vedė žydus iš Egipto.

Egiptas užima svarbią vietą Izraelio pranašų literatūroje. Būtent į Egiptą Asirijos, o vėliau ir Babilono grėsmės akivaizdoje dėjo viltis dalis žydų politinio elito, t. y. tie, kurie buvo atsakingi už adekvataus „atsako“ suformulavimą aktualių „iššūkių“ akivaizdoje. Pranašai smerkė tokią sąjungos su viena pagoniška imperija prieš kitą pagonišką imperiją politiką. Negana to – Asirija ir Babilonas jų pranašystėse vaizduojami kaip Dievo įrankiai baudžiant Izraelį už jo nuodėmes. Izaijas skelbė: „Vargas tiems, kurie leidžiasi į Egiptą sau pagalbos ieškoti, kliaujasi žirgais, kurie pasitiki vežimais, nes jų daug, ir raiteliais, nes jų pulkai stiprūs, tačiau į Izraelio Šventąjį nekelia akių nei tariasi su VIEŠPAČIU! [...] Kai VIEŠPATS savo ranką tik išties, gynėjas parpuls, drauge su juo kris jo ginamasis, – juodu abu kartu pražus.“ (Iz 31, 1–3) Asirijos kariuomenė apgulė Jeruzalę 701 m. pr. Kr. Tuomet katastrofos pavyko išvengti. Tačiau sąjunga su Egiptu prieš Babiloną baigėsi žydų valstybės žūtimi.

Likus keliems metams iki Jeruzalės kritimo pranašas Jeremijas taip nusakė dvasinę anuometinės žydų visuomenės būklę: „Baisus ir šlykštus dalykas atsitiko krašte: pranašai pranašaudami meluoja, kunigai valdo, kaip pranašai liepia, o mano tautai tas patinka!“ (Jer 5, 30–31) Pranašus pakeiskime politikos, ekonomikos ir kitokiais „ekspertais“, kunigus – politikais, Egiptą – didžiausia dabartinio pasaulio karine galia, o tautą, kuriai „tas patinka“ – visais tais, kuriuos tenkina neoliberalios Lietuvos valstybės tikrovė. Beje, pranašai smerkė sąjungą su Egiptu ne dėl pačios sąjungos fakto, o dėl to, kad už tautos likimą atsakingas elitas į šią sąjungą dėjo didesnes viltis negu į patį Izraelio Dievą, ištikimybė kuriam reiškė, be viso kito, ir tam tikro socialinio teisingumo visuomenėje užtikrinimą. „Mano tautoje daug yra nedorėlių“, – skundėsi pranašas, kurie „turtėja ir darosi galingi, išplersta ir nutunka. Jų nedori darbai – nuodėmė ant nuodėmės, – teisingumo nė paisyt nepaiso, našlaičių bylų negina, vargšų skundų negirdi. Kaip už tokius darbus nebausiu? – tai VIEŠPATIES žodis. – Kaip tokiai tautai nekeršysiu?“ (Jer 5, 26–29) Ypatingai rūstus Jeremijas yra anuometiniams viešiesiems kalbėtojams, šiandien pasakytume – propagandininkams. „Nuo mažiausio iki didžiausio, jie visi iki vieno – gobšūs savanaudžiai; nuo pranašo iki kunigo, jie visi – apgavikai. Mano tautos žaizdas jie tik apgydo, kartodami: „Viskas gerai! – Viskas gerai!“ – nors nėra gerai. Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus darbo, tačiau jie nesidrovi nei nežino, ką reiškia iš gėdos parausti.“ (Jer 6, 13–15) Pranašas, kuris ne tik pranašavo apie Jeruzalės sugriovimą, bet ir skelbė Babiloną esant Dievo bausmės Izraeliui įrankiu („Žiūrėkit! Aš sukelsiu prieš jus tautą iš toli“ (Jer 5, 15), daug kam nepatiko. Jo gyvybė ne kartą kabojo ant plauko. Jis buvo persekiojamas, kalinamas, priverstas bėgti iš tėvynės ir galiausiai nužudytas. Bet Dievas įrodė buvęs jo, o ne melagingo optimizmo skleidėjų pusėje. 587 m. pr. Kr. Nebukadnezaro vedami babiloniečiai užėmė Jeruzalę, sugriovė jos Šventyklą, o tūkstančius žydų išvarė į tremtį. 

„Viskas gerai! – Viskas gerai!“, – dar visai neseniai Lietuvos viešojoje erdvėje „kalbančios galvos“ mėgo samprotauti apie tai, kokia saugi, klestinti ir laiminga – tiesiog pati saugiausia, labiausiai klestinti ir laimingiausia per visa savo istoriją – yra mūsų šalis, būdama ES ir NATO nare. Vienas iš pozityvių paaštrėjusios geopolitinės padėties rezultatų pas mus yra tas, kad tokio pigaus optimizmo apraiškų pastebimai sumažėjo. Tačiau tai – menka paguoda. Su dar didesniu uolumu negu anksčiau „kalbančios galvos“ samprotauja apie tai, kokią didžią grėsmę mūsų šalies saugumui, klestėjimui ir laimei kelia dabartinis Babilonas ir jo „penktoji kolona“ šalies viduje. Kaip ir anksčiau viltys dedamos į politinę ir karinę sąjungas, tuo tarpu naujojo Darbo kodekso projektas akivaizdžiai yra palankesnis tiems, kurie „turtėja ir darosi galingi, išplersta ir nutunka“ ir kurie „vargšų skundų negirdi“. Už žydų valstybės ir tautos likimą atsakingo elito „atsakas“ į Jeremijo lūpomis bylojusio Dievo „iššūkį“ buvo netinkamas. Iš komunizmo „išsivadavusios“ lietuvių tautos – jos valdančiojo elito asmenyje – „atsakas“ į tautos demografinę tragediją yra: a) užsienio politikos srityje – vergiškas globalaus neoliberalaus status quo (vadinamojo „Vašingtono konsensuso“) gynimas; b) vidaus politikos srityje – nuoseklus vadovavimasis neoliberalizmo dogmomis formuojant socioekonominę šalies realybę. Kitais žodžiais tariant, šitas atsakas į demografinės tragedijos iššūkį yra – dar daugiau neoliberalizmo.

