Ar tik piktas Dievas yra miręs?

Kai pirmą kartą knygyno lentynoje išvydau gerai žinomo ir populiaraus Lietuvoje kunigo knygą (tėvo Antano Saulaičio atveju apibūdinimas "populiarus", laimė, nėra lėkštumo ir paviršutiniškumo sinonimas), prisipažįstu, atlaidžiai nusišypsojau. Ne, ne knygos turinys buvo tos šypsenos priežastis. Jos pavadinimas.

Teiginio "Piktas Dievas yra miręs" prasmė gali būti dvejopa priklausomai nuo to, ką turime omenyje tardami "Dievas". Kadangi šio teiginio išorinė struktūra labai primena garsiąją Friedricho Nietzschės diagnozę, būtų galima įtarti, kad sąvoka "Dievas" čia reiškia vyraujančią Europos kultūros paradigmą, Europos sielos kryptingumą. Bet teiginio logika nedraudžia žodžiui "Dievas" suteikti ir kitokią prasmę. Juk Dievas yra ne vien Europos kultūros faktas, bet ir Gyvasis Dievas, žmonių širdžių Dievas, tas Dievas, kurio padedami, kaip rašo Martinas Heideggeris, komentuodamas niūrią Nietzschės pranašystę, "milijonai žmonių visame pasaulyje atlaiko likimo smūgius".

Pirmuoju atveju teiginys "Piktas Dievas yra miręs" skamba kaip naivi saviapgaulė. Antruoju – kaip geras (nors nebūtinai sąmoningas) ėjimas pagal visas vartotojų kultūros žaidimo taisykles, kurių, pasirodo, negali nepaisyti nei teologija, nei pastoracija. Kritinės krikščioniškos sąmonės požiūriu, ir vienu, ir kitu atveju ne viskas yra gerai.

Žinau, kad tai, kas bus pasakyta toliau, daug kam nepatiks, o galbūt kai ką netgi papiktins. Todėl tausodamas skaitytojų laiką pereinu prie esmės. Anksčiau pradėsiu, anksčiau baigsiu.

Taigi faktai, faktai, faktai. Nuogi faktai.

Reikia būti keistai nejautriu kultūrinių procesų stebėtoju, kad galėtum nesutikti su Nietzschės diagnoze. Dievas iš tikrųjų mirė. Mirė ne piktas Dievas, kuris "užmušė visus Egipto krašto pirmagimius" (Iš 12,29), o atėjusiems į Pažadėtąją žemę izraelitams liepė "sunaikinti visa, kas alsuoja" (Joz 10,40), "vyrus ir moteris, jaunus ir senus, jaučius ir avis bei asilus" (Joz 6,21). Ne, mirė visas Dievas, Senojo ir Naujojo Testamento Dievas, Biblijos Dievas. Aišku, būtina patikslinti: Dievas tikrai mirė Europoje. Dievas seniai nebėra Europos kultūros šerdis ir europiečių širdžių tikslas. Nei piktas, nei geras Dievas nebėra Europos sielos įkvėpimo šaltinis. Jei būtų kitaip, jam būtų skirtas bent vienas sakinys Europos Konstitucijoje.

Kritiškai mąstančiai krikščioniškai sąmonei akivaizdu, kad šiuo metu pasaulinės krikščionijos centras jau nebe Europoje. Mums, Europos krikščionims, tai gali būti sunku pripažinti, bet pats laikas tai padaryti. Deja, labai senos europocentrinio mąstymo tradicijos ir Europos, kaip kultūrinio žmonijos avangardo, mitas atkakliai priešinasi tokiam nuolankiam pripažinimui. Man regis, Europos Bažnyčia ir Europos krikščionys vis dar nemaža dalimi yra tokio pasenusio ir dabartinių pasaulinių kultūrinių realijų neatitinkančio mąstymo įkaitai. Panašiai kaip geopolitinėje pasaulio tikrovėje Europa vis dar bando vaidinti vaidmenį, kurio objektyviai ji nebegali vaidinti (t. y. supergalybės vaidmenį), taip ir Europos krikščionybė vis dar nesiryžta pripažinti, kad jos vieta ir svoris krikščioniškajame pasaulyje iš esmės pasikeitė. Kadaise, kai Europa, trys pagrindiniai jos luomai, meldėsi, kariavo ir dirbo, ji iš tikrųjų buvo krikščioniškojo pasaulio axis mundi. Šiandien Europa nesimeldžia, nekariauja ir, tiesą sakant, nelabai nori dirbti. Europos liberalieji teologai gali prirašyti tonas traktatų, bet ne tuo yra matuojamas Europos svoris krikščioniškojoje visatoje.

