Kitos temos (II) » Juodoji Kosovo magija

 Juodoji Kosovo magija

 

 

Tautos idėja yra ne tai, ką tauta galvoja apie save laike,

bet tai, ką apie ją galvoja Dievas amžinybėje.

Vladimir Solovjov

 

XIV a. pabaigoje rekonkista Pirėnų pusiasalyje įžengė į baigiamąją stadiją. Tiesa, dar prireiks vieno šimtmečio, kol 1492 m. Aragono ir Kastilijos monarchų Ferdinando ir Izabelės kariuomenės paims Granados tvirtovę, paskutinės maurų valstybės pusiasalio pietuose sostinę. Paskutinis maurų valdovas Muchamedas XI išplaukė į Maroką. Gibraltaro vandenys galutinai atskyrė krikščioniškąjį ir musulmoniškąjį pasaulius. 732 m. mūšyje prie Puatjė išseko VII a. driokstelėjusio islamo įkvėpto didžiojo arabiškojo sprogimo, per vieną šimtmetį užliejusio milžiniškus plotus nuo Pirėnų vakaruose iki Indijos rytuose, energija. 1492 m. buvo likviduoti paskutiniai šio sprogimo likučiai Vakarų Europoje.

 

1380 m. Maskvos kunigaikščio Dmitrijaus pulkai Kulikovo mūšyje prie Dono sutriuškino Mamajaus vadovaujamą Aukso ordos kariuomenę. Tiesa, dar prireiks gero šimtmečio, kol žeminantis mongolų-totorių jungas taps galutinai užverstu Rusijos istorijos puslapiu. Tačiau Dmitrijaus, praminto Doniečiu, pergalė tapo Maskvos valstybės politinės galios suklestėjimo preliudija. Trečiąja Roma pasiskelbusi Maskva perims XII a. Eurazijos platybes sukrėtusio didžiojo mongoliškojo sprogimo paveldą, pasaulio dalį, plytinčią tarp Karpatų ir Baltijos vakaruose ir Ramiojo vandenyno ir Kinijos rytuose. Tačiau kol kas didžiojoje Rytų Europos dalyje šeimininkauja Lenkija ir Lietuva. Pastaroji 1387 m. įsilieja į krikščioniškųjų Europos valstybių sistemą. Vilniuje Jogaila ir Vytautas krikštija paskutinius Europos pagonis. Jų atsivertimą simbolizuoja balti vilnoniai marškiniai, kuriuos dovanų gauna kiekvienas konvertitas. Kai kurie krikštijasi vien dėl marškinių.

 

Bet tikrai ne baltų marškinių sugundyti 1389 m. birželio pabaigoje tūkstančiai serbų kunigaikščio Lazario vadovaujamų vyrų susirinko iš abiejų pusių kalnų apsuptame Sitnicos upės slėnyje į šiaurę nuo Prištinos miesto, kunigaikščio sostinės. Kalnų įduba tarp Kopaoniko ir Šar Planinos kalnagūbrių, vadinama Kosovo („Juodųjų strazdų“) lauku, turėjo tapti vieta, kurioje krikščionių kariai apgins savo tikėjimą arba bus praryti XIV a. pradžioje Europos pašonėje įvykusio kito didžiojo sprogimo.

 

Sprogimo epicentras buvo visai šalia merdėjančios Bizantijos imperijos sostinės Konstantinopolio, šios galvos be kūno. 1293 m. Osmanas I davė pradžią valstybei, paveldėjusiai savo įsteigėjo vardą. Kas jis, tas Osmanas? Ogi viso labo nedidukės kunigaikštystės, įsikūrusios Konstantinopolio kaimynystėje, teritorijoje aplink šiuolaikinę Bursą, valdovas. Kas jo valdiniai? Ogi Eurazijoje siautėjusių mongolų-totorių giminaičiai turkai, klajoklių gyvenimo būdą nutarę išmainyti į sėslųjį. Tačiau kažkokia pagarbią baimę kelianti potencija slypi šioje gentyje. Atrodo, Dievas jai numatė savo piršto vaidmenį – vaidmenį, kuris per istoriją teko hunams, arabams, mongolams. Osmano įkurtai valstybei buvo lemta tapti Dievo rūstybės, baudžiančios krikščionių pasaulį už jo nuodėmes, įsikūnijimu.

 

Tačiau kol kas aukštos Konstantinopolio sienos yra neįveikiama kliūtis vakarykščių nomadų karinėms technologijoms. Todėl sprogimo išlaisvinta milžiniška griaunamoji jėga nukreipiama į vakarus nuo Bizantijos sostinės. Jau 1352 m., valdant Osmano įpėdiniui Orchanui, turkai sumuša Bizantijos imperatoriaus pusėje kovojusių graikų, serbų ir bulgarų kariuomenę, persikelia per Dardanelų sąsiaurį ir jau niekada nebepalieka Europos žemės. 1354 m. turkai įsitvirtina Galipolio pusiasalyje, jis tampa jų placdarmu užkariaujant Pietryčių Europą. 1360 m. sultonu tampa Muradas I, jam valdant turkų ekspansija įgavo naują pagreitį. 1361 m. paimamas Adrianopolis (dab. Edirnė). 1371 m. sumušama makedonų kariuomenė. 1382 m. turkai jau kontroliuoja dalį Bulgarijos. 1385 m. paimama Sofija. 1386 m. osmanai užima Nišo miestą pietinėje Serbijoje. Veikdami nevieningai, feodaliniai krikščioniškųjų Balkanų valdovai ir jų šalys tampa lengvu turkų grobiu.

 

Dar visai neseniai Stefano Dušano (1331–1355) valdoma Serbija išgyveno savo kultūros ir politinės galios „aukso amžių“. Tačiau tuomet turkai dar buvo anapus Marmuro jūros. Dabar jie visai čia pat, ir Serbijos politinei nepriklausomybei bei jos krikščionybės laisvei iškyla mirtinas pavojus. Vadovauti pasipriešinimui imasi galingiausias šalies feodalas, šiaurės ir vidurio serbų sričių valdovas kunigaikštis Lazaris Hrebeljanovičius. Jam pavyksta suburti antiturkišką koaliciją iš serbų, albanų, valakų, vengrų ir bulgarų. 1389 m. birželio 27 d. sąjungininkų kariuomenė Kosovo lauke pastoja kelią Murado I vadovaujamai osmanų armijai.

 

Mūšio išvakarėse abiejose stovyklose vyksta karo vadų pasitarimai. Prieš 30 000 osmanų kariuomenę sąjungininkai gali suburti apie 20 000 karių. Būta siūlymų primesti turkams nakties kautynes. Vis dėlto nusprendžiama pasitikėti drąsa ir ginkluotės pranašumu. Taigi bus kaunamasi dieną, o naktį Lazaris iškelia puotą, per kurią dar kartą išryškėja nesantaika artimiausioje kunigaikščio aplinkoje. Pietų Serbijos valdovas Vukas Brankovičius, Lazario vyresniosios dukters vyras, suabejoja Milošo Obiličiaus, kunigaikščio jaunesniosios dukters vyro, ištikimybe. Lazaris leidžia Obiličiui suprasti, kad Brankovičiaus įtarimai gali būti ne be pagrindo...

 

Birželio 28-ąją šeštą valandą ryto prasideda mūšis. Iš pradžių sėkmė šypsosi serbams. Milošas Obiličius žūtbūt nori įrodyti savo ištikimybę Lazariui. Apsimetęs dezertyru jis patenka į osmanų stovyklą. Neįžvelgdami klastos turkai įleidžia serbų kilmingąjį į sultono palapinę. Visi tikisi, kad Obiličius puls ant žemės ir pagerbs didįjį valdovą. Tačiau serbas išsitraukia paslėptą durklą, puola Muradą I ir mirtinai jį sužeidžia. Turkų stovykloje kyla sąmyšis. Bet tik trumpam. Jaunesnysis Murado sūnus Bajazitas ryžtingai perima vadovavimą osmanų kariuomenės centrui. Kartu jis įsako nužudyti kairiojo turkų armijos sparno vadą Jakubą, savo vyresnįjį brolį ir sosto įpėdinį...

 

Bet tūkstančiai vienas kitą kapojančių vyrų nieko nežino apie Obiličiaus žygį ir mirtiną Murado žaizdą. Sėkmingai mūšį pradėjusių sąjungininkų gretose po pietų ima ryškėti nuovargio ženklai. Kairysis sąjungininkų sparnas, kuriam vadovauja Vukas Brankovičius, neatlaiko turkų puolimo, pasitraukia už Sitnicos upės ir taip sujaukia krikščionių kariuomenės rikiuotę, o liaudies vaizduotei suteikia pagrindą istorijoms apie sąmoningą „blogojo“ Brankovičiaus – Obiličiaus antipodo – išdavystę. Palaužęs sąjungininkų pasipriešinimą kairėje, Bajazitas visą puolimo jėgą sutelkia dešiniajame krikščionių kariuomenės sparne, kuriam vadovauja Lazario uošvis Bogdanas Vratko. Čia serbai laikosi iki galo, tačiau jėgos nelygios. Žūtbūtinėje kovoje krinta pats Vratko ir devyni jo sūnūs. Bet apmaudžiausia tragedija įvyksta sąjungininkų kariuomenės centre, kuriam vadovauja pats Lazaris. Kai kunigaikštis trumpam pasitraukia pakeisti pavargusio žirgo, kariuomenė, pripratusi jį matyti priešakinėse gretose, palūžta ir ima trauktis. Sugrįžęs Lazaris dar bando grąžinti pakrikusią tvarką, bet neapdairiai per toli išsiveržia į priekį, turkai jį apsupa, sužeidžia ir paima į nelaisvę. Kunigaikštis nuvedamas pas mirštantį Muradą ir kartu su Milošu Obiličiumi nužudomas.

 

Po Kosovo katastrofos Serbija tapo Osmanų valstybės vasale. Naujasis sultonas Bajazitas I, pažeminęs serbus dar ir tuo, kad privertė Lazario našlę atiduoti jam į žmonas dukterį, sėkmingai tęsė tėvo užkariavimų politiką. 1393–1396 m. galutinai pavergiama Bulgarija. 1396 m. Nikopolio mūšyje Bajazitas, pramintas Staigiuoju, sumuša kryžiuočių kariuomenę. Beje, 1399 m. kruvina katastrofa prie Vorsklos baigėsi bene vienintelis istorijoje lietuvių vadovaujamas kryžiaus žygis. Laimė, Vytautui pavyko pasprukti. Tiesa, kautasi čia buvo ne su turkais, o su totoriais. XV a. pratęsė skausmingų kryžiaus pralaimėjimų Pietryčių Europoje seriją. 1444 m. mūšyje prie Varnos visiška nesėkme baigėsi kryžiaus žygis, jame galvą padėjo Vengrijos ir Lenkijos karalius Vladislovas III. 1448 m. spalio 17–20 d. tame pačiame Kosovo lauke vykusiose kautynėse osmanai sutriuškino vengrų ir valakų sąjunginę kariuomenę. 1453 m. gegužės 29 d. krinta Konstantinopolis. Paskutinis Bizantijos imperatorius Konstantinas XI žūsta gindamas miestą. Pagaliau 1459 m. Serbija praranda paskutinius valstybingumo likučius ir tampa viena iš Osmanų valstybės provincijų. 1463 m. tas pats ištinka Bosniją. Tiesa, didvyriškai laikosi Albanija – 1444–1466 m., vadovaujama genialaus karvedžio Skanderbego, atremia net 13 turkų invazijų. Bet 1506 m. palaužiamas ir jos pasipriešinimas. Paskui ateina Kroatijos, Transilvanijos, Moldavijos, Vengrijos eilė. XIV a. pradžioje įvykusio osmanų sprogimo sukelta banga, šluodama nuo žemės paviršiaus krikščionių karalystes, ritasi Europos centro link. Ji išsikvėps tik 1683 m. prie Vienos vartų. Nuo tada prasidės atoslūgis. Prasidės Pietryčių Europos rekonkista...

 

Per paskutinį Balkanų karą buvau ne serbų pusėje. Negana to, palaikiau griežtus NATO veiksmus prieš Serbiją stabdant Slobodano Miloševičiaus beprotybę. Tarptautinio Hagos tribunolo įsteigimą laikiau ir tebelaikau didžiuliu laimėjimu. Ir vis dėlto pastarųjų kelių mėnesių dalies tarptautinės bendruomenės narių elgesį su Serbija kitaip nei nusikaltimu pavadinti negaliu. Aišku, turiu omenyje Kosovo „nepriklausomybės“ pripažinimą. Kiekviena šalis, pripažindama šio dirbtinio politinio darinio „nepriklausomybę“, daro nusikaltimą. Bet ne kiekvienos tai darančios šalies nusikaltimas yra vienodai sunkus. Akivaizdu, kad kokios nors Kosta Rikos svoris šiame kriminaliniame akte nė iš tolo neprilygsta Italijos svoriui, o Turkijos indėlis į piktadarystę yra visai kitos kokybės nei, tarkime, JAV. Tokį skirtumą lemia pati nusikaltimo prigimtis. Tai gana subtilus nusikaltimas (todėl daugelio net nelaikomas nusikaltimu), nepatenkantis nei į Hagos, nei į jokio kito šios žemės tribunolo kompetencijos sferą. Skaitytojas jau turbūt suprato, kad kalbu ne apie brutalų tarptautinės teisės sulaužymą, akivaizdžiai sukuriantį precedentą. Nusikaltimas, apie kurį kalbu, priklauso daug gilesniam tikrovės klodui nei tarptautiniai santykiai ir tarptautinė teisė. Tai nusikaltimas istorinei atminčiai.

 

Nusikaltimas yra vienas iš tų žmogiškosios tikrovės fenomenų, į kuriuos įmanomi mažiausiai du požiūriai: čia ir dabar (šis galiausiai apsiriboja grynai techniniu „problemos“ sprendimu) ir sub specie aeternitatis (amžinybės požiūris). Pirmąjį tobuliausiai įkūnija vieno iš iškiliausių valstybinio terorizmo teoretikų ir praktikų posakis: „Yra žmogus – yra problema. Nėra žmogaus – nėra problemos.“ XVII a. pradžios Anglijoje, įsibėgėjant laukinio kapitalizmo terorui, paaugliai ir moterys buvo kariami už visai nereikšmingas vagystes. Tačiau toje pačioje XVII a. pradžios Anglijoje Šekspyras parašė „Karalių Lyrą“ ir „Makbetą“, kur nusileidžiama į metafizines nusikaltimo gelmes. Katras iš šių požiūrių vyravo „sprendžiant“ mus dominančią Kosovo „problemą“? Akivaizdu, kad pirmasis. „Yra žmogus – yra problema. Nėra žmogaus – nėra problemos“ – šia maksima vadovavosi už etninį valymą atsakingi Serbijos pareigūnai. Bet ta pačia maksima vadovaujasi ir visi tie ES, NATO ir didesniu arba mažesniu mastu savo užsienio politikos nepriklausomybę praradusių valstybių pareigūnai, kurie kaip vieną iš Kosovo „nepriklausomybės“ pripažinimo priežasčių nurodo faktą, kad serbai tesudaro vos 5% Kosovo gyventojų. Bet šie 5% irgi yra etninio valymo (tik šį kartą vykdyto albanų), dėl kurio Kosovą paliko 3/4 serbų tautybės gyventojų, pasekmė. Dabar sakoma, kad tokia etniškai „beveik švari“ (tie 5% riaušininkų vis dar yra problema – kaip gerai būtų, kad ir ji išgaruotų!) Kosovo bendruomenė jokiomis sąlygomis negalinti būti Serbijos dalis. Neapykanta, girdi, per didelė. Neapykanta, aišku, svarbus dalykas. Realus. Trukdantis gyventi kartu. Apskritai negali nekristi į akis, kokiais iki koktumo techniniais, grynai Realpolitik argumentais buvo grindžiama „būtinybė“ sukurti atskirą Kosovo „valstybę“. „Jie negali gyventi kartu. Be to, Kosovas ir taip de facto nėra valdomas Serbijos. Vadinasi, reikia pripažinti Kosovo nepriklausomybę de jure.“ Susidaro įspūdis, kad bent jau Europa (čia mus domina pirmiausia ši pasaulio dalis), dauguma jos valstybių, Kosovo „nepriklausomybę“ pripažįsta tarsi sukandusi dantis, verčiama kažkokio Fatumo. Sakoma: „Tai sunkus sprendimas.“ Ir priduriama: „Bet neišvengiamas.“

 

„Jie negali gyventi kartu. Be to, Kosovas ir taip de facto nėra valdomas Serbijos.“ Na ir kas? Ar iš to išplaukia būtinybė kurti Kosovo „valstybę“? Jokiu būdu. Taivanas taip pat de facto yra nepriklausomas nuo Kinijos Liaudies Respublikos, be to, yra kur kas labiau nepriklausomas nuo tarptautinės išmaldos nei „valstybės“ statuso užsigeidusi Serbijos provincija. Beje, Serbija per „derybų dėl Kosovo statuso“ imitaciją (nes albanams buvo pažadėta nesėkmingos „derybų“ baigties atveju pripažinti Kosovo „nepriklausomybę“) siūlė Kosovui Taivano statusą, t. y. viską, išskyrus nepriklausomybę de jure. Nepriklausomos de facto yra Kipro turkų respublika, Padniestrė, Kalnų Karabachas, Abchazija, Pietų Osetija. Tačiau visagalio Fatumo pirštas kažkodėl parodė į Kosovą.

 

Akivaizdu, kad Kosovo problemos „sprendimas“ sukuria precedentą. Sofistai, bandantys neigti iš šio brutalaus tarptautinės teisės sulaužymo (taigi nusikaltimo) kylantį precedentą, atrodytų tiesiog kaip pajuokos verti komediantai, jeigu ne dvi aplinkybės. Pirmiausia Kosovo „valstybės“ sukūrimas yra nusikaltimas ne tik čia ir dabar (t. y. tarptautinės teisės požiūriu), bet ir sub specie aeternitatis (amžinybės požiūriu). Būtent sub specie aeternitatis Kosovo „valstybės“ atsiradimas jokiu būdu negali būti laikomas precedentu ir, tiesą pasakius, jokio precedento nesukuria. Šiuo požiūriu Kosovo precedento neigėjai, patys to nežinodami (ir nenorėdami), kalba tiesą. Prie šios aplinkybės bus sugrįžta teksto pabaigoje. Kol kas konstatuokime, kad neigiantieji Kosovo precedentą „nežino, ką daro“. Atleiskime jiems už tai.

 

Bet vargas jums, Rašto aiškintojai ir fariziejai! Vargas jums, Kosovo precedento neigėjai, melagiai ir veidmainiai! Iki gyvo kaulo įgriso jūsų fokusai su dvejopais standartais. Kodėl, užuot neigę tai, kas akivaizdu, nepasakote tiesiai šviesiai, kad Kosovo precedentu pasinaudoti galės ne visi. Fatumas ne veltui yra Fatumas. Ne bet koks šios žemės kirminas galės pasinaudoti Kosovo precedentu, bet tik tas, kam bus palankus Fatumas, galingos šį pasaulį valdančios jėgos, panašios į JAV, NATO arba ES. Kiti bus sutraiškyti. Štai Rusija Čečėnijoje ir Kinija Tibete (abi, beje, labai teisingai tvirtinančios, kad Kosovo atvejis sukuria precedentą) labai aiškiai pasauliui parodė, kad jų atžvilgiu šis precedentas yra niekinis. Jis yra niekinis ne todėl, kad jo nebūtų (jis yra), bet todėl, kad Rusija ir Kinija bent jau kol kas turi pakankamai galios interpretuoti šį precedentą savo naudai, tai Rusija ir demonstruoja Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejais. Kosovo precedentas, aišku, gali kurstyti didžiausios pasaulyje nelaisvos tautos – kurdų – ambicijas, tačiau Turkija jaučia tokį visagalio Fatumo palaikymą, kad galėjo sau leisti viena pirmųjų pripažinti Kosovo „nepriklausomybę“. Pavergtos pasaulio tautos Kosovo precedentu galės pasinaudoti tiek, kiek joms leis jų pavergėjai arba dar galingesnės jėgos, visagalis Fatumas. 2008 m. vasario 17 d. nebuvo jokios laisvės romantikos. Dar kartą triumfavo stipriojo teisė.

 

O dabar išspręskime istorijos uždavinį su keturiais nežinomaisiais. Po I pasaulinio karo Europos politiniame žemėlapyje atsirado nemažai naujų valstybių. Tiesa, ne visos jos buvo tokios jau ir naujos. Kai kurios skelbėsi atkūrusios kadaise prarastą valstybingumą. Viena iš tokių buvo valstybė X su sostine Y. Tačiau bėda buvo ta, kad niekas „civilizuotoje“ Europoje, išskyrus pačią valstybę X, nelaikė miesto Y jos sostine. Europa miestą Y ir Y kraštą vieningai pripažino X kaimynei valstybei Z, didesnei ir stipresnei už X. Tiesa, buvo viena labai didelė (didesnė už Z) ir labai bloga valstybė W, kuri palaikė X šios ginče su Z dėl Y. Aišku, tai ji darė ne iš didelės meilės X, bet iš didelės neapykantos Z. Europa bijojo didelės ir blogos valstybės W, todėl dėl regiono ir visos Europos saugumo bei stabilumo rėmė pagrindinį savo forpostą rytuose, valstybę Z. „Reikia elgtis pragmatiškai“, – galvojo Europa. Dėl visos Europos saugumo ir stabilumo reikia rinktis mažesnę blogybę ir paaukoti valstybės X istorinius sentimentus. O valstybė X, kaip tyčia, buvo baisiai sentimentali ir nesiliovė zyzti apie „valstybingumo lopšį“, „istorinę sostinę“, „kunigaikščių miestą“. Negana to, pasirodė, kad Y krašte šalia didžiosios istorinės sostinės dar yra dvi mažesnės, taip pat labai istorinės, senesnės už Y. Bet Europa ir toliau labai pragmatiškai galvojo, kad neprotinga būtų mesti kelią dėl takelio. Juolab kad mieste Y valstybėje X vyraujančio etnoso atstovų buvo viso labo 4%! Tačiau nedidelė valstybė X pasirodė esanti užsispyrusi nenuorama, savanoriškai pasmerkusi save klaidžioti istorinės atminties labirintuose. Ji atsisakė normalizuoti santykius su valstybe Z, o sieną tarp X ir Z laikė „demarkacine linija“. Ir vis šūkavo: „Mes be Y nenurimsim!“ Visa Europa vieningai ragino valstybę X elgtis protingai ir susitaikyti su tikrove, bet toji pasirinko gyvenimą sapnų ir praeities šmėklų pasaulyje. Ir ką jūs manote? Po triukšmingo Versalio sistemos žlugimo, po didžiulių visą Europą sukrėtusių kataklizmų ir po kelių dešimčių nelaisvės metų valstybė X šiandien turi miestą Y, savo istorinę sostinę, ir visa Europa vieningai pripažįsta šį faktą.

 

Europos istorijoje vargu ar rastume pavyzdį, labiau primenantį dabartinę Kosovo problemą nei tas, kurį ką tik pateikiau uždavinio su keturiais nežinomaisiais pavidalu. Todėl valstybės X (t. y. Lietuvos) vykdomas nusikaltimas pripažįstant Kosovo „nepriklausomybę“ yra sunkus. Aišku, advokatas, pasiryžęs ginti Lietuvos valstybę amžinybės akivaizdoje, – dabar jau iš tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės srities persikėlėme į istorinės atminties ir aukštesnio už „čia ir dabar“ teisingumo plotmę, – kaip lengvinančią aplinkybę galėtų nurodyti tai, kad Lietuvos valstybė tikrai nepriklauso prie nusikaltėlių gaujos, vykdančios šį prievartos aktą, elito, kad ji tik vykdė vadeivų įsakymus, pagaliau tai, kad nebuvo tarp pirmųjų, prisidėjusių prie blogio. Vis dėlto graudu ir kartu juokinga buvo stebėti prezidento džiūgavimą dėl to, kad Kosovo klausimu Europos Sąjunga pagaliau „kalbės vienu balsu“. Vien tai, kad Europa „kalbės vienu balsu“, dar jokiu būdu nereiškia, kad ji kalbės tiesą. Miesto Y klausimu Europa taip pat kalbėjo vienu balsu. 1938 m. Miunchene – taip pat. Bet aš suprantu Jo Ekscelencijos ir daugelio lietuvių vaikišką – kitaip negaliu jo pavadinti – džiūgavimą dėl to, kad Europa „kalbės vienu balsu“. Ne Kosovo „laisvė“ yra šio džiaugsmo priežastis. Kosovas ir jo gyventojai tėra kapeika pokerio partijoje, kurią lošia vienintelį dievą – pinigus – garbinantys mafiozai. Jo Ekscelencija ir daugelis lietuvių nori, kad Europa kalbėtų vienu balsu, dėl paprastos priežasties. Toji priežastis – ta pati, dėl kurios trečiajame ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Europa vienu balsu nepalaikė valstybės X šios ginče su valstybe Z dėl Y krašto. Toji priežastis – didelė ir bloga valstybė W.

 

Dvasinis primityvumas ir vaizduotės skurdas, su kuriais susidūriau skaitydamas Kosovo problemai skirtus komentarus krikščioniškajame (sic!) interneto portale „Bernardinai“ (kitur nė nežiūrėjau), mane pribloškė ir papiktino. Pasirodo, Lietuvoje esama žmonių (ir, atrodo, ne tiek jau mažai), kurie tokius kaip aš, t. y. nepritariančius Kosovo „nepriklausomybei“, yra linkę apkaltinti pritarimu karo nusikaltimams Čečėnijoje ir Anos Politkovskajos nužudymui. Šiek tiek sutirštinu spalvas, bet daugelio komentatorių smegenyse, atrodo, iš tikrųjų įmontuota mikroschema, verčianti tas smegenis produkuoti tokią elementarią minčių seką: a) Rusija (bent jau dabartinė jos valdžia) yra blogis; b) kiekvienas Rusijos veiksmas atvirai arba slaptai yra nukreiptas prieš Vakarus, tai reiškia, kad ir prieš Lietuvą; c) ginče dėl Kosovo Rusija palaiko Serbiją; d) vadinasi, serbai, siekdami išlaikyti Kosovą, tarnauja rusams; e) tai reiškia, kad Serbija šiame ginče atstovauja blogio jėgoms, o laisvės siekiantys Kosovo albanai – gėrio jėgoms; f) Lietuva, norėdama būti gėrio pusėje, turi palaikyti Kosovo atsiskyrimą.

 

Bet ginče dėl Vilniaus Rusija taip pat palaikė Lietuvą. Ar tai reiškia, kad Lietuvos pretenzijos į Vilnių buvo neteisėtos?

 

Taigi paralelės. Lietuva ir Vilnius. Serbija ir Kosovas. Žinau, kad galiu papiktinti Kosovo „laisvės“ entuziastus, tačiau Serbija turi daugiau istorinių teisių į Kosovą, negu tarpukario Lietuva turėjo į Vilnių. Šiaip ar taip, dabartinė Serbija yra vienintelė viduramžių Serbijos paveldėtoja. Tuo tarpu šiandien jau beveik visuotinai pripažįstama, kad 1918 m. susikūrusi modernioji Lietuvos valstybė nėra vienintelė LDK (nuosekliai mąstant – ir jos sostinės) paveldo perėmėja. Tam tikra prasme Vilnius priklauso ir ukrainiečiams, ir lenkams, ir ypač gudams. Bet šis straipsnis ne apie Vilnių.

 

Kosove yra dvi senosios Serbijos sostinės: Prizrenas ir Priština. 1253-iaisiais – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo metais – Pečo mieste įsikuria Serbijos Stačiatikių Bažnyčios galva. Žlugus politinei Serbijos nepriklausomybei, daugiau nei tris šimtmečius (iki 1766 m.) Kosovo Pečas, kaip aukščiausio Bažnyčios hierarcho rezidencija, buvo dvasinė serbų sostinė. Ir, aišku, Kosovo laukas, vieta, kur 1389 m. birželio 28 d. žuvo žemiškoji Serbijos valstybė, kur „čia ir dabar“ plotmėje nugalėjo stipresnis agresorius, tačiau taip pat vieta, kur iki mirties buvo paliudytas krikščionių tikėjimas, kur sub specie aeternitatis Serbijos garbė buvo apginta, o jos siela išganyta. O kas Kosovas yra albanams? Pirmiausia reikia atmesti visas spekuliacijas apie vadinamuosius ilyrus. Taip, slavai į Kosovą atėjo VII a. Bet visi kažkur kažkada iš kažkur atėjo. Baltieji anglosaksai į Šiaurės Ameriką atėjo tada, kai slavai jau tūkstantį metų gyveno Kosove – XVII a. Į Australiją ir Naująją Zelandiją europiečių kolonistai pradėjo kraustytis XVIII a. pabaigoje. Taip, buvo ilyrai, dakai, etruskai, galai, gotai, hunai, langobardai, vandalai... Bet daug svarbesni už antikines senienas albanų tautos identitetui susiformuoti buvo XV a. vykę karai su osmanų įsibrovėliais. Ne veltui nacionalinis albanų herojus yra legendinis karvedys Skanderbegas, kurio vadovaujami albanai ilgiau už kitas Balkanų tautas priešinosi turkams. Gal todėl būtent albanams teko ypač didelė islamizacijos dozė, o vėliau užkariautojų skatinama jau islamizuotų albanų kolonizacija Kosove buvo klasikinis divide et impera, „skaldyk ir valdyk“, politikos pavyzdys. Beje, Kosovas nėra bereikšmis ir modernios albanų tautos kūrimosi procese. Antai 1878 m. būtent Prizrene įsteigta Albanų lyga, be rūpinimosi albanų kultūra, galutiniu savo tikslu paskelbusi nepriklausomos Albanijos valstybės, sujungsiančios visas albanų gyvenamas žemes, sukūrimą.

 

Ką pasirinkti? Atsakymas priklauso nuo to, kiek toli siekia mūsų istorinė atmintis. Ar visos tos kovos, žygiai ir mūšiai, dėl kurių viršum Europos miestų senamiesčių vis dar (kiek ilgai?) karaliauja kryžiai, mums ką nors reiškia? O ar patys kryžiai mums dar labai reikalingi? Beje, čia reikia būti atsargiam. Nuoširdžiai tikintis krikščionis dėl nemažai priežasčių Kosovo klausimu gali būti ne serbų pusėje. Pavyzdžiui, fanatiškas katalikas arba protestantas gali nuoširdžiai nemėgti stačiatikių. Bet tokių tikrai nedaug. Daug daugiau tokių, kurie nuoširdžiai nemėgsta arba bijo Rusijos, ir jiems visa kur reikia ar nereikia vaidenasi kėslų apsėsta Rusijos šmėkla. Taip pat nemažai, ko gero, yra tokių, kurie nuoširdžiai džiaugiasi „Kosovo žmonių laisve“ dėl paprasčiausio istorinio išsilavinimo stokos ir „kosoviečių“ Vasario 17-ąją lygina su mūsų Vasario 16-ąja (nors toks lyginimas yra tikrų tikriausia šventvagystė). Lietuvoje, be viso to, dar gali prisidėti „antrosios religijos“ (t. y. krepšinio) veiksnys. Tačiau visos Europos mastu visos šios išlygos nėra lemiančios jos apsisprendimą. Negalima nematyti, kokia Europa atima iš Serbijos Kosovą. Tai ta pati Europa, kuri įnirtingai priešinosi krikščionybės vardo paminėjimui savo Konstitucijoje, ta pati Europa, kurios moralėje ir papročiuose vis labiau įsigali antikristo (kam nepatinka, gali skaityti „antikrikščioniška“ – tai tas pats) dvasia, ta pati vis labiau nukryžiuoto Dievo nebijanti ir kartu prieš Dievą drebanti Europa, prieš Dievą, apsisiautusį žalia skraiste su pusmėnuliu ir žvaigžde...

 

„Yra žmogus – yra problema. Nėra žmogaus – nėra problemos.“ Tai ne tik kruvinų diktatorių, bet ir kraštutinio moralinio liberalizmo šūkis. Tik žodį „žmogus“ reikėtų pakeisti žodžiu „karta“. Šiandien nebėra kunigaikščio Lazario ir jo vyrų, kovojusių už krikščionybę Kosovo lauke. O Europa neprisimena nei jų, nei reikalo, už kurį jie padėjo galvas. Šiuolaikinė Europa patogiai įsitvirtinusi visiškame „čia ir dabar“, ir nė menkiausias amžinybės spindulėlis nepasiekia jos irstančių smegenų. Šiuolaikinė Europa yra sparčiai progresuojančios Alcheimerio ligos kamuojama senė, neprisimenanti savo pačios istorinio gyvenimo. Jos istorinė atmintis geriausiu atveju siekia Prancūzijos revoliucijos laikus. Tikėjimo amžių ji nebeprisimena.

 

Serbijos ministras pirmininkas Vojislavas Koštunica nepaprastai taikliai nusakė darinio, kurį dabar gimdo Europa, prigimtį – „netikra valstybė“. Ji iš tikrųjų netikra giliausia metafizine prasme. Tai simuliakras, kurio vardo nėra Amžinybės knygoje. NATO gali jį iki dantų apginkluoti, nusėti įtvirtinimais, kaip dar ne taip seniai buvo nusėta Albanija; jis gali net suklestėti kaip Taivanas. Tačiau visa tai nepridės jo tamsiai tikrovei nė kruopelytės tikros būties. Dabar Serbijai yra nevilties valanda. Tačiau tarpukario Lietuvos pretenzijos į Vilnių irgi atrodė gana beviltiškos. Nedaug vilčių čekams teikė Europoje įsigalinti „naujoji tvarka“. Tačiau visos tvarkos ir sistemos kada nors žlunga. Žlugo Versalio sistema, ir Lietuva atgavo Vilnių. Atėjo galas „naujajai tvarkai“, ir čekai susigrąžino Sudetus. Galima tikėtis, kad po kokių nors ateities kataklizmų, kurie kartkartėmis vis supurto Europą, Kosovas grįš savo teisėtiems šeimininkams. Tačiau net jeigu „netikra valstybė“ tvers iki pasaulio pabaigos, sub specie aeternitatis ji tebus juodoji skylė, kurioje dingsta padorumas, garbė ir paskutiniai tikrovės likučiai.

 

Ponios ir ponai. Mums suteikta garbė dalyvauti juodosios magijos seanse. Monstras gimdo monstriuką. Iš visų šiuo metu pasaulyje esančių pretendentų į nepriklausomybę buvo pasirinktas mažiausiai jos vertas, o tiksliau – visiškai nevertas. Ir dabar jau aiškėja, kokia prasme tie, kurie neigia, kad Kosovo atvejis sukuria precedentą, patys to nežinodami yra teisūs. Iš tikrųjų sub specie aeternitatis Kosovo problemos „sprendimas“ jokio precedento nesukuria. Jis iš tikrųjų yra išskirtinis. Amžinybės požiūriu jis yra išskirtinai nedoras, išskirtinai neteisingas ir reikalaujantis dangaus keršto. Kipro turkai ir Padniestrės gyventojai turi daugiau teisių į nepriklausomybę nei Kosovo albanai. Turkai ir rusakalbiai bent jau nepretenduoja į jokias graikų ir moldavų šventenybes. Baskai ir abchazai (bent akimirką pabūkime nuoširdūs) tūkstanteriopai vertesni nepriklausomybės. Čečėnai, tibetiečiai, palestiniečiai ir kurdai „netikros valstybės“ akivaizdoje šaukiasi dangaus keršto. Tas, kas turėjo daugiausia, gavo viską. Kas neturėjo nieko, buvo paliktas savo paties kančiai be jokios vilties (nes „nėra precedento“). Kaip parašyta: „Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi“ (Mt 25, 29). Tačiau šie Jėzaus žodžiai yra palyginimo žodžiai. Jie skirti eschatologinei dangaus karalystės tvarkai nusakyti. Taikomi „čia ir dabar“ tikrovėje jie virsta bjauria karikatūra. Rojus žemėje visada išsigimsta į pragarą. Tas, kas šioje žemėje atsistoja į Dievo vietą, kas vagia iš amžinybės jos teises, užsiima juodąja magija. Bet anksčiau ar vėliau burtininkus, raganius ir magus ištiks amžinybės teismas. Neabejoju, kad jis bus rūstus.

 

"Šiaurės Atėnai", 2008, Nr. 14 (888)