Lietuva ir Rusija » Ar mes verti atsiprašymo ex Oriente?

Ar mes verti atsiprašymo ex Oriente?

 

 

Štai jau metai, kai Lietuvoje, regis, galima konstatuoti prisikėlus vertybinį diskursą, šlovingojo projekto 2K laikotarpiu išgyvenusį savo Didįjį šeštadienį. Socialdemokratai prisiminė progresinius mokesčius. Į krikščionis demokratus reinkarnavęsi (būtent reinkarnavęsi) konservatoriai prabilo apie tradicinę šeimą ir santuokos svarbą, nors mokesčių politikos srityje be išlygų paveldėjo savo konservatyviąją karmą. Istorinę Lietuvos sostinę valdanti „Tvarka ir teisingumas“ ir laikinojoje sostinėje įsitvirtinę tie patys krikščionys demokratai mūru stojo prieš viešą gėjų pasirodymą, o pastarieji, prakeikę vieni kitus keikiančius „homofobus“ krikdemus ir „tvarkiečius“, pagaliau viešai išreiškė savo politines simpatijas, kurios pasirodė esančios socialdemokratų, abiejų mūsų liberalų partijų ir didžiausio Lietuvos šoumeno pusėje. Ką gi, norėtųsi tikėtis, kad vertybių prisikėlimas Lietuvos vidaus politikoje yra šis tas daugiau už prieš rinkimus vykusį prisikėlimo šou. Būtent čia, viduje, dabartinei konservatorių inkarnacijai – Tėvynės Sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams – teks įrodyti, kad antroji šio ilgo pavadinimo dalis nėra vien tuščias garsas. O įrodyti bus nelengva. Mat konservatyvioji Lietuvos krikščionių demokratų karma draudžia šiai partijai obuoliauti su dviem parlamentinėmis partijomis, „netradiciniais“, „populistiniais“ ir, baisiausia, „prorusiškais“ velniais, iš kurių vienas, be kita ko, dar ir „revanšo“ siekia. Bet ko tik nebūna Marijos žemėje! Tie „netradiciniai“ velniai pasisako už „tradicines“ vertybes. Jie pritaria teiginiui, kad šeimos pagrindas yra vyro ir moters santuoka. Jie nesipriešino daug triukšmo sukėlusiam Valdemaro Tomaševskio įstatymo projektui. Tačiau galinga karma slegia Lietuvos krikščionis demokratus. Todėl jau kitą rytą po pirmojo rinkimų turo girdime partijos pirmininką samprotaujant apie „natūralius“ sąjungininkus. Kas jie, natūralūs Lietuvos krikščionių demokratų sąjungininkai? Ogi abi liberalų partijos. Gal dar prisijungs nelabai „tradicinis“, bet liberalams simpatizuojantis didysis Lietuvos šoumenas su savo žvaigždynu – štai jau „centro dešinės“ koalicija. Bet ar gali būti „natūralus“ krikščionių demokratų (jei tik ši sąvoka nėra tuščias garsas) sąjungininkas koalicijos partneris, kuris nemato skirtumo tarp vyro ir moters santuoka pagrįstos šeimos ir „partnerystės“ ryšiu grindžiamos asmenų (ateityje gal net ne skirtingų lyčių) sąjungos? Ar gali būti „natūrali“ krikščionių demokratų sąjungininkė partija, kuri aborto iki dvylikos nėštumo savaičių nelaiko žmogaus gyvybės atėmimu, t. y. bent jau šiuo klausimu (o jis ne vienintelis) išpažįsta iš esmės antikrikščionišką doktriną? Aišku, liberalai gali būti natūralūs sąjungininkai. Tik kieno? Tėvynes sąjungos-Lietuvos konservatorių ar Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų? Noriu tikėti, kad tarp šių dviejų pavadinimų yra ne vien nominalus dviejų sąvokų, bet ir šioks toks realus kokybinis skirtumas. Vis dėlto akivaizdu, kad dabartinius Lietuvos krikščionis demokratus slegia sunki konservatyviosios ekonominės filosofijos karma. Ar nepadarys TS-LKD iš tiesų nekrikščioniškų nuolaidų savo „natūraliems“ sąjungininkams? Ar konservatyvioji ekonominės filosofijos karma neužgoš autentiškų krikščioniškų vertybių siekio? Laikas parodys.