Krikščioniškojo pasaulio centras nebe Europoje. Europos krikščionys krikščionybės krizę Senajame žemyne gali išgyventi kaip didelę kultūrinę nesėkmę, gal net kaip kultūrinę katastrofą, tačiau tiek krikščionybės duobkasiai, džiaugsmingai laidojantys Dievą, tiek tie, kurie su sielvartu apraudojo Dievo mirtį, dažniausiai buvo linkę pervertinti Europos vaidmenį pasaulio religijų, ypač krikščionijos, istorijoje. Kitaip tariant, dauguma jų vadovavosi europocentrizmo kultūrine prielaida, verčiančia nepagrįstai sureikšminti Europą. Tačiau jei remsimės kita prielaida (mano įsitikinimu, kur kas pagrįstesnė), pagal kurią Europos kultūra nėra krikščionybės conditio sine qua non, pamatysime kitokį krikščionybės krizės Europoje paveikslą.

Pasaulinės krikščionybės centras ne pirmą kartą keičia savo geografinę vietą, ir tai, kas vieniems atrodo tragedija, o kitiems – išsivadavimas iš prietarų ir moralinių tabu, galbūt yra tik Apvaizdos plano dalis. Kai ant Romos griuvėsių dar tik buvo klojami būsimos krikščioniškosios Europos pamatai, Rytuose, Bizantijoje, klestėjo nuostabiai turtinga krikščioniška civilizacija, iš kurios, praėjus tūkstantmečiui, liko apgailėtinos liekanos – archeologų ir istorikų tyrinėjimų objektas. X–XI amžiuje krikščioniškojo pasaulio axis mundi iš Konstantinopolio galutinai persikelia į Romą, o visiškai sunaikinus Bizantiją 1453 metais į Rytų krikščionybės centro statusą, "Trečiosios Romos" titulą, vis labiau ima pretenduoti Maskva.

Atrodo, kad krikščioniškojo pasaulio svorio centro gravitacija į Vakarus tęsiasi. Kaip brandžiaisiais viduramžiais krikščionybės vėliavą iš Mažosios Azijos ir Artimųjų Rytų perėmė Europa, taip šiandien Naujasis pasaulis daug didesniu mastu negu Senasis gali pretenduoti į teisę vadintis krikščioniškuoju pasauliu. Tiesa, kol kas žemiškosios Bažnyčios galvos, Kristaus vietininko, rezidencija tebėra Roma, tačiau galbūt (ko tik istorijoje neatsitinka) ateis laikas, kai pasaulio krikščionis (gal net katalikus) su Roma sies sentimentali istorinė atmintis, panaši į tą, kuri šiandien mus sieja su Konstantinopoliu, Aleksandrija ir Antiochija. Kol kas Bažnyčia valdoma iš Romos, tačiau meldžiasi ji Meksike, San Paule ir Limoje. Na, gal dar Maniloje, nepaisant visų, civilizuotų europiečių akimis žiūrint, barbariškų ir net stabmeldiškų tenykščių gyventojų pamaldumo formų, ypač uoliai praktikuojamų Didįjį penktadienį.

Atkreipkime dėmesį dar kartą – galbūt, žiūrint iš dieviškosios perspektyvos, nieko baisaus čia nėra. Gal tiesiog Europos Bažnyčiai ir Europos krikščionims atėjo laikas krikščioniškosios civilizacijos flagmano vaidmenį patikėti kitiems, o patiems imtis kuklesnio, bet galbūt ne mažiau garbingo Apvaizdos skirto vaidmens. Tik ar Europos Bažnyčia pakankamai adekvačiai suvokia savo pasikeitusią padėtį krikščioniškajame pasaulyje, kurį, nekritiškai remdamiesi europocentrizmo dogma, mes kartais skubame pavadinti postkrikščioniškuoju? Kai kurie ženklai rodo, kad ne. Turiu omenyje kad ir tą faktą, jog žemynas, kuris visai pagrįstai (ir, beje, pačių europiečių krikščionių) buvo pavadintas "misijų kraštu", vis dar turi neproporcingai daug atstovų kardinolų kolegijoje (panašiai kaip Europa vis dar turi neproporcingai daug atstovų JTO Saugumo Taryboje). Kas gi trukdo Senojo pasaulio krikščionybei atsinaujinti iš esmės, t. y. iš naujo, ir drąsiai apmąstyti savo misiją krikščioniškajame pasaulyje?

