Su epochos ir Dievo lemtimi

Dosniai pašaukimus dalijantis Dievas vis nesiliauja stebinęs iškrėsdamas kokį pokštą. Ir nors Koheletas tikina, kad nieko naujo po saule nevyksta, Dievas vis nesiliauja stebinęs. Jis nustebino angelus, sukurdamas žmogų ir liepdamas aniems jam tarnauti. Dovanodamas Izaoką, įsakydamas jį paaukoti ir atšaukdamas savo įsakymą, jis stebino Abraomą. Jis labai nustebino Izraelį, padrikai ir alkanai vergų miniai leisdamas nugalėti faraono kariuomenę ir paskandindamas šią jūroje. Jis nustebino pasaulį ir šiandien vis dar stebina stebėtis mokančius žmones ant kryžiaus mirusį pamokslininką paskelbdamas buvus savo sūnumi, prikeldamas nevykėlį Galilėjos pranašą ir apreikšdamas jo vardą tautoms. Roma, Palestina, Galilėja. Pasaulio sostinė, provincija, provincijos provincija. Didysis Keistuolis, Nežinomas Dievas, iš gūdaus užkampio įsibrovęs į civilizuotą pasaulį, stebina savo pasirinkimais. Vienas didžiausių jo šventųjų kartą liepė savo mokiniams pamokslauti bažnyčioje nuogiems, o pats į Asyžiaus katedrą atsivedė ėriuką. Net skepsį gimdantis Šiaurės klimatas ir pilkas Danijos dangus neatsilaikė prieš baime ir drebėjimu virstančią Kierkegaard’o nuostabą beprotiško Abraomo tikėjimo akivaizdoje. O kiek iškilių mokslo ir meno žmonių, netradicinio mąstymo individualybių, reikšmingų kultūrinių inovacijų autorių, kuriems etiketės "davatka" ir "konservatorius" tinka mažiausiai, kartais net ekscentriškų asmenybių, didžiausiam sekuliarizmo dvasios nusistebėjimui, pareikšdavo tikį Dievą, o kartais (tai visai šokiruodavo) – esantys katalikai. Dievas vis nesiliauja stebinęs.

Jo keliai nežinomi. "Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas", – sako Kristus. Gyvenimas, Tiesa, Kelias. Bet koks netiesus tas kelias! Jis – kaip žmogaus gyvenimas, kaip likimo vingiai, ir kaip sužinoti, už kurio posūkio slepiasi Tiesa, o už kurio tykoja Mirtis, neviltis ir pasmerkimas? Viena yra tikra – Viešpats, kuriam, ne taip kaip mums, mūsų likimų konfigūracijos yra žinomos, nėra šykštus dalyti pašaukimus. Ir čia, kaip ir kitur, Didysis Pokštininkas stebina, provokuoja, linksmina ir piktina.

Kiekvieno krikščionio pašaukimas yra sekti Kristumi. Ne kiekvienam skirta daryti stebuklus, ne kiekvienas gali gydyti ir mokyti taip kaip Jėzus. Tačiau kiekvienam, kuriam buvo lemta gimti, reikės gyventi ir mirti. Religijų istorijoje dievai iš žmonių reikalavo pačių įvairiausių ir keisčiausių dalykų. Tačiau Kristaus atvejis ypatingas. Mes turime sekti Kristumi, nes jis pirmas pasekė žmogumi neaplenkdamas nė vienos esminės žmogaus likimo trajektorijos dalies ir nevengdamas tą trajektoriją įrėminančių taškų. Gimimas, gyvenimas, mirtis. Jis buvo kartu su mumis ir mus kviečia būti kartu. Jo religija – buvimo kartu religija.

Sekti Kristumi nėra lengva. Ypač mūsų laikais, kurie, priešingai, nei tikėjosi Berdiajevas, netapo Naujaisiais viduramžiais, bet užtat drąsiai gali būti tituluoti Naujaisiais tamsiaisiais amžiais (vietoj transnacionalinės Bažnyčios – Europos Sąjungos biurokratija; vietoj į dangų besistiebiančių katedrų – lyg grybai po lietaus dygstančios "Maximos"; vietoj lotynų kalbos – anglų; vietoj feodalizmo – "regionų Europa", o visa tai vainikuoja "vartotojas" – Naujųjų tamsiųjų amžių vartojimo kulto išpažinėjas, valstybių sienas transcenduojantis europietis, savo viduramžių kolegos, homo religiosus, atitikmuo ir priešingybė). Bet kas yra visos netikinčio pasaulio patyčios prieš tą vilties ir prasmės perteklių, kuriuo Visagalis apdovanoja ištikimuosius, tuos, kurie yra kartu su juo. Nes jo religija yra buvimo kartu religija.

Tačiau yra žmonių, kuriuos imperatyvas būti kartu saisto taip besąlygiškai, kad jiems niekada nelemta išsivaduoti iš kankinančios "arba–arba" dilemos. Dievas ar mirusio Dievo pasaulis? Amžinybės viltimi alsuojanti išrinktųjų bendruomenė ar tos vilties nepažįstančiųjų minios? Pasakojama, kad Aleksandras Makedonietis Gordijaus mazgo problemą išsprendė perkirsdamas jį kalaviju. Pašauktieji solidarumui taip paprastai problemų nesprendžia. Jie negali nukirsti šakų, laikančių sūpuokles, kuriose jiems skirta suptis tarp dangaus ir žemės. Negali nukirsti nė vienos šakos, negali nutraukti saitų, siejančių juos su jų tapatybės versmėmis: Europą sukūrusiu Dievu, Kristaus religija ir Dievą palaidojusia, jį pamiršusia Europa. Jų pašaukimas yra būti kartu su savo epocha ir dalytis tos epochos Dievo lemtimi.

Tokiems žmonėms krikščionybės ir Dievo likimas tampa jų pačių likimu. Solidarumo imperatyvas saisto tiek jų intelektą ir kūrybines galias, tiek jų egzistenciją pasaulyje ir visuomenėje. Dievo mirtis – kertinis mūsų epochos faktas – yra jų sielos ir kūno faktas. Dievo mirties ir krikščionybės nesėkmės faktiškumas negailestingai braunasi į tokių žmonių mąstymą ir jų egzistenciją pasaulyje, virsdamas intelekto kančia kultūrinės realybės akivaizdoje, sielos rauda dėl mirusiojo ir nemokėjimu nardyti pasaulyje kaip žuvis vandenyje, prastu gebėjimu "prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio reikalavimų", kalbant šiuolaikiškai – prastu konkurencingumu. Jiems sunkiai sekasi "tvarkyti reikalus", o lakstymas po įstaigas ir visokiausių popierių rinkimas prilygsta kelionei po devynis pragaro ratus. Jiems akivaizdžiai trūksta verslumo dvasios, ir pats gyvenimas jiems yra sunkus darbas. Daugumos verslininkų, beveik visų pramogų pasaulio atstovų ir visų libertarų požiūriu, jie – tiesiog nevykėliai. Jų išlikimo instinktas silpnesnis negu daugumos kitų homo sapiens rūšies atstovų, todėl jie mažiau rūpinasi savo sveikata ir paprastai gyvena trumpiau už statistinį pilietį. Dievo lemtis tampa jų egzistencijos lemtimi, jų kūno žyme. Pasaulis be Dievo jiems yra šaltas ir nesvetingas. Visa savo būtimi jie jaučia, kaip išstūmęs Dievą pasaulis nori išvemti juos tarsi kokį svetimkūnį. Ir vis dėlto jiems užginta tikėtis paguodos iš to, kuris vienintelis galėtų ją suteikti. Nors pasauliui jie atrodo kaip svetimkūnis, jie negali atsukti jam nugaros, kaip tai daro sektantai. Jų pašaukimas yra būti katalikais, būti su savo epocha.