 

Šia įžanga siekiama atkreipti dėmesį į labai reikšmingą, bet dažnai nepastebimą (o kartais sąmoningai ignoruojamą) skirtumą tarp daiktų paviršiaus ir jų vidinio turinio, skirtumą, itin svarbų, kai kalbama apie „vertybes“, ypač – „krikščioniškąsias“. Noriu tikėti, kad Lietuvos krikščionys demokratai, jungdamiesi su konservatoriais, tiksliau – įsiliedami į konservatorių gretas, gerai jautė šį skirtumą. Noriu tikėti, kad toks krikščionių demokratų veiksmas buvo inspiruotas nuoširdaus noro įlieti daugiau krikščioniško turinio į politinę jėgą, turinčią galimybę daryti realią įtaką Lietuvos vidaus politikai, kurioje iki šiol krikščioniškosioms vertybėms buvo labai menkai atstovaujama. Noriu tikėti, kad ateitis parodys, jog šis krikščionių demokratų žingsnis nebuvo skubotas, jog krikdemų pasiaukojimas prisiimant Tėvynės sąjungos konservatyviąją ekonominės filosofijos karmą nebuvo beprasmis. Jeigu neįmanoma iš karto išsaugoti progresinių mokesčių, vyro ir moters santuoka pagrįstos šeimos ir negimusio žmogaus gyvybės, tenka rinktis šeimą ir žmogaus gyvybę.

 

Puikiai suprantu, kad šiuolaikiniame pasaulyje būtų naivu bandyti įžvelgti krikščioniškąją orientaciją šalių, kurių didžiąją gyventojų dalį sudaro krikščionys, užsienio politikoje. Krikščionybė politikams yra figos lapas, reikalingas apsaugoti „krikščioniškąsias“ Europos Sąjungos šalis nuo į tą Sąjungą besiveržiančios Turkijos, lapas, kuris yra begėdiškai nuplėšiamas, kai reikia pripažinti Kosovo „nepriklausomybę“. Vis dėlto manau, kad kai kurioms pamatinėms Lietuvos užsienio politikos „dogmoms“ labai stinga kaip tik to, kas privalu bet kokiai tikrai religinei dogmai – nuoširdaus tikėjimo, nusižeminimo ir transcendentinės perspektyvos, žvilgsnio sub specie aeternitatis – į amžinybę, į tikrovės gelmę, o ne į jos paviršių nukreipto žvilgsnio. Be viso šito dogma virsta sustingusiu ritualu, surambėjusios ir užkietėjusios širdies šarvais, skirtais apsisaugoti nuo nepatogios realybės (tiesa labai dažnai būna nepatogi), kitais žodžiais – fariziejiška puikybe ir savimeile. Lietuvos politinėje religijoje tokios dogmos ypač gajos srityje, kurią galima pavadinti „Rusijos problema“.

 

Aš esu už tai, kad daiktus vadintume jų tikrais vardais. Dabartinė Tėvynės sąjungos inkarnacija – Lietuvos krikščionys demokratai (paskutinį kartą miniu šios, kaip ir bet kurios kitos, politinės partijos pavadinimą) – iš savo praeitos konservatoriškos egzistencijos paveldėjo pabrėžtinai rusofobišką užsienio politikos karmą. Saikinga rusofobija mūsų geopolitinėse platumose yra labai natūralus ir netgi sveikas dalykas. Problemos prasideda tada, kai ši fobija (kaip, beje, ir bet kuri kita) tampa sunkiai kontroliuojama. Bet šio teksto autoriaus tikslas nėra atsakyti į klausimą, ko daugiau – žalos ar naudos – davė Lietuvai jos rusofobiška užsienio politika. Mano tikslas yra pabandyti atsakyti į klausimą, suformuluotą rašinio antraštėje.

