Kitos temos (II) » Apgaulinga Taboro šviesa

Apgaulinga Taboro šviesa

 

 

Žvel­giant į es­mę, „skan­da­lin­ga­sis“ Ro­meo Cas­tel­luc­ci spek­tak­lis nė­ra joks skan­da­las vi­suo­me­nė­je, ku­rio­je ne­lai­ko­mi skan­da­lin­gais Vol­tai­re’o, Mar­xo, Niet­zschės, Freu­do, Sar­tre’o, Rus­sel­lo, Frank­fur­to mo­kyk­los ir dau­gy­bė ki­tų teks­tų, pri­klau­san­čių ko­vos prieš Die­vą ir Jo Baž­ny­čią mil­ži­nų plunks­nai. Šių ga­liū­nų aki­vaiz­do­je Cas­tel­luc­ci as­me­ny­bė at­ro­do la­bai kuk­liai. Net iki Da­no Brow­no ita­lui dar to­li. Tad gal tei­sus Ju­lius Sas­naus­kas („Ber­nar­di­nai.lt“), ku­rio straips­nio pa­va­di­ni­mas tam tik­ra pras­me la­bai taik­lus – „Ne tie pa­būk­lai. Ir tai­ki­nys ne tas“. Ra­šau „tam tik­ra pras­me“, nes, kiek su­pra­tau, dėl „pra­smės“ mes su ger­bia­mu ku­ni­gu ne vi­sai su­ta­ria­me.

 

Bet pra­dė­ti no­riu nuo pa­dė­kos. Tai­gi dė­ko­ju krikš­čio­niš­kai Ru­si­jos vi­suo­me­nei (ku­ri, kaip ir di­džio­jo­je „ci­vi­li­zuo­to“ pa­sau­lio da­ly­je, su­da­ro tik vi­sos vi­suo­me­nės da­lį) už tai, kad at­lai­kė mil­ži­niš­ką an­ti­die­viš­kos „ci­vi­li­za­ci­jos“ spau­di­mą ir pa­si­prie­ši­no švent­va­gys­tei. Ačiū jums, bro­liai ir se­se­rys Kris­tu­je. Esu su ju­mis, o ne su tais, ku­rie pro­tes­ta­vo prie Ru­si­jos am­ba­sa­dos Vil­niu­je po nuosp­ren­džio… Iš pa­gar­bos lie­tu­vių kal­bai pa­sa­ky­siu kal­ba, ku­ria kal­ba (pa­pras­tai ki­tų kal­bų ne­mo­kė­da­mi) dau­gu­ma „ci­vi­li­za­ci­jos“ pla­tin­to­jų – Pus­sy Riot. (Es­mė čia yra nuosp­ren­dis, o ne baus­mės dy­dis. Aš, kaip, be­je, ir dau­gu­ma Ru­si­jos ti­kin­čių­jų, bū­čiau už vie­šuo­sius dar­bus vi­suo­me­nės nau­dai. Tik ne­rei­kia ap­si­gau­ti – „ci­vi­li­zuo­tuo­sius“ tai siu­tin­tų nė kiek ne ma­žiau.) Taip pat dė­ko­ju pa­sau­lio mu­sul­mo­nų ben­druo­me­nei už tai, kad ne­žiū­ri abe­jin­gai, kaip vi­so­kios „ci­vi­li­zuo­tos“ pa­dug­nės ty­čio­ja­si iš ti­kė­ji­mo Die­vu. Esu su ju­mis, mū­sų pro­tė­vio Ab­ra­o­mo pa­li­kuo­nys, o ne su tais, ku­rie sa­vo nie­kin­gą eg­zis­ten­ci­ją įpras­mi­na pai­šy­da­mi jus že­mi­nan­čias ka­ri­ka­tū­ras. Tie pa­tys į my­ža­lus ki­ša Kris­tų.

 

Aš dė­ko­ju to­dėl, kad be jū­sų šven­tos ko­vos – esu tuo tik­ras – ne­būtų įvyk­ę tai, kas įvy­ko Lie­tu­vo­je pir­mą­ją 2012 m. spa­lio sa­vai­tę. Be jū­sų ko­vos šio­je gū­džio­je ir sa­ve ne itin ger­bian­čio­je pro­vin­ci­jo­je, ku­rio­je dau­gy­bė fe­no­me­nų, pra­de­dant Lais­vo­sios rin­kos ins­ti­tu­tu ir bai­giant „Nau­ją­ja kai­re“ (ku­ri vai­di­na al­ter­na­ty­vą ka­pi­ta­liz­mui, bet iš tik­rų­jų tė­ra dar vie­na – ša­lia jos ba­ra­mo ka­pi­ta­liz­mo – Die­vui lie­žu­vį ro­dan­čios fi­zio­no­mi­jos gri­ma­sa), at­si­ran­da tik to­dėl, kad tu­ri at­si­ras­ti, „nes taip yra ci­vi­li­zuo­ta­me pa­sau­ly­je“, ši spa­lio sa­vai­tė nie­kuo nebūtų iš­si­skyrusi iš vi­sų ki­tų. Būtų su­si­rin­kę sno­bai, pa­žiū­rė­ję „Apie Die­vo Sū­naus vei­do kon­cep­ci­ją“, pa­plo­ję ir pa­ten­kin­ti sa­vi­mi iš­si­skirs­tę. Bet jū­sų ko­va daug kam Lie­tu­vo­je lei­do pa­jus­ti (ar­ba pri­si­min­ti), kad šio­je pla­ne­to­je nė­ra ne­reikš­min­gų Gė­rio ir Blo­gio ko­vos vie­tų.

 

Kai ku­rie šios ko­vos epi­zo­dai ste­bė­ti­nai pri­me­na tai, kas vy­ko (ir te­be­vyks­ta) Ru­si­jo­je. Tu­riu ome­ny­je pir­miau­sia „kul­tū­ros žmo­nių“ pa­si­da­li­ni­mą į dvi sto­vyk­las – be iš­ly­gų smer­kian­čių švent­va­gys­tę (Ru­si­jo­je – vul­ga­rią ir aiš­kiai sa­ta­niz­mu at­si­duo­dan­čią, Lie­tu­vo­je – daug sub­ti­les­nę, su pre­ten­zi­ja į gi­liap­ras­miš­ku­mą) ir iš es­mės (nors ver­ba­li­nė for­ma ga­li bū­ti: „aš ne­pri­ta­riu po­el­giui, bet dar la­biau ne­pri­ta­riu „ne­adek­va­čiai“ re­ak­ci­jai į jį“) ją pa­tei­si­nan­čių. Kaip ir Ru­si­jo­je, pa­si­da­li­ni­mo esa­ma ir vi­suo­me­nės seg­men­te, ku­rį (tie­sa, są­ly­giš­kai) ga­li­ma pa­va­din­ti „Baž­ny­čios žmo­nė­mis“. Tu­riu ome­ny­je tai, kad, nors ab­so­liu­ti dau­gu­ma šių žmo­nių sto­ja griež­tos po­zi­ci­jos be­si­lai­kan­čios hie­rar­chi­jos pu­sėn, eg­zis­tuo­ja ir gru­pė, ku­rią (aiš­ku, ir­gi są­ly­giš­kai) ga­li­ma pa­va­din­ti „li­be­ra­lia par­ti­ja“ Baž­ny­čio­je. Sas­naus­ko straips­nis iš­reiš­kia šios par­ti­jos po­zi­ci­ją.

 

Iš kar­to pa­sa­ky­siu, kad la­bai daug kas (tie­są sa­kant, be­veik vis­kas) ku­ni­go straips­ny­je pa­ra­šy­ta tei­sin­gai. Tie­sa tai, kad Cas­tel­luc­ci at­ve­jis nė­ra pats bai­siau­sias ir la­biau­siai ti­kin­čiuo­sius žei­džian­tis. Tie­sa tai, kad kai kas (ypač iš par­ti­jos, ku­ri švie­ti­mą ir kul­tū­rą ati­da­vė li­be­ra­liems ko­a­li­ci­jos part­ne­riams) iš šios is­to­ri­jos mė­gi­na su­si­krau­ti po­li­ti­nius taš­kus. Tie­sa tai, kad pa­tys sa­ve ti­kin­čiai­siais va­di­nan­tys kal­ti dėl šven­tų­jų sim­bo­lių ma­si­nės pro­fa­na­ci­jos. Tie­sa tai, kad di­džiau­sias Kris­taus at­vaiz­do iš­nie­ki­ni­mas yra Jo tik­ro­jo pa­veiks­lo – gy­vo žmo­gaus – iš­nie­ki­ni­mas, ku­rio tiek daug Lie­tu­vo­je ir ne tik jo­je. Vi­sa tai – ir dar daug kas – Sas­naus­ko straips­ny­je yra tie­sa. „Ne tie pa­būk­lai. Ir tai­ki­nys ne tas.“ Ir tai tie­sa. Tik, re­gis, su­pran­ta­me mes ją su ger­bia­mu ku­ni­gu kiek skir­tin­gai.

 

Vie­nas Sas­naus­ko tei­gi­nys ypač ryš­kiai iliust­ruo­ja baž­ny­ti­nių li­be­ra­lų (kad bū­tų iš­veng­ta nesu­si­pra­ti­mų, dar kar­tą pa­brė­žiu, kad šis žo­dis var­to­ja­mas są­ly­giš­kai, nes „baž­ny­ti­nis li­be­ra­las“ ga­li reik­šti ir, pa­vyz­džiui, dog­ma­ti­nį re­vi­zio­niz­mą, o tuo Sas­naus­kas, dė­kui Die­vui, ne­už­si­i­ma) po­žiū­rį. Štai jis. „O gal vi­si Va­ka­rai taip at­bu­ko, kad ne­be­jau­čia švent­va­gys­tės už­kra­to, ir tik mes, iš­gy­ve­nę at­eiz­mo tva­ną, dar ne­pra­ra­do­me jaut­ru­mo tam, kas kė­si­na­si ap­juo­din­ti mū­sų ti­kė­ji­mą?“ Sa­ky­si­te, tai ne tei­gi­nys, o klau­si­mas. Su­tin­ku, kad tai ga­lė­tų bū­ti klau­si­mas, jei ne prieš jį iš­kel­ti „klau­si­mai“, jei ne vi­sas straips­nio kon­teks­tas, iš ku­rio aiš­ku, kad ši­tas klau­si­mas – re­to­ri­nis. Šiuo re­to­ri­niu klau­si­mu ku­ni­gas no­ri pa­sa­ky­ti, jog „Va­ka­rai“, aiš­ku, nė­ra to­kie at­bu­kę, „kad ne­be­jau­čia švent­va­gys­tės už­kra­to“. Šiuo re­to­ri­niu klau­si­mu taip pat no­ri­ma nu­ro­dy­ti tik­rą­ją vie­tą mums, iš­gy­ve­nu­siems „at­eiz­mo tva­ną“, t. y. dva­siš­kai su­luo­šin­toms, ne­lai­min­goms bū­ty­bėms, ne­tu­rė­ju­sioms ga­li­my­bės kvė­puo­ti gai­viu „lais­vo­jo pa­sau­lio“ oru. Su­prask, ko čia „ša­ko­ja­tės“, jei Va­ka­rai ne­jau­čia švent­va­gys­tės už­kra­to – va­di­na­si, jo ir nė­ra. Tik įdo­mu, ar lai­ky­ti­ni „at­eiz­mo tva­ną“ iš­gy­ve­nu­siais „jau­ni žmo­nės ži­ban­čio­mis aki­mis“ – taip api­bū­di­na ku­ni­gas prieš Cas­tel­luc­ci spek­tak­lį be­si­ruo­šian­čius pro­tes­tuo­ti jau­nuo­lius. At­ro­do, kad ku­ni­gas ne­su­tin­ka su tų jau­nuo­lių tvir­ti­ni­mu, jog esa­ma „ga­na nie­kin­go me­no“. To­kia ku­ni­go po­zi­ci­ja at­ro­do keis­to­kai, tu­rint ome­ny­je jo itin nei­gia­mus at­si­lie­pi­mus (pa­vyz­džiui, „Ma­žo­sios stu­di­jos“ ete­ry­je) apie Me­lo Gib­so­no fil­mą „Kris­taus kan­čia“, ku­rį jis va­di­no „ki­ču“. Čia ne vie­ta ap­ta­ri­nė­ti ši­tą fil­mą, ku­ria­me iš tie­sų pa­dau­gin­ta „ke­ču­po“. Bet ver­ta pri­min­ti, kad, ki­taip nei Cas­tel­luc­ci at­ve­ju, Gib­so­nas su­lau­kė as­me­ni­nio pa­lai­min­to­jo po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II pa­lai­ky­mo. Kaip ir šian­dien, Sas­naus­kas anuo­met ėjo „prieš sro­vę“. Prieš sro­vę ei­ti ga­li­ma ir daž­nai rei­kia. Bet ir su­si­gau­dy­ti sro­vė­se rei­kia.

 

O da­bar pa­klaus­ki­me – tik ne re­to­riš­kai, o iš tik­rų­jų – dar kar­tą: „O gal vi­si Va­ka­rai taip at­bu­ko, kad ne­be­jau­čia švent­va­gys­tės už­kra­to, ir tik mes, iš­gy­ve­nę at­eiz­mo tva­ną, dar ne­pra­ra­do­me jaut­ru­mo tam, kas kė­si­na­si ap­juo­din­ti mū­sų ti­kė­ji­mą?“ Ir pa­ša­lin­ki­me iš šio klau­si­mo ne­rei­ka­lin­gą iro­ni­ją. At­sa­ky­mas į pir­mą­ją klau­si­mo da­lį yra trum­pas ir aiš­kus. Iš­brau­ki­me su­ab­so­liu­ti­ni­mą „vi­si“, ir at­sa­ky­mas bus vie­na­reikš­mis – „taip“. Taip, Va­ka­rai ne­be­jau­čia švent­va­gys­tės už­kra­to, nes švent­va­gys­tė ta­po Va­ka­rų gy­ve­ni­mo nor­ma, o šven­tu­mas ir jo gy­nė­jai (pir­miau­sia ka­ta­li­kų bran­duo­lys ir – kad ir kaip tai bū­tų sun­ku pri­pa­žin­ti – mu­sul­mo­nai, nes di­džio­ji pro­tes­tan­tų da­lis „in­teg­ra­vo­si“ – ir tas pats no­ri­ma pa­da­ry­ti su ka­ta­li­kų bran­duo­liu ir mu­sul­mo­nais – į „vien­ma­tę“, ma­te­ria­lio­je šia­pu­sy­bė­je plū­du­riuo­jan­čią „ci­vi­li­za­ci­ją“) ta­po ne­pa­gei­dau­ja­mais, keis­tais ir „ci­vi­li­za­ci­jai“ pa­vo­jų ke­lian­čiais sve­tim­kū­niais. At­sa­ky­mas į ant­rą­ją klau­si­mo da­lį (apie „at­eiz­mo tva­ną“ iš­gy­ve­nu­siuo­sius), ko ge­ro, ne toks vie­na­reikš­mis. Ir skaus­min­ges­nis. Pir­miau­sia tiems ti­kin­tie­siems, ku­rių ša­ly­je bu­vo iš­nie­kin­ta vie­na pa­grin­di­nių šven­to­vių. Ši šven­to­vė, be­je, bu­vo ko­mu­nis­ti­nių sa­ta­nis­tų su­sprog­din­ta. Šian­dien iš ko­mu­niz­mo „iš­lais­vin­to­je“ Ru­si­jo­je ji vėl iš­nie­kin­ta. Tie­sa, ne ko­mu­nis­ti­nių, bet vis tiek sa­ta­nis­tų. Tai, kad Die­vo ir Jo Baž­ny­čios prie­šai vie­šai ne­si­va­di­na (o daž­nai ir ne­lai­ko sa­vęs) „sa­ta­nis­tais“, tai, kad jie prisidengia „ko­vos su prie­ta­rais“ (kaip tai da­rė ko­mu­nis­tai) ar­ba „ko­vos prieš Pu­ti­ną“ (kaip tai da­ro­ma šian­dien) šū­kiais, ne­tu­rė­tų klai­din­ti ti­kin­čios sie­los, ku­ri tu­rė­tų va­do­vau­tis Mo­ky­to­jo nu­ro­dy­mu: „Jūs pa­žin­si­te juos iš vai­sių“ (Mt 7, 16). Jei­gu „at­eiz­mo tva­ną“ iš­gy­ve­nu­sie­ji pri­vers­ti žiū­rė­ti, kaip „Femen“ „ak­ty­vis­tės“ (nors, va­do­vau­jan­tis ką tik pa­mi­nė­tu nu­ro­dy­mu, tiks­liau bū­tų sa­ky­ti – „sa­ta­nis­tės“)  Ki­je­ve pjau­na kry­žių, pa­sta­ty­tą sta­li­niz­mo au­koms at­min­ti, ma­no kuk­liu įsi­ti­ki­ni­mu, jie tu­ri tei­sę kel­ti daug rim­tes­nį klau­si­mą ne­gu klau­si­mas „Apie Die­vo Sū­naus vei­do kon­cep­ci­ją“. Jie tu­ri tei­sę kel­ti klau­si­mą apie so­cio­po­li­ti­nės sis­te­mos, ku­rio­je jiems ten­ka gy­ven­ti po „iš­lais­vi­ni­mo“ iš ko­mu­niz­mo, pri­gim­tį.

 

Baž­ny­čio­je nė­ra ne­pa­to­ges­nės vie­tos kel­ti šį klau­si­mą už „li­be­ra­lų par­ti­ją“. Ir vėl grįž­tu prie šios są­vo­kos pa­tiks­li­ni­mo. Lie­tu­vo­je kol kas dar tu­ri­me rei­ka­lą su la­bai ne­ag­re­sy­via šios par­ti­jos frak­ci­ja. Lie­tu­vo­je dar nė­ra daug „Baž­ny­čios žmo­nių“ (tai, aiš­ku, ne vien dva­si­nin­kai, bet ir vi­si pa­sau­lie­čiai, ku­rie vie­šai va­di­na sa­ve „ka­ta­li­kais“ ir kal­ba kaip „ka­ta­li­kai“), ku­rie pa­si­sa­ky­tų už tei­sę į abor­tus, mo­te­rų ku­ni­gys­tę, ce­li­ba­to pa­nai­ki­ni­mą, gė­jų san­tuo­kas ir dau­ge­lį ki­tų „pa­žan­gių“ da­ly­kų, apie ku­riuos baž­ny­ti­niai li­be­ra­lai kal­ba „ci­vi­li­zuo­ta­me“ pa­sau­ly­je. La­bai ga­li­mas daik­tas, kad ir Lie­tu­vo­je jų ims ras­tis dau­giau – kai Lie­tu­va taps „ci­vi­li­zuo­tes­nė“. Ta­čiau kol kas jų nė­ra daug. Kol kas Lie­tu­va dar ne­pa­sie­kė to­kio „ci­vi­li­za­ci­jos“ ly­gio, kai te­olo­gai ra­šo keis­tas kny­gas, ku­rio­se dės­to­ma „Die­vo mir­ties te­olo­gi­ja“. Kol kas Lie­tu­vos baž­ny­ti­nių li­be­ra­lų par­ti­ja ban­do įti­kin­ti, kad – kaip skel­bia tė­vo An­ta­no Sau­lai­čio kny­gos pa­va­di­ni­mas – „pik­tas Die­vas yra mi­ręs“. Ku­ni­gas Sas­naus­kas, re­gis, pa­lai­ko šį po­žiū­rį, ku­ris yra se­nas kaip pa­ti krikš­čio­ny­bė ir sie­kia gnos­ti­kų mo­ky­mą apie pik­to­jo Die­vo Jah­vės įkvėp­tą (ir to­dėl at­mes­ti­ną) Se­ną­jį Te­sta­men­tą. Baž­ny­ti­niai li­be­ra­lai no­ri, kad krikš­čio­nys tu­rė­tų rei­ka­lą tik su „ge­ruo­ju Die­vu­liu“. Ti­kin­tie­ji tu­ri pa­lai­do­ti „pik­tą­jį Die­vą“ bar­ba­riš­kuo­siuo­se vi­du­ram­žiuo­se. Ne­bent jie bū­tų mu­sul­mo­nai. Ku­ni­gui Sas­naus­kui aki­vaiz­džiai ne­pri­im­ti­nas pa­si­ro­dė ko­le­gos pa­moks­las vie­no­je Vil­niaus baž­ny­čių. Tam ko­le­gai bu­vo „pik­ta ir ap­mau­du, kad mū­sų ti­kin­tie­ji ne­mo­ka taip gin­ti sa­vo šven­tų da­ly­kų, kaip tai da­ro mu­sul­mo­nai“. „Nie­ko ne­pa­sa­ky­si, šios rū­šies pa­mo­kų tik ir trūks­ta mū­sų baž­ny­čio­se“, – iro­ni­zuo­ja Sas­naus­kas. O aš be iro­ni­jos pa­sa­ky­siu, kad šios rū­šies pa­mo­kų mū­sų baž­ny­čio­se ga­lė­tų bū­ti dau­giau. Nors la­bai ver­ti­nu pa­ties Sas­naus­ko pa­moks­lus ir jo ve­da­mas lai­das, ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti vie­nos baž­ny­ti­niams li­be­ra­lams bū­din­gos sa­vy­bės, ku­rią iš­drį­siu pa­va­din­ti Ta­bo­ro sin­dro­mu. Kaip tie apaš­ta­lai ant Ta­bo­ro kal­no, ku­rie, ne­su­vok­da­mi, kur jie yra, sa­kė: „Ge­ra mums čia bū­ti“, baž­ny­ti­niai li­be­ra­lai, bū­da­mi „šia­me pa­sau­ly­je“, sa­ko: „Ge­ra mums čia bū­ti!“ To­dėl vi­sa tai, kas Baž­ny­čio­je – jos dog­mo­se, jos or­ga­ni­za­ci­nė­je struk­tū­ro­je, jos do­ro­vi­nia­me mo­ky­me – truk­do jos na­riui pa­to­giai jaus­tis „pa­sau­ly­je“, tu­ri bū­ti pa­nai­kin­ta. To­dėl fe­mi­nis­tėms tu­ri bū­ti leis­ta pri­im­ti ku­ni­gys­tės šven­ti­mus, ku­ni­gams – ves­ti, ho­mo­sek­su­a­lams – tuok­tis, Die­vo ne­ti­kin­tiems ka­ta­li­kams – stu­di­juo­ti „Die­vo mir­ties te­olo­gi­ją“. Lie­tu­vos baž­ny­ti­niams li­be­ra­lams dar to­li iki to­kio „ci­vi­li­za­ci­jos“ ly­gio. Jie kol kas tik sie­kia, kad bū­tų įsi­są­mo­nin­ta, jog „pik­tas Die­vas yra mi­ręs“. O ku­ni­gas Sas­naus­kas no­rė­tų, kad vi­si kon­flik­to dėl Cas­tel­luc­ci spek­tak­lio da­ly­viai jaus­tų­si pa­to­giai – ei­nan­tie­ji žiū­rė­ti ne­jaus­tų jo­kių są­ži­nės prie­kaiš­tų, o juos smer­kian­tie­ji su­pras­tų, kad jų pa­si­pik­ti­ni­mas ne­tu­ri pa­grin­do, nes „tai­ki­nys ne tas“.

 

Di­džiau­sias Ta­bo­ro sin­dro­mo ke­lia­mas pa­vo­jus – ne­su­vo­ki­mas, ko­kio­je pa­dė­ty­je esa­me. „Leisk kiau­lę į baž­ny­čią, lips ir ant al­to­riaus“, – by­lo­ja lie­tu­vių liau­dies iš­min­tis. Įvy­kiai Kris­taus Iš­ga­ny­to­jo ka­ted­ro­je Mask­vo­je tik pa­tvir­ti­na šią iš­min­tį. Lie­tu­vo­je kol kas už­lip­ta ne ant al­to­riaus, o tik ant pa­grin­di­nio ša­lies dra­mos te­at­ro sce­nos. Ir ro­dy­tas spek­tak­lis – tik­rai ne pats blo­giau­sias, švent­va­gys­tė daug me­niš­kes­nė už tai, kas vy­ko Mask­vo­je. Bet ir Mask­vos, ir Vil­niaus at­ve­ju baž­ny­ti­nių li­be­ra­lų re­ak­ci­ja by­lo­ja tą pa­tį: „Ge­ra mums čia bū­ti!“ Tai kas, kad Ta­bo­ro pa­pė­dė­je mur­ma ne­pa­ten­kin­tie­ji. Mes gi, pa­ki­lę į „ci­vi­li­za­ci­jos“ Ta­bo­ro vir­šū­nę, spin­du­liuo­ja­me olim­pi­nę ra­my­bę. Mes – „be pyk­čio“. Mes – kan­di­da­tai į to­le­ran­ci­jos pre­mi­ją. Tik ko­kios švie­sos ap­gaub­ta to­ji „ci­vi­li­za­ci­jos“ Ta­bo­ro vir­šu­kal­nė? Ar tik ne tos pa­čios, ku­rios ly­di­mi kaž­ka­da žy­gia­vo­me į „švie­sią at­ei­tį“? Tam, kad į ją nu­ei­tu­me, bu­vo iš­nie­kin­ta tūks­tan­čiai krikš­čio­nių šven­to­vių, šim­tai – fi­ziš­kai su­nai­kin­ta. Tarp jų – Kris­taus Iš­ga­ny­to­jo ka­ted­ra. Ko­kios „švie­sos“ rei­kia bū­ti ap­švies­tam, kad dar kar­tą iš­nie­kin­tum tai, ką su­nai­ki­no ko­mu­nis­tai? Ko­kios „švie­sos“ rei­kia bū­ti ap­švies­tam, kad nu­pjau­tum sta­li­niz­mo au­koms pa­gerb­ti pa­sta­ty­tą kry­žių? Aiš­ku, kad tos pa­čios, ku­ri spin­dė­jo aky­se mi­nios, kė­lu­sios pa­mal­dų žvilgs­nį į Di­dį­jį Va­dą Rau­do­no­jo­je aikš­tė­je. Rei­kia bū­ti ap­švies­tam Ap­švie­tos „švie­sos“. Švie­sos ne­šė­jo „švie­sos“. Liu­ci­fe­rio „švie­sos“.

 

Ku­ni­gas Sas­naus­kas tam tik­ra pras­me la­bai tei­sus, ra­šy­da­mas, kad „tai­ki­nys ne tas“. Tik, at­ro­do, mes de­da­me į šiuos žo­džius vi­siš­kai skir­tin­gą pras­mę. Iš tik­rų­jų tik­ra­sis tai­ki­nys tu­ri bū­ti ne stik­lai­nis my­ža­lų ir ne – at­si­pra­šau – ke­li šū­do ga­ba­liu­kai. Tik­ra­sis tai­ki­nys yra daug rie­bes­nė ir di­din­ges­nė sub­stan­ci­ja. Tik­ra­sis tai­ki­nys yra an­ti­kris­tiš­ka šiuo­lai­ki­nių Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ja, nuo Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jos su pa­grei­čiu grimz­tan­ti į tai, į ką An­dre­sas Ser­ra­no pa­tal­pi­no Nu­kry­žiuo­tą­jį,  t. y. į me­ta­fi­zi­nę klo­a­ką.  Ta­čiau bū­tent ši­to – to, kad da­bar­ti­nė so­cio­po­li­ti­nė sis­te­ma „kve­pia“ taip pat, kaip „kve­pė­jo“ ko­mu­niz­mas, – baž­ny­ti­niai li­be­ra­lai, apa­kin­ti „ci­vi­li­za­ci­jos“ Ta­bo­ro spin­de­sio, re­gis, ne­užuo­džia. Su­pran­tu, kad tai „kie­ti žo­džiai“. Su­pran­tu, kad daug kam jų sun­ku klau­sy­tis. Ga­liu su­pras­ti ku­ni­gą Sas­naus­ką, bu­vu­sį di­si­den­tą. Ma­no uos­lės tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja apie da­bar­ti­nę so­cio­po­li­ti­nę san­klo­dą jam ga­li pa­si­ro­dy­ti ne­pa­ti­ki­ma. Bet ar­ki­vys­ku­pas Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius ir­gi bu­vo di­si­den­tas. Ir, sa­ky­čiau, nu­ken­tė­jo nuo bu­vu­sios so­cio­po­li­ti­nės san­tvar­kos daug dau­giau už Sas­naus­ką. Ta­čiau jis daug kri­tiš­kes­nis da­bar­čiai ir tie­siai sa­ko, kad kai kas jo­je sklei­džia la­bai pras­tą kva­pą. Pet­ras Mac­ke­la – vie­nas iš dis­ku­si­jos ap­ta­ria­ma te­ma „Ber­nar­di­nuo­se“ da­ly­vių – Sas­naus­ką pa­va­di­no „bu­vu­siu di­si­den­tu“. Pa­sa­kė, kad ger­bia jį (aš taip pat). Ir pri­dū­rė – „de­ja, bu­vu­sį“. La­bai pra­smin­gas „de­ja“ ir la­bai pra­smin­gas bū­ta­sis lai­kas. Nes krikš­čio­nis ne­ga­li liau­tis bū­ti di­si­den­tu. Ypač da­bar­ti­niais lai­kais, ku­rie yra an­ti­kris­ti­nės ci­vi­li­za­ci­jos – ši­to Cha­me­le­o­no – ema­na­ci­jų ir pa­vi­da­lų kai­tos lai­kai. Ir vi­sai ne­svar­bu, kaip jis, tas Cha­me­le­o­nas, sa­ve ti­tu­luo­ja – „ko­mu­niz­mu“, „li­be­ra­liz­mu“. Nie­ka­da ne­pa­mir­šiu kar­tą Kau­no Šv. Ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čio­je gir­dė­to pa­moks­lo žo­džių: „Jei­gu jums ge­ra gy­ven­ti šia­me pa­sau­ly­je – jūs blo­gi krikš­čio­nys.“ Ke­le­tą se­kun­džių po šių žo­džių sto­ju­sios ty­los me­tu ger­te gė­riau ap­link vieš­pa­taujantį ne­jau­ku­mą. „Kie­ti jo žo­džiai, kas ga­li jų klau­sy­tis!“ (Jn 6, 60) Bet taip ir tu­ri bū­ti. To­kie ir tu­ri bū­ti pa­moks­lai. O tiems, ku­rie šian­dien sa­ko: „Vieš­pa­tie, ge­ra mums čia bū­ti!“ – ver­tė­tų pa­ty­ri­nė­ti, ko­kiam vieš­pa­čiui mel­džia­si.

 

Kiek­vie­nas iš mū­sų dau­gy­bę kar­tų esa­me iš­nie­ki­nę Vieš­pa­ties at­vaiz­dą. Sa­vo sie­lo­je. Kai da­rė­me nuo­dė­mę. Vis dėl­to yra dar du klau­si­mai. Ar ga­vo­me už tai pi­ni­gų? Ir ar ta­po­me žy­mes­ni?

 

 

"Šiaurės Atėnai", 2012, Nr. 39 (1105)