Istorijos pabaiga Lietuvoje?

Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.
Mt 6,24

Periodizacija, aišku, yra gana rizikingas ir dažnai į savavališkumą nukrypti linkęs dalykas, tačiau drįstu manyti, jog pastarųjų keliolikos mėnesių įvykiai ne man vienam ženklino labai svarbaus naujausios Lietuvos valstybės istorijos puslapio užvertimą. Iš tikrųjų ironiška, kad didžiųjų užsienio politikos tikslų, kuriems taip nedviprasmiškai buvo angažuota tautos politinė valia, įgyvendinimą lėmė nemažai vidaus politikos sukrėtimų, kuriems taip akivaizdžiai buvo nepasiruošusi Lietuvos politinė sistema ir valdantysis šalies elitas. Bet kas gi iš tikrųjų įvyko? Juk sąvokos "sąmokslas", "populizmas", "tradicinės partijos", "elitas", "runkeliai", "demokratijos egzaminas", "kerštas", "dvi Lietuvos", kuriomis mito (o gal buvo nuodijamas?) 2003–-2004 metų viešasis Lietuvos diskursas, iš tiesų tik slepia to, kas iš tikrųjų įvyko ir vis dar vyksta, esmę. Bet gal taip ir turi būti esmių erozijos, ženklo ir įvaizdžio diktatūros, postmoderno laikais? O vis dėlto, – apeliuoju į "tradicinio" mąstymo realybės stebėtojus, tikinčius, kad už žodžių "esmė" ir "prasmė" slypi šis tas rimta, – kas gi iš tiesų įvyko?

Nors visos ką tik išvardytos klišės, kuriomis taip netikėtai buvo "praturtintas" Lietuvos politinis žargonas, kaip jau buvo minėta, ne tiek atskleidžia, kiek pridengia vykstančių procesų esmę, mitas apie dvi Lietuvas, mano manymu, siūlo tinkamiausią raktą suprasti ir įvertinti šiuos procesus. Tačiau, kaip ir kiekvienas mitas, jis turi būti tinkamai interpretuojamas. Todėl pabandysiu pateikti šio mito versiją, kiek besiskiriančią nuo mums įprastų ir, tiesą sakant, įgrisusių mito interpretacijų. Pastarosios yra, jeigu taip galima pasakyti, "provincialios". Naujoji siūlo pažvelgti į Lietuvos įvykius globalesniame kontekste.

Kaip žinome, mitas apie dvi Lietuvas iškilo kaip "paksininkų" (imu šį žodį į kabutes, nes priešingu atveju visus Rolando Pakso oponentus tektų pakrikštyti "antipaksininkais", o dauguma jų vargu ar sutiktų prisiklijuoti sau tokią neskoningą etiketę) ideologinis ginklas ir buvo interpretuojamas prasigyvenusių ir skurstančių (arba nuskurdintų), "elito" ir liaudies ("tautos", "žmonių"), Vilniaus ir provincijos kontekstuose. Taip pat gerai žinome, kad pirmoji, spontaniška, buvusio prezidento oponentų stovyklos reakcija buvo griežtas ir nekompromisinis pasakojimo apie dvi Lietuvas atmetimas, nekritiškas, daugiau emocijomis pagrįstas dviejų Lietuvų egzistavimo neigimas. Tačiau mitas pasirodė gyvybingesnis ir už prezidentą, ir už prezidento kritikus. Kodėl? Matyt, tam buvo pagrindas tikrovėje; pasakojimas, nors ir netobulai, atspindėjo realybę.

Todėl "antipaksininkams" neliko nieko kito, kaip tik perinterpretuoti mitą ir priešininkų sukurtą ginklą nukreipti prieš juos pačius. Gerai žinome, kokia yra tos naujos interpretacijos esmė. Teigiama, kad pjūvis einąs ne ties gerovės ir skurdo, sostinės ir provincijos riba; ne, dvi Lietuvos – tai dvi visiškai priešingos vertybinės orientacijos, tai už vakarietiškas vertybes pasisakanti Lietuva ir kita – praeities ilgesiu gyvenanti ir nuolat į Rytus besižvalganti Lietuva... Silpnesnė interpretacija už tą, kurią turėjo paneigti. Jau vien todėl, kad, kaip rodo sociologinių apklausų duomenys, tik labai maža dalis Lietuvos piliečių norėtų, kad grįžtų "seni laikai" – toji dalis tikrai negalėtų pretenduoti į "antrosios" Lietuvos statusą, skurdo ir socialinės atskirties sukurtos Lietuvos statusą.

Šiaip ar taip, šios dvi interpretacijos – viena daugiau, kita mažiau pagrįsta – egzistuoja viena šalia kitos. Mito versija, kurią apibūdinome kaip "naują", tokia yra tik iš dalies, nes apie tai, kas bus dabar kalbama, yra svarstoma gal pasitelkiant kitas sąvokas ir subtilesnėse filosofų bei kultūros analitikų diskusijose šių dienų Lietuvoje, tiesa, ne tokiu mastu, kokiu yra eksploatuojamos ką tik minėtos dviejų Lietuvų mito interpretacijos. Kita vertus, Aurelijų Augustiną, kuriam autorius yra skolingas už pagrindinę šio rašinio mintį, ir mūsų gyvenamą epochą skiria daugiau kaip pusantro tūkstančio metų.

Anot Augustino, pasaulio istorija yra dviejų tikrovių, vadinamųjų dieviškojo ir žemiškojo miestų, koegzistencijos rezultatas. Arba, turint omenyje tai, kad principai, grindžiantys šių dviejų tikrovių egzistavimą, didžia dalimi yra visiškai priešingi, pasaulio ir žmonijos istorija yra dramatiškas įtampos ir netgi konkurencijos tarp dieviškojo ir žemiškojo miestų rezultatas. Kitais žodžiais, individo istorinę egzistenciją nulemia buvimas tarp dviejų tikrovių, tarp dviejų tvarkų, o būnant "tarp" reikia rinktis. Dieviškąjį ir žemiškąjį miestus steigiančių tvarkų dualizmas pasireiškia opozicijomis: dvasia ir materija, laisvė ir būtinybė bei prievarta, laisvė ir įstatymo raidė, malonė ir prigimtis, pasiaukojimas ir savanaudiškumas, meilė ir savimeilė. Dieviškąjį miestą, civitas Dei, Augustinas tapatina su Bažnyčia, beje, ne su regima institucija, bet su Mistiniu Kristaus Kūnu, taigi su dvasine tikrove, kurioje išnyksta etniniai, politiniai ir socialiniai skirtumai, kur nebėra graiko nei barbaro, vergo nei laisvojo, turtuolio nei vargšo. Visi šie skirtumai yra "šio" pasaulio, žemiškojo miesto, civitas terrena, atributai; šiai tikrovei priklauso ir visos be išimties politinės valdžios, visos, net pačios teisingiausios, žmonių sukurtos politinės bendruomenės. Skirtingai nei civitas Dei tvarka, kurią steigia meilė ir pasiaukojimas, civitas terrena steigiantys principai yra savimeilė, egoizmas ir savanaudišku išskaičiavimu pagrįsta gyvenimo logika. Tarnystė Dievui ir tarnystė pinigui yra vienos iš svarbiausių šių priešingų tikrovių, koegzistuosiančių iki pasaulio pabaigos, kai, žinia, galutinai triumfuos civitas Dei, preferencijų.

Tačiau kokiu būdu sena ir gerai žinoma šventojo Augustino dviejų miestų doktrina galėtų padėti iš naujo pažvelgti į mitą apie dvi Lietuvas?

Pirmiausia atsiprašykime didžiojo mąstytojo už šiokį tokį jo doktrinos supaprastinimą, kuriam esame priversti ryžtis, jei norime išvengti Dievo įpainiojimo į nelabai švarius lietuviškus reikalus, juo labiau kad visiškai šito įpainiojimo išvengti ir taip nepavyks. Taigi mitą apie dvi Lietuvas pabandysime interpretuoti kaip, atleiskite už storžieviškumą, idealistinio ir materialistinio matmenų politikoje konfliktą. Idealizmas, pasiaukojimas, nesavanaudiškumas, kilnūs ir nevienadieniai tikslai, nacijos ir bendruomenės vertybės, jei norite, "amžinosios" vertybės versus egoizmas ir destruktyvus individualizmas, pinigų kultas ir gerovės garbinimas, nuobodus, vienmatis ir lėkštas pragmatizmas, primityvus hedonizmas, cinizmas, vartojimo religija ir Ezavo, už sriubos lėkštę pasiruošusio atsisakyti savo tapatybės, filosofija.

Tautų, ypač naujausioje, istorijoje ne tiek jau daug pavyzdžių, kurie dėl vykstančių politinių procesų intensyvumo ir totalumo (tautos įsitraukimo ir dalyvavimo mastu) galėtų prilygti 1989–1991 metų laikotarpiui Lietuvoje, ir bet kuris eilinis dainuojančios revoliucijos dalyvis Baltijos kelyje ir Sausio 13-osios naktį tiesiogine prasme buvo didesnis istorijos kūrėjas už vidutinio dydžio Vakarų Europos valstybės ministrą pirmininką. O ir porevoliucinis dešimtmetis, nepaisant įvairių vidaus politikos peripetijų, pasižymėjo ypatingu tautos politinės valios sutelktumu, kurio galėjo pavydėti (o gal ir dabar pavydi) daugelis tiek praeityje, tiek XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje revoliucijas išgyvenusių tautų, po trumpos euforijos nugrimzdusių į kruvinus pilietinius karus ir ilgametę vidaus nesantaiką. Neatsitiktinai mažiausiai priekaištų turėdavome užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrams – su išorės iššūkiais, problemomis ir grėsmėmis dirbančių žinybų vadovams – nepriklausomai nuo to, kuriai partijai jie atstovautų. Taigi mums pasisekė – mums, kuriems buvo leista parašyti pirmąjį atkurtos Lietuvos valstybės istorijos skyrių. Kadaise Hegelis sakė, kad istorija nėra laimės arena ir kad istorijos laimės laikotarpiai yra jos tušti puslapiai. Atrodo, jis nebuvo visiškai teisus; bent jau naujausioji Lietuvos ir didžiosios dalies Vidurio Europos (bet, deja, ne Balkanų ir ne Kaukazo!) istorija byloja priešingai. Gali būti, kad pirmieji prisikėlusios Lietuvos istorijos puslapiai, kurie teisėtai užima deramą vietą didžiojoje Istorijos knygoje, kartu buvo ir laimingiausi puslapiai lietuvių tautos (būtent tautos, nacijos, o ne "Lietuvos gyventojų", "Lietuvos vartotojų" ir pan.) istorijoje, kurios dalyviais ir kūrėjais mums buvo suteikta garbė būti. Pirmasis pabudusios tautos istorijos skyrius yra įspūdinga laisvės manifestacija, pasakojimas apie tai, kaip XX amžiaus pabaigoje gali atgimti gražiausi XIX amžiaus dvasingumo bruožai, apie jaudinantį ir visiškai laisvą individualių likimų sutapimą su bendruomenės likimu. Tai yra idealizmo, deja, vis labiau blėstančio, kronika.

Vis labiau blėstantis idealizmas... Vienas iš aptariamo periodo Lietuvos politinės realybės ypatumų buvo keistas ir tragiškas vertybių skalių, taikomų užsienio ir vidaus politikoje, netapatumas. Karikatūriškai didelis neatitikimas tarp moralės normų ir vertybių, kuriomis buvo vadovautasi siekiant strateginių užsienio politikos tikslų (tautinės ir politinės bendruomenės saugumas bei gerovė –- taigi bendruomeniškos vertybės), ir moralės standarto arba, tiksliau, amoralumo, viešpatavusio vidaus politikoje ir kaip niekas kitas prisidėjusio prie bendruomenės griovimo (pirmiausia prisimintinos socialinė, kaimo, regionų politika), ypač išaugo po 1992 metų, kai Lietuvos valstybė pradėjo de facto vykdyti savarankišką užsienio ir vidaus politiką. Ir nors bet kurioje valstybės valdymo srityje būtų naivu tikėtis pasiekti tobulumą, norom nenorom susidaro įspūdis, kad porevoliucinio dešimtmečio Lietuvos politika buvo beviltiškai šizofreniška. Iš tikrųjų buvo dvi Lietuvos sielos, dvi asmenybės viename geopolitiniame kūne. Buvo Baltijos kelio idealizmu ir Sausio 13-osios pasiaukojimu gyvenanti Lietuva – jos valia įsikūnijo pirmiausia ir, deja, beveik išimtinai valstybės užsienio politikoje; ir buvo kita Lietuva, godžiai rijusi ir ugdžiusi viską, kas Machiavelli ir Hobbeso politinėse teorijose aprašoma kaip nepatraukliausios žmogaus prigimties savybės – savanaudiškumą, kraštutinį individualizmą, cinizmą, polinkį išduoti. Šiai antrajai Lietuvai buvo leista nevaržomai siautėti valstybės viduje.

Tačiau dar blogiau tai, kad antroji, cinizmu persiėmusi, vien medžiaginių gėrybių besivaikanti, Lietuva išmoko parazituoti aukštesnių vertybių ir tikslų siekiančios Lietuvos sąskaita. Čia reikia patikslinti – šios dvi Lietuvos, panašiai kaip du Augustino miestai, yra dvasinės, o ne medžiaginės realybės; jos neišsidėsto erdvėje, bet būna kiekvieno iš mūsų sieloje. Kiekviename iš mūsų gyvena dvi Lietuvos, kiekviename iš mūsų yra Baltijos kelias ir Gariūnai. O parazitavimo principas labai paprastas. Didelės dalies tų, kuriems "pasisekė", kurie "prasimušė", sėkmės sąlyga buvo Lietuvos nepriklausomybė, o Nepriklausomybė vargu ar būtų įmanoma be visuotinio tautos pritarimo, be Baltijos kelio idealizmo ir Sausio 13-osios pasiaukojimo. Todėl banali frazė, kad Nepriklausomybė buvo iškovota visų Lietuvos žmonių, turi gilesnę prasmę už tą, kurią mes dažnai jai suteikiame. Jeigu įsivaizduosime, kad kai kuriems iš tų, kuriems "pasisekė", Nepriklausomybė, socialinis teisingumas, žodžiu, "vertybės" rūpėjo ne daugiau kaip ugnikalnių aktyvumas Jupiteryje, turėsime tipiško tokios antrosios, parazituojančios, Lietuvos atstovo portretą. Tačiau nebūtina leistis į tokius kraštutinumus. Juk kiekviename iš mūsų gyvena dvi Lietuvos. Todėl nieko nuostabaus, jei dieną politikas visai nuoširdžiai rūpinasi Lietuvos reikalais tarptautinėje arenoje ir vos ne iki infarkto išgyvena dėl valstybės įvaizdžio užsienyje, o naktį kombinuoja, kaip čia geriau, kad niekas nesusektų, paimti "vokelį" iš suinteresuoto asmens. Jo sieloje grumiasi dvi Lietuvos. Susidvejinimas...

Mamoną garbinanti Lietuva parazitavo naivokos, idealizmu tikinčios Lietuvos sąskaita daugiau kaip dešimt metų. Socialinis blogis, akis badanti socialinė nuodėmė buvo teisinami pereinamojo laikotarpio sunkumais ir būtinybe susitelkti į strateginius integracinės politikos prioritetus. Ko tik neiškęs idealistas dėl Europos Sąjungos ir NATO! O kur dar potencialių streikininkų, kelių blokuotojų, kitų "liaudies teisybės" ieškotojų bei korumpuotų valdininkų ir politikų gaudytojų, žodžiu, įvairaus plauko "šventos ramybės" drumstėjų gėdinimas, girdi, nevalia daryti "netvarkos" valstybėje, nes "netvarka" labai paranki grėsmingoms užsienio jėgoms, kurios labai nesuinteresuotos, kad būtų pasiekti šventi Lietuvos tikslai ir įgyvendinti kilnūs jos idealai. Taip Mamoną mylinti Lietuva parazitavo laisvę mylinčios Lietuvos sąskaita tol, kol galėjo. Tačiau kada nors tam turėjo ateiti galas.

Juo labiau Lietuva artėjo prie savo išsvajotų strateginių tikslų, prieš dešimtmetį dar buvusių tolimu ateities idealu, juo mažiau antroji, ciniškoji, Lietuva turėjo galimybių manipuliuoti revoliuciniu Lietuvos idealizmu. Ne todėl, kad sugrįžtų idealizmo laikai ar "vertybių Lietuva" sugebėtų demaskuoti įžūlią manipuliaciją. Deja! Tiesiog ES ir NATO prieigose vien tik interesais besivadovaujanti Lietuva pasijuto pakankamai galinga, kad galėtų išsiversti be principų Lietuvos, be idealizmu kvepiančių šūkių, kurie, ciniškojo proto įsitikinimu, jau atliko savo misiją, todėl kartais politiniame diskurse vis dar pasitaikantis dangstymasis sakralinėmis frazėmis, tokiomis kaip "demokratijos išbandymas", arba šventais simboliais, pavyzdžiui, Vytautu Didžiuoju, atrodo kaip apgailėtinas figos lapelis, ne tiek paslepiantis, kiek įtikinantis, kad yra ką slėpti. Peržengus XXI amžiaus slenkstį nuogo Intereso Lietuva vis labiau į kelkraštį stums Idealo ir Principo Lietuvą ir vis dažniau bus atsisakoma figos lapelio. Ir nei pasaulį sukrėtę Rugsėjo 11-osios įvykiai, nei desperatiški bandymai iš naujo įsukti idealizmo smagratį iškeliant naujus ambicingus užsienio politikos tikslus (regiono lyderės vaidmuo, Baltarusija, Ukraina, Užkaukazė ir pan.) nesugebėjo įkvėpti pakankamai gyvybės blėstančiai dainuojančios revoliucijos dvasiai – labai gilios buvo šizofreniškos, karikatūriškai susidvejinusios politikos padarytos žaizdos. 

2002–-2003 metų prezidento rinkimų kampanija buvo bene pirmas atvejis atkurtos Lietuvos valstybės istorijoje, kai Mamona į apgultą miestą įžengė ne pasislėpusi Trojos arklyje, bet išdidžiai įjojo pro pakeltus vartus ant balto žirgo, gaudžiant varpams ir skambant trimitams. Skaudžiausia buvo ne tai, kad laimėjo populistas, bet tai, kad pirmą kartą atkurtos Lietuvos valstybės istorijoje taip begėdiškai akivaizdžiai ir ciniškai pinigai laimėjo prieš argumentus ir idėjas. Nors, kita vertus, ar turi bent menkiausią moralinę teisę kaltinti rinkėjus tie, kurie šitiek metų sąmoningai ar nesąmoningai naudojosi tuščiavidurio medinio arklio paslaugomis? Anksčiau ar vėliau figos lapelis turėjo nukristi, o Mamona pasirodyti visoje savo grožybėje. Ir kartu su įstojimu į ES ir NATO užbaigti pirmąjį atkurtos Lietuvos valstybės istorijos etapą. (Ir pradėti kitą – galbūt oligarchų su jų "kišeninėmis" partijomis klestėjimo etapą?)

Tai, kas vyko paskui – prezidentūros krizė, apkaltos procesas, korupcijos Seime skandalas – atrodo kaip pasityčiojimas iš 1989-–1991 metų Revoliucijos dvasios. Tačiau neapsigaukime, svarbiausios dramos veikiančios jėgos – ne personalijos, ne "paksininkai" ir "zuokininkai", ne "elitas" ir "runkeliai", ne VSD ir STT, net ne "populistai" ir "tradicionalistai", ir netgi ne grėsmingos anoniminės užsienio jėgos, o juo labiau ne tie, kurie "už Rytus", ir tie, kurie "už Vakarus". Svarbiausios dramos veikiančios jėgos yra dvi Lietuvos – agresyviai puolanti, ciniška, pasaulio kunigaikščio šventovėje aukas atnašaujanti Lietuva ir besiginanti, rusenančią Baltijos kelio liepsną išsaugoti bandanti, bet besitraukianti, bent jau kol kas, Lietuva. Jos abi grumiasi kiekvieno iš mūsų viduje.

To, kas vyko paskutinius keliolika mėnesių, išskirtinumą ir ypatingumą parodo jau vien tai, kad visos vienaip ar kitaip į aptariamo laikotarpio konfliktus įsivėlusios pusės labai nevienareikšmiškai vertinamus įvykius apibūdino kaip labai svarbius, o gal net lemtingus Lietuvos politinės sistemos ateičiai. Pavyzdžiui, vykstant ir pasibaigus apkaltos procesui buvusio prezidento oponentai džiūgavo, kad išlaikytas demokratijos egzaminas, o Lietuvos politinė sistema įrodė savo brandą. Negana to, mes, girdi, galime didžiuotis, kad pirmieji Europoje nušalinome prezidentą. "Paksininkai", priešingai, tvirtino, kad dėl tokio savo "pirmavimo" turėtume ne didžiuotis, o gėdytis. Tačiau ir vieni, ir kiti daugmaž sutarė, kad turėtume įsirašyti į istoriją. Lyg ir neblogai tautai, ne per daugiausiai lepinamai pasaulinės istorijos metraštininkų dėmesio. Vis dėlto man visa tai labiau panėšėja į istorijos saulėlydį Lietuvoje. Ir ne vien Lietuvoje.

Žmogui, jautriai išgyvenusiam 1989–1991 ir 2003–2004 metų įvykius, pastarųjų mėnesių skandalai liudija, kad kažkas pasibaigė taip pat akivaizdžiai, kaip akivaizdžiai 1989-aisiais kažkas prasidėjo. Tačiau 1989-aisiais buvome pasiryžę prasidėjusius procesus padaryti negrįžtamus, o šiandien tie, kuriuose rusena Revoliucijos idealizmo dvasia, sukaupę jėgas turi pripažinti, kad dabar vykstantys procesai yra negrįžtami. Kažkas iš tikrųjų pasibaigė, kažko tikrai netekome. Gal ir ne Lietuvos valstybės, ne Lietuvos suverenumo, kaip mano euroskeptikai. Bet lietuviškojo idealizmo – ko gero, taip. Todėl dabar "vertybių Lietuva", Sąjūdžio, Baltijos kelio ir Sausio 13-osios Lietuva turi išmokti gyventi kitomis, ne tokiomis palankiomis sąlygomis. Ji turi išmokti gyventi jų didenybių Kapitalo ir Mamonos šešėlyje. Panašiai kaip šiandien gyvena Europos krikščionybė.

Nuo 2003-iųjų Vėlinių išvakarių Lietuvos žiniasklaida uoliai piršo mintį, kad svarbiausi pasaulyje asmenys yra Paulauskas, Sabatauskas ir Paksas, nėra nei Irako, nei vyksta diskusijos dėl Europos Sąjungos Konstitucijos. Tik tokioje nesveikoje ir deguonies stokojančioje solipsizmo atmosferoje kai kam galėjo prasidėti haliucinacijos, kuriose staiga kažkokiu paslaptingu, kone mistiniu būdu šiaip jau nepasižymintys ypač aukštu savęs vertinimu lietuviai susireikšmino ir pasirodė besą autoriai Europos istorijoje precedento neturinčio įvykio. Tik pamanykit – pirmieji Europoje! Bet man atrodo, kad visų lietuviškų skandalų vaidmuo ne tik kad visos Europos, bet net ir posovietinės erdvės kontekste daug kuklesnis ir nė iš tolo neprilygsta tam, kas maždaug tuo pačiu metu vyko Gruzijoje.

Apkvaitę nuo skandalų net nepastebėjome (o mes nepastebėjome daug ko, kas anais mėnesiais dėjosi pasaulyje), kaip buvo priimta pirmoji Europos Konstitucija. Konstitucija be Dievo, svarbiausias suvienytos Europos dokumentas, kuriame išsižadama civilizacijos dvasinių ištakų ir kuriuo atsitveriama nuo šaltinio, keliolika šimtmečių maitinusio šimtų milijonų daugelio europiečių kartų idealizmą, be kurio galbūt šiandien nebūtų buvę kam aptarinėti ateities Europos projektų ir vizijų. 2004 metų birželį, kai Lietuvą, šiaip taip išsikapsčiusią iš vieno skandalo, užgriuvo kitas skandalas, visame žemyne civitas terrena šventė, nors ir ne lemiamą, nors ir ne galutinę, reikšmingą pergalę. Tuo pačiu metu, kai prie Baltijos krantų nuogas Interesas įžūliai tyčiojosi iš vertybių ir idealų, o cinizmo ir egoizmo dvasia baigė nustumti sau nuo kelio Baltijos kelio Lietuvą, daug galingesnė, tačiau gimininga jai dvasia legitimavo save pagrindiniame dvidešimt penkių Europos šalių akte.

Štai toks yra lietuviškų reikalų europinis kontekstas. Nebūta jokių precedento neturinčių įvykių, greičiau atvirkščiai – jei pokario Europos istorijoje buvo šis tas reikšmingo, kas neturėjo precedento, tai revoliucijos Vidurio ir Rytų Europoje bei jas lydintis idealizmas būtų vieni iš pirmųjų kandidatų į tokį išskirtinių įvykių sąrašą. Ir štai dabar, dideliam kai kurių "senosios" Europos politinių sluoksnių džiaugsmui, šita idealizmo anomalija Europoje nyksta. Galinga dvasia, kuriai leista sukilti prieš Dievą, kuri kadaise dykumoje gundė krikščionybės pradininką akmenis paversti duona ir kuriai pavyko sugundyti Europos vadovus atsisakyti mokymo, skelbiančio, jog "žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų", toji dvasia prie Baltijos krantų apsireiškė nedidelio, bet šlykštaus demono skandalisto pavidalu, kuriam buvo patikėta užgesinti rusenančias, nežinia iš kur šiame Europos užkampyje atsiradusias idealizmo žarijas. Ir atrodo, kad tam mažam bjaurybei tai neblogai pavyko.

Gal iš dalies ir teisūs tie, kurie teigia, kad mes nuolat vėluojame, kad esame nuolat vėluojantys europiečiai. Gal todėl ir idealistais mums buvo leista pabūti truputį ilgiau negu Vakarų Europoje gyvenantiems. Bet vis dėlto esame europiečiai. Todėl naivu būtų tikėtis, kad mums pavyks išvengti pirmojo didžiojo europiečio, vieno iš Europos Tėvų, kūrusių ant grimztančio į praeitį antikos pasaulio griuvėsių, vizijos tragizmo, slypinčio nekompromisinėje ir nuožmioje civitas Dei ir civitas terrena kovoje, kurioje nė viena pusė negalės švęsti galutinės pergalės tol, kol tęsis žmonijos istorija. Aišku, Augustinas tvirtai tikėjo, kad Pabaigoje triumfuos civitas Dei, Dievo miestas, galutinai nugalėsiantis šio pasaulio karalystę, ir tuomet mūsų žemiška istorija pasibaigs. Tačiau kol kas tiek Europoje, tiek Lietuvoje istoriją kėsinasi užbaigti civitas terrena, pasaulio dvasia, niekingais skandalais keršijanti už 1989–1991 metais patirtą pažeminimą. Ir tiems, kurie tiki, kad paskutinis žodis priklauso ne Mamonai su jos ciniška, hedonistiška, indiferentiška vartojimo kultūra, belieka laukti tinkamos progos vėl įsitraukti į sugrįžtančios Istorijos vyksmą arba budėti ir būti pasirengusiems pasitikti Istorijos iššūkį, jeigu jis pasirodytų ne viltingas ir giedras kaip 1989-aisiais, bet niūrus ir grėsmingas kaip Augustino Romos nuniokojimas. Galbūt Vidurio ir Rytų Europa vis dar yra viena iš tinkamiausių vietų Europoje laukti tokios progos. Bet kokiu atveju susidvejinusios, šizofreniškos politikos atsisakymas yra būtina sąlyga, kad iššūkius, kad ir kokie jie būtų, galėtume pasitikti panašiai kaip 1989-aisiais. Kaip bus, parodys kitas Lietuvos istorijos etapas.

"Šiaurės Atėnai", 2004, Nr. 32(714)