"Teateinie Tavo karalystė"

Ar laukiate pasaulio pabaigos? Ar geidžiate dienos, kai „dangaus galybės bus sukrėstos“ (Mt 24, 29), dienos, kuri „ateis kaip vagis“, kai „elementai sudegs ir suskils, ir žemė su savo kūriniais sudegs“ (2 Pt, 3,10)? Klausiu ne visą pasaulį impotentiškai keikiančio ir nuo jo bėgančio mizantropo, ne pasiryžusio neapykantos žodį paversti šimtais sudarkytų kūnų islamo vėliava apsigaubusio savižudžio sprogdintojo ir ne fanatiškos aistros pagauto filosofo ekologo Pentti Linkolos, jau atsakiusio į pateiktą klausimą. Šis girių ir ežerų krašte prieglobstį suradęs suomių atsiskyrėlis yra tvirtai įsitikinęs, – be abejo, tai gerbtina ir, kas blogiausia, gana pagrįsta, – jog planetos ekosistema be didesnės žalos sau galėtų pakęsti iki penkių milijonų tokių stambių žinduolių, kaip homo sapiens, egzistavimą. Žmonių – „parazituojančios“, „naikinančios“ rūšies, homo destructivus – skaičiaus žemėje radikalaus sumažinimo šalininkas, paklaustas, ar nebūtų moraliai teisinga pradėti nuo savęs ir taip parodyti pavyzdį kitiems, į šį, ne vien jo, bet ir mano manymu, kvailą ir kartu veidmainišką klausimą atsakė, jog nė nemirktelėjęs nuspaustų mygtuką, sunaikinsiantį jį kartu su 99% žmonijos, jei tik tokį mygtuką turėtų po ranka...

Toks buvo tiesus, it Rugsėjo 11-osios „didvyrio“ Mohamedo Athos kelias į rojų (kaip kai kas tiki), Pentti Linkolos, suomių filosofo, fanatiko ir ekologo, atsakymas į išties nepadoriai veidmainišką klausimą. Bet mano klausimo adresatas yra normalus žmogus. Aišku, tiek, kiek normalus gali būti krikščionis. Tačiau kiek krikščionis gali būti normalus? Ką apskritai reiškia normalumas? Vienas didžiausių ir populiariausių visų laikų katalikų šventųjų Pranciškus Asyžietis, sakantis pamokslus paukščiams, mūsų laikų krikščionims gali pasirodyti kaip mielas ir patrauklus keistuolis, lietuvių rašytojos romane tapęs Paukštiečio prototipu, o negailestingose homo destructivus rūšiai Pentti Linkolos fantazijose galbūt pelnęs vietą mažame išrinktųjų likutyje. Nuogas į erškėčių krūmą šokantis Pranciškus, baudžiantis savo kūną už, daugelio šiuolaikinių krikščionių akimis žiūrint, beveik nekaltus seksualinius nuotykius, susikurtus tik vaizduote, jau neadekvačiai reaguoja į natūralius, t.y. normalius, žmogaus psichofizinės prigimties poreikius; sekuliarios publikos atsakas į tokį šventojo išsišokimą būtų daug griežtesnis – Pranciškus jos akyse yra ne tik vargšas, užuojautos vertas ir prietaruose skendintis žmogutis, „neišlaisvinęs“ savo prigimties, t.y. ne tik savo asmeninių problemų kamuojamas individas, bet ir visuomenei nepatogus, nepageidaujamas keistuolis. Pagaliau Asyžiečio keistumas, iš pradžių nekaltas ir net patrauklus, vėliau nepatogus ir nepageidaujamas, ima šokiruoti, piktinti, tampa įžeidžiantis ir tiesiogine prasme visuomeniškai pavojingas, kai šventasis puola bučiuoti raupsuotojo žaizdų. Ir sekuliarus pasaulis, ir absoliuti dauguma šiuolaikinių krikščionių, kurių smegenys kasdien yra priverstos kęsti barbarišką, tarytum Dresdeno 1945-aisiais, dantų pastos, higieninių įklotų, dezodorantų ir skutimosi peiliukų su nuolat augančiu ašmenų skaičiumi reklaminį bombardavimą, sutiktų, jog čia Pranciškus peržengė normalumo slenkstį. Ir „nenormalusis“ suomis Pentti Linkola neįstengtų suprasti tokio „nenormalaus“ Pranciškaus elgesio su „parazituojančios“ homo destructivus rūšies egzemplioriumi. O ką bekalbėti apie ne tokius populiarius šventųjų bendruomenės atstovus, kurie nekalbėdavo padangių sparnuočiams, nebuvo atsivedę į katedrą ėriuko ir nesumeistravo pirmosios prakartėlės? Ką galvoti apie sveikus ir darbingus vyrus, pusę savo gyvenimo praleidusius ant stulpų, arba apie kilmingas moteris, iščiulpdavusias pūlius iš leprozoriumų gyventojų žaizdų? Kur padėti visus tuos keistus, šokiruojančius ir pasibaisėtinus mūsų juslėms ir mūsų normalaus elgesio bei gyvenimo sampratai fenomenus, kuriuose Bažnyčia vis dėlto išdrįso įžvelgti šventumo atspindžius? Aišku, anapus normalumo slenksčio.

Toliau šiame tekste normalumas suprantamas kaip žaidimas pagal vienoje ar kitoje kultūrinėje aplinkoje visuotinai įprastas arba bent jau plačiai ir neginčytinai toleruojamas taisykles. Visiškai akivaizdu, kad labai dažnai tai, ką Bažnyčia vienoje epochoje laikė šventumo apraiška, kitoje (o paprastai ir toje pačioje) epochoje buvo laikoma nenormaliu dalyku. Juk ir XIII amžiuje raupsuotųjų žaizdas bučiuodavo nebent šventieji. Tiek kalbėdamas paukščiams, tiek atiduodamas savo kūną erškėčių dygliams, tiek, ypač, paliesdamas lūpomis baisią žaizdą, šv. Pranciškus pavojingai balansuodavo ant normalumo ribos. Vis dėlto jo epocha, įveikusi juslinį pasišlykštėjimą ir proto puikybę, už normalumo slenksčio sugebėjo atpažinti šventumo kontūrus. Tokie buvo viduramžiai. Tačiau būna epochų, kurios anapus kultūros įteisinto normalumo standarto neįžiūri jokių krikščioniško šventumo ženklų. Tai nekrikščioniškos kultūros dominavimo epochos, skelbiančios, jog tai, kas yra nenormalu, yra nenormalu, ir tiek. Tokia buvo vėlyvosios Romos imperijos kultūra, su kuria galynėjosi jaunoji krikščionių religija. Tokia yra mūsų pokrikščioniškoji Europos kultūra.

Šio rašinio pradžioje suformuluotas klausimas yra klausimas ne šventajam, o normaliam šiuolaikiniam, sakykim, Europos krikščioniui, t.y. tokiam, kuris nėra susipykęs su pamatinėmis mūsų dienų Europos pokrikščioniškosios kultūros nuostatomis, aišku, tokiam normaliam, koks pokrikščioniškosios Europos kultūros žmogus dar gali būti laikomas krikščionimi. Ir kitas klausimas.

Ar Jėzus ant kryžiaus buvo visiškai nuogas?

Populiarus ir gerbiamas Lietuvoje kunigas vienoje (jau seniai) transliuotoje „Mažosios studijos“ laidoje į šį klausimą atsakė teigiamai. Be abejo, kunigas buvo teisus. Jėzus mirė visiškai nuogas, ir vienintelis rūbas, kuriuo kankintojai teikėsi pagerbti Nukryžiuotąjį, taip išskirdami jį iš tūkstančių kitų ne tokių žymių ta pačia mirtimi nubaustųjų, buvo erškėčių vainikas, subtilus kankinimo įnagis, kaip, beje, ir pats nuogumas. Kunigas ir vienuolis, ypač populiarus katalikiškojo jaunimo sluoksniuose ir didelėje dalyje Bažnyčiai simpatizuojančios inteligentijos, buvo visiškai teisus. Jėzus ant kryžiaus buvo visiškai nuogas. Bet kaip traktuoti Išganytojo nuogumą? Ar šį nuogumą galima laikyti kultūriniu normalumu, ar, priešingai, jis toleruotinas kultūrinėje terra incognita, nesvetingoje ir bauginančioje, nykiuose Egipto tyruose, kur bastosi barzdoti atsiskyrėliai, atveriantys burną tik vandeniui, skėriams, lauko medui ir Kūrėjo šlovinimo maldai, kur klaidžioja raupsuotojo odą lietusios lūpos?

Atsakymas yra paliktas interpretatoriaus laisvei.

Toje visais kitais atžvilgiais rimtoje laidoje, kurioje Nukryžiuotojo nuogumas, tiesą pasakius, tebuvo ne itin reikšmingas epizodas, kalbėtojas pasirinko nuogumo „sukultūrinimo“ ir „prijaukinimo“ taktiką. Tikriausiai kaip tik todėl, kad nuogumo epizodas ir buvo viso labo tik epizodas, kunigas, be abejonės, vedamas pačių nuoširdžiausių intencijų, leido sau praskaidrinti laidos rimtį žiupsneliu sveikos ironijos ir sąmojo. Lietuvoje (ir turbūt ne vien joje) jau keliolika metų gyvuoja tradicija, pagal kurią kunigas arba koks kitas Bažnyčios tarnas, jei tik jis nori būti populiarus „katalikiškojo jaunimo“ ir „ieškančiosios inteligentijos“ sluoksniuose, skelbdamas autentišką Bažnyčios mokymą ir demaskuodamas moderniuosius prietarus, neturėtų vengti ir atlaidžiai pasišaipyti (be abejo, su meile) iš vadinamųjų davatkėlių (99,9% turima omenyje, o dažniausiai ir žodžiu sukonkretinama, – moterėlių). Taip, nepuolant į ereziją, atiduodama duoklė „modernumui“, pelnomos jaunosios katalikų kartos ir dalies apsiskaičiusios publikos simpatijos. Gal tokia „perspektyvių“ gyventojų sluoksnių pastoracija kartais ir duoda vaisių. Bet aš į tokius metodus visada žiūrėjau atsargiai. Ir ne todėl, kad man patiktų davatkos, o todėl, kad švelniai ir su meile iš davatkų besišaipantys, patys to nejausdami, kartais ima ir nusideda tikėjimo profanacija, t.y. ta pačia yda, už kurią švelniai ir su meile pliekia davatkėles. Taip atsitiko ir aną kartą. Kalbėtojas tikėjosi žiupsneliu sveikos ir geraširdiškos ironijos praskaidrinsiąs laidos rimtį. Tikriausiai daug kam jo žodžiai nuskambėjo būtent taip. Bet man jie buvo šaukštas deguto medaus statinėje.

„Pamačiusios Jėzų tokį, kokį man kartą teko matyti pavaizduotą vienoje Italijos bažnyčioje esančiame paveiksle (t.y. visiškai nuogą), kai kurios mūsų pamaldžios moterėlės, ko gero, netektų žado, o gal net pasipiktintų“, – maždaug taip nuskambėjo kunigo mintis. Kitais žodžiais tariant, Nukryžiuotojo nuogumas, jo nepridengto vyriškumo vaizdas sukeltų davatkėlėms kultūrinį šoką. Visiškai nuogas Išganytojas, davatkėlių požiūriu, yra anapus kultūrinio normalumo ribų. Jis įžeidžia padorumą. Todėl, jei toks Kristaus paveikslas kokiu stebuklingu būdu atsirastų kurioje nors Marijos žemės bažnyčioje, pamaldžios moterėlės tuoj pat pareikalautų uždengti tą Nukryžiuotojo vietą, kuri paprastai viešumoje nerodoma.

Tokia buvo subtili, be jokios abejonės, nepikta kalbėtojo užuomina apie mūsų davatkėlių neišprusimą ir atsilikimą. Ir vis dėlto, nepaisant gerbiamo kunigo formalaus teisumo (nes Jėzus ant kryžiaus tikrai buvo visiškai nuogas), nepaisant groteskiško pasipiktinusių davatkėlių, reikalaujančių nedelsiant uždengti Nukryžiuotojo gėdą (o toks jų elgesys iš tikrųjų juk nebūtų neįmanomas), vaizdo, būtent tos neišprususios moterėlės, pačios to nenujausdamos, nors ir sukildamos prieš istorinę tiesą, būtų arčiau religinės tiesos už formaliai istoriškai teisų kunigą. Mat Jėzaus nuogumas iš tikrųjų pačia giliausia prasme yra antikultūrinis. Davatkėlių kultūrinis šokas niekuo nepridengto Išganytojo kūno akivaizdoje būtų religiškai autentiškesnė laikysena už pastangas „sukultūrinti“ ir „prijaukinti“ Jėzaus nuogumą, inkorporuojant jį į mūsų nuogumą nuvalkiojusią ir subanalinusią pokrikščioniškąją arba neopagoniškąją kultūrą. Jei būtų kitaip, jei Jėzaus nuogumas būtų normalus kultūrinis faktas, jei jis nieko nešokiruotų, ar reikėtų Pauliui Nukryžiuotąjį vadinti „papiktinimu“ žydams ir „kvailyste“ pagonims (1 Kor 1, 23)? Jei Jėzaus nuogumas nebūtų gėdingas, ar reikėtų rašyti: „nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių“ (Žyd 12, 2)?

Nukryžiuotojo nuogumas yra visiškai kitos rūšies nei privilegijuotas graikų olimpinių žaidynių dalyvių arba išdidus epų didvyrių ir savimi pasitikintis bei savimi patenkintas pagoniškųjų dievybių nuogumas, jau nekalbant apie mūsų neopagoniškosios kultūros lėkštą ir nuvalkiotą, drungną ir beskonį blizgančių žurnalų viršeliuose besimaivantį nuogumą. Jėzus nebuvo nei atletas, nei kultūrinis herojus, nei viena iš daugybės žvaigždžių stabmeldiškajame vėlyvosios antikos danguje. Jo nuogumas yra būtent nukryžiuotojo nuogumas. Jis – ne privilegija ir pasigėrėjimo objektas, juo labiau – ne gašlaus susidomėjimo ir smalsumo objektas. Jis – kraupios bausmės ir gėdingos mirties ženklas. Ir todėl jis privalo šokiruoti. Ne ramus stebėjimas ir išprusęs inteligentiškas istorinio fakto konstatavimas („O kas čia tokio – nuogas kūnas?“), bet pasibaisėjimas, pasipiktinimas, pasibjaurėjimas ir atmetimas – tokia yra autentiška kultūrinė laikysena ant medžio pakabinto nusikaltėlio begėdiško nuogumo akivaizdoje. Bandyti „sukultūrinti“ ir „prijaukinti“ nukryžiuoto Kristaus nuogumą, jį kultūriškai nukenksminti – tai prilyginti naujos epochos žmonijos istorijoje atvėrėją eiliniam nudistui. Išganytojo nuogumas privalo šokiruoti. Kaip, beje, ir pats mirties įnagis, kryžius, tik ketvirtajame amžiuje po Nukryžiavimo tapęs krikščionybės simboliu, – tokia baisia antikultūrine jėga jis alsavo.

Jėzaus mirties akimirką ne tik Jeruzalės šventyklos uždanga plyšo pusiau, kaip liudija evangelijos, bet ir pačioje vėlyvosios antikos kultūroje atsivėrė bedugnė. Kryžius yra kultūros pertrūkis. Jis užbaigia senąją kultūrą. Jis yra per baisus, pernelyg gėdingas ir atgrasus, kad senoji kultūra galėtų pripažinti jį savu. Jis – svetimkūnis, anomalija, kažkas giliausia prasme nenatūralaus, o tie, kurie seka pas­kui jį, – nenormalūs, išsigimėliai ir ištvirkėliai, žmonių giminės priešai. Ir iš tikrųjų! Netrukus po Nukryžiavimo į istorijos areną įžengia keisti žmonės, kurių senoji kultūra neįstengė suprasti ir priimti, o ir jie patys nematė jokio reikalo tai kultūrai įsiteikti. Naujas istorijos puslapis vėrėsi klaidžiose požeminėse Romos katakombose – kapinėse, mirusiųjų buveinėje, anapusinio pasaulio prieangyje, nesvetingo ir nejaukaus pasaulio Hado prieangyje, prieangyje nykios bekūnių ir bekraujų vėlių šalies, apie kurią buvo sakoma, jog geriau jau būti vergu žemėje negu karaliumi Hade, toje iš gyvenimo ištremtųjų vietoje, visiškoje priešingybėje nerūpestingai ir saulės nutviekstai vėlyvosios antikos Viduržemio jūros kultūrai. Tie keistuoliai buvo naujo antropologinio tipo žmonės, įsiveržę į istoriją amfiteatrų arenose, senoji kultūra, visiškai pagrįstai nujausdama naujojo žmogaus grėsmę, atidavė tą žmogų laukiniams žvėrims, taip simboliškai atsiribodama nuo jo žmogiškumo ir išmesdama jį iš žmonių pasaulio į liūtų ir kitų didžiųjų kačių pasaulį. Senasis pasaulis Nukryžiuotojo garbintojus vijo lauk iš kultūros į gamtą: į amfiteatrus pas liūtus ir tigrus, į Egipto tyrus pas skorpionus ir gyvates. Ir jie bėgo. Bėgo su džiaugsmu ir nuo didingos nuojautos virpančia širdimi, bėgo, garsiai šaukdami: „Maranata! Maranata! Ateik, mūsų Viešpatie!“ Ir jų kraujas arenose plovė senosios kultūros pamatus, o balsai tyruose aidėjo toli šiaurėje, kur gūdžiose giriose kirvius jau galando laukinės germanų gentys, netrukus padarysiančius galą viešpatystei, susitepusiai nekalto Galilėjos dailidės krauju.

To ant medžio pakabinto nuogo žydo garbintojai laukė pasaulio pabaigos. Negana pasakyti: laukė. Jie jos geiste geidė, nes pasaulio pabaigoje ateis tasai, kuris, pasruvęs prakaitu ir krauju, apspjaudytas, nuplaktas ir mašalais aplipęs, tarsi pats Gėdos, Pažeminimo ir Pasišlykštėjimo įsikūnijimas, ant kalno šalia švento Jeruzalės miesto viešai rodydamas iš Dievo duotų ir kankintojų padarytų angų besisunkiančius skysčius, nuogut nuogutėlis kabėjo ant kryžiaus. Tik dabar jis ateis, pelnęs garbę ir šlovę, lydimas dangaus angelų, apsisiautęs spindinčiais karaliaus apdarais, ir visi gyvieji bei mirusieji, šventieji ir nusidėjėliai, išpažinėjai ir persekiotojai, kankiniai ir kankintojai turės pripažinti, kad jis yra tas, kuo esant jį visada tikėjo jam ištikimieji, – vienatinio Dievo Sūnaus įsikūnijimu. Tuomet jis užbaigs istoriją ir jį atmetusią kultūrą. Ir įsteigs savo karalystę. Tai jis padarys netrukus. Nereikia jo biografijų. Nereikia papirusų ir pergamentų. Kam visos tos laiko ėdamos medžiagos, jeigu stovime ant amžinybės slenksčio? „Maranata! Maranata! Ateik, mūsų Viešpatie! Ateik dabar!“

Pirmieji krikščionys buvo pabaigos žmonės, karalystės, ateinančios pakeisti imperijos, piliečiai. Tik ji, toji karalystė, buvo verta meilės, ištikimybės ir kankinių kraujo. Tik jai priklausė Kryžiumi įtikėjusiųjų viltys, o bedieviškoji imperija su jos išprotėjusiais ciesoriais ir ištvirkusia liaudimi buvo palikta Dievo teismui. Nesutaikomasis Tertulianas paskelbė karą pasaulio išminčiai: credo, quia absurdum. Tikiu, nes absurdiška, nes neįmanoma, nes visoks kompromisas su stabus garbinančia imperija ir jos kultūra būtų vienintelio Karaliaus išdavystė. Tačiau karalystė vis delsė ateiti. Viešpats vėlavo, vienas po kito mirė jį mačiusieji ir girdėjusieji, atsirado pirmosios evangelijos, pradėjo formuotis tradicija. Krikščionių bažnyčia leidosi į ilgą kelionę šioje nuodėmingoje žemėje.

Ir vis dėlto pabaiga atėjo. Kraupus ir atstumiantis nukryžiuoto galilėjiečio nuogumas, tūkstančių nukryžiuotų ir kitaip nukankintų juo įtikėjusių vyrų ir moterų gėdingas ir žeminantis nuogumas iš vidaus išsprogdino privilegijuotą ir savimi patenkintą pagoniškų stabų nuogybę, o apgailėtini, juokingi, elnių ir stirnų kailiais aprengti, iš kultūros į amfiteatrų arenas laukiniams žvėrims sudraskyti išmesti kūnai patį Amžinąjį miestą nubloškė atgal į gamtos viešpatiją, ir ten, kur kadaise buvo garbinami Jupiteris ir Junona, praėjus šešiems šimtams metų po Nukryžiavimo, ganėsi karvės ir ožkos. Bet Bažnyčiai jos ilgame kelyje į dangiškąją tėvynę reikėjo apdaro. Ji buvo pasiruošusi nuoga nuo kryžiaus šokti į karalystę, geidė pulti prieš savo Valdovą persirengusi elne, tačiau turėjo patirti, jog jos Sutuoktinis kantrybę vertina beveik taip pat, kaip nekantriai save dovanoti pasirengusią meilę. Todėl rimbo sukapotus pečius ji pridengė krikščioniškosios viduramžių kultūros apsiaustu. Šis rūbas ilgai ir ištikimai tarnavo savo šeimininkei, jai keliaujant per Europą.

Ar šiandien Bažnyčia sutiktų apsinuoginti ir šaukti: „Maranata!“?

Man visada atrodė įtartinas kai kurių moderniųjų teologų entuziastingas žavėjimasis ankstyvąja krikščionybe, kvietimas grįžti „prie ištakų“ ir kartais subtilus, kartais gana tiesmukas jaunosios Bažnyčios „tikėjimo džiaugsmo“ priešinimas viduramžių Bažnyčios „formalizmui“ ir potridentinės Bažnyčios „gynybinei pozicijai“ pasaulio atžvilgiu. Ypač po II Vatikano susirinkimo Bažnyčios atsinaujinimas dažniausiai siejamas su atsigręžimu į pirmuosius krikščionybės amžius. Vienas svarbiausių (jeigu ne pats svarbiausias) to atsinaujinimo elementų yra vadinamasis atvirumas pasauliui. Ir štai čia atsinaujinimo entuziastų tykoja klastingas pavojus, kurio jie dėl savo lengvabūdiškumo paprastai nepastebi. Mane visada stebino šis lengvabūdiškas (nerandu geresnio žodžio) susižavėjimas pirmųjų krikščionių bendruomenėmis ir kartu didesnis arba mažesnis polinkis nuvertinti Bažnyčios viduramžių ir laikotarpio po Tridento susirinkimo patirtį. Juk nepakanka pakeisti vargonus gitaromis, kad nusimestum viduramžių naštą ir tarytum sugrįžtum į apaštalo Pauliaus ir evangelistų laikus. Toji viduramžių našta daug sunkesnė, negu paprastai atrodo. Kad ir kaip būtų paradoksalu, tačiau absoliuti dauguma šiuolaikinių Europos (šiame rašinyje aš apsiriboju šia planetos dalimi) krikščionių, neišskiriant nė jūsų skaitomų eilučių autoriaus, tiek „konservatorių“ ir „liberalų“, tiek „tradicionalistų“ ir „modernistų“, slapčiausiose ir tamsiausiose savo sielos gelmėse (į kurias dažnas ir nusileisti nedrįsta) vis dar yra viduramžių žmonės, nors pačių viduramžių ir kvapas seniai išgaravo. „Absurdas!“ – sušuksite. Tuomet aš jums priminsiu klausimą, kuriuo pradėjau šį tekstą. Tikrai nepakanka pakeisti vargonus gitaromis, kad susižavėjimas pirmaisiais krikščionybės amžiais nebūtų lengvabūdiškas, o savęs lyginimas su Laiško romiečiams adresatais – veidmainiškas. Reikia atsakyti į fundamentalų, tačiau tokį nepatogų, tokį skausmingą ir – išdrįsiu pabūti patetiškas – tragišką klausimą: o koks mano, kaip krikščionio, santykis su mane supančia kultūra? Mat labiausiai svetima, nepripažįstanti „atvirumo pasauliui“ (kaip jis dažnai suprantamas, ypač „liberalų“ ir „modernistų“) yra jaunoji katakombų, amfiteatrų ir tyrų Bažnyčia! Toji Bažnyčia buvo nuoga ir šaukėsi Viešpaties atėjimo. Tai buvo pabaigos Bažnyčia. Šiuolaikinė Bažnyčia Europoje ir kituose išsivysčiusiuose kraštuose, turint galvoje absoliučią daugumą jos narių, yra gana padoriai apsirengusi. Tiesa, jos rūbai gal ir nespindi prašmatnumu, kaip XXI amžiaus neopagoniškųjų dievybių ir stabų apsiaustai ir tunikos. Tačiau jie yra švarūs, pakankamai šilti, patogūs ir malonūs kūnui, žodžiu, tokie, kokie ir turi būti į kelionę susiruošusio keliauninko rūbai. O kelionė truks labai, labai ilgai. Tiesą pasakius, gal ir niekada nesibaigs. Geriau būtų, kad nesibaigtų. Juk ir čia visai neblogai.

Viduramžių palikimas daug didesnis ir reikšmingesnis, negu atrodo, ir slypi jis kitur, negu daug kas mano. Tiesa, krikščioniškosios viduramžių kultūros rūbai seniai išėję iš mados, sudėvėti ir atiduoti antikvarui. Bet gležnas kūnas nebenori būti nuogas. Jam gėda ir šalta, o jis nenori rausti ir šalti. Jis nori jaustis patogiai. Jam reikia kultūros rūbų, kad ir nekrikščioniškos kultūros. Aišku, savi marškiniai arčiau kūno. Bet jei iš savų marškinių liko tik apgailėtini skarmalai, su kuriais sarmata žmonėse pasirodyti? O nuogas juk irgi į gatvę neisi – pirštais užbadys. Arba dar blogiau – uždarys į areštinę už nepagarbą visuomenei. Ne, reikia gerbti aplinką, kurioje gyveni. Reikia marškinių ir kelnių. Batų reikia. Basas irgi nekaip atrodai. Tik nedidelė problema – svetimų marškinių kvapas ne savas. Bet prie to galima priprasti. Laikas užgydo visas žaizdas. Ką jau kalbėti apie kvapą. Po savaitės kitos svetimi marškiniai ir kvepės, ir atrodys kaip savi.

Krikščionybės Europoje tragedija yra ta, jog ilgas vidurinių amžių periodas perdėm pripratino ją prie patogių kultūros rūbų. Kelios kruvinos XVIII-XX amžių revoliucijos apnuogino ir skaudžiai pažemino Bažnyčią. Dauguma jos narių neištvėrė pažeminimo gėdos ir nuogumą sutiko paslėpti po pirkta iš krautuvininko pagonio tunika. Išlepinta nuostabios viduramžių epochos, Europos krikščionybė atkakliai nenorėjo būti mažumos religija. Kaip ir viduramžiais, ji norėjo būti visų išganymo religija. Ji atkakliai nenorėjo pripažinti, jog, ne taip, kaip viduramžiais, kai ji siūlė išganymą tiems, kuriems jo reikėjo, dabar ji pradėjo piršti išganymą tiems, kuriems jo nelabai reikėjo, ir netgi tiems, kuriems į tą išganymą buvo nusispjaut. Pirmuoju atveju atsirado devynios galybės „liberalių“ nuolaidų tiems krikščionims (be abejo, daugumai), kurie norėjo pasiekti viduramžių tikslą (t.y. išganymą), bet nebenorėjo mokėti už jį tos kainos, kurią mokėjo viduramžiai. Nėra reikalo ilgiau sustoti prie tų nuolaidų – jos visuotinai žinomos. Gėjų kunigystės įteisinimas kai kuriose protestantų bažnyčiose rodo, jog išpardavimo akcija tebevyksta. Antruoju atveju atsirado keisti mokymai apie „tuščią pragarą“ ir „anoniminius krikščionis“ (t.y. tuos, kurie nepripažįsta, jog yra krikščionys, bet, nepaisant to, yra krikščionys). Šie mokymai kai kurių yra vertinami kaip labai „modernūs“ ir „humaniški“, o „anoniminių krikščionių“ doktrinos kūrėjas yra laikomas (visai, beje, pelnytai) kone didžiausiu XX a. antrosios pusės katalikų teologu. „Anoniminių krikščionių“ doktrina iš tiesų yra nepaprastai katalikiška, tačiau katalikiška labai specifine viduramžiška prasme. Žmogus, sukūręs tokį mokymą, XIII amžiuje tikriausiai pasisakytų už eretikų deginimą (kad žemiškoji ugnis išgelbėtų jų sielas nuo amžinųjų pragaro liepsnų) ir tikėjimo platinimą kardu, nes extra Ecclesia nullam salus (be Bažnyčios nėra išganymo). Tik labai viduramžiškos sielos žmogus gali degti tokia katalikiška (t.y. visuotine) visų išganymo aistra, kad visokiausias priemones, padedančias pasiekti tą iš tikrųjų šventą tikslą, paskelbtų esant tinkamas. Skirtumas tas, kad viduramžiai to tikslo siekė ugnimi ir kardu, t.y. kančia, nes juk ir Kristus kentėjo dėl to paties tikslo. O Karlas Rahneris visuotinį išganymą padovanojo savo katalikiškos ir humaniškos plunksnos brūkštelėjimu. Valio! Pirmyn visi urmu į dangų!

Su absoliučia dauguma savo išpažinėjų krikščionybė Europoje keliauja į istorijos pabaigą, gana patogiai įsisupusi į jau nebekrikščioniškos kultūros apsiaustą. Kadaise svetimu kūnu atsidavęs rūbas daugumai Europos krikščionių tapo savas, ir jie nė neįsivaizduoja, kuo galėtų jį pakeisti. Todėl daug (bet nežinau, ar dauguma) Europos krikščionių pasijuto įskaudinti, kai pagonių krautuvininkas, tas pats, kuris pardavė apsiaustą, atsisakė parduoti diademą su deimantu – krikščionybės vardu – kol kas atmestoje, bet gal dar prisikelsiančioje ES konstitucijoje. Tuomet aš irgi pasijutau kiek nejaukiai. Bet dabar galvoju: o ar turėčiau jaustis jaukiai, jei krikščionybė būtų paminėta? Kam ši saviapgaulė? Kam tas beprasmiškas papuošalas ant galvos tos, kurios kūno nariai visai neblogai kruta po neo­pagoniškosios kultūros apdangalu su išsiuvinėtais XXI amžiaus stabų vardais? Kam dar viena „krikščioniškosios“ šiuolaikinės Europos kultūros iliuzija? O juk ši iliuzija tarp dabartinių Europos krikščionių, netgi tarp daugelio katalikų intelektualų, vis dar labai gaji. Iš tiesų, svetimi marškiniai tapo savi. Pasiklausius kai kurių dažnai viešoje erdvėje besireiškiančių ir atvirai katalikiškas pažiūras deklaruojančių Lietuvos intelektualų, tarp kurių regime filosofus, kultūrologus, periodinių leidinių redaktorius (čia turiu omenyje pasauliečius), kartais susidaro įspūdis, jog kone pagrindinis šiuolaikinės Europos kultūros krikščioniškumo įrodymas, jų manymu, yra demokratija, tolerancija ir žmogaus teisės. Aš neturiu nieko prieš demokratiją. Gal tai iš tiesų geriausia politinių žmonių bendruomenių valdymo forma. Bet kuo čia dėta krikščionybė? Kiek žinau, demokratiją išrado ne Kristus, o Periklis. Tie patys mūsų katalikų intelektualai, regis, linkę manyti, jog kone didžiausias pavojus Europos krikščioniškai (jų manymu) tapatybei gresia ex Oriente: iš Rusijos ir iš Turkijos, taip pat iš visų fundamentalistų ir kitų ne itin demokratiškų pažiūrų tikinčiųjų. Kai girdžiu tokias kalbas, visada galvoju: o ką apie Turkiją ir milijonines ordas iš rytų ir pietų pasakytų vienas didžiausių visų laikų krikščionių intelektualų – Aurelijus Augustinas?

Dar prieš šimtą metų Nikolajus Berdiajevas ir daugelis kitų „Rusijos kultūros sidabro amžiaus“ šulų tikėjo tikros krikščioniškosios kultūros atgimimo galimybe Europoje. Jie laukė „naujųjų viduramžių“, kai, Berdiajevo žodžiais tariant, „apsireikš naujosios epochos Dante ir šv.Pranciškus“. Aš netikiu krikščioniškosios kultūros Europoje prisikėlimu. Išsipildė tik pirmoji Berdiajevo pranašystės pusė. XX amžiuje Europa nugarmėjo į barbariškuosius viduramžius, tačiau po jų nakties neišaušo krikščioniškųjų viduramžių aušra. Aišku, Berdiajevo pranašystę galima interpretuoti ir plačiau. Religinis gaivalas, tiesa, nekrikščioniškas, kelia galvą ir daug ką baugina iš inercijos save „krikščioniškaisiais“ vadinančiais Vakarais. Beje, europocentristiniai mąstymo įpročiai daugeliui Europos krikščionių trukdo susitaikyti su mintimi, jog pasaulinės krikščionijos svorio centras, regis, galutinai persikėlė už jūrų marių. Galbūt tenai kalbėjimas apie krikščioniškaisiais pamatais grindžiamos kultūros galimybę ir nėra vien melancholiškos romantikų svajonės. Tačiau Senajame žemyne artimiausius šimtą, o gal ir daugiau, metų dominuojančios kultūros ir krikščionių religijos keliai, atrodo, yra pasmerkti vis labiau išsiskirti. Po Prancūzijos didžiosios revoliucijos krikščionybė su Romos Bažnyčia priešakyje jau daugiau kaip du šimtmečius kovoja aršią kultūrinę kovą. Kovoti reikia, nes tik per kovą yra išsaugojama krikščioniškoji tapatybė, ir, aišku, su kiekviena nuolaida dominuojančiai kultūrai yra prarandama tos tapatybės dalelė. Tačiau nuolaidų politika negalės būti tęsiama be galo. Nereikia turėti iliuzijų – kultūros fronte Bažnyčiai reikia ruoštis patirti vieną pralaimėjimą po kito. Nereikia saldžiai apgaudinėti savęs – dauguma Europos krikščionių ir toliau rinksis jaukų dominuojančios kultūros prieglobstį, o ne tikro krikščionių tikėjimo viltį, kuri viešpataujančios kultūros akyse tampa gėdingesnė. Vis daugės „anoniminių“ krikščionių, tačiau kartu pamažu ims rastis tikinčiųjų, turinčių kitokią – jau ne viduramžišką – sielos struktūrą. Tai bus nebe tie niekada nesibaigiančios kultūrinės kelionės žmonės, o pabaigos žmonės, pirmųjų krikščionių, katakombų, amfiteatrų ir tyrų žmonių dvasios broliai ir seserys. Aš nepažįstu nė vieno tokio žmogaus, ir, aišku, pats nesu naujasis pabaigos žmogus. Aš taip pat vis dar esu viduramžių žmogus. Ne laukiu, bet bijau pabaigos. Bijau, nes netikiu, jog „pragaras tuščias“. Bijau tos nakties, kai „dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta“ (Lk 17, 34–35). Negaliu nuoširdžiai sušukti: „Maranata! Maranata! Ateik, mūsų Viešpatie! Ateik dabar!“ Tačiau, vis labiau spaudžiant viešpataujančiai kultūrai, vis įsakmiau jai reikalaujant išsižadėti vienintelio Dievo jos stabų naudai, daugės pabaigos žmonių, pasiryžusių skyryboms su juos supančia kultūra. Kai tokių žmonių susidarys kritinė masė, iš jų tarpo išeis naujasis Augustinas.

Aurelijus Augustinas, kuris gyveno vis dar supamas vėlyvosios antikos kultūros, jau turėjo kitos epochos – viduramžių – sielą. 410 metų rugpjūtį pirmą kartą po tūkstančio metų Romą užėmė ir apiplėšė svetimšaliai. Imperija viena koja atsistojo į savo kapo duobę. O Augustinas parašė savo „De civitate Dei“. Per Alaricho vestgotų antpuolį turto ir artimųjų netekusiems miestiečiams Augustinas aiškino, kad ne Romos imperija, bet Dievo karalystė yra tikroji krikščionio tėvynė, o išniekintas moteris kvietė neverkti prarastos garbės, nes tik ateinančioje karalystėje krikščionių galvas papuoš tikrosios garbės vainikai. Naujasis Augustinas, pabaigos žmogus, kūnu vis dar priklausydamas savo laikmečiui, turės kitos – nebe viduramžių – epochos sielą. Užuot saldžiai kalbėjęs apie „tuščią pragarą“ ir „anoniminius krikščionis“, jis atsivers kadaise žydams skirtą rūsčią pranašystę: „Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“ (Lk 13, 28–30). Taręs šiuos žodžius, jis parodys į supančias Europą iš rytų ir pietų ordas ir paklaus Bažnyčios: „Kur tavo tėvynė?“ Tada Bažnyčia persiplėš drabužius, ir iš pagonio krautuvininko pirktas apsiaustas nukris prie jos kojų. Ir tuomet, nuoga ir laisva, kaip kadaise katakombose ir tyruose, ji stos prieš Ateinantįjį ir tars: „Teateinie Tavo karalystė.“

"Literatūra ir menas", 2007, Nr. 40 (3163)