Lietuvių tauta ir Lietuvos Respublika

Trisdešimt metų tęsiasi lietuvių tautos nykimas jos istorinėje tėvynėje. Šis nykimas vyksta kvazivalstybiniame darinyje – Lietuvos Respublikoje (LR). Lietuvių tauta yra sparčiausiai nykstanti pasaulio tauta iš savo „valstybes“ turinčių tautų. 1991–2021 m. Lietuva susitraukė nuo 3,7 iki 2,8 mln. gyventojų. Jeigu lietuvių tauta neturėtų savo „valstybės“, tuomet jos nykimo problema glūdėtų daugiau moralinėje plotmėje. Bet lietuvių tauta turi savo „valstybę“. Todėl lietuvių tautos nykimo problema yra ne vien moralinė, bet ir giliausia prasme teorinė problema – politinės filosofijos problema. Jai spręsti turėtų būti pajungti šviesiausi lietuvių tautos protai. Bet taip nėra. Bent jau LR režimą aptarnaujančiojoje viešojoje erdvėje. Kodėl?

Kodėl nyksta lietuvių tauta savo „valstybėje“ – LR? Taip yra todėl, kad strateginiai LR režimo tikslai visiškai nesutampa su lietuvių tautos gyvybiniais interesais. Strateginiai neoliberalistinio LR režimo tikslai yra šie: Pirma. LR teritorijoje užtikrinti globalistinio neoliberalistinio „laisvo asmenų, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimo“ režimo funkcionavimą. Kitais žodžiais tariant, gaminti „pasaulio piliečius“ – „vartotojus“ ir „darbo jėgą“, „žmogiškuosius išteklius“ be tėvynės ir istorinės atminties. Antra. Kenkti Rusijai.

Pirmasis tikslas yra antinacionalinis apskritai ir visur pasaulyje. Nes visame pasaulyje „pasaulio piliečių“ gamyba yra antinacionalinė veikla. Antrasis tikslas yra antinacionalinis būtent lietuvių tautos gyvybinių interesų atžvilgiu. Nes Lietuva ir Rusija yra ne visur, o ten, kur jos buvo prieš tūkstantį metų. Žmonijos rašto kultūroje – mažiausiai nuo 1009 m. „Kvedlinburgo analų“. Kur 1009 m. buvo dabartinis globalistinio neoliberalistinio režimo siuzerenas – JAV? Jo nebuvo niekur. O Lietuva ir Rusija – buvo. Ten, kur yra ir šiandien.

Lietuva buvo yra ir bus tarp Rytų ir Vakarų. Stasio Šalkauskio* teksto „Dviejų pasaulių takoskyroje“ pagrindinė mintis yra paprasta, geniali ir pranašiška. Viskas, kas genialu, yra paprasta. Nors ne viskas – pranašiška. Bet Šalkauskio minties atveju – taip yra. Štai ši mintis: „Norėdama gyvuoti ir klestėti lietuvių tauta privalo savo politikoje ir civilizacijoje išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, o istorija rodo, kad ji sugebėdavo įveikti savo padėties sunkumus tokiu mastu, kiek būdavo įvykdoma ši sąlyga. Ir priešingai, iš pradžių dėl vienų Rytų, o paskui dėl Vakarų viešpatavimo jos gyvenime radosi vis didesnis griaunamųjų veiksnių skaičius, tad galų gale tai pražudė valstybę.“** Šie žodžiai buvo parašyti 1917 m. – dar prieš Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę. Jie ypač pranašiškai skamba dabar, kai neoliberalistinis LR režimas yra pavertęs Lietuvos valstybę kenkimo Rytų kaimynams įrankiu.

Kas nors pasakys: „Na, ir kokia gi visų šių tezių prasmė? Juk tai – viso labo eilinis šauksmas tyruose.“ Bet prasmė yra. Asmeninis pasipriešinimas blogiui ir absurdui visada yra prasmingas. Disidentų visada buvo, yra ir bus mažuma. Dauguma susitaiko ir prisitaiko prie režimo. Komunistinio, nacistinio, liberalistinio. Dauguma tiesiog gyvena. Negalima jų už tai smerkti. Bet mano sąžinė smerktų mane, jei aš neklausčiau, kodėl lietuvių tauta taip nyksta savo „valstybėje“.

*Šiemet minėsime 80-ąsias Stasio Šalkauskio (1886 – 1941) mirties metines.

** S.Šalkauskis, Raštai, T.IV, Vilnius, Mintis, 1995, p. 170