Lietuva kaip „Dievo bausmės“ objektas. Kodėl gi ne?

Gladius Dei super terram... Cito et velociter.
„Dievo kalavijas viršum žemės... Greitai ir neišvengiamai.“
Šie žodžiai, įdėti į Thomo Manno novelės „Gladius Dei“ (1902) pagrindinio herojaus lūpas, priskiriami italų pamokslininkui Girolamo Savonarolai (1452–1498).

Krikščioniškai sąmonei, istorijos procesą reginčiai kaip metafizinę „vietą“, kur susitinka Dievo ir žmogaus valia, nederėtų sąvokos „Dievo bausmė“ laikyti anachronizmu, atklydusiu iš „tamsiųjų amžių“. Priešingai – tai labai prasmingas instrumentas, padedantis geriau suprasti, kas vyksta Europoje ir pasaulyje. Lietuvis krikščionis neturėtų bijoti šios sąvokos taikyti, interpretuodamas Lietuvos istoriją, o kartu ir pastarąjį ketvirtį amžiaus.

Žymus lietuvių geografas Kazys Pakštas knygoje „Baltijos respublikų politinė geografija“ (1929) prognozavo, kad 2010 m. Lietuvoje gyvens nuo 5 (teritorijoje be anuomet Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto) iki 8 (teritorijoje pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį su Sovietų Rusija) milijonų žmonių.[1] Europos Komisijos naujausia ataskaita rodo: jeigu niekas nepasikeis, t. y. jeigu išliks dabartinės demografinės tendencijos, Lietuvoje jau 2060 m. gyvens tik 1,8 milijono žmonių.[2]  Toks akivaizdus tautos nykimas vertas metafizinio paaiškinimo, remiantis Dievo teismo ir Dievo bausmės kategorijomis. Aišku, daug patogiau ir maloniau raminti save samprotavimais apie tai, kad „piktas Dievas yra miręs“, o „Lietuvoje tebesinori gyventi“.[3] Tačiau realybė tokia, kad tų, kuriems Lietuvoje, išsilaisvinusioje iš komunizmo, „tebesinori gyventi“, mažėja sulig kiekvienais metais. Dievo bausmė – šįkart ne deja, o laimei – yra dieviškosios pedagogikos dalis, nors tie, kurie žiūri pro užtamsintus asmeninio arba nacionalinio egoizmo akinius, akli dieviškosios meilės pedagogikai. Būtent Dievo teismo ir Dievo bausmės kategorijomis rėmėsi Josephas de Maistre’as, vienas iš politinio konservatizmo pradininkų, knygoje „Apmąstymai apie Prancūziją“ (Considérations sur la France, 1796). Didžioji revoliucija – tai Dievo teismas ir bausmė už nuodėmes. Su šia revoliucija ne tik Prancūzijoje, bet ir Europoje, ir pasaulyje prasidėjo nauja epocha, besitęsianti iki šiol, kai šalia dieviškosios ir žmogiškosios valios anksčiau neregėtu mastu reiškiasi trečioji – gundytojo – valia. Daug baisių dalykų, nutikusių per pastaruosius pustrečio amžiaus, aiškintini tuo, kad pernelyg didelę įtaką žmogui, egoizmo kiaute užsidariusiam nuo Dievo meilės, ėmė daryti maištingasis angelas – pirmasis revoliucionierius. Komunizmas – tik dar viena šios revoliucijos kaukė. Revoliucija yra Dievo teismas ir bausmė todėl, kad gundytojas veikia, Dievui leidžiant. Iš komunizmo išsilaisvinusios lietuvių tautos niūri demografinė padėtis liudija, kad esame atsidūrę kitame revoliucijos epochos etape, akistatoje su kitokia pavergimo forma.

Nuo de Maistre’o, stovinčio ties „šiuolaikinio pasaulio“slenksčiu, persikelkime į amžių glūdumą. 410 m. nutiko iki tol neregėtas dalykas – Alariko vadovaujami vestgotai užėmė ir nusiaubė Romą. Pirmą kartą per visą galingos imperijos istoriją priešas užėmė jos sostinę. Aišku, toks įvykis reikalavo metafizinio paaiškinimo. Buvo manančių, kad nelaimę Romai užtraukė imperijos nusigręžimas nuo protėvių dievų ir atsigręžimas į Kristų. (Lietuvoje irgi esama „tautininkų“ ir „pagonių“, kurie dėl šalies ir tautos nelaimių kaltina „okupacinę“ „kryžiuočių religiją“.) Šventasis Aurelijus Augustinas, norėdamas, viena vertus, atremti krikščionybei metamus kaltinimus, antra vertus, paguosti romėnus, parašė didžiulės apimties fundamentalų veikalą „Apie Dievo valstybę“ (De civitate Dei). Viena iš pagrindinių veikalo minčių ta, kad krikščionis yra dviejų valstybių pilietis. Per krikštą jis tampa Dievo valstybės, t. y. Bažnyčios, piliečiu, o kaip šios žemės gyventojas jis yra vienos iš pasaulio valstybių pilietis. Augustinas išskleidė pagrindinį politinį krikščionybės principą, suformuluotą paties Jėzaus Kristaus, kuris, kaip žinome, atsisakė prisiimti politinio Mesijo vaidmenį, nors daugelis to tikėjosi. Visiems žinomi Jėzaus žodžiai, užrašyti net trijose evangelijose: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mk 12, 17; Mt 22, 21; Lk 20, 25). Šis pagrindinis politinis krikščionybės principas padarė milžinišką įtaką Vakarų politinei minčiai ir civilizacijos istorijai. Augustino veikalas – galingas teorinis šio principo pagrindas.