 

Reikalavimas atsiprašyti už okupaciją ir jos metu padarytus nusikaltimus, kaip ir reikalavimas tarptautiniu lygiu pasmerkti komunizmo ideologiją, yra viena fundamentaliausių Lietuvos politinės religijos dogmų, o jos neigimas yra laikomas didžiausia erezija, verta visuotinio pasmerkimo ir paniekos laužo. Nepuoselėju didelių iliuzijų, kad fanatiški politinio tikėjimo grynumo saugotojai šiame tekste sugebės įžvelgti ką nors daugiau už „prorusišką“ rašliavą. Žinau, kad dogma, kurią jie gina, yra negyva ir bedvasė raidė, jų tikėjimas – stabmeldystė, o jie patys – fariziejai ir veidmainiai, garbinantys Vakaruose tai, už ką smerkia Rusiją. Todėl ne jiems, o kritinio mąstymo gebėjimo dar nepraradusiems skaitytojams skirta ši citata: „Imperijos nebėra. Bet kaip su tuo susitaikyti? Ar tai įmanoma? Ar šis savo egzistencinės nesėkmės, savo esmiško pažeidžiamumo suvokimas, snaudęs nuo Aukso ordos laikų, gali atvesti Rusiją į politinį katarsį, ar jis išganingas Rusijai? Norėtųsi tikėtis, kad taip, tačiau bent jau kol kas atrodo, kad Rusija tokiam apsivalymui, t. y. tokiam pralaimėjimo išgyvenimui, kuris pagimdytų savo kaltės suvokimą ir padėtų prisiversti nusižeminti – o tik esant šioms sąlygoms galimas nuoširdus atsiprašymas – nėra pasiruošusi.

 

Mat kol kas Rusija savo pralaimėjimą išgyvena kaip prakeiksmą, t. y. kaip totalų blogį, kuriame nėra nieko pozityvaus, nieko apvalančio. Sąmonės, kiaurai persmelktos nugalėtojo filosofija, požiūriu, šio pralaimėjimo paprasčiausiai neturėjo būti. Negana to, jo net negalėjo būti, o vis dėlto jis yra. Nemokanti pralaimėti sąmonė nežino, ką su pralaimėjimu daryti. Ten, kur senovės Izraelis matė Dievo bausmę už nuodėmes ir griežtai auklėjančią, bet kartu mylinčią Viešpaties ranką, t. y. valstybės nesėkmėse ir nelaimėse, Rusija kol kas mato vien piktųjų jėgų sąmokslą ir velnio darbą. Nemokanti pralaimėti sąmonė, akis į akį susidūrusi su nepermaldaujamu pralaimėjimo faktu, yra pikta ir atvira revanšizmo pagundai. Bet pralaimėti galima išmokti, o jokios knygos neišmokys gyvenimo filosofijos geriau už patį gyvenimą. Tik reikia laiko. Mes nežinome, kokiu keliu pasuks Rusija. Ji gali nueiti revanšo keliu. Tačiau tai yra į praeitį vedantis kelias, „Trečiosios Romos“, komunizmo utopijos ir galutinės eschatologinės pergalės kelias, kuriuo eidama Rusija atsidūrė ten, kur yra dabar. Tai istorinę patirtį nuskurdinantis kelias. Bet Rusija gali pasukti ir kitu keliu ir savo pralaimėjime, kaip tie Izraelio pranašai, įžvelgti ne prakeiksmą, bet dovaną ir kvietimą naujai istorinei būčiai. Kokį kelią pasirinks Rusija, parodys laikas.“ Būtent taip šių eilučių autorius „Kultūros baruose“ (2005/12) užbaigė savo straipsnį „Pergalės jubiliejaus be atsiprašymų metai“. Tebūnie tai „pasiteisinimas“ kaltinimų nepatriotiškumu akivaizdoje.

