Imti ir duoti

Senovės Kinijos išminčius Konfucijus apie savo meto visuomenę pasakė daug karčių žodžių. Milžiniška šalis buvo suskilusi į daugybę savarankiškų valstybių ir valstybėlių, tarp kurių nuolat virė kova dėl dominavimo kinų pasaulyje. Visų karas prieš visus nuodijo papročius ir griovė per šimtmečius nusistovėjusius žmonių santykius. Savo meto visuomenę Konfucijus vertino kaip nužmogėjusią, o didžiausiu nužmogėjimu laikė tai, kad pro nuožmios politinės kovos dėl valdžios sudraskyto moralinio visuomenės audinio plyšius į Kinijos tikrovę sunkėsi įvairiausios blogybės, tarp jų ir Kinijoje baisiausia laikoma piktadarystė – tėvažudystė.

Man didelės dabartinės atomizuotos ir susvetimėjusios Lietuvos visuomenės vertybinės krizės, galima pasakyti ir griežčiau – moralinio bankroto simbolis yra ne politikų korupcija, ne kaimo nuosmukis, alkoholizmas ar savižudybių statistika, net ne socialinė atskirtis ir emigracijos mastai, o savaitgalinė prostitucija, Lietuvos provincijos moterų seksualinė piligrimystė į sostinę ir ne tik provincijos moterų – į užsienį. Tai, kas žiniasklaidos, moterų krizių centrų ir kitų specialistų paprastai pateikiama kaip „lengvinančios aplinkybės“, man, priešingai, kelia šiurpą. Pasirodo, tos moterys ir merginos visais kitais atžvilgiais yra „padorios“ – jos nėra valkatos, prasigėrusios ar dar kitaip degradavusios, jos turi legalų darbą, augina vaikus, o jei neturi legalaus darbo ir neaugina vaikų, tai bent jau turi studento pažymėjimą arba yra aukštesniųjų klasių moksleivės. Negana to – ir tai yra viena svarbiausių „lengvinančių aplinkybių“ – tos moterys ir merginos nelaiko savęs prostitutėmis. Jų supratimu, tai viso labo „laisvalaikio praleidimas“, taigi pakankamai nekaltas dalykas. Dar daugiau – sąrašas profesijų, kurių atstovės šturmuoja Lietuvos sostinės ir kitų Europos miestų viešbučius, yra gana artimas „kultūros“ sferai. Mokytojos, bibliotekininkės, medicinos seserys važiuoja atsiduoti užsieniečiams ir turtingiems vietiniams „naujiesiems“, jos duoda savo kūnus glamonėti gašlioms rankoms, kad galėtų paimti šį bei tą iš to magiško, viliojančio ir spindinčio daiktų pasaulio. Parsiduoti jas gena ne bado šmėkla. To įrodymas – taip elgiasi ne visos ir kol kas, laimė, ne dauguma. Jas gena tam tikra „gero gyvenimo standarto“ samprata. Duodu savo kūną liesti stambius banknotus įgudusiems skaičiuoti pirštams, paimu žavų niekutį iš nuostabaus daiktų pasaulio ir taip vienu laipteliu priartėju prie to, kas nepasiekiama eiliniam mirtingajam – prie stebuklingo Olimpo, kuriame gyvena paslaptingos būtybės, televizorių ekranų ir žurnalų blizgančiais viršeliais žvaigždės ir antžmogiai, tie, kurie turi „stilių“... Visiška „garbės“ sampratos erozija. Septynioliktieji Nepriklausomybės metai. Nepamenu, kad pirmaisiais, antraisiais ar trečiaisiais atgautos laisvės metais būtų buvę kalbama apie masinę seksualinę piligrimystę. Ką gi, pažanga.

Kai anksčiau vartydavau seną tarybinį marksizmo-leninizmo dvasia parašytą „Filosofijos žodyną“, sielos gilumoje visada juokdavausi iš to brutalaus ir buko dogmatiškumo, visą filosofijos istoriją bandžiusio įsprausti į keistą „idealizmo“ ir „materializmo“ kovos schemą. Dabar į šią priešpriešą žiūriu daug rimčiau, tik, aišku, sąvokas „idealizmas“ ir „materializmas“ reikia suprasti ne siaurai, ne kaip konkrečių filosofinių srovių ir mokyklų pavadinimus (kaip darė marksizmas), bet kaip fundamentalius egzistencinius principus, kaip galingas jėgas, nuo pat žmogaus sukūrimo veikiančias jo prigimtį ir viena arba kita linkme kreipiančias visuomenių, civilizacijų ir visos žmonijos istorijos tėkmę.

Visada buvau įsitikinęs, kad svarbiausių kultūrinių, socialinių ir politinių Lietuvoje vykstančių procesų esmės neįmanoma suprasti neatsižvelgiant į daug platesnį kultūrinį, socialinį ir politinį kontekstą. Pas mus tas „daug platesnis“ kontekstas dažnai apsiriboja Rusija ir jos specialiųjų tarnybų kenkiamąja veikla, o visų socialinių, ekonominių, politinių ir kultūrinių blogybių šaknų dažnai linkstama ieškoti sovietinėje praeityje. Mano požiūriu, kontekstas yra dar (ir nepalyginti) platesnis. XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Lietuvos valstybės ir visuomenės drama (kaip nesinori rašyti kito žanro pavadinimo!) turi du autorius ir du aktoriai vaidina toje dramoje. Vaidinimas vyksta kiekvieno iš mūsų sieloje – kiekvieno iš mūsų vidus yra scena, kurioje kaunasi dvi galingos jėgos, ir kiekvienas iš mūsų gali būti to vidinio spektaklio žiūrovas. Tos jėgos – tai idealistinė ir materialistinė egzistencinės orientacijos, nuo pat žmogaus sukūrimo kovojančios jo prigimtyje. Spektaklyje vaidinantys aktoriai kuria savo idealius personažus, du žmogaus tipus – duodantįjį ir imantįjį. Kokia bus vaidinimo pabaiga? Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, nes panašu, kad mes patys esame tų vidinių spektaklių režisieriai. Bet ar kas režisuoja visos Lietuvos dramą?

Davimo ir ėmimo dialektika yra daug fundamentalesnė už visas ideologines perskyras ir klišes. Tikroji riba eina ne tarp „Rytų“ ir „Vakarų“, „kapitalizmo“ ir „socializmo“, „liberalizmo“ ir „totalitarizmo“, „krikščioniškos civilizacijos“ ir „islamo pasaulio“, bet tarp idealizmo ir materializmo, tarp pasiaukojimo ir plėšikavimo, tarp susilaikymo ir siekio viešpatauti daiktų pasaulyje. Kiekvienas iš mūsų kasdien dalyvauja daugybėje mainų. Mes nuolat kažką kažkam duodame ir kažką iš kažko imame. Pinigą, daiktą, žodį, emociją. Net miegodami mes savinamės orą ir grąžiname aplinkai CO_². Ir net lavonas, pats to nežinodamas, reikalauja kitų dėmesio – jį reikia bent jau palaidoti, kad kapo duobėje jis galėtų atiduoti žemei tai, kas teisėtai jai priklauso ir kas tik laikinai buvo jos paskolinta. „Iš dulkės atsiradai, dulke vėl pavirsi“.

Visos religijos, visi didieji dvasiniai žmonijos mokytojai gerai žinojo, kur slypi baisiausias žmogaus prakeiksmas, galų gale vedantis į žmonijos susinaikinimą. Susilaikymo, savęs apribojimo, susimažinimo ir arogantiškos ambicijos viešpatauti daiktų pasaulyje atsisakymo – štai ko iš žmogaus reikalauja visos religijos. Viešpatavimas daiktų karalystėje ir kova už išteklius nėra žmogaus gyvenimo tikslas, o žmogaus prigimtis nėra beribė ar amorfiška, ji turi ribas, kurios nėra žmogaus nustatytos, todėl žmogui nevalia jų keisti. Aš nežinau nė vienos religijos, kurios atžvilgiu šis teiginys negaliotų. Kas gali būti bendro tarp krikščionybės, budizmo ir džainizmo, tarp šių, atrodo, visiškų antipodų? Šias religijas vienija tai, kad minėtam teiginiui jos atstovauja su tikrąja šio žodžio prasme beprotiška aistra. Dievo Sūnus, ant kryžiaus atiduodantis savo gyvybę už pasaulį. Siddhartha Gautama, princas, pabėgęs iš tėvo namų ir atsisakęs valdovo karjeros, supratęs, kad visas mus supantis materialus pasaulis su visais savo lūkesčiais ir rūpesčiais tėra iliuzija ir sapnas, pabudęs ir tapęs Buda. Savanoriškai iš bado mirštantis Mahavyras – džainizmo pradininkas – manė, kad tik absoliutus ryšių su materialiu pasauliu nutraukimas gali laiduoti sielos išsivadavimą iš sansaros, amžino atgimimų ir mirčių rato. Tai kraštutiniai pavyzdžiai. Bet ar ne tą patį savo gyvenimu teigia hinduistų atsiskyrėlis, tylios harmonijos su gamta ieškantis daoistas, auką savo dievams atnašaujantis pagonis? Juk aukodamas, t. y. atiduodamas ir sunaikindamas daiktą, atsisakydamas daiktų karalystės dalies, žmogus išpažįsta vertybių sistemą, priešingą viešpatavimo šiame pasaulyje manijai. Islamas, judaizmas ir konfucianizmas galbūt labiau už kitas religijas gali būti įtarti flirtu su viešpatavimo idėja. Bet tai tik paviršutiniškas įspūdis. Pats islamo pavadinimas reiškia „nuolankumą Dievo valiai“, o musulmonas yra „nuolankus Dievo valiai žmogus“. Islamas išsigando krikščionybės atnešto intymumo tarp Dievo ir žmogaus, Dievas islame nėra Tėvas – jis tolimas ir nepasiekiamas, bet tik tam, kad žmogus neišpuiktų ir suvoktų savo ribotumą ir menkumą begalinio Dievo akivaizdoje. Senovės Izraelio pranašai aistringai smerkė turtingųjų neteisingumą ir barė karalius, kurie, siekdami viešpatauti šioje žemėje, viltis dėjo ne į Dievo Apvaizdą, bet į politines sąjungas su pagonių valdovais, šio pasaulio galingaisiais. (Įdomu, ką pasakytų Izaijas ir Jeremijas apie dabartinę JAV ir Izraelio sąjungą bei jų vykdomą politiką?) Ir netgi didžiausias iš visų religijų pradininkų racionalistas Konfucijus, žmogus, padėjęs pagrindus doktrinai, ilgus šimtmečius buvusiai oficialia Kinijos imperijos ideologija, netgi valstybės garbintojas Konfucijus sakė, kad žmogus, pasiekęs išmintį ryte, vakare gali sau leisti ramiai numirti.

Davimo ir ėmimo, idealizmo ir materializmo dialektika yra sudėtinga ir dažnai paini. Moteris, savaitgaliais duodanti savo kūną grabalioti gašlioms rankoms, aišku, daro tai ne iš idealizmo. Ji yra visiškai paskendusi daiktų pasaulyje, visiška daiktų imperijos vergė, pati save pradėjusi suvokti kaip daiktą, kurį galima atiduoti arba paskolinti, išnuomoti, paleisti į laisvąją rinką, kad būtų įsigyta kitų daiktų ir taip išplėstas viešpatavimas daiktų karalystėje. Daiktų vergė, pati būdama daiktu, tampa kitų (irgi sudaiktėjusių) viešpatavimo auka, kad įgytų daugiau galios ir valdžios daiktų pasaulyje. Ji tampa viešpatavimo auka, kad pati viešpatautų.

Tačiau ši dialektika gali būti daug sudėtingesnė ir tragiškesnė. Agresyvios, daiktų pasaulį siekiančios užkariauti ideologijos iš savo suklaidintų išpažinėjų gali reikalauti pačios aukščiausios prabos idealizmo ir besąlygiško pasiaukojimo. Tokios buvo nacionalsocializmo ir bolševikinės versijos komunizmo ideologijos. Žmogus buvo verčiamas atiduoti gyvybę, kad tauta galėtų plėsti savo „gyvybinę erdvę“ arba kad komunizmo ideologija galėtų užkariauti vis kitas šalis ir jose kurti idealią visuomenę, „rojų žemėje“. Žmogus buvo verčiamas idealistiškai aukotis, ir jo pasiaukojimas buvo tikras (nesvarbu, kaip mes iš moralinės perspektyvos vertiname tikslą, dėl kurio jis aukojosi), nes, atiduodamas gyvybę ir pasitraukdamas iš daiktų pasaulio, jis nieko iš to pasaulio negaudavo mainais. Tačiau tų žmonių idealizmas buvo begėdiškai praryjamas šiurkštaus materializmo, nes abi ideologijos buvo to paties materializmo, siekiančio bet kokia kaina viešpatauti daiktų pasaulyje be jokios transcendentinės dimensijos, du skirtingi veidai. Tiek „tautos gyvybinės erdvės“ plėtimas, tiek „komunizmo statyba“ buvo to paties galutinio tikslo – „ėsk ir būk patenkintas“ – siekimo strategijos, mintančios milijonų žmonių idealizmu, beatodairiškai kovojančios dėl išteklių ir naikinančios aplinką.

Kartais savęs klausiu, ko būta daugiau daugiatūkstantiniuose dainuojančiosios revoliucijos mitinguose, Baltijos kelyje, Sausio 13-osios naktį – idealizmo ar materializmo? Kokia dvasinė orientacija, nuo pat žmogaus sukūrimo besisiūlanti jam kaip alternatyva, tuomet vyravo – pasiaukojimo ar grobuoniškumo, duodančioji ar imančioji? Jei 1989–1991 metais į gatves ir aikštes ėjome vedami vienintelio arba pagrindinio noro „gyventi taip kaip Švedijoje“ (o buvo daug tokių, kurie anuomet kalė žmonėms į galvas panašias nesąmones ir tvirtino, kad kelionė į žemiškąjį Švedijos rojų užtruks kelerius, blogiausiu atveju keliolika metų), tuomet dabartinė mūsų moralinė ir socialinė visuomenės būsena yra kaip tik tai, ko nusipelnėme, ir jokios dramos, juolab tragedijos, čia nėra. Jei pagrindinis anuomet mūsų širdis ir protus valdęs motyvas buvo geras ir sotus gyvenimas tarp prabangių daiktų, tuomet mūsų dabartinė apgailėtina dvasinė situacija yra savaitgalinės prostitutės užmokestis. Jei anuomet save tėvynei davėme vien tam, kad po kelerių arba keliolikos metų galėtume atsiimti dešimteriopai, ką gi, turime tai, ko ir esame verti. Kaip parsidavėliai gavome labai daug. Juk puikių daiktų šiandien turime dešimteriopai, ką ten – šimteriopai daugiau negu anais varganais blokados ir ekonominio sąstingio metais. Užtenka užmesti akį į sostinės Gedimino prospekto arba Laisvės alėjos parduotuvių vitrinas, kad įsitikintum, jog senas nepritekliaus pasaulis nugrimzdo praeitin, ir jo vietoje iškilo naujas, gražus ir žėrintis daiktų pasaulis. Sakote, kad tie daiktai labai nevienodai pasiskirstę tarp įvairių visuomenės sluoksnių, kad dauguma tų vitrinose išstatytų daiktų didžiajai mūsų visuomenės daliai taip ir liks niekada nepasiekiami? Bet ištekliai riboti. Visiems neužtenka. Daiktų skaičius irgi ribotas, o visuomenėje, kurios varomoji jėga yra kova už išteklius ir kurioje didžiausia vertybe laikomas viešpatavimas daiktų pasaulyje, visi negali turėti tiek, kiek nori. Galų gale juk ir prostitutės nėra vienodos. Yra „stoties“ ir yra „elitinės“.

Bet Lietuvos žmonės Baltijos kelyje ir prie Televizijos bokšto stovėjo ne dėl daiktų. Į gatves ir aikštes juos ginė ne pasakos apie skandinavišką rojų ir net ne demokratijos, apie kurią anuomet ne kažin ką išmanėme, idealai. Tuomet kas? Manau, žmonės ėjo vedami paprasto dalyko – tautos garbės. Garbės, kurios samprata šiandien Lietuvoje yra siaubingai iškreipta, garbės, kurios deficitas daiktų pertekliaus laikais yra slegiantis ir varantis į neviltį. Atėjo laikas pasakyti banalybę – 1989–1991 metais žmonės į gatves ir aikštes ėjo vedami idealizmo. Jie nieko nesitikėjo ir nieko nereikalavo už tai, kad savo kūnais pripildė viešąsias erdves, o savo jausmus, ryžtą ir laiką aukojo ant tautos garbės aukuro. Tauta pakilo ginti savo garbės. Štai ir viskas. Žmonės anuomet save tėvynei davė ne tam, kad po kurio laiko atsiimtų dešimteriopai. Jie davė save tiesiog todėl, kad to reikalavo tautos orumas. Jie nesitikėjo savo pasiaukojimu įgyti teisę būti daiktų imperijos kolonizatoriai. Ne apie tai tuomet buvo galvojama. Galbūt daugiausia, ko žmonės tikėjosi anomis didingomis trumputės idealizmo epochos valandomis – tai teisingumo. Šiandien mes turime labai daug daiktų ir mažai teisingumo.

Davimo ir ėmimo, idealizmo ir materializmo dialektika pastarųjų keliolikos metų Lietuvos politinėje, socialinėje, ekonominėje ir kultūrinėje tikrovėje buvo dramatiška, jei atsisakytume kito teatro meno žanro pavadinimo. Dainuojančiosios revoliucijos idealizmas šiurkštaus ir brutalaus materializmo buvo prarytas, suvirškintas ir pašalintas kaip ekskrementas. Šį kartą jo veidas – rinkos fundamentalizmas, dar viena ideologija, siekianti viešpatauti daiktų pasaulyje. Žinau, kad kai ką papiktins toks sugretinimas – pirmiausia, aišku, rinkos fundamentalizmo fanatikus, nepailstamai plaunančius liberalių demokratijų gyventojams smegenis lavinomis pamokslų apie tai, kad nieko nevaržoma laisvoji rinka ir kapitalizmas yra būtinos ir nepakeičiamos žmogaus laisvės sąlygos, – bet tiek nacionalsocializmas, tiek komunizmas, tiek rinkos fundamentalizmas įvairiais pavidalais, pradedant libertariniu Vakarų modeliu, baigiant Kinijos valstybiniu kapitalizmu, kaip, beje, ir karingasis islamo fundamentalizmas, iš savo adeptų galintis pareikalauti nusižudyti, kartu nužudant daugybę kitų tam, kad ateityje šis islamo vardu prisidengęs proto aptemimas užkariautų visus žemynus, yra agresyvios ėmimo ir atėmimo ideologijos, siekiančios viešpatauti šiapusinėje tikrovėje, naikinančios gamtą ir kuriančios daiktų imperijas, kuriose vienintelis žmogaus pašaukimas yra būti daiktu ir valdyti daiktus, taip pat kitus žmones-daiktus.

Rousseau rašė, kad blogis atėjo į pasaulį tada, kai kažkoks žmogus epochoje, kurioje gamta dar priklausė visiems, apsitvėrė žemės sklypą ir tarė: „Tai mano“. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Iš pradžių žmogus viešajame transporte užima dvi vietas. Vieną vietą užima jis pats, t. y. jo kūnas, kitą okupuoja jo sudaiktintas tęsinys – pirkinių krepšys arba kuprinė. Taip žmogus išplečia savo dominuojamą teritoriją ir atima iš kito, tarkime, drovesnio arba šiaip savo „gyvybinės erdvės“ nelinkusio sureikšminti, galimybę atsisėsti. Paskui žmogus vaizdingoje ežero pakrantėje pasistato pilį ir nuo viešosios erdvės atsitveria aukšta tvora. Jo viešpatavimas tampa solidesnis. Žmogus patogiai įsitaiso filosofinėje arba religinėje sistemoje, garantuojančioje jam privilegijuotą padėtį kitų atžvilgiu – kiti yra „barbarai“, „necivilizuoti“, „laukiniai“, „tinginiai“, „išlaikytiniai“, „fanatikai“. Kiti negali būti išganyti nei aname, nei šiame pasaulyje. Todėl žmogus atima iš „barbarų“ jų žemes ir imasi „civilizuotos“ ūkinės veiklos. Jis kerta miškus ir sausina pelkes, taip atimdamas iš kitų rūšių jų namus. Jis išnaikina lokius ir vilkus, pjaunančius jo galvijus. Bet jam vis negana. Žmogus nori plėsti savo viešpatavimą. Tada jis pradeda karą su „barbarais“ ir visais tais, kurie trukdo kolonizuoti jo „gyvybinę erdvę“. Jis kaunasi dėl teritorijos, vandens, naftos. Kai nekariauja su savo rūšies atstovais, jis tęsia karą su kitomis rūšimis, atogrąžų miškais, ledynais, vandenynu ir atmosfera. Žmogus yra apsėstas viešpatavimo manijos.

Viešpatavimas daiktų karalystėje ir kova už išteklius nėra žmogaus gyvenimo tikslas, o žmogaus prigimtis nėra beribė ar amorfiška, ji turi ribas, kurios nėra žmogaus nustatytos, todėl žmogui nevalia jų keisti. Visų religijų istorija yra nuolatinės nesėkmės kovoje su pragaištinga žmogaus manija viešpatauti daiktų karalystėje istorija. Nei Mozė, nei Buda, nei Konfucijus, nei Laodzi, nei Zaratustra, nei Jėzus, nei Mahometas nepadarė žmonijos geresnės, o šventųjų skaičius, atrodo, kiekviename amžiuje vis toks pat. Negana to, žvelgiant į karų aukų statistiką – o sulig kiekvienu nauju karu žuvusių civilių skaičius tik augo, ir XX a. pabaiga su Ruanda ir Jugoslavija šiuo požiūriu nėra pažangesnė už XX a. pirmąją pusę – galima lengvai pasiduoti pagundai padaryti išvadą, kad pastaruosius kelis šimtus metų žmonija darėsi vis žiauresnė. Gal religija nereikalinga? Bet neapsigaukime. Mes žinome, kokia žmonija buvo ir vis dar yra, turėdama religiją. Bet mes nežinome, kokia žmonija būtų ir ar apskritai išliktų be religijos. Neteisūs tie, kurie teigia, kad pasaulio blogis liudija prieš gerojo Dievo buvimą. Galima mąstyti priešingai. XIX a. rusų filosofas Konstantinas Leontjevas rašė, kad jei ne Dievas, žmonija, savo žvėriškų instinktų vedama, būtų seniai susinaikinusi. Nuo Dievo nusigręžusios XX a. Europos istorija siunčia pasauliui grėsmingą įspėjimą. Ar jis bus išgirstas? Pati Europa kol kas jo negirdi. Europa yra kolonizavusi daiktų tikrovę – aišku, tai nebūtų įmanoma, jei prieš tai nebūtų buvę ilgų politinės kolonizacijos, kitų tautų ir kraštų ekonominio išnaudojimo amžių, Europa mėgaujasi viešpatavimu pasaulyje be Dievo, o žmogaus prigimtis čia laikoma moliu, iš kurio galima nulipdyti bet ką. Didysis eksperimentas tęsiasi.

Vis dėlto nevalia pamiršti, kad keliasdešimt tūkstančių metų (šiuolaikinė antropologija linkusi teigti, kad mūsų rūšies amžius gerokai viršija 30 000 metų, kaip buvo dar neseniai manoma) Homo sapiens egzistavo kaip Homo religiosus, o žmogaus be religijos istorija tęsiasi geriausiu atveju tik du šimtus metų. Kas yra du šimtmečiai trisdešimties arba keturiasdešimties tūkstančių metų akivaizdoje? Niekingai trumpas istorijos tarpsnis, kelios dešimtosios nuošimčio visos žmonijos istorijos, Homo sapiens istorijos blykstelėjimas, mėnuo žmogaus gyvenime. Žinia, ir mėnuo gali būti lemtingas. Tai gali būti paskutinis gyvenimo mėnuo. Arba lemtingo atsivertimo mėnuo, kai iš esmės keičiasi gyvenimo tikslai ir prasmės suvokimas, kai prasideda naujas gyvenimas. Bet tai gali būti ir eilinis darganotas lapkritis su savo šlapdriba ir niūriu švino spalvos dangumi kažkur gyvenimo viduryje, apie kurį, praėjus dešimčiai arba dvidešimčiai metų, nieko konkretaus negalime pasakyti – hmm, neprisimenu, negaliu papasakoti, ką tuomet veikiau, turbūt nieko reikšmingo neįvyko.

Neteisūs tie, kurie teigia, kad didžiosios monoteistinės religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas – sugriovė iki jų neva egzistavusią harmoniją tarp žmogaus ir gamtos; didieji monoteizmai, atskyrę Dievą ir gamtą, ją nusakralino, pavertė vien žmogaus ekonominės veiklos objektu ir žmogaus savanaudiškumo auka. Bet miškai aplink Viduržemio jūrą buvo gerokai išretinti daug metų iki krikščionybės atsiradimo, o garsieji Libano kedrai kentėjo nuo žmogaus ūkinės veiklos dar karaliaus Saliamono laikais, tik kirto juos ne judaizmo išpažinėjai. Konfliktas tarp idealizmo ir materializmo, tarp duodančio ir imančio, susilaikančio ir plėšraus žmogaus mūsų prigimtyje vyksta nuo tos dienos, kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą. Žmogus plėšrūnas taip giliai tūno mūsų prigimtyje, kad net pats Dievas buvo priverstas padaryti jam nuolaidų – šiurpą keliantys skerdynių aprašymai Senajame Testamente yra tik vienas iš tokio nuolaidžiavimo pavyzdžių, – Dievas yra priverstas kalbėti su žmonėmis kalba, kurią jie supranta, ne angelų ir šventųjų kalba. Bet niekada žmogus neturėjo tiek daug daiktų kaip šiandien, niekada tie daiktai nebuvo taip netolygiai pasiskirstę tarp žemynų, niekada anksčiau žmonija nebuvo tiesiogiai atsakinga už tokio didelio skaičiaus gyvūnų ir augalų rūšių išnykimą, niekada anksčiau žmonija tiek daug neimdavo iš planetos ir tiek daug neatiduodavo jai nuodų. Šiandien klausomės nerimą keliančių prognozių apie galimas katastrofiškas klimato atšilimo pasekmes ir stebime valstybių vadovų nesugebėjimą adekvačiai reaguoti į grėsmę. O gal jokios grėsmės nėra, gal grėsmė yra išpūsta? Yra ir tokių aiškinimų. Bet man jie primena tarpukario Europos pastangas apgauti save pačią augančios Hitlerio grėsmės akivaizdoje. Tiesa, šiandien kartais su Hitlerio Vokietija yra lyginamas Iranas, kuriam tarptautinė bendruomenė turinti neleisti sukurti branduolinį ginklą. Nekorektiškas palyginimas. Atsiduodantis demagogija ir populizmu. Paprasčiausiai negarbinga nutylėti arba nenorėti matyti skirtumo tarp viešpatavimo daiktų pasaulyje masto, to milžiniško skirtumo, kuris egzistuoja tarp mulų Irano ir nacių Vokietijos. Ironiškiausia tai, kad panašiais palyginimais dažniausiai svaidosi atstovai šalies, disponuojančios didžiausia galia šiuolaikiniame pasaulyje. Yra didesnis blogis už Irano branduolines ambicijas, kurios, tiesą pasakius, yra tik viena iš daugybės to blogio emanacijų šiuolaikiniame pasaulyje, beje, ne pati didžiausia. Tas blogis – tai nieko nevaržoma, agresyvi, iš religijos pančių išsivadavusi aistra viešpatauti daiktams, aistra imti ir atimti, beribio vartojimo aistra. Bet ištekliai riboti. Visiems neužteks. Jei savo gyvenimo prasme laikome viešpatavimą daiktų pasaulyje be Dievo, susinaikinimas yra tik laiko klausimas.

"Šiaurės Atėnai", 2006, Nr. 42(820)