Galutinis krikščionio, kaip Dievo valstybės piliečio, tikslas yra siekti, kad ši valstybė, pelniusi šlovę švęstų galutinę pergalę laikų pabaigoje. Bet per savo žemišką kelionę krikščionis neišvengiamai susiduria su dvigubo lojalumo problema – juk jis yra ne tik Dievo, bet ir šios žemės valstybės pilietis. Tai dvi tikrovės, kurios niekada nepasirodo visiškai grynu pavidalu, yra persmelkusios viena kitą. Dievo valstybė visiškai išsigrynins tik pasibaigus istorijai, laikų pabaigoje, po Paskutiniojo teismo. Visiškai išgrynintos žemiškosios valstybės taip pat nėra ir suprantama kodėl. Visuomenė be mažiausio dieviškumo blyksnio būtų absoliutaus blogio karalystė, pragaras. Todėl net pati nuožmiausia tironija neįveikia visų Dievo valstybės apraiškų, pavyzdžiui, atsiranda kankinių už Kristų. Vis dėlto Dievo valstybė pirmiausia yra būtent Dievo nuosavybė, o šios žemės karalystė yra pirmiausia velnio įtakos sfera: „Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“ (Lk 4, 5–7).

Augustino idealas buvo dviejų valdžios atšakų – dvasinės ir pasaulietinės – taikus sambūvis, kai Bažnyčia nesikiša į grynai pasaulietinius reikalus, o imperijos valdžia netrukdo Bažnyčiai ganyti sielų. Aišku, tobulos jų santarvės nebuvo niekada, tačiau prasminga istorijos tarpsnius vertinti pagal jų priartėjimą prie šio idealo. Šv. Augustinas gyveno epochos, truksiančios tūkstantį metų, kuriuos galima vadinti „tikėjimo amžiais“, aušroje. Ši epocha, nors kai kas ją dar ir dabar vadina „tamsiaisiais amžiais“, buvo artimiausia Augustino idealui. Vakaruose iškilo ir suklestėjo viduramžių Europos kultūra, Rytuose – Bizantijos civilizacija. Viduramžių europiečio tapatybei ypač svarbus religinis dėmuo. Viduramžių europietis pirmiausia buvo krikščionis katalikas, o jau po to – prancūzas, italas, anglas arba vokietis. Tais laikais nusistovėjo harmonija (su tam tikromis išlygomis) tarp religinių ir tautinių tapatybės sandų. Tačiau „tikėjimo epocha“, Europos viduramžiai XIV–XV a., pasak Johano Huizingos, įžengė į savo „rudenį“.[4] Rytuose žlugo krikščioniškoji Bizantija, o Vakarus supurtė keletas didelių Bažnyčios krizių. Vadinamoji „Avinjono nelaisvė“ (1309–1377), Didysis Bažnyčios skilimas (1378–1417), smukęs moralinis popiežių autoritetas, įvairūs piktnaudžiavimai, pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjusi prekyba indulgencijomis prisidėjo prie to, kad kilo Reformacija, sugriovusi krikščioniškosios Europos vienybę. Krikščionybė, iki tol vienijusi europiečius, dabar juos išskyrė. Šiaurės Europa atsiskyrė nuo Romos, vokiečiai su prancūzais žudė vieni kitus dėl religijos (katalikų ir protestantų karai). Nors europiečiai dar ilgai išliko religingi, tautiniai tapatybės sandai nustelbė krikščioniškuosius. Nebepakako pasakyti, kad esi krikščionis, reikėjo pridurti, kieno pusėje stovi – popiežiaus, Lutherio, Calvino? „Tikėjimo amžiai“ baigėsi, prasidėjo nacionalinės (tautinės) valstybės epocha, kurią politiškai išreiškė garsioji formulė cuius regio, eius religio („kieno valdžia, to ir religija“). Žvelgiant iš Augustino idealo perspektyvos, tai buvo smarki žemiškosios valstybės ataka prieš Dievo valstybę. Ne visi susitaikė su šio išpuolio pasekmėmis ir, susidūrę su būtinybe pasirinkti, liko ištikimi – net savo gyvybės kaina – Dievo valstybei. „Esu ištikimas karaliaus tarnas, bet visų pirma Dievo tarnas“, – tokius paskutinius žodžius ant ešafoto ištarė tikras Anglijos patriotas šv. Tomas Moras, negalėjęs susitaikyti su tuo, kad Anglijos karalius pasiskelbė esąs ir Bažnyčios galva. Harmonija tarp dviejų valdžios atšakų – dvasinės ir pasaulietinės – buvo suardyta, tačiau tarp Dievo valstybės ir žemiškosios valstybės, metaforiškai kalbant, nusistovėjo savotiškos paliaubos, trukusios beveik tris šimtus metų, kol jas nutraukė Didžioji Prancūzijos revoliucija 1789 m.