Manau, trukdo įsisenėję europocentrinio mąstymo įpročiai, ir teiginys "Piktas Dievas yra miręs" nepadeda tų įpročių atsikratyti. Mat jis grindžiamas prielaida, kad Nietzsche tik iš dalies buvo teisus – Dievas mirė, bet mirė ne gerasis Evangelijos Dievas, o piktas Senojo Testamento Jehova, savo tautai Pažadėtojoje žemėje įsakęs "nepalikti gyvo nė vieno, kas kvėpuoja" (Įst 20,16). Tokia Nietzschės interpretacija norom nenorom perša mintį, kad jei Europoje per pastarąjį šimtmetį kas nors ir pasikeitė, tai tik į gera. Suprask: piktas Dievas mirė, o geras ir toliau sau gyvuoja. Tačiau jei taip, Europos krikščionybei nėra jokio reikalo iš naujo apmąstyti savo pašaukimą. Ji ir toliau gali su ramia sąžine vadovauti.

Iš tiesų Nietzsche teisus buvo tik iš dalies. Mirė ne krikščionybės Dievas apskritai. Mirė krikščionybės Dievas Europoje. Deja, Europos atžvilgiu Nietzsche teisus buvo ne iš dalies, bet visiškai. Europoje Dievas mirė visas – tiek piktas, tiek geras.

Europos Bažnyčios ir Europos krikščionių pašaukimas yra nebe vadovauti, bet liudyti Kristų ten, kur nėra Dievo. Galbūt po Jono Pauliaus II pontifikato Europos Bažnyčia, kaip vadovaujanti Bažnyčia, nebeturės ką pasakyti pasaulio krikščioniškai civilizacijai. Tuomet jai teks susitaikyti su antraeiliu vaidmeniu krikščioniškajame pasaulyje – tai geriau negu bandyti vaidinti tą, kuo objektyviai nesi. Panašiai kaip pasaulio politikoje. Vis dėlto Bažnyčios, netgi kaip žemiškos institucijos (nekalbant apie dvasinę jos prigimtį), tikrovė nėra visai tas pats, kas ir politinė tikrovė, todėl vadovavimo atsisakymas ir pasiaukojimas liudijimui nebūtinai turi būti suprastas kaip pažeminimas (nors europocentrizmo dogma perša būtent tokią interpretaciją). Liudyti Kristų ten, kur nėra Dievo, yra sunkus ir garbingas pašaukimas. Sunkesnis ir gal net garbingesnis nei vadovauti.

Vieta, kur nėra Dievo, kalbant tradicinės krikščionių teologijos kalba, yra vadinama pragaru.

Vis dėlto neatrodo, kad europiečiai jaustųsi gyveną pragare.

Dievas mirė, tegyvuoja Dievas!

Europiečiai nesijaučia gyveną pragare, nes Europa vis dėlto Dievą turi. Tiesa, tai nėra krikščionybės Dievas, tačiau jis jau kelias dešimtis metų dovanoja Europai taiką ir gerovę, apsireikšdamas socialinės apsaugos sistemoje, augant europiečio perkamajai galiai. Jis turi savo pranašus ir šventuosius, kuriais to Dievo garbintojai laiko populiariosios muzikos, sporto ir pramogų pasaulio žvaigždes; savo kunigus, vyskupus ir pilkuosius kardinolus, kuriuos masiškai gamina trečiojo tūkstantmečio kunigų seminarijos – ekonomikos ir teisės fakultetai; savo bažnyčias ir katedras, niūrų vėlyvo rudens vakarą viliojančias iš vidaus sklindančia šviesa ir pirkimo objektų gausa – prekybos centrus, kuriuose eilinis vartojimo kulto adeptas praleidžia daugiau laiko negu viduramžių vienuolis praleisdavo melsdamasis. Tas Europos Dievas, naujas jos širdies sužadėtinis, leido amerikiečiui Robertui Kaganui Senojo žemyno politinę ir socialinę tikrovę pavadinti rojumi. Postmodernizmo rojumi. Bet vis tiek rojumi.