„Argi aš trokštu nedorėlio mirties, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – o ne kad jis grįžtų iš savo nedoro kelio ir gyventų?“ (Ez 18, 23), – jau ištremtiems į Babiloną savo tautiečiams skelbė pranašas Ezekielis. Netrokšta Dievas ir tautų mirties. Jis baudžia savo išrinktąją tautą, neklausiusią pranašų žodžio, ir pasigaili žydų priešų – Asirijos sostinės Ninevės gyventojų – kurie išgirdo pranašo Jonos kvietimą atgailauti ir „nusigręžė nuo savo nedorų kelių“ (Jon 3, 10). Kita vertus, „Dievo bausmę“ reikia suvokti kaip dieviškosios pedagogikos elementą. „Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; būk tad uolus ir atsiversk!“ (Apr 3, 19) Ketvirtį amžiaus vykstantis tautos nykimas yra ženklas gręžtis nuo nedoro neoliberalizmo kelio. Bet lygiai taip, kaip Dievas negali išgelbėti žmogaus, užsispyrusiai einančio nuodėmės keliu, Jis negali išlaikyti istorijoje ir tautos, savo elito asmenyje užsispyrusiai teikiančios netinkamus atsakus į istorijos iššūkius. Pati Biblija stebina joje minimų tautų istorinių likimų įvairove. Nebėra Asirijos ir Babilono, neatpažįstamai transformavosi Egiptas, iškilo arabai, susitraukė graikai, išnyko romėnai, o semitai žydai ir indoeuropiečiai persai (Iranas) ir šiandien atlieka svarbius vaidmenis pasaulinėje politikoje. Teritorijoje, kurioje apaštalo Pauliaus laikais gyveno Laiško galatams adresatai (centrinė Turkija), šiandien gyvena žmonės, apie kurių protėvius Biblijoje net neužsimenama. Lietuvos krikšto metu galatų tautos kelionė istorijoje jau buvo pasibaigusi, o tos kelionės metu sukrauti dvasiniai lobiai jau laukė savo eilės, kad galėtų praturtinti Dangaus Jeruzalę. Po maždaug trijų amžių į šią eilę stojo ir prūsų tauta. Lapkritis –mirusiųjų minėjimo mėnuo – yra tinkamas susimąstyti ir apie mirusias tautas. Kiek dar istorinio laiko iki savo mažosios apokalipsės, kaupdama lobius Dangaus Jeruzalei, eis lietuvių tauta?

Bet po vėlių mėnesio ateina Adventas – džiaugsmingas Kristaus gimimo laukimas. Savo tautos ydų smerkėjai pranašai ruošė ją ne tik bausmei, bet ir šiam stebuklingam įvykiui. Kalėdų naktį skaitomas Izaijas skelbia: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė. [...] Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums!“ (Iz 9, 1–5) Šiemet Kristaus gimimą Europa, savo filosofų lūpomis jau seniai paskelbusi, jog „Dievas mirė“, pasitinka sutrikusi milžiniškų ją užplūdusių nekontroliuojamų žmonių srautų ir tų, kurie žudo, prisidengdami Dievo vardu, teroro akivaizdoje. Šiandien yra prasminga mąstyti ne tik apie mažąją Lietuvos apokalipsę. 2018 m. minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Tais pačiais metais sukaks šimtas metų nuo Pirmojo pasaulinio karo beprotybės pabaigoje pasirodžiusio Oswaldo Spenglerio veikalo „Vakarų saulėlydis“ pirmojo leidimo. Per šį šimtmetį nuo Dievo nusigręžusios Europos krikščioniškoji kultūra buvo metodiškai naikinama pačių Vakarų pagimdytų komunizmo, nacionalsocializmo ir neoliberalizmo demonų. „Nacionalsocializmo instinktas siekė sunaikinti Europą. Jis norėjo sunaikinti viską, ko vokiečių žemėje būta nuo žilos senovės iki 1933 metų, idant turėtų sau beformę masę, kuria savo nuožiūra galėtų manipuliuoti. Todėl mirtinai nekentė Kristaus ir visko, kas su juo susiję.“³ Šie ant Antrojo pasaulinio karo nuniokotos Europos griuvėsių pasakyti (1946 metais) Romano Guardini žodžiai puikiai tinka ne tik nacionalsocialistiniam, bet ir komunistiniam bei neoliberaliam socialinės inžinerijos eksperimentams. O juk viskas dar galėtų pasikeisti. Jei tik Europa sugrįžtų prie Kalėdų slėpinio – kūdikio ir Sūnaus. Aišku, tikėti tokia perspektyva reiškia tikėtis stebuklo...  

1 David Crystal, Kalbos mirtis, Vilnius, Tyto alba, 2005           
2 www.ec.europa.eu/economy_finance/publications/european_economy/2014/pdf/ee8_en.pdf  
3 Romano Guardini, Išganytojai: mitai, apreiškimas, politika, Vilnius, Katalikų pasaulis, 1994, p. 51–52   

"Kultūros barai", 2015, Nr. 12 (612)