Tai buvo iki šiol besitęsiančio žemiškosios valstybės puolimo prieš Dievo valstybę pradžia. Europoje ir pasaulyje pirmoji atvirai antikrikščioniška revoliucija nesislėpė po jokiais pseudokrikščioniškais krikščionybės „reformavimo“ šūkiais, bet prisidengė tautiniais lozungais. Bažnyčių išniekintojai ir piktžodžiautojai vadino save „patriotais“. Tačiau jau kito amžiaus viduryje radikalūs Karlo Marxo, kuris žavėjosi prancūzų revoliucionieriais, pasekėjai paskelbė, kad patriotizmas – tai ne dorybė, o kenksmingas, klaidinantis, todėl naikintinas jausmas. Komunizmo utopija skelbė, kad religijos, tautos ir valstybės pamažu išnyks. Bet ji atsirado ne tuščioje vietoje. Marksizmo kritikai dažnai sąmoningai nepastebi, kad pati komunizmo utopija buvo atsakas į vadinamosios „laisvosios rinkos“ utopiją, XVIII a. viduryje atsiradusią Britanijoje. Jos esmė – tikėjimas, kad rinkos „nematoma ranka“ pati savaime išspręs visas esmines problemas. Marxas, aistringai studijavęs šios utopijos klasikų raštus, beje, žavėjosi ne tik Didžiąja – „buržuazine“ – Prancūzijos revoliucija, bet ir pačiu kapitalizmu. „Komunistų partijos manifestas“ (1848) skelbė: „Buržuazija istorijoje suvaidino nepaprastai revoliucinį vaidmenį. Buržuazija visur, kur tik ji pasiekė valdžią, sunaikino visus feodalinius, patriarchalinius, idilinius santykius. Margus feodalinius pančius, kurie rišo žmogų prie jo „prigimtinių viešpačių“, ji negailestingai sutraukė ir nepaliko tarp žmonių jokio kito ryšio, kaip tik vieną pliką interesą, beširdį „gryną pinigą“. Lediniame savanaudiško apskaičiavimo vandenyje ji paskandino šventąjį religinės ekstazės, riteriško entuziazmo, miesčioniško sentimentalumo virpesį. Žmogaus asmens orumą ji pavertė mainomąja verte ir vietoj daugybės suteiktų ir įgytų laisvių iškėlė vieną beširdę prekybos laisvę.“[5] Manifesto autorių (Marxo ir Engelso) požiūriu, vienas didžiausių buržuazijos ir kapitalizmo nuopelnų yra pasaulio desakralizacija, jo atplėšimas nuo Dievo. Nepaisant skirtumų tarp komunizmo ir laisvosios rinkos, abi utopijas sieja vienas bendras bruožas – jos yra šiurkščiai materialistinės. Ir viena, ir kita žmogų laiko grynai ekonomine būtybe, neturinčia jokio transcendentinio matmens. Tiek marksizmas, tiek laisvosios rinkos (arba liberalioji) utopija yra proto, atmetusio Dievą, socialinės inžinerijos eksperimentai. Tiek marksizmas, tiek liberalizmas iš esmės yra tikėjimas, paremtas pasaulietiniu žmogaus išganymu. Karlas Polanyi „Didžiojoje transformacijoje“ (1944) rašė: „Liberalioji religija [...] išaugo į tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba.“[6] Iš lietuvių mąstytojų šitą gelminę marksizmo ir liberalizmo giminystę bene geriausiai jautė Antanas Maceina. Jau būdamas emigracijoje, jis parašė straipsnį „Liberalizmo kelias į bolševizmąs“[7], sukėlusį liberaliosios lietuvių išeivijos dalies pasipiktinimą. (Aišku, nėra atsitiktinumas ir tai, kad Maceiną jau nepriklausomoje Lietuvoje aršiai puolė kai kurie liberaliosios pakraipos filosofai, kuriuos dažnai matydavome televizorių ekranuose.)

Apskritai Prancūzijos revoliucijos garsusis šūkis „laisvė, lygybė, brolybė“ yra ne kas kita, o krikščionybė, iš kurios pašalintas jos centras – Kristus. Marksizmas (komunizmas) stengiasi lygybės idealą įgyvendinti be Kristaus. O liberalizmas bando be Kristaus įdiegti laisvės idealą. Tačiau eliminavus Kristų, pastangos įgyvendinti šiuos idealus virsta jų karikatūra ir atneša žmonėms daug kančių. O iš brolybės ir vienu, ir kitu atveju tik pasityčiojama.

***

1990 m. kovo 11 d., kai buvo skelbiama Lietuvos Nepriklausomybė, man, šio teksto autoriui, buvo 16 metų. Tikrai tikėjau, kad atkuriame kažką panašaus į tarpukario Lietuvos Respubliką. Manau, tuo tikėjo jei ne visi, tai bent jau dauguma tų žmonių, kurie stovėjo Baltijos kelyje, o 1991 m. sausio 13-ąją budėjo prie televizijos bokšto ir Seimo rūmų Vilniuje. Kitaip tariant, manėme, kad atkuriame nacionalinę, tautinę valstybę, kokia Lietuva buvo tarpukariu. Tūkstantinės minios Sąjūdžio mitinguose dainuodavo Maironio eiles, skambant Naujalio muzikai. Išoriškai atrodė, kad toks atkūrimas vyksta. Žemėlapyje atsirado Lietuvos valstybė. Ėmė atsikurti įvairios tarpukariu veikusios politinės ir visuomeninės organizacijos. Didžiuliais tiražais buvo leidžiama Pirmosios Lietuvos Respublikos filosofinė mintis. (Maceinos „Saulės giesmė“ 1991 m. išleista 20 000 egzempliorių tiražu, „Raštų“ II tomo tiražas 1992 m. buvo 10 000, deja, XII tomas 2007 m. išleistas jau tik 700 egzempliorių tiražu.) Daug kalbėta apie „tautinę mokyklą“... Tačiau tai buvo viso labo išorė. Esmė ta, kad nacionalinės (tautinės) valstybės traukinys pranyko istorijos ūkuose, Prancūzijos revoliucijai pradėjus naują – revoliucinę – epochą. Tarpukariu mums labai pasisekė, kad, žlungant Rusijos imperijai, spėjome atkurti (tiksliau tariant, sukurti) tautinę valstybę iš esmės jau revoliucinėje epochoje. Milžinišką Rusiją, kaip žinome, revoliucija prarijo. O 1940 m. ji, įgavusi SSRS okupacijos pavidalą, prarijo ir mus. Apskritai toje didingoje krikščionybės žygio per istoriją dramoje, kurią šv. Augustinas aprašo „Dievo valstybės“ ir „žemiškosios valstybės“ kategorijomis, Lietuva bendrame Europos kontekste visada „vėlavo“. Į šią dramą apsikrikštijusi šalis įsijungė pačioje „tikėjimo epochos“ pabaigoje. Kai 1413 m. krikštijosi Žemaitija, Prancūzijoje jau buvo gimusi Žana d'Ark (1412–1431) – Katalikų bažnyčios šventoji, ženklinusi nacionalinės valstybės aušrą. Beje, prancūzų nacionalinė didvyrė į altoriaus garbę (1910 m. beatifikuota, 1920 m. kanonizuota) neatsitiktinai buvo iškelta būtent tada, kai milžiniškuose žemės plotuose jau siautėjo antikrikščioniška ir antinacionalinė Revoliucija.

Lietuvos vėlavimas pats savaime nėra blogybė. Gal kaip tik jis ir lėmė, kad Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pavyko sukurti unikalią Rytų ir Vakarų sintezę, kuria žavėjosi Stasys Šalkauskis. Bet LDK, kad ir kaip didžiuotumėmės jos palikimu, nebuvo tautinė lietuvių valstybė, nebuvo „lietuvių tautos namai“. Tuo metu, kai daugelis kitų Europos tautų, turinčių savo valstybes, jau buvo toli pažengusios, kurdamos nacionalinę kultūrą, gimtąja kalba parašiusios „Dieviškąją komediją“, „Gargantiua ir Pantagriuelį“, „Don Kichotą“, „Hamletą“, o svarbiausia – išsivertusios Bibliją, lietuvių tautos kultūra LDK rūpėjo vos keletui idealistų. Nacionalinę tikrąja to žodžio prasme valstybę – Vasario 16-osios Lietuvą – sukūrėme tada, kai jau visai šalia siautėjo atvirai bedieviška ir antinacionalinė („internacionalinė“) Revoliucija. Bet, atgavus nepriklausomybę 1990 m., pradėta kurti ne tautinę (kaip dauguma iš mūsų, veikiami istorinės atminties, tikėjosi), o neoliberalią valstybę, kurios paskirtis – aptarnauti globalų neoliberalųjį „laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą“, užuot buvus „lietuvių tautos namais“. Gyventi tokioje valstybėje lietuvių tauta nebuvo pasiruošusi. „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro“, – skambėjo populiarios Atgimimo laikų dainos „Laisvė“ žodžiai. Pasak vieno buvusio ministro pirmininko, „laisvę emigruoti išsikovojome“. Ar apie tokią laisvę dainuojama toje dainoje? Akivaizdu, kad ne. Ši daina apie laisvę numirti už Tėvynę kaip „tautos namus“, už Tėvynę, kuri „uždaro savyje“. Taip supranta laisvę klasikinė nacionalinė valstybė. O neoliberalios Lietuvos buvęs ministras pirmininkas kalbėjo apie laisvę numirti Tėvynei, ją paliekant.