 

„Ar mums laukti atsiprašymo?“ – klausiau prieš trejus metus. Atsakiau, kad, regis, teks apsišarvuoti kantrybe. Dabar manau, kad reikia papildyti klausimą. Manau, kad šiandien atėjo laikas paklausti fundamentalesnio ir mums daug skausmingesnio klausimo: „Ar mes verti atsiprašymo?“ Taip pat reikia klausti: „Ar Vakarai (pirmiausia Europa) turi dvasinių jėgų pasmerkti komunizmo kaip pasaulėžiūrinės sistemos nusikaltimus?“ Atsakau neigiamai į abu klausimus. Žinau, kad politinės dogmos raidės sergėtojų akyse esu pasmerkimo ir paniekos laužo vertas eretikas.

 

Lietuva nėra pasiruošusi priimti atsiprašymą, kaip Rusija nėra pasiruošusi atsiprašyti, kaip Europa nėra pasiruošusi pasmerkti komunizmą. Kai kalbama apie atsiprašymą, dažnai pamirštama, kad šiame akte dalyvauja du subjektai ir abu yra aktyvūs. Pamirštama, kad nusižemina ne tik tas, kuris atsiprašo, bet ir tas, kurio atsiprašoma. Atsiprašymo adresatas nusižemina atleisdamas, nusileisdamas iš savo teisuoliškumo aukštumų, įveikdamas fariziejišką pasitenkinimą savimi. Atsiprašymo akte didelį dvasinį darbą atlieka ne tik tas, kuris atsiprašo, bet ir tas, kuris atleidžia. Tikras atsiprašymas, kuriame sąžiningai savo darbą atlieka abi pusės, jas abi praturtina. Ir štai bandau įsivaizduoti, kad įvyksta stebuklas, ir Lietuvą tarsi perkūnas iš giedro dangaus užgriūva atsiprašymas ex Oriente. Ką Lietuva darytų su tuo atsiprašymu? Ogi nurodytų sąskaitą banke, į kurią kaltininkas turėtų pervesti keliolika ar keliasdešimt milijardų eurų „už okupacijos metu padarytą žalą“. Atsiprašymas praturtina? Bent jau adresatą – taip. Materialiai. Tik ar keliolika ar net keliasdešimt milijardų nėra juokingai menka išpirka už komunizmo piktadarystes? Ar šioje situacijoje atsiprašymo adresatas nepademonstruotų grynai formalaus ir paviršutiniško požiūrio į problemą, jos giliausios esmės nesuvokimo ir kartu savo dvasinio nebrandumo, nepasiruošimo ir nevertumo išgirsti atsiprašymo žodžius?

 

Tačiau tūlas vienos fundamentaliausių Lietuvos politinės religijos dogmų sergėtojas, apimtas švento pasipiktinimo, galėtų sušukti: „Šlykštus melas ir šmeižtas! Aišku, į pinigus mes nespjauname, bet ne pinigai laimė ir ne pinigai mums rūpi pirmiausia. Mums svarbiausia – vertybės! Mes esame vertybių apaštalai, pašaukti atverti apsimiegojusias Senosios (Vakarų) Europos akis ir priminti europiečiams, kas yra tikrosios vertybės. Pinigai mums antraeilis dalykas. Mūsų šventas tikslas yra išsireikalauti iš Europos komunizmo pasmerkimo, tolygaus nacionalsocializmo pasmerkimui. Mes ne pragmatikai. Mes – didžiausi Europoje idealistai!“

 

Štai čia mes susiduriame su labai kenksmingu prietaru, užnuodijusiu protus daugeliui lietuvių. Po prietaro, kad kone dėl visų mūsų dabarties bėdų kaltas sovietmetis, šis prietaras, be abejonės, užima garbingą antrą vietą lietuvių politinių prietarų hierarchijoje. Jo esmė tokia: „Vakarų europiečiai savo kailiu nepatyrė komunizmo jungo. Todėl jiems sunku suprasti mūsų kančias, sunku suprasti, kad tarp komunizmo ir nacionalsocializmo nusikaltimų iš esmės galima dėti lygybės ženklą. Jie, tiesa, pripažįsta, kad komunizmas yra blogis, bet, palyginti su nacionalsocializmu, gal šiek tiek mažesnis. Todėl europiečiams sunku pasmerkti komunizmą taip, kaip jie Niurnberge pasmerkė nacionalsocializmą. Be to, padėtį komplikuoja dar ir tai, kad komunizmas buvo Sovietų Sąjungos – valstybės, suvaidinusios lemiamą vaidmenį sutriuškinant nacių Vokietiją, – oficiali ideologija. Pragmatiški vakarų europiečiai nenori erzinti Sovietų Sąjungos paveldėtojos Rusijos. Todėl mes, didžiausi Europos idealistai, esame pašaukti įjungti galingą tikrųjų vertybių prožektorių ir nukreipti jį į mieguistą Senosios Europos veidą.“