Kita vertus, nors krikščionybės Dievas jau seniai nebėra Europos kultūros širdies tikslas, jis vis dar funkcionuoja kaip tas, kurio padedami "milijonai žmonių visame pasaulyje atlaiko likimo smūgius", kitaip tariant, krikščionybės Dievas vis dar gali funkcionuoti kaip grynai asmeniškai vartoti skirtas objektas. Teiginys "Piktas Dievas yra miręs" puikiai atitinka vartojimo kulto adepto, kuris vis dar įsivaizduoja esąs krikščionis, lūkesčius, ir jei manome, kad vartotojų kultūros orientacija nėra pati tinkamiausia autentiškai žmogaus būčiai realizuoti (o tie, kurie pripažįsta Kalno pamokslo teiginius, bent jau turėtų taip manyti), aptariamas teiginys turėtų mums skambėti itin įtartinai. Ar tik nebus jis tas Trojos arklys, kurio padedamas vartojimo kultas kėsinasi sunaikinti tai, kas dar liko iš Europos krikščionybės; ar tik nebus jis klastingas bandymas prisidengiant meilės religijos skleidimu sutrukdyti Europos krikščionybei blaiviai įvertinti savo pasikeitusią padėtį krikščioniškajame pasaulyje ir iš naujo apmąstyti savo pašaukimą?

Mažiausia, ko reikia Bakchą, Venerą ir Mamoną garbinančios Europos krikščionybei, tarpstančiai panem et circenses religijos aplinkoje, tai neatsakingo kalbėjimo apie meilę. Teiginys "Piktas Dievas yra miręs" pretenduoja padaryti Dievą saugesnį ir patogesnį kasdien vartoti, tarytum Dievas būtų eilinė būtinoji prekė, kurią galima įsprausti į atitinkamus Europos Sąjungos kokybės standartus. Aišku, religinės produkcijos vartotojams tai patinka. Tai patinka žmonėms, tai patinka masėms. Bet ar vox populi visada yra vox Dei? O gal "kas žmonėms atrodo prakilnu, Dievo akivaizdoje bjauru" (Lk 16,15)?

Šiuolaikinėje Europoje, netgi tarp teologų, kalbos apie Paskutinį teismą, Dievo bausmę ir pragarą yra baisiai nepopuliarios. Geriausiu atveju panašūs dalykai paliekami idėjų istorijos tyrinėtojams. Ir neapgaudinėkime savęs – tokia situacija liudija ne ką nors kita, ne, pavyzdžiui, tobulesnį santykio tarp Dievo ir žmogaus supratimą, bet tik Europos krikščionybės nuolaidžiavimą vartotojų civilizacijai. Todėl tas, kuris išdrįstų pasikėsinti į europiečių (kurių dauguma, kaip rodo neseniai atlikti vertybių tyrimai, vis dar tiki nemirtingumu ir dangaus egzistavimu, bet nebetiki pragaru, žr. Besivienijanti Europa, Vilnius, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003) sielų ramybę iš užmaršties prikeldamas Dievo bausmės ir dies irae teologiją bei nupurtydamas dulkes nuo velnio ir pragaro teologijos, būtų iš karto išvadintas baisiu reakcionieriumi, slaptu Torquemados garbintoju, o gal net pamišėliu. Tad pasakysiu švelniau – šiuolaikinės Europos krikščionybei reikia daug asketiškesnės teologijos nei pikto Dievo mirties teologija. Ir vis dėlto – kodėl nepasikalbėjus apie Šėtoną, pragarą ir Dievo rūstybę?

"Bet juk Jėzus kalbėjo apie meilę!" – pasigirsta isteriškas riksmas.

Visiškai teisingai. Tačiau Jėzus kreipėsi į skirtingas auditorijas, ir jo kalbėjimo turinys priklausė nuo to, į kokią auditoriją jis kreipėsi. Vienaip jis kalbėjo fariziejams ir Rašto aiškintojams, kitaip – paprastai liaudžiai. Vienais žodžiais jis kreipėsi į turtuolius, kitais – į vargšus. Skiriasi Jėzaus kalbų turinys Galilėjos provincijoje ir sostinėje Jeruzalėje. Vieniems jo žodžiai patiko, kitiems – ne. Todėl jis ir buvo nužudytas.

Jėzaus žodžiai labai dažnai ir labai daug kam gadino gerą nuotaiką. "Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!" (Mt 23,33) – ar gali tai kam nors patikti? Tik ne tiems, kuriems tai sakoma. Po pokalbio su Jėzumi turtingas jaunuolis "apniuko ir nusiminęs pasitraukė" (Mk 10,17–22). Priešingai nei šiuolaikiniai liberalūs teologai, Jėzus nepuolė jo guosti, šaukdamas: "Palūkėk, brangusis, dovanok, per griežtas buvau!" Negana to, jis dar pridūrė: "Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę... Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę" (Mk 10,23. 25). Luko, to sentimentaliojo Luko, kuris vienintelis iš visų evangelistų pateikia pasakojimus apie Jėzaus vaikystę ir šventosios šeimos gyvenimą, apie gerąjį nusidėjėlį ir gailestingą samarietį, apie atgailaujančią nusidėjėlę ir sūnų palaidūną, to paties Luko evangelijoje aptinkame žiauroką turtuolio ir Lozoriaus palyginimą (Lk 16,19–31), kuriame Jėzus labai aiškiai leidžia suprasti, kad gerovė, sumaišyta su nejautrumu artimui, yra labai rimta kliūtis būti išganytam. Luko evangelijos Jėzus yra ne vien tas, kuris pažada rojų atgailaujančiam žmogžudžiui, bet ir tas, kuris įspėja: "Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės" (Lk 12,51). Pagaliau to paties Luko Kalno pamokslo redakcijoje po palaiminimų eina grėsmingi įspėjimai. Štai šis žymus ir šio rašinio kontekste ypač svarbus tekstas: "Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės... Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite" (Lk 6,20–-21. 24-–25).

Akivaizdu, kad pirmoji ir antroji šio pamokslo dalys skirtos skirtingoms auditorijoms. O dabar retorinis klausimas. Kaip manote, ar Jėzus kalbėtų tą patį, pavyzdžiui, Paryžiaus ir atkampaus Etiopijos kaimo gyventojams? Ar jo pamokslo turinys būtų toks pat, tarkime, Amsterdame ir San Paulo lūšnynų kvartale? Aišku, visur yra savų turtuolių ir savų vargšų. Šiuo požiūriu Jėzus tikriausiai būtų negailestingesnis Vilniaus Gedimino prospekte negu, sakykime, tame pačiame liūdnai pagarsėjusiame Didžiasalyje. Kitaip jis kalbėtų "elitui" ir "runkeliams". Vis dėlto knieti užduoti dar vieną retorinį klausimą. Tas grėsmingas "vargas jums" – kurio žemyno (o gal žemynų?) gyventojų ausys būtų dažniausiai erzinamos šiuo įkyriu Galilėjos pamokslininko įspėjimu? Ir kur Galilėjietis turėtų didžiausią pagrindą kalbėti apie vietą, kur "bus verksmas ir dantų griežimas" (Mt 24,51)?

Beje, anais senais gerais laikais, kai Jėzus pamokslavo apie votimis aptekusį elgetą Lozorių, norėjusį numalšinti alkį bent trupiniais nuo kasdien ištaigingai puotaujančio turtuolio stalo, pasaulio turtingųjų ir vargstančiųjų nelygybė nebuvo tokia didelė, kokia yra dabar, šlovingais globalizacijos ir technologijų pažangos laikais. Kadaise, kai europiečiai krikščionybės skleidėjai vykdavo į "misijų kraštus", buvo galima numanyti, kad jie keliaus kur nors už jūrų marių į, tarkime, Pusiaujo Afrikos arba Indonezijos džiungles. Kartu su krikščionybe jie nešė tai, kas vadinama "civilizacija". Tačiau pagrindinis mūsų laikų "misijų kraštas", Europa, – ne laukinės džiunglės. Ironiška ir kartu tragikomiška yra tai, kad europiečių (ir Europos krikščionių) gerovė bei vartojimo mastas pasiekė tokį lygį, kokio planetos ištekliai niekada neleis pasiekti vargingiausioms pasaulio krikščionių bendruomenėms. Gerovė ir vartojimo mastas Pusiaujo Gvinėjos arba Ruandos kataliką skiria nuo Šveicarijos kataliko taip, kaip dangus yra atskirtas nuo pragaro. ("Tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus" (Lk 16,26) – iš jau minėto palyginimo apie turtuolį ir Lozorių.) Niekada anksčiau nelygybė pasaulio krikščionijoje nebuvo tokia didelė.