Kitaip tariant, iš komunistinio eksperimento iškart patekome į kitą – neoliberalųjį – globalios socialinės inžinerijos eksperimentą, kuris yra antroji Revoliucijos pusė. Paskutiniais savo egzistavimo metais komunistinis režimas buvo akivaizdžiai praradęs revoliucinę aistrą („sąstingio“ laikotarpis), o iškart po SSRS griūties visa posovietinė erdvė tapo milžiniška pačių fanatiškiausių revoliucionierių – rinkos fundamentalistų – laboratorija, kuri absoliučiai daugumai piliečių primetė bandomųjų triušių ir žiurkių vaidmenį. Dainuojančios revoliucijos duotas tautinio atgimimo pažadas, jau nekalbant apie pažadą sukurti teisingesnę visuomenę („kova su privilegijomis“), nebuvo ištesėtas. Jis dingo globalios neoliberalios revoliucijos verpetuose. Vietoj nacionalinės valstybės kaip „tautos namų“, kurie būtų saugi užuovėja nuo pasaulio skersvėjų, tauta gavo rūsčią revoliucinę valstybę, šaltą ir abejingą prievaizdą, kuriam labiausiai rūpi užtikrinti globalaus „laisvo prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimo“ režimą. Vietoj žodžių „uždaryk mane, Tėvyne, savyje“, dabar galėtų skambėti raginimas „pavaryk mane, Tėvyne, nuo savęs“.

Neoliberalizmas yra laisvės utopija. Laisvė palikti savo tautos istorinę tėvynę ir kurtis kitų tautų istorinėse tėvynėse yra neatsiejama šios utopijos dalis. Istorija pateikia nemažai atvejų, kai palikti savo tėvynę žmones vertė ištikimybė Dievui. Antai Abraomas paklūsta Dievo įsakymui emigruoti: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pr 12, 1). Kalbėdamas apie Abraomą ir kitus tikėjimo protėvius, Laiško žydams autorius rašo: „Jie visi mirė tvirtai tikėdami, [...] jog jie žemėje svečiai ir ateiviai. Taip kalbėdami, jie duoda suprasti, jog ieško tėvynės. Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. Bet dabar jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios“ (Žyd 11, 13–16). Nemažai Anglijos puritonų, meilės dangiškajai tėvynei vedami, paliko savo žemiškąją tėvynę ir tai davė pradžią šiuolaikinėms Jungtinėms Valstijoms. Bet neoliberalizmo, kurio pasaulinis bastionas, beje, ir yra ne kas kitas, o JAV, sąlygomis didžioji žmonių dalis palieka istorinę tėvynę toli gražu ne iš meilės dangiškajai tėvynei. Tiesa, dalis migrantų migruoja būtent dėl dangiškosios tėvynės. Ir per pastaruosius keliolika metų, deja, jų sparčiai daugėja. Turiu omenyje pirmiausia tuos Artimųjų Rytų krikščionis, kurie po Irako ir Sirijos valstybių sugriovimo verčiami rinktis vieną iš dviejų – arba mirti už tikėjimą savo tėvynėje, arba emigruoti ir garbinti Kristų svetimoje žemėje. Vis dėlto dauguma šiuolaikinių migrantų savo žemiškąją tėvynę palieka tikrai ne dėl meilės dangiškajai. Didžioji dalis musulmonų, šiandien plūstančių į Europą, iš savo gimtinės bėga ne todėl, kad ten jiems draudžiama praktikuoti jų religiją. Ir lietuviai iš Lietuvos bėga tikrai ne todėl, kad jiems čia kas nors trukdo būti katalikais. Tik dvasiškai aklas, bent jau apyaklis, nemato, kad tai, kas dabar dedasi Lietuvoje ir apskritai Europoje, iš tikrųjų yra Dievo teismas ir Dievo bausmė.

***

„Mes nevaldom situacijos praktiškai Europoje, mes jos nekontroliuojame, tai, kas vyksta, mes nepasiruošę tam. O tie, kas, nedrįstu teigti, tą surežisavo... Manau, kad, kas be ko, tokie dalykai savaime taip staiga neatsitinka. [...] Nebūtinai viskas čia natūraliai vyksta. Man toks įtarimas, kad čia labai kažkaip matosi ranka kažkokia. Sugriauti, ką mes sukūrėme. Kažkas pradeda kalbėti, kad grius Šengeno zona, įvesim pasų patikrą. Taip gali būti. Mes turėtume nepanikuot, antra vertus, susitelkt, ir laikas tikrai nėra mūsų sąjungininkas.“[8] Tai vienas iš Lietuvos politikų retorikos „perlų“, kone kasdien sužibančių „nacionalinio transliuotojo“ eteryje. Jo autorius – vienas iš asmenų, atsakingų už šalies užsienio politiką. Kontekstas – „pabėgėlių krizė“ Europoje. Aukštas pareigas užimančio politiko nuogąstavimų gal ir nevertėtų cituoti, jei ne ta „ranka kažkokia“. Kadangi aukštas pareigūnas „nacionalinio transliuotojo“ žiūrovus paliko skendėti „sąmokslo teorijos“ miglose, leisiu sau šias miglas kiek prasklaidyti. Taigi toji „ranka kažkokia“ yra ne kas kita, o garsioji „nematoma ranka“, priklausanti laisvosios rinkos utopijai, – ranka, kuri materializuojasi lėktuvnešiais, bombonešiais ir sparnuotosiomis raketomis, plieninis Vakarų kumštis, sutrupinęs Irako ir Libijos valstybines struktūras, laiminęs ir laiminantis Sirijos valstybingumo naikinimą. Cituotas politikas, beje, buvo nemenko rango komjaunimo veikėjas, vėliau įstojęs į partiją, kuri beveik pusę amžiaus statė Lietuvoje komunizmą, o dabar jau ketvirtį amžiaus sėkmingai užtikrina (pasikeisdama vietomis su TS-LKD) globalaus neoliberalaus režimo funkcionavimą šalyje. Nereikia tikėti Dievą, baimintis Jo teismo ir bausmės, kad suprastume: valstybių anapus jūros griovimas negali neturėti pasekmių. Žvelgiant iš tikinčiojo perspektyvos, viskas atrodo dar liūdniau. Mūsų šalis palaikė – ginklu arba žodžiu – visus karus ir „išlaisvinimus“, kuriuos inicijavo neoliberaliosios utopijos flagmanas. Po tokių „išlaisvinimų“ šimtai tūkstančių žmonių „išsilaisvino“ nuo žemiškosios savo egzistencijos, dar daugiau – nuo žemiškos savo tėvynės. Dabar jie braunasi į istorines tėvynes tų, kurie leido savo politikams dalyvauti – ginklu arba žodžiu – tose „išlaisvinimo“ operacijose. O Lietuvos (beje, ir Latvijos, ir Estijos) tuštėjimas? Argi jis nėra pelnyta bausmė už besąlygišką palaikymą politikos, kurios rezultatas – krikščionių bendruomenių, gyvavusių Artimuosiuose Rytuose nuo apaštalų laikų, sunaikinimas?

Viskam, kas čia pasakyta, galima rimtai prieštarauti, klausiant „Ar nepriklausomybės aušroje, XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje buvo įmanomas kitas pasirinkimas?“ Viena vertus, atsakymas yra „ne“. Neoliberali revoliucija – globalus reiškinys, žemiškosios valstybės puolimo prieš Dievo valstybę naujas etapas ir nauja tautų pavergimo forma. Bet reikalas tas, kad net ir bjauriausiomis aplinkybėmis galima rinktis, art būsi didelis niekšas, tiesiog niekšas ar padorus žmogus. Kai kurie net koncentracijos stovyklose nepraranda žmoniškumo. Juk ir komunizmo statybos ne visur buvo vienodai bjaurios. Pakanka palyginti Jugoslaviją, Lenkiją su Albanija ar Šiaurės Korėja. Deja, reikia pripažinti, kad Lietuvoje neoliberali revoliucija ir ją vykdę bei tebevykdantys revoliucionieriai šalies žmonėms padarė nuostolių, kurie yra vieni įspūdingiausių visame pasaulyje. Šalies gyventojų skaičių 1990-aisiais palyginęs su 2015-ųjų statistika, kas nors galėtų pamanyti, kad Lietuvą nusiaubė karas. O jis iš tikrųjų vyksta! Kariaujama Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje, dabar jau ir visai šalia – Ukrainoje. Visuose tuose karuose Lietuva vienaip arba kitaip – ginklu arba žodžiu – dalyvauja. Šiurpą kelia paradoksas, atsiduodantis mazochizmu ir nekrofilija: jeigu reikėtų išvardyti dešimt šalių, ištikimiausiai palaikančių globalųjį neoliberalųjį status quo, Lietuva, skaudžiai nuo to status quo nukentėjusi, neabejotinai būtų tarp jų.

Neįmanoma išgydyti ligos, nenustačius diagnozės. Katalikybė taiko sąvokas „teisinga“ ir „klaidinga“ sąžinė. Negydoma sunki liga gali baigtis (paprastai ir baigiasi) kūno mirtimi. Kita vertus, kai nepaisoma pareigos ugdyti teisingą sąžinę, kai sąmoningai užsidaroma patogiame klaidingos sąžinės kalėjime (kad būtų galima daryti blogus darbus ir nejausti dėl to sąžinės priekaištų), einama keliu, vedančiu dvasinės mirties link. Sąmoningai pasirinkta klaidinga sąžinė tampa Dievo teismo objektu ir užsitraukia Dievo bausmę.