Jie negali negalvoti apie Dievą, lygiai kaip negali nepadaryti jo mirties savo mąstymo savastimi. Mums brangių artimųjų mirtis nepadaro jų mažiau svarbių ir nereikšmingų. Veikiau priešingai. Mirtis prikelia mirusiuosius Realybei. Pašauktiesiems solidarumui su savo epocha Dievas yra aukščiausia Realybė. Miręs Dievas, išvarytas ir nužudytas Dievas. Bet prisikėlimas įmanomas tik po kryžiaus. Tai nėra tokia jau paprasta ir akivaizdi loginė tiesa. Apaštalai nesuprato Jėzaus kančios ir mirties prasmės. Panašiai kaip Nietzsche ir Sartre’as, jie manė, kad tai pabaiga. Bet kryžius nebuvo pabaiga. Nietzsche teisingai pažymėjo, kad negalima, intelektualiai nesąžininga ignoruoti įvykusio kultūros fakto, Dievo mirties fakto. Pašauktieji solidarumui su savo laiku nėra intelektualiai nesąžiningi. Tačiau, kitaip nei didysis Dievo duobkasys, jie neskelbia "Linksmojo mokslo". Jie nėra nei pranašai, nei aiškiaregiai. Jie nežino, kokia bus ateitis. Tačiau jie žino, kam juos šaukia dabartis. Dievo mirtimi sužeistas, nuo Dievo nebūties kenčiantis mąstymas, tačiau leidžiantis Dievui būti mąstymas – toks jų pašaukimas. Dievo vieta tuščia – paskelbė Nietzsche. Buvimui kartu pašauktas mąstymas, priešingai nei Vakarų intelektinė arogancija ir sektantizmas, neskuba tos tuštumos atsikratyti ir Dievo nebūties žaizdą užkimšti filosofiniais religijos pakaitalais arba surogatiniu sektantų Dievu. "Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra problemos", – nors ir vulgariai, šie Stalino pasakyti žodžiai puikiai įkūnija Vakarų mąstymo aroganciją ir puikiai dera prie ką tik minėto Nietzschės teiginio. Jei Dievas mirė, jei jo vieta tuščia ir jei nebėra žmogaus, tai nebėra ir Dievo arba žmogaus problemos. Problema gali būti tik tokia: kuo Dievą arba žmogų pakeisti? Buvimui kartu pašauktas mąstymas neieško intelektinių Dievo ir religijos surogatų. Tai kryžiaus, Dievo kančios ir mirties mąstymas. Tai mąstymas, kuris Dievo mirtyje yra kartu su savo epocha. Tai mąstymas, kuris savo kančioje yra kartu su Dievu, tegu ir mirusiu. Nes prisikėlimas įmanomas tik po kryžiaus, tik po kančios ir mirties.

"Galima spėti, kad žodis "Dievas mirė" išreiškia ateisto Nietzschės nuomonę ir yra tik asmeninė pozicija, todėl vienpusiška ir lengvai paneigiama teiginiu, kad mūsų dienomis visur daug žmonių lanko Dievo namus ir, pasitikėdami krikščioniškuoju Dievu, atlaiko likimo smūgius, – rašo Heideggeris straipsnyje "Nietzschės žodis "Dievas mirė" ir po kelių eilučių priduria: – Nietzschės žodis įvardija dviejų tūkstantmečių Vakarų istorinį likimą. Ir mes patys, kaip ir visi kiti, neturime pagrindo tikėtis nepasirengę viena paskaita apie šį Nietzschės žodį pakeisti šį likimą ar bent jį pakankamai gerai suprasti. Tačiau dabar mums būtinas vienas dalykas: kad apmąstydami pasimokytume, o mokydamiesi išmoktume mąstyti".

Didžiausias krikščionio pašaukimas yra sekti Kristumi, būti jam ištikimam net pačioje bedieviškiausioje epochoje. Dievas visada šaukė ir šauks ištikimuosius eiti prieš jų laikų dvasią, plaukti "prieš srovę". Būna epochų, kai tikro krikščionio pašaukimas yra būti balta varna. Tokia yra mūsų epocha. Tačiau už ištikimybę ir tikėjimą Dievas atlygina viltimi ir prasme, kurios padeda atlaikyti Heideggerio minimus likimo smūgius. Ir šiandien Viešpats šaukia milijonus krikščionių savo gyvenimu neigti Dievo mirtį ir liudyti jį esant Keliu, Tiesa ir Gyvenimu. Jie yra Gyvojo Dievo pasiuntiniai, Gyvoji Bažnyčia.

Bet kaip tada "Vakarų istorinis likimas", kaip mūsų epocha? Du poliai, du kraštutinumai įrėmina mūsų laikų krikščioniškojo mąstymo spektrą. Viename – apgailėtinas Nietzschės plagiatas, "Dievo mirties" teologija ir gausybė libertarinių teologijų, žmogaus silpnumą ir užgaidas skelbiančių norma ir pavyzdžiu, kunigai, laiminantys gėjų santuokas, kunigai gėjai, o dabar, regis, ir vyskupai. Kraštutinė teologinė "kairė" skelbiasi einanti kartu su savo epocha, tačiau iš tikrųjų tai tėra apgailėtinas konformizmas su laiko dvasia, o konformizmas nėra nei solidarumas, nei tikras buvimas kartu. Kitame – teologinis fundamentalizmas, kraštutinė "dešinė", savimi patenkintas sektantiškas Dievo turėjimas bedieviškame pasaulyje. Abu kraštutinumai pelnosi iš Dievo mirties. Pirmasis – vietoj Dievo patvaldystės įteisindamas žmogaus egoizmą ir individo norų siautėjimą. Antrasis – taip pat įtvirtindamas egoizmą ir saują išrinktųjų priešpriešindamas į pražūtį einančiam pasauliui.

Tarp šių dviejų kraštutinumų išsidėsto daugybė oficialių ir neoficialių doktrinų, daugiau ar mažiau nuosaikių mokymų, siūlančių įvairias temos "Dievas ir epocha" variacijas. Tačiau yra žmonių, jaučiančių keistą pašaukimą, netelpantį į minėtus rėmus, pašaukimą mirti su Dievu jį mylint. Tiems žmonėms vienodai nuobodūs ir neskoningi atrodo ir libertarų teologų manifestai, ir sektantų pranašavimai apie pasaulio pabaigą. Jie apskritai nemėgsta triukšmauti. Kažkas jiems kužda, kad epochų mąstymą keičia ne triukšmingi pareiškimai, o baisingi sukrėtimai... Kartais sakoma, kad grožis arba šventumas išgelbės pasaulį. Galbūt. Galbūt Dievas nesunaikina pasaulio dėl tokių šventųjų kaip motina Teresė. Bet net dešimtys, net šimtai tokių šventųjų pasaulio nepakeistų. Nedaug kas klausė Jėzaus, kai jis pirmą kartą atėjo į pasaulį. Šiandien tikriausiai jo klausytųsi dar mažiau. Todėl Heideggeris teisus sakydamas, kad naivu būtų tikėtis pakeisti epochos lemtį. Mylinčių mirusį Dievą pašaukimas kuklesnis.

Jei Dievas kada nors prisikels Vakarų mąstyme, jis prisikels iš numirusiųjų. Jis neprisikels nei vietoj surogatinio sektantų stabo, nei vietoj triukšmingo filosofinių ir ideologinių jo pakaitalų, šokinėjančių ant jo kapo, būrio. Jei Dievas kada nors prisikels Vakarų mąstyme, jis prisikels iš savo tikros mirties, lydimos kančios, o ne iš užsispyrusio jo mirties neigimo arba samprotavimų apie su jo mirtimi atsiveriančias žmogaus galimybes. Vakarų Dievo tikro prisikėlimo vieta gali būti tik kenčiantis mąstymas, solidarus su savo epochos ir Vakarų mąstymo lemtimi, mąstymas, gerbiantis Dievo nebūtį ir pagarbiai tylintis jo nesaties akivaizdoje, mąstymas, kuris yra tabula rasa, nesipriešinantis tam, kad jame žodį įrašytų tas, kurio mirtis yra jo kančios priežastis. Kas žino, gal Didysis Keistuolis ruošia vietą savo prisikėlimui, o kelios pašauktųjų būti kartu kartos yra dvasinė būsimo Viešpaties prisikėlimo vieta? Nežinome. Kaip nežinome nei to, kas yra tie pašauktieji solidarumui, nei kiek jų yra. Tikriausiai jų nėra labai daug, o poetų ir meno žmonių tarp jų, ko gero, yra daugiau nei filosofų ir teologų. Tačiau iš garstyčios grūdo išauga medis, kuriame padangių sparnuočiai veja lizdus. Didžiojo Keistuolio keliai nežinomi. Tylos! Rimties! Gal Vakarų sieloje jis tyliai ruošia savo būsimo prisikėlimo vietą, prisikėlimo, kuris įmanomas tik po kančios ir mirties, o pašauktųjų solidarumui kartos yra tokia vieta. Kas žino.

"Šiaurės Atėnai", 2003, Nr. 44(678)