Tai labai rimtas iššūkis Europos krikščionybės sąžinei. Ar sugebės ji deramai į jį atsakyti? Deja, kai kurie faktai liudija, kad pačioje Europos Bažnyčioje kai kas atkakliai priešinasi pastangoms iš naujo apmąstyti Europos krikščionybės vietą pasaulio krikščionijoje ir įsisąmoninti naują Europos Bažnyčios pašaukimą – nebe vadovauti ir "kepti" įvairias teologines (dažniausiai liberalias) naujoves, ne būti pasaulio krikščionybės (ir krikščioniškosios minties) flagmanu, bet nuolankiai liudyti Kristų kultūroje, kurioje nebėra Dievo. Jei būtų kitaip, jei Senojo žemyno krikščionybės sąžinė nebūtų pažeista pavojingos ligos, Europoje vargu ar atsirastų teologų (ir apskritai krikščionių), šimtų milijonų skurstančių ir badaujančių pasaulio gyventojų (tarp kurių nemažai krikščionių) akivaizdoje aiškinančių, kad homoseksualizmas nėra nuodėmė, kad santuokos sakramentas gali būti teikiamas ne vieną kartą, kad jis gali būti teikiamas tos pačios lyties asmenims, kurie savo ruožtu gali būti kunigais... Koks visko pertekusio ir išlepinto vartotojo antausis pasauliniam skurdui, alkiui ir kančiai! Ir tai daroma prisidengus meilės (o kuo gi dar prisidengsi?) vardu. Jei būtų kitaip, jei Europos krikščionybės sąžinė būtų pajėgi blaiviai įvertinti situaciją, vargu ar atsirastų teologų (Jėzus pasakytų – Rašto aiškintojų), Ruandos, Jugoslavijos ir Darfūro genocido akivaizdoje aiškinančių, kad pragaro nėra, o jei jis ir yra, į jį labai sunku patekti, ir kad nuodėmė yra moderniam žmogui kažkas labai sunkiai suvokiama, labai mistiška ir beveik nerealu, o jei taip – kam apie ją išvis kalbėti? Koks kone visus pasaulio malonumus geidžiančio patirti, visko pertekusio vartotojo spjūvis į veidą pasaulyje siaučiančiai mirčiai ir kančiai! Ir visa tai daroma prisidengus meilės vardu. Juk nepasakysi tiesos, kad taip yra įvykdomas religinės produkcijos vartotojo užsakymas, kalbant šiuolaikiškai, įgyvendinamas vartotojo suverenumas, o vartotojas reikalauja: "NORIU būti saugus ne tik žemėje, Europos postmodernistiniame rojuje, bet ir transcendencijoje". O dar tos iki gyvo kaulo įgrisusios kalbos (jas ypač mėgsta per radiją ir televiziją kalbantys kunigai), kad adventas yra ne liūdesio ir askezės, bet džiaugsmingo laukimo metas! Visiškai teisingai. Bet ar būtina su tokiu užsidegimu kartoti šią mantrą kultūroje (o šiai kultūrai jau priklauso ir Lietuva), kurioje ne tik adventas, bet ir gavėnia yra joy and shopping metas?

Be abejo, piktojo Dievo mirties teologija yra ir bus perkama prekė ten, kur vien Bažnyčios hierarchų viešos kalbos aktualiais nūdienos moraliniais klausimais sukelia alergiją, o griežta Vatikano pozicija, abortus skelbianti negimusios gyvybės žudymu, kasmet kainuoja tūkstančius paliekančiųjų Bažnyčią. Piktojo Dievo mirties teologija yra skirta kaip tik tokiam vartotojui papirkti. Ji sukuria įspūdį, kad Europos postmodernistinis rojus yra šis tas daugiau už amerikiečio Kagano sociopolitinę metaforą. Ji sukuria įspūdį, kad tikras Dievas Europoje nemirė; priešingai, mirus piktajam Dievui, liko Dievas globėjas, savo mylinčiose rankose, kaip tie Čiurlionio karaliai, laikantis sumaterialėjusią Europą, laiminantis ją ir toliau eiti keliu, kuriuo ji šiandien eina, o tai reiškia, kad Europos Bažnyčia ir toliau gali sau ramiausiai vadovauti pasaulio Bažnyčiai, tai reiškia, kad Europos krikščionybei nėra jokio reikalo iš naujo apmąstyti savo pašaukimą pasaulio krikščionijoje. Bet vis dėlto – kaip toks sotus ir visomis, tiek šiapusinėmis socialinėmis, tiek anapusinėmis metafizinėmis, saugumo garantijomis aprūpintas Europos krikščionis turėtų jaustis pasaulio (nemaža dalimi – krikščioniško) skurdo, alkio, siautėjančios mirties ir kančios akivaizdoje?

"Šiaurės Atėnai", 2004, Nr. 7(737)