Lietuvos kūno ir sielos sveikata neatrodo gera. Kūnas kraujuoja ir silpsta, o siela nerūpestingai kartoja: „Viskas gerai! Viskas gerai! – nors nėra gerai“ (Jer 8, 11). Pranašui Jeremijui sielvartą kėlė tautos dorovinis sugedimas: „Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio! Tačiau jie nei gėdos jaučia, nei žino, ką reiškia iš gėdos parausti“ (Jer 8, 12). Ir pranašavo Dievo bausmę: „Kaip jų už tai nebausiu? – tai VIEŠPATIES žodis. – Tokiai tautai kaip ši kaip nekeršysiu?“ (Jer 9, 8). „Jeruzalę paversiu griuvėsių krūva, šakalų landyne. Judo miestus – baisiais tyrlaukiais, kur niekas negyvena“ (Jer 9, 10). Kai kurie tautiečiai – netikrų pranašų kurstoma „karo partija“, raginusi dėtis į sąjungą su Egiptu prieš Babiloniją – kaltino Jeremiją išdavyste, persekiojo, jis buvo priverstas bėgti iš tėvynės ir galiausiai nužudytas. Bet viskas įvyko taip, kaip pranašas numatė – 586 m. pr. Kr. Nebukadnezaro vadovaujami babiloniečiai užkariavo Judėją, sugriovė Jeruzalę ir jos Šventyklą, daug žydų išvarė į tremtį. Žydų valstybė buvo sunaikinta. Dievas nubaudė savo tautą ir įvykdė teisingumą.

***

Josephas de Maistre’as kategoriškas – dėl to, kad įvyko Prancūzijos revoliucija, kalta visa prancūzų tauta. Būta ir nekaltų aukų (nors Dievo akyse visi žmonės nuodėmingi ir kalti), tačiau jų daug mažiau, negu paprastai manoma. Aišku, gaila giljotinuojamų mokslininkų, bet jie, be viso kito dar ir tvirkindami liaudį bedieviškomis doktrinomis, labai prisidėjo prie to, kad revoliucija įvyktų. „Aš gera valia priėmiau Prancūzijos revoliuciją, vadovaudamasis nesavanaudiška meile laisvei ir savo tėvynei, visa siela ir sąžine tikėjau, kad ji išnaikins piktnaudžiavimą ir atves į visuomeninę laimę“ [9], – de Maistre’as pateikė pasiteisinimą tų, kurie, iš pradžių palaikę revoliuciją, vėliau nusivylė kruvina jos raida ir baisiais rezultatais. Kitas klasikinis pavyzdys – Rusijos „pažangiųjų“ sluoksnių džiūgavimas 1917 m. vasarį ir jų nusivylimas tų pačių metų spalį. O dabar vietoje „Prancūzijos“ įrašykime „dainuojančiąją“ ir pridurkime dar vieną dažnai kartojamą sakinį: „Ne už tokią Lietuvą kovojome.“ Ar lietuvių tauta kalta dėl to, kad dainuojančios revoliucijos idealai buvo begėdiškai išduoti? Prie išdavystės prisidėjo ir daugelis revoliucionierių, vietoj „tautos namų“, kurdami neoliberalią valstybę, kitaip tariant, „žmogiškųjų išteklių“ rezervatą. De Maistre’as vienu iš neabejotinų prancūzų tautos kaltės įrodymų laikė tai, kad niekas iš Liudviko XVI egzekuciją stebėjusių 60 000 žmonių nepaleido kulkos į karaliaus budelį. O kaip elgėsi lietuvių tauta, kai buvo trypiamos Atgimimo laikais puoselėtos viltys sukurti teisingesnę visuomenę? Kai pradėta įžūliai „prichvatizuoti“ (t. y. vogti) visai tautai priklausantį valstybės turtą? Beje, pagal Katalikų bažnyčios moralinį mokymą viena iš nuodėmių, besišaukiančių dangaus keršto, yra skriauda, daroma samdomiems darbininkams. Kaip elgėsi lietuvių tauta, kurios didžioji dalis išpažįsta katalikybę, kai gausi vidurinioji klasė, egzistavusi paskutiniais komunizmo dešimtmečiais, buvo masiškai verčiama liumpenais? Tylėjo. Regis, „dvasių skyrimo“ (1 Kor 12, 10) dovana ją apleido. Šis tylėjimas buvo nusikalstamas. Jis vertas dangaus keršto, bausmės, kurią kenčiame iki šiol ir kuriai nematyti galo. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad didesnę kaltę turėtų prisiimti ne „paprasti“ žmonės, o intelektualinė Lietuvos klasė, kuri (bent jau didžioji jos dalis, o ypač akademinis sluoksnis) savo tylėjimu, konformizmu ir atviru tarnavimu neo-liberaliajai revoliucijai labai prisidėjo prie to, kad Lietuva  taptų savo klaidingos sąžinės įkaite.

Pabaisos kartais virsta gražuolėmis, tačiau taip atsitinka tik pasakose. Tikrovėje daug dažniau gražuolės virsta pabaisomis. Revoliucijos fenomenas – vienas iš įspūdingiausių tokios metamorfozės pavyzdžių. Dainuojanti revoliucija mutavo į neoliberaliąją. Ir nors tuo metu buvau vos spėjęs įžengti į pilnametystės amžių, prisiimu ir savąją kaltės dalį už tą nešlovingą virsmą. Už tai, kad, jau priklausydamas intelektualų klasei, pernelyg ilgai tikėjau pasaka apie gražuolę Lietuvą, kuri, išsivadavusi iš komunizmo pančių, išdidžiai žengia teisingu, oriu laisvės keliu. Ko gero, vienas puikiausių asmeninės atsakomybės už savo šalies ir tautos likimą pavyzdžių yra savikritiškas Nikolajaus Berdiajevo prisipažinimas, kurį turėtų įsidėmėti kiekvienas, keliantis pretenzijas istorijai ir ieškantis kaltų. Išvardijęs daugybę objektyvių bolševizmo įsigalėjimo Rusijoje priežasčių, daugybę dalykų, kuriais bolševizmas pasinaudojo, siekdamas pergalės, krikščioniškojo personalizmo atstovas pripažįsta: „Revoliucija įvyko ne tik anapus manęs ir virš manęs, kaip nebendramatis su mano gyvenimo prasme, t. y. visiškai beprasmis, faktas, ji įvyko taip pat ir su manimi, kaip vidinis mano gyvenimo įvykis. Bolševizmas Rusijoje atsirado ir nugalėjo todėl, kad aš esu toks, koks esu, todėl, kad manyje nebuvo tikros dvasios jėgos, nebuvo tikėjimo, kilnojančio kalnus, jėgos. Bolševizmas yra mano nuodėmė, mano kaltė“[10] („Naujieji viduramžiai“, 1924). Trypdamas dainuojančios revoliucijos idealus, neoliberalizmas pasinaudojo daug kuo, bet svarbiausia – naiviu lietuvių tautos tikėjimu, kad, išsivadavusi iš komunizmo, ji tapo „laisva“. Intelektualiniai sluoksniai, susitaikę su neoliberaliu perversmu ir net aktyviai talkinę perversmininkams, įkalino ją klaidingos sąžinės, kuri blogų dalykų nelaiko blogais, narve. Tačiau istorija neatleidžia nuo atsakomybės, jei nepaisome jos pamokų. Lietuvių tauta daug kentėjo XX a. Atrodo, XXI a. „Marijos žemei“ teks išgerti ne mažesnę kančių taurę.

Post scriptum

Josephas de Maistre’as „Apmąstymuose“ vylėsi, kad, išmokusi rūsčią dieviškosios pedagogikos pamoką, Prancūzija taps krikščioniškojo atgimimo pavyzdžiu Europai ir pasauliui. Jo viltims nebuvo lemta išsipildyti. Didžioji revoliucija reiškė Prancūzijos valstybės ir visos Europos dvasinės degradacijos pradžią, o jos finalą regime mes, dabar gyvenantieji. Likus metams iki mirties, viename iš laiškų de Maistre’as rašė: „Aš prislėgtas, gyvenimas man atgrasus [...], tačiau mirštu geroje kompanijoje – kartu su Europa.“[11] Toks prancūziškas juodasis humoras ypač praverstų neturintiems drąsos į dabartinę Lietuvos ir istorinę Europos situaciją pažvelgti šio teksto epigrafo apie Dievo kalaviją viršum žemės šviesoje. Tačiau mažai tikėtina, kad baudžiauninko mentalitetas peršoktų į nusivylusio aristokrato dvasios sferą... Todėl nesiliaujama apgailėtinai bergždžiai lementi apie „europinį solidarumą“ „pabėgėlių krizės“ akivaizdoje ir ne mažiau apgailėtinai bandoma išvengti atsakomybės už vergišką neoliberalaus globalaus status quo palaikymą.

[1] Kazys Pakštas. Baltijos respublikų politinė geografija: politinės geografijos problemos, nagrinėjamos atsižvelgiant į Baltijos tautų likimą. Kaunas. „Spindulio“ b-vės sp. 1929.

[2] www.ec.europa.eu/economy_finance/publications/european_economy/2014/pdf/ee8_en.pdf

[3] Aliuzija į populiarių lietuvių autorių tekstų pavadinimus.

[4] Johan Huizinga. Viduramžių ruduo. Iš olandų kalbos vertė Antanas Gailius. Vilnius. Amžius. 1996.

[5] https://www.marxists.org/lietuvių/m-e/1848/manifestas/manifestas.htm

[6] Karl Polanyi. Didžioji transformacija: politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos. Iš anglų kalbos vertė Jūratė Musteikytė ir Rimantas Grikienis. Vilnius. Algarvė. 2002, p. 143.

[7] Antanas Maceina. Liberalizmo kelias į bolševizmą. Aidai. 1948, nr. 13, p. 156–162.

[8] LRT laida „Dėmesio centre“ 2015-09-02.

[9] www.e-reading.club/bookreader.php/97551/de_Mestr_-_Rassuzhdeniya_o_Francii.html

[10] Николай Бердяев. Философия творчества, культуры и искусства. Т. 1. М., Искусство. 1994, с. 444.

[11] Joseph de Maistre. Lettres et opuscules inédits. P., 1853. Vol. 1, p. 527. Cit. pagal П. Генифе. „Рассуждения о Франции“ Ж. де Местра и Французская революция“. Французский ежегодник. М., 2003 (www.annuaire-fr.narod.ru/statji/Genife-fe2003).

"Kultūros barai", 2015, Nr. 10 (610)