Kitos temos (II) » Aistros dėl "genocido"

Aistros dėl "genocido"

 

 

Lais­vo­sios rin­kos uto­pi­ja kol kas dar ne­pa­rei­ka­la­vo tiek au­kų kiek ko­mu­niz­mas, bet tai dar ga­li smar­kiai pa­si­keis­ti, ir abi šios uto­pi­jos šia pras­me ga­li bū­ti rim­tos kon­ku­ren­tės. [...] Abi šios uto­pi­jos iš tik­rų­jų tu­ri dau­giau ben­dru­mų nei skir­tu­mų. [...] Abi šios uto­pi­jos žmo­nes pa­smer­kia skur­dui ir iš­ny­ki­mui.

 

John Gray, „Ap­gau­lin­ga vil­tis: glo­ba­laus ka­pi­ta­liz­mo iliu­zi­ja“

 

Var­gu ar su­kly­si­me teig­da­mi, kad žo­dis „ge­no­ci­das“ yra vie­nas iš tų, ku­riems šiuo me­tu ten­ka su­si­dur­ti su mil­ži­niš­ku reiš­ki­nio, ga­li­mo įvar­din­ti kaip „są­vo­kų ero­zi­ja“, spau­di­mu. Pa­vyz­džiui, Lie­tu­vo­je daž­nai kal­ba­ma apie ko­mu­nis­tų vyk­dy­tą „lie­tu­vių tau­tos ge­no­ci­dą“ – ir to­kios kal­bos su­ke­lia mū­sų že­mė­je įvy­ku­sios žy­dų tau­tos tra­ge­di­jos uni­ka­lu­mo gy­nė­jų kri­ti­ką. Kal­ba­ma ir apie du ne­pri­klau­so­my­bės de­šimt­me­čius vyk­do­mą lie­tu­vių tau­tos „ge­no­ci­dą“, apie lie­tu­vių kal­bos, lie­tu­vių kul­tū­ros ir pen­si­nin­kų „ge­no­ci­dą“. Tie­sa, apie pas­ta­rą­sias „ge­no­ci­do“ rū­šis kal­ba­ma ne­ofi­cia­liai. Ofi­cia­liai brė­žia­mos pa­ra­le­lės tarp na­cio­nal­so­cia­lis­ti­nio ir ko­mu­nis­ti­nio re­ži­mų nu­si­kal­ti­mų, o į ki­to­kias pa­ra­le­les (pa­vyz­džiui, į šio straips­nio epig­ra­fą) žiū­ri­ma su ne­pa­si­ti­kė­ji­mu, ir jei epig­ra­fo au­to­rius bū­tų lie­tu­vis, jis tu­rė­tų vi­sus šan­sus ofi­cia­lių ide­o­lo­gų bū­ti pri­skir­tas slap­tiems ko­mu­nis­tų sim­pa­ti­kams, po­ten­cia­liems Lie­tu­vos prie­šams ir Ru­si­jos agen­tams. „Ge­no­ci­do“ dis­kur­sas nu­ma­to kal­tin­to­ją ir kal­ti­na­mą­jį. Šia­me straips­ny­je pa­žvelg­si­me į, ko ge­ro, vie­ną ori­gi­na­liau­sių ir ne­ti­kė­čiau­sių šiuo­lai­ki­nių kal­ti­ni­mų „ge­no­ci­du“, vie­ną iš pir­mo žvilgs­nio keis­čiau­sių pa­ra­le­lių – tarp vie­nos žy­miau­sių XX a. Va­ka­rų fi­lo­so­fi­jos fi­gū­rų, ana­li­ti­nės fi­lo­so­fi­jos ko­ri­fė­jaus Ber­trand’o Rus­sel­lo ir… Adol­fo Hit­le­rio.

 

Tie­są pa­sa­kius, kal­tin­to­jas net ne­klau­sia, kas blo­ges­nis. Jam vis­kas aiš­ku: „Monst­ras Hit­le­ris bu­vo tik niek­šas avan­tiū­ris­tas, kaip dak­ta­ras Faus­tas, o šta­i Rus­sel­las bu­vo tik­ras Me­fis­to­fe­lis.“ Kas tai? Be­pro­čio klie­de­siai? Tuš­čia­gar­biš­kas ori­gi­na­lu­mo vai­ky­ma­sis? Są­mo­nin­ga pro­vo­ka­ci­ja, už ku­rios ver­ba­li­nio pa­vir­šiaus sly­pi niū­ri ir grės­min­ga tik­ro­vė? Kaip žmo­gus, pa­siun­tęs į mir­tį mi­li­jo­nus, ga­li bū­ti skel­bia­mas ge­res­niu už vie­ną žy­miau­sių XX a. pa­ci­fis­tų, ko­vo­to­ją už bran­duo­li­nį nu­si­gin­kla­vi­mą, tri­bu­no­lo Viet­na­mo ka­ro nu­si­kal­ti­mams tir­ti stei­gė­ją (kar­tu su Je­a­nu-Pau­liu Sar­tre’u), aist­rin­gai pa­smer­ku­sį 1968 m. So­vie­tų in­va­zi­ją į Če­kos­lo­va­ki­ją, du kar­tus (tie­sa, trum­pai) net­gi ka­lė­ju­sį už pa­ci­fis­ti­nę veik­lą, žmo­gų, ku­ris „Au­to­biog­ra­fi­jo­je“ ra­šė, kad vi­sas jo gy­ve­ni­mas (o gy­ve­no jis 97 me­tus) bu­vo per­smelk­tas tri­jų aist­rų – „mei­lės troš­ki­mo, pa­ži­ni­mo sie­kio ir skaus­min­gos užuo­jau­tos žmo­ni­jos kan­čioms“? Kaip ga­li­ma, – o taip da­ro tas kal­tin­to­jas, – tvir­tin­ti, kad Rus­sel­las bu­vo „ne­abe­jo­ti­nai pa­ti blo­giau­sia pra­ėju­sio am­žiaus vie­šo­ji fi­gū­ra“? Kas tas keis­tas kal­tin­to­jas?

 

Lyn­do­nas LaRouche’as (g. 1922) ga­li pa­si­gir­ti įspū­din­gu ver­ti­ni­mų spek­tru – nuo pseu­do­moks­li­nin­ko ir kon­spi­ro­lo­go iki vie­no ori­gi­na­liau­sių ir įžval­giau­sių mū­sų lai­kų mąs­ty­to­jų, eko­no­mis­to, be­ne vie­nin­te­lio, ku­ris prieš dvi­de­šimt me­tų gar­siai pra­bi­lo apie at­ei­nan­čią pa­sau­li­nę fi­nan­sų kri­zę (ji ir už­griu­vo 2008 m.). Šio pir­mų­jų at­vy­kė­lių, 1620 m. įkū­ru­sių Pli­mu­to mies­tą, gi­mi­nei pri­klau­san­čio in­te­lek­tu­a­lo biog­ra­fi­jo­je – kan­di­da­ta­vi­mas į pre­zi­den­tus (vie­ną kar­tą nuo so­cia­lis­tų ir sep­ty­nis kar­tus kaip „kan­di­da­tas į kan­di­da­tus“ nuo de­mok­ra­tų), ne­for­ma­laus pa­ta­rė­jo Ro­nal­do Re­a­ga­no ad­mi­nist­ra­ci­jo­je pa­rei­gos, Stra­te­gi­nės gy­ny­bos ini­cia­ty­vos idė­jos au­to­rys­tė ir daug ki­tų fak­tų, tarp ku­rių ir še­še­ri ka­lė­ji­me pra­leis­ti me­tai. LaRouche’o at­ve­jis be­ne žy­miau­sias, pa­nei­gian­tis mi­tą, kad po­li­ti­nių ka­li­nių bū­na tik „ne­de­mok­ra­ti­nė­se“ ša­ly­se. (Ju­lia­nas As­san­ge’as tu­ri ga­li­my­bę tap­ti ki­ta pa­na­šaus ryš­ku­mo žvaigž­de.) Aiