Krikščioniška istorijos interpretacija (II) » Septyni milijardai

 

Septyni milijardai

 

Pasauliui dar niekada taip labai nereikėjo
Dievo meilės kaip šiandien.

Motina Teresė


Kiekviena epocha bet kurios tautos, civilizacijos arba net visos žmonijos gyvenime yra savaip unikali. Unikali vien todėl, kad – bent jau taip skelbia abraomiškoji religinė tradicija – istorija niekada nesikartoja, o kiekvienas žmogus nuo DNR kodo iki menkiausių sielos judesių ir minties atspalvių yra vienkartinis ir originalus Dievo kūrinys, unikalus esinys, nesvarbu, palikęs po savęs akmens amžiaus kaukolę ar genialią simfoniją.


Vis dėlto epocha, kurioje gyvename mes, yra išskirtinė. Išskirtinė todėl, kad, palyginti su visomis mums žinomomis praeities epochomis, joje yra daug daugiau dalykų, apie kuriuos galima pasakyti: „Niekada anksčiau žmonijos istorijoje…“ Vienas iš tokių dalykų yra faktas, kad niekada anksčiau žmonijos istorijoje Homo sapiens rūšis nebuvo tokia gausi, kokia yra dabar.


Kaip ir bet kuris svarbus žmonijos istorijos faktas, tai, kad šiandien Žemėje gyvena septyni milijardai žmonių ir šis skaičius nuolat auga, gali ir turi būti apmąstyta religiškai. Nereliginis žvilgsnis šį faktą paprastai regi įspraustą į „pabaigos“ paradigmos rėmus. „Nereliginis“ nereiškia būtinai antireliginis arba dar kuriuo nors atžvilgiu „blogas“. Tiesiog nereliginis žvilgsnis pabaigos paradigmą išgyvena pirmiausia kaip grėsmingą iššūkį arba net kaip niūrų ateities scenarijų, kurio vienas pagrindinių raktažodžių yra „išteklių baigtinumas“, o blogiausias variantas – civilizacijos ir netgi visos žmonijos pabaiga. Aišku, nereliginis požiūris gali įgauti ir „po mūsų nors ir tvanas“ formą. Tačiau jeigu kalbame apie atsakingą intelektualinę, moralinę ir egzistencinę laikyseną, nereliginis požiūris netgi savo optimistiškiausiu pavidalu neįtikėtinai spartų planetos gyventojų skaičiaus augimą suvokia pirmiausia kaip problemą.


Religinis, o ypač krikščioniškas žvilgsnis atveria perspektyvą, kurioje tai, kas nereliginiam žvilgsniui yra „problema“, tampa malone ir dar vienu begalinės Dievo meilės savo nuostabiausiam kūriniui liudijimu. Jokioje kitoje žmonijos istorijos epochoje Dievo meilė nebuvo pašaukusi į būtį tiek daug pagal Aukščiausiojo paveikslą sukurtų esinių. Pripažinimas, kad Žemės gyventojų skaičiaus patrigubėjimas, įvykęs per pastaruosius vos šešiasdešimt metų, tapo įmanomas dėl naftos ir kitų labai „žemiškų“ veiksnių, nė kiek nesubanalina septynių milijardų kilmės klausimo – krikščioniškai sąmonei septynių milijardų klausimas yra pirmiausia ir giliausia prasme religinis klausimas ir paslaptis. Vis dėlto jeigu krikščioniškoji sąmonė didėjantį planetos gyventojų skaičių ir laiko „problema“, jai kelia nerimą kiti šios problemos aspektai, o problemos sprendimo būdai dažnai skiriasi nuo tų, kuriuos paprastai siūlo nereliginis žvilgsnis. „Veiskitės ir dauginkitės“, – šis biblinis priesakas netgi septynių milijardų pasaulyje neprarado teisėtumo.


Krikščioniškoji istoriosofinė paradigma taip pat yra „pabaigos“ paradigma. Tačiau krikščioniškajai sąmonei turi būti svetima tiek „pasaulio“, tiek Homo sapiens kaip biologinės rūšies pabaigos baimė. Biologinės karalystės pabaiga yra Dievo karalystės, o kartu ir tobulesnio gyvenimo (bios – „gyvenimas“) atėjimo sąlyga. Nuo pat gimimo krikščionybė yra pabaigos religija, bendruomenės, kurioje žmonės „nei ves, nei tekės“, laukimo religija. Kristus atėjo „laikų pabaigoje“ ir pažadėjo greitą savo antrąjį atėjimą. „Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks“ (Mk 13, 30). Pirmosios krikščionių bendruomenės pažodžiui suprato šį Išganytojo pažadą. Ir jos buvo teisios. Tik jei joms būtų buvę žinomi šiuolaikinės antropologijos duomenys, skelbiantys, kad Homo sapiens amžius siekia beveik 200 tūkstančių metų, gal jos nebūtų buvusios tokios nekantrios, ir Pauliui nebūtų reikėję barti kai kurių korintiečių, „smalsaujančių“, kada ateis pasaulio pabaiga. Juk Dievui „tūkstantis metų – kaip viena diena“. Visagalio valia buvo atseikėti žmonijai dar kelias dieviškosios meilės dienas, per kurias tie, kuriems buvo įsakyta „veistis ir daugintis“, nepaprastai padidino savo skaičių ir (kaip ir buvo liepta) „pripildė žemę“ Dievo paveikslo ir panašumo. Šiandien tikrai žinome, kad tokių dieviškųjų dienų buvo atseikėta mažiausiai dvi.


Krikščionis neturi smalsauti, kada ateis pasaulio pabaiga, ne todėl, kad smalsavimo objektas būtų nevertas dėmesio arba iš prigimties viršytų žmogaus proto jėgas. Klausimas apie pasaulio pabaigą yra visiškai kitoks negu klausimas „Ką veikė Dievas prieš sukurdamas pasaulį“, – kaip žinoma, Augustinas į jį atsakė: „Kūrė pragarą tiems, kurie kelia tokius klausimus.“ Kristaus laukiantis krikščionis neturi domėtis pasaulio pabaiga kaip tik todėl, kad toji pabaiga krikščioniškai sąmonei turi būti kažkas labai natūralaus, beveik kasdieniško dievažmogiškojoje tūkstantmetės dienos dienotvarkėje. Čia – šiame kasdieniškume – slypi esminis nereliginio ir krikščioniško pabaigos paradigmos išgyvenimo skirtumas.


Trečiąją po Išganytojo mirties tūkstantmetę dieną Žemės planeta pasitinka būdama daugiau nei trisdešimt kartų gausiau žmonių apgyvendinta negu tuomet, kai galilėjiečiai girdėjo Kalno pamokslą ir žodžius apie lauko lelijas ir padangių sparnuočius. Anuomet išteklių baigtinumas dar nebuvo globalinė problema – Jėzaus mokyme pabaigos paradigma apima pirmiausia teisingumo problemą. Pabaiga būsianti nevienoda vargšams ir turtingiesiems: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą“ (Lk 6, 20. 24). Pasaulyje, į kurį atėjo Kristus, gyveno apie 200 milijonų žmonių. Bedugnė, skyrusi žemiškąsias turtuolio ir Lozoriaus egzistencijas, po jų mirties išskyrė juos amžinybėje, tačiau tai buvo jų asmeninės dramos pabaiga. Jiems mirus, pasaulio turtingieji ir toliau „kasdien ištaigingai puotaudavo“, o prie jų rūmų vartų ir toliau gulėdavo votimis aptekę elgetos. Tai tęsėsi du tūkstančius metų. Tačiau pasaulyje, kuriame gyvena 7 milijardai žmonių, praraja tarp turtuolių ir elgetų grasina užbaigti patį pasaulį.


Krikščionis neturi bijoti pasaulio pabaigos ir smalsauti, kada ta pabaiga įvyks. Bet krikščioniškai sąmonei negali nerūpėti klausimas, kiek pati žmonija, kurios trečdalį šiandien sudaro krikščionys, prisideda prie procesų, keliančių grėsmę planetos egzistavimui. Mūsų epochos išskirtinumas yra tas, kad nuolat badaujančių lozorių šiandien yra milijardas, o 1 % turtuolių valdo 40 % viso pasaulio turto. „Auksinio“ pasaulio milijardo (kurio didžiąją dalį, beje, sudaro krikščionys ir nuo krikščionybės atsimetę aukso veršio kulto adeptai) rankose sukoncentruota 85 % pasaulio turto. Likę 6 milijardai (tarp kurių yra ir daugiau negu milijardas Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos krikščionių) turi tenkintis 15 %. Jėzaus laikais praraja tarp turtuolio ir Lozoriaus nulėmė jų amžinuosius likimus. Planetos ekosistemai nuo to netapo nei šalčiau, nei šilčiau. Tačiau kai milijardai žūtbūt siekia pasivyti išrinktąjį „auksinį“, o pastarasis jokiu būdu nenori sumažinti savo „gyvenimo standartų“, planetos ekosistemai darosi netgi per daug šilta. Jau artimiausiais dešimtmečiais pasaulio bendruomenei gali tekti spręsti iki šiol neregėtas politines ir etines problemas – ką daryti su žmonėmis, kurie neteks kylančio vandenyno prarytų tėvynių ir valstybių? Nojaus laikais Dievas baudė žmoniją tvanu. Bet ar galima kalbėti apie Dievo bausmę, kai žmogus, konkuruodamas su savo artimu Homo sapiens rūšies viduje, degindamas iškastinį kurą ir kirsdamas miškus, naikina neįkainojamą vertę turinčias gėlo vandens atsargas, tirpdo ledynus ir pats kelia vandenyną? Darviniškoji kova už būvį – globalus laukinis kapitalizmas – Homo sapiens rūšies viduje iki šiol istorijoje neregėtu mastu naikina kitas šimtus tūkstančių ir milijonus metų Žemėje gyvenančias rūšis, alina ir nuodija planetą, vis dar leidžiančią joje gyventi septyniems milijardams.


Nereikia būti nei antiglobalistu, nei „naujosios kairės“ šalininku, kad suprastum, jog žmonija, kurioje keli šimtai milijardierių valdo daugiau kaip pusę pasaulio turto, o trys šimtai žmonių yra turtingesni už tris milijardus, yra pasiekusi iki šiol neregėtą moralinės degradacijos lygį. Kad tai suprastum, reikia tiesiog būti krikščionimi ir skaityti Evangeliją. Tokiame pasaulyje visos politikų, – o būtent jiems pirmiausia tenka atsakomybė už tokią pasibaisėtiną pasaulio būklę, – kalbos apie „vertybes“, „demokratiją“ ir „žmogaus teises“ yra grynų gryniausia demagogija ir pliurpalai. Galbūt kam nors tai nuskambės keistai, bet mūsų laikų pasaulis yra daug kartų blogesnis už Jėzaus laikų pasaulį. Jums įdomu kodėl? Ogi todėl, kad mūsų pasaulyje badaujančiųjų yra penkis kartus daugiau už visą pasaulio, į kurį prieš du tūkstančius metų atėjo Kristus, gyventojų skaičių. Kasdien mūsų pasaulyje nuo bado miršta apie 25 tūkstančiai žmonių, iš jų – 17 tūkstančių vaikų. Reikia priminti, – jeigu tai dar reikia priminti, – kad, krikščionišku požiūriu, kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, yra unikalus ir nepakartojamas esinys. Galima dar prisiminti Dostojevskio „vaiko ašarėlę“ Ivano Karamazovo samprotavime apie „pasaulinį progresą“. Tiesa ta, kad kasmet milijonai bado aukų stoja Viešpaties akivaizdoje su savo unikaliomis kentėjimo istorijomis. Abraomo prieglobstis pildosi naujais lozoriais. Bet pildosi ir Dievo rūstybės taurė.


„Bet juk yra auksinis milijardas“, – kas nors pasakys. Tai penkis kartus daugiau už visą pasaulį, į kurį prieš du tūkstančius metų atėjo Kristus! Na ir kas? Atsiverčiame Evangeliją ir skaitome: „Vargas jums!“ Tai, kad iš tikrųjų gali būti „vargas“, parodo vienas įdomus tyrimas, kurį devyniose šalyse atliko grupė mokslininkų. Tyrimas parodė, kad Čekijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Airijoje, Olandijoje, Austrijoje, Kanadoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje sparčiai mažėja religines pažiūras išpažįstančių žmonių. Prognozė, kurią pateikia šie mokslininkai, aišku, yra juokinga. Jie spėja, kad netoli tas laikas, kai religija minėtose šalyse apskritai išnyks. Tačiau verta atkreipti dėmesį į priežastį, dėl kurios, pasak tyrimą atlikusių mokslininkų, mažėja žmonių religingumas. Atliekant tyrimą buvo pritaikytas modelis, naudotas tiriant mirštančias kalbas. Pasirodė, jog (panašiai kaip mirštančios kalbos atveju) religija nykstanti todėl, kad ji nebegali pasiūlyti žmonėms jokių socialinių pranašumų, palyginti su ateizmu. Kitaip tariant, religija nebeteikianti žmogui jokios socialinės naudos. Kad religija, kaip nebenaudingas dalykas, nunyks komunistinėje, visus žmogaus poreikius patenkinsiančioje visuomenėje, kurioje teisingumas bus įgyvendintas „šiapusybėje“ (todėl nebereikės jo projekcijos į „anapus“), pranašavo dar Marxas. O šį tyrimą atlikę mokslininkai religiją laidoja globalaus kapitalizmo sąlygomis „auksinio milijardo“ šalyse. Mano manymu, šis tyrimas įrodo, aišku, ne tai, kad religija ateityje išnyks, bet tai, kad daugumai žmonių materialinės paskatos darant pasaulėžiūrinį apsisprendimą iš tikrųjų yra labai svarbios, o dažnai net lemiamos. Tyrimas įrodo ir rūsčių Jėzaus žodžių apie turto pavojų išganymui teisingumą. Liudija jis ir skausmingos Jėzaus dvejonės pranašingumą: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8)


Egzistuoja klaidingas ir žalingas įsitikinimas, jog dėl to, kad krikščionybei nepavyksta rasti kelio į „šiuolaikinių žmonių širdis“, kalta pirmiausia pati Bažnyčia. Jei būtų taip, tuomet tokią pačią kaltę tektų priskirti ir ankstyvajai krikščionybei – o būtent ji dažnai pateikiama kaip sektinas apaštalavimo pavyzdys, – nes ir pirmųjų amžių Bažnyčiai nepavyko į Kristaus mokslą atversti daugumos Romos imperijos gyventojų. Nesitikėdami jokios „socialinės naudos“, ankstyvieji krikščionys žengė į romėnų arenas. Jų drąsos ir tikėjimo akivaizdoje vieno kito kruvinų reginių žiūrovo širdis atsiverdavo ir įsileisdavo Gerąją Naujieną. Tačiau krikščionys net po 313 m. Konstantino edikto, kai būti krikščionimi tapo visiškai nebepavojinga, netapo Romos imperijos gyventojų dauguma. Ir tik kai imperatorius Teodosijus paskelbė krikščionybę vienintele legalia imperijos religija, kai konfiskacijomis, baudomis ir netgi mirties bausmėmis ėmė į Bažnyčią varyti žmones, tik tada krikščionys tapo dauguma. Jie tapo dauguma tada, kai buvimas Bažnyčios nariu ėmė teikti apčiuopiamą „socialinę naudą“. Dėl socialinės naudos į islamą pereidavo turkų užkariautos Bizantijos krikščionys. Dėl socialinės naudos Romą išdavė dauguma Anglijos didikų, o tokią naudą ignoravęs Thomas More’as padėjo galvą. Mūsų pačių sovietinė patirtis teikia daugybę socialinės naudos siekimo religijos sąskaita pavyzdžių.


Tikėjimo nuosmukis „auksinio milijardo“ šalyse liudija ne Bažnyčios negebėjimą rasti kelią į žmonių širdis, o rūsčią Jėzaus žodžių tikrovę: „Kaip sunkiai turtuoliai pateks į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!“ (Lk 18, 24–25) Šiuos žodžius Jėzus pasakė po pokalbio su turtingu jaunuoliu, kai, išgirdęs mokytojo raginimą: „Eik, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje“, jaunuolis „apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto“ (Mk 10, 21). Kad ir koks turtingas buvo tasai jaunuolis, jis, aišku, buvo visiškas skurdžius, palyginti su tais 358 milijardieriais, apie kuriuos, beje, nereikalaudamas parduoti „visa, ką turi“, vienas amerikiečių kritikas pasakė: „Jei 358 įveikę save nuspręstų pasilikti sau tik po kokius 5 mln. JAV dolerių, o likusius išdalintų, tai jie faktiškai padvigubintų metines beveik pusės Žemės gyventojų pajamas. Ir pražystų kuolai“ (cit. pagal Z. Baumano „Globalizaciją“). Tikėjimo nuosmukis „auksinio milijardo“ pasaulyje tik iliustruoja kitą negailestingą Išganytojo vaizduojamą alternatyvą: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24).

 

„Kaip sunkiai turtuoliai pateks į Dievo karalystę“, – tai viena iš daugelio Evangelijos vietų, kurias dažnai linkstama aiškinti „perkeltine“ prasme, tačiau kurios, priešingai nei tvirtina visi saldžiabalsiai pamokslautojai ir ramintojai, turi būti suprantamos pačia griežčiausia prasme pažodžiui. Tai, kad šie Išganytojo žodžiai turi būti suprantami būtent taip, liudija šiuolaikinis pasaulis su jo protu nesuvokiama nelygybe, kai šalia iš bado mirštančio Lozoriaus vyksta ištaiginga puota, kurios metu „auksiniai“ skrandžiai prabangiausiuose Paryžiaus, Niujorko ir Dubajaus restoranuose kietu ir skystu pavidalu pasisavina tūkstančius dolerių. Kaip ir Jėzaus laikais, Lozorius guli prie turtuolio rūmų vartų – „globaliame kaime“ viskas yra čia pat ir badaujantys Somalyje ar Darfure yra tokie pat „artimi“, koks artimas turtuoliui buvo Lozorius prieš du tūkstančius metų. Tai, kad ši pasaulio tvarka tyčiojasi iš sveiko proto, liudija joje esant ne vien protą, bet ir tam tikrą valią, piktą valią, kuri krikščionybėje žinoma kaip šėtoniška valia. Pasaulio tvarka, kuriai esant trys šimtai turi tiek kiek ir trys milijardai, yra šėtoniška tvarka, ordo satanicum. Ir čia nėra nei patetikos, nei „demonizavimo“. Tai tiesiog fakto konstatavimas sub specie christianitatis, krikščionišku požiūriu. O kai turtus uzurpavusieji (sakyti „savo darbu įgiję“ būtų piktžodžiavimas prieš darbą) teisinami tuo, kad jie „nelaiko pinigų kojinėje“, kad „investuoja“, kad apskritai negali kitaip elgtis, nes „pasaulis taip sutvarkytas“ ir „yra taip, kaip yra“, – mes mielai su tuo sutiksime. Taip, jie iš tikrųjų negali. Jau nebegali. Nes yra taip į šią tvarką integruoti, taip joje įsipilietinę, taip šios tvarkos šeimininko užvaldyti, kad jau nebegali. „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“


Kai kurie naivūs, iš inercijos europocentristiškai mąstantys žmonės, manantys, kad Europa (arba plačiąja prasme „Vakarai“) vis dar eina pasaulinio istorinio proceso avangarde ir likusiam pasauliui tik lemta pavėluotai ištarti tai, kas jau ištarta Europos, gali manyti, kad tikėjimo atšalimas Europoje pranašauja visos žmonijos nusigręžimą nuo religijos. Tačiau tai, ką krikščionybė praranda senstančioje Europoje, ji atsiima jaunesnėse Azijoje ir Afrikoje. Bet jeigu ir ateitų globalaus atkritimo nuo transcendencijos epocha, tai reikštų tik viena – diena, kai Žmogaus Sūnus ateis į žemę ieškoti tikėjimo, jau arti. O kol kas septyniuose milijarduose pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurtų būtybių su neregėta iki šiol žmonijos istorijoje jėga koncentruojasi dieviškoji meilės ir demoniškoji neapykantos energijos. Dar niekada planeta nebuvo tokia pripildyta dangiškosios ir žemiškosios duonos alkio, pykčio, pavydo, gobšumo ir neapykantos. Dar niekada ji nebuvo tokia visko pertekusi ir tokia stokojanti. Tuose septyniuose milijarduose valių akumuliuojamos dieviškoji ir demoniškoji energijos kelia vandenyną, judina Žemės plutą, tarsi magnetas pro plutos plyšius traukia į paviršių gelmėse kunkuliuojančią magmą ir koreguoja asteroidų trajektorijas. Dar niekada žemėje nebuvo tiek daug ir tiek mažai dieviškumo. Dar niekada po Įsikūnijimo žmonija nebuvo tokia verta Dievo žvilgsnio – Jo meilės ir Jo teismo.

 

 

"Šiaurės Atėnai", 2011, Nr. 15 (1033)