 

Bet ar taip samprotaudami nenuvertiname savo kolegų Europos vakaruose vaizduotės? Ar būtina pačiam išgyventi Sibiro tremtį, kad įsivaizduotum, ką jaučia tremtinys? Ar taip nuvertindami vakarų europiečių vaizduotę nedarome tos pačios klaidos, kurią daro kai kurie Bažnyčios kritikai, tvirtindami, kad kunigai neva nieko nenusimano apie šeimyninio gyvenimo problemas, nes patys neturi šeimų? Kad ir kaip nuožmiai masinės popkultūros viesulas būtų nusiaubęs šiuolaikinio europiečio vaizduotę, vis dėlto esu įsitikinęs, jog tam, kad ir šiais laikais suprastum Raskolnikovo dramą, nebūtina pačiam kirviu užkapoti savo nuomojamo buto šeimininkę. Tuo tarpu prietaringas lietuvis kažkodėl yra įsikalęs sau į galvą, jog tam, kad įsivaizduotum NKVD žiaurumus, būtina ta pačia savo galva patirti enkavėdisto šautuvo buožės smūgį. Na ne tokie jau zombiai tie vakariečiai. Čia vėl turime prieš akis skirtumą tarp daiktų paviršiaus ir giluminio tikrovės turinio. Ne, ne komunistinio jungo empirinės patirties nebuvimas ir ne vaizduotės stoka kalti dėl Europos vangumo komunizmo byloje. Giliau, giliau reikia žiūrėti.

 

Du svarbiausi dalykai lemia Europos santūrumą sprendžiant komunizmo pasmerkimo problemą. Vienas jų priklauso labiau realybės paviršiui, kitas – tūno pačiose šiuolaikinės Europos sielos gelmėse. Pradėsiu nuo pirmojo, nes jau jame aptinkame nuorodą į gilesnius tikrovės klodus.

 

Gana pragmatiškas dalykas yra tas, kad Europai nereikia jokio Holokausto konkurento. Holokaustas yra nuo Dievo atkritusios, transcendentinę dimensiją praradusios Europos sąžinė. Tai vienintelė šventenybė kultūroje, kurioje nebėra nieko švento. Tai vienintelė atmintis, kurios nevalia įžeisti visuomenėje, „teisę įžeisti“ paskelbusioje viena pamatinių savo vertybių. Europoje galima neigti Dievą, niekinti Kristų ir tyčiotis iš Mahometo, bet jeigu viešai suabejosi Holokaustu – tave gali pasodinti į kalėjimą. Holokausto kultas suteikia europiečiams galimybę atgailauti iki pasaulio pabaigos, kartu slopindamas kaltę dėl daugybės kitų piktadarysčių, kurias jie yra įvykdę sau, kitiems ir Dievui. Komunizmo pasmerkimas sukeltų sumaištį darnioje nukrikščionėjusio europiečio sielos struktūroje. Tektų atgailauti ir už komunizmo nusikaltimus. „Bet kodėl?! – sušuks nustebęs Lietuvos politinės religijos dogmos sergėtojas. – Juk komunizmas – Rusijos, ne Europos kaltė. Reikia tik priversti pragmatikus europiečius ir visą tarptautinę bendriją pasmerkti komunizmą, ypač – sovietų bolševizmą, ir mums, didžiausiems Europos idealistams lietuviams, bus gana. Bus patenkintos ir „Senoji“, ir „Naujoji“ Europos. Mes įgyvendinsime savo idealistines ambicijas, o Senoji Europa mažų mažiausiai nieko nepralaimės ir, jei jau taip nori, galės iki pasaulio pabaigos mazochistiškai, bet kartu ir gana patogiai įsitaisiusi medituoti Holokaustą.“ Paviršius. Ir vėl tik realybės paviršius.

 

Europa be veidmainystės negali pasmerkti komunizmo kartu neištardama smerkiamojo nuosprendžio savo pačios dabartinei dvasinei būklei, t. y. nuodėmės būklei. Iš pirmo žvilgsnio gana pragmatiškas nenoras turėti konkurentą Holokaustui turi daug gilesnes šaknis. Pasikartokime: Holokaustas yra nuo Dievo atkritusios, transcendentinę dimensiją praradusios Europos sąžinė. Tai kaltės kultas visuomenėje, pamiršusioje, kas yra nuodėmė. Tai galimybė atgailauti paliekant nuošalyje Dievą. Tai savo puikybėje užsisklendusios, prieš Kūrėją sukilusios sielos subtilus savęs kankinimas, pasaldintas išdidžia ir savimi patenkinta ramybe, saugumą teikiančiu žinojimu, kad nebėra To, kam būtų galima išpažinti savo kaltes, nebėra To, kurio būtų galima atsiprašyti, nebėra To, iš kurio būtų galima tikėtis atleidimo. Ir kol kas ši prieš Dievą sukilusi siela vis dar nėra tokia iškrypusi, kad nejaustų, jog pasmerkdama komunizmą ji neišvengiamai pasmerktų save pačią, savo atkritimą nuo Kūrėjo. Kol kas ši maištinga siela vis dar jaučia, kad komunizmo problema yra religinė problema par excellence. Juk komunizmas yra ne kas kita, kaip sukilimas prieš Aukščiausiąjį, sukilimas, kuris prasidėjo ne tada, kai 1917 metų lapkričio 7-ąją kreiseris „Aurora“ iššovė Žiemos rūmų link, ne tada, kai Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas parašė Komunistų partijos manifestą, bet daug anksčiau, sukilimas, kuris jokiu būdu nesibaigė 1991-aisiais žlugus Sovietų imperijai. Kol kas savo nuodėmingoje ir antikristiškoje puikybėje užsisklendusi Europos siela vis dar jaučia, kad nuoširdžiai pasmerkdama komunizmą ji atsistotų ant atgailos kelio, kuriuo eidama sugrįžtų į 1789 metų liepos 14-ąją. Bet atgailauti Europa nenori.

 

Komunizmo nusikaltimas yra giliausia prasme religinis nusikaltimas, kitaip tariant, nuodėmė. Tai maištas prieš Kūrėją ir žmogų-kaip-kūrinį, prieš Dievo sukurtą žmogaus prigimtį. Krikščioniškos sąmonės požiūriu, komunizmas yra Dievo priešininko šėtono valdžia, satanokratija. Bet satanokratija pirmą kartą triukšmingai triumfavo Europoje tada, kai Paryžiaus Dievo Motinos katedroje ant Kristaus altoriaus įsitaisė pusnuogė Proto deivė. Tai, kad komunizmas (įskaitant ir Rusijos bolševizmą) yra dvasinis Didžiosios Prancūzijos revoliucijos kūdikis, krikščioniškai sąmonei ir krikščioniškai istoriosofijai nėra jokia naujiena. Antanas Maceina savo straipsnyje „Liberalizmo kelias į bolševizmą“ („Aidai“, 1948, Nr. 13), polemizuodamas su mūsų išeivijos liberalais, rašė: „Jau pačioje savo pradžioje liberalizmas buvo ateistinis, antiklerikalinis, antikrikščioniškas. Ar ne assemblée constituante akivaizdoje Paryžiaus arkivyskupas Gobelle buvo priverstas išsižadėti savo religijos ir užsidėti raudoną respublikonišką kepuraitę? Ar ne Paryžiaus miesto tarybos nutarimu 1790 m. lapkričio 10 d. Notre-Dame katedroje buvo atlikta sataniškoji liturgija „proto“ garbei? Ar ne atsimetėliai kunigai buvo aprūpinti pensijomis ir privilegijomis? Ar nebuvo uždaryti vienuolynai, išniekintos vienuolės, išžudyti šimtai kunigų? [...] Ar visa ši antireliginio nusiteikimo pradžia, liberalizmo pagimdyta, neprimena dabartinio bolševikų elgesio ir jų skelbiamos tolerancijos? Ar visa nebuvo užuomazgos, kurios išsiskleidė dvidešimtojo šimtmečio pradžioje?“ Patys prancūzai apie savo satanokratiją yra prirašę tūkstančius puslapių. Deja, lietuviškai neturime beveik nieko iš gausaus prancūzų konservatyviosios politinės, filosofinės ir istorinės minties palikimo. O gal Josepho de Maistre’o vertimas mūsuose būtų palaikytas nelabai politiškai korektišku?

 

Užtat tikrai politiškai nekorektiškas, gal net absurdiškas, o gal net provokacinis ir KGB klastos vertas mūsų politinės religijos švarumo sergėtojų ausiai pasirodytų siūlymas reikalauti tarptautiniu mastu kartu su bolševizmu pasmerkti jo dvasinę motiną – Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. Tačiau, krikščioniškos istorijos filosofijos požiūriu, klausimas turi būti keliamas būtent taip. Pasmerkti komunizmą nepasmerkus jo dvasinių ištakų būtų akiplėšiška veidmainystė ir – dar blogiau – savęs apgaudinėjimas. Toks pasmerkimas būtų paprasčiausiai nenuoširdus todėl, kad, smerkdama iš esmės religinį nusikaltimą, Europa ir toliau pasiliktų savo nuodėmėje, savo apostazėje. Deja, regis, nemažai daliai mūsų politinės dogmos raidės sergėtojų tokio paviršutiniško komunizmo pasmerkimo visai pakaktų. Ką gi, dogmos raidės sergėtojai dažnai būna kurti dogmos dvasiai. Tikrą komunizmo – antikristiško žmogaus prigimties pakeitimo projekto – pasmerkimą turi lydėti atgaila ir rūstus visų be išimties žmogaus-kūrinio, žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, prigimties pakeitimo projektų pasmerkimas. Tų projektų pradžia – XVIII a. paskutinio dešimtmečio fanatiškų Proto garbintojų maištas. Tie projektai nesibaigė XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Jie klesti XXI a. pradžios Europoje. Jie gimsta įstatymų leidėjų ir mokslininkų galvose ir yra praktiškai įgyvendinami slaptose laboratorijose, abortų klinikose, eutanazijos palatose ir įstaigose, kuriose registruojamos „netradicinės“ santuokos. Europa ir toliau puoselėja savą, originalią žmogaus viziją, protingesnę ir tobulesnę už dieviškąją.

 

O prancūzai ir toliau švenčia savo liepos 14-ąją, dieną, kai anais tolimais 1789-aisiais prasidėjo didžiausios brolžudiškos skerdynės per visą Prancūzijos istoriją. Kaip vis dėlto klysta tie, kurie vakarų europiečių „nejautrumą“ bolševizmo nusikaltimams aiškina tų nusikaltimų patirties nebuvimu! Kas jau kas, bet prancūzai iki soties savo krauju pagirdė šėtoną ir jo demonus prieš daugiau nei du šimtus metų, o du šimtmečiai tikrai nėra labai ilgas laiko tarpsnis valstybingumo tradicijai, kildinančiai save iš V amžiaus pabaigoje krikštą priėmusio karaliaus Chlodvigo, todėl nereikia įtarinėti prancūzų praradus istorinę atmintį. Bent jau nuo 1789-ųjų jie puikiai prisimena savo istoriją. Jie didžiuojasi savo revoliucija, didžiuojasi tuo, ką padarė. Didžiuojasi, kaip dar ne taip seniai lapkričio 7-ąją savo revoliucija didžiavosi raudonų vėliavų upėmis virtusios „darbo liaudies“ minios Maskvos ir Leningrado gatvėse. Paprastai tautos švenčia nepriklausomybės paskelbimo arba konstitucijos priėmimo dieną, monarcho gimimo arba reikšmingos karinės pergalės dieną, ir tik labai nedaug tautų išdrįsta švęsti kruvino pilietinio karo ir visuotinio teroro pradžios dieną. Iki 1991-ųjų krikščioniškame pasaulyje tokios tautos buvo dvi – rusai ir prancūzai. Dabar liko vieni prancūzai, tačiau pastarųjų vienatvė nė kiek nesumažino jų savimeilės. O kodėl turėtų, jeigu likusi Europa ir visas pasaulis, neišskiriant nė tų pačių rusų su lietuviais, siunčia didžiai prancūzų tautai nuoširdžiausius sveikinimus „nacionalinės šventės“ proga? Kitais metais bus minimas gražus jubiliejus – 220 metų. Sveikinimai, be abejo, bus patys nuoširdžiausi. Tačiau tai, kad viena didžiausių Europos tautų svarbiausia ir garbingiausia data savo pusantro tūkstančio metų siekiančio valstybingumo istorijoje laiko satanokratijos triumfą ir kraujo ištroškusių gaivalų šėlsmą brolžudiško pilietinio karo skerdynėse, lygiai kaip ir tai, kad absoliuti dauguma europiečių yra šventai (neapsakomam Liuciferio džiaugsmui) įsitikinę, jog Didžioji Prancūzijos revoliucija yra kažin kuo iš esmės geresnė už 1917-ųjų Rusijos revoliuciją, kad galbūt Prancūzijos revoliucija buvo net „laisvės, lygybės, brolybės“ pavidalu „pažangą nešanti“ revoliucija, visa tai tik įrodo, kokioje gilioje ir klampioje nuodėmėje tūno puikybės apimta nuo Dievo atsiskyrusi Europos siela. Ir nėra ženklų, rodančių jos nusiteikimą atgailauti.

 

Europa nėra pasirengusi pasmerkti komunizmą, nes ji nėra pasirengusi atsiprašyti Dievo. Ir tai dar nėra pats blogiausias dalykas. Būtų daug blogiau, jeigu ji leistųsi suvedžiojama ir pasmerktų komunizmą nepasmerkdama jo dvasinių ištakų. Šiuo atžvilgiu „Senoji Europa“ vis dar yra nuoširdesnė ir nuoseklesnė už kai kuriuos mūsų politinės religijos dogmos gynėjus, dvasios nykštukus, nesugebančius iš savo kaimo varpinės įžvelgti visuminio, kosminio komunizmo horizonto. Rusijos bolševizmas nebuvo nei sukilimo prieš Dievą pradžia, nei jo pabaiga. Rusijos bolševizmas buvo sukilimo prieš Kūrėją epizodas. Dievo sukurta žmogaus prigimtis intensyviai perkuriama toliau, ir Europa tvirtai žengia šio proceso priešakyje. Sub specie aeternitatis vertę turėtų tik toks komunizmo pasmerkimas, kuris būtų puolusios Europos sielos išpažinties dalis, atgailos pradžia, jos alfa, rodanti į omegą – 1789 metų liepos 14-ąją. Atsiprašymas ex Oriente ir atgaila už komunizmo nusikaltimus giliausia krikščioniška prasme yra vertinga tik kaip visuminio Europos atsiprašymo ir atgailos už maištą prieš Aukščiausiąjį dalis. Aš nenoriu veidmainiško komunizmo pasmerkimo. Pasakyti pusę tiesos blogiau negu nepasakyti nieko. Pasakyti pusę tiesos reiškia meluoti. Bet apgauti galime tik patys save. Dievo apgauti negalima. Ir net jeigu reikėtų laukti iki Paskutinio teismo dienos, tą rūsčią žmonijos istoriją užbaigsiančią ir ją nuteisiančią dieną Tikrovės paviršius, tie apgailėtini būties skarmalai bus nuplėšti, ir nuoga daiktų esmė stos prieš visatos Karalių ir Teisėją.

 

"Šiaurės Atėnai", 2008, Nr. 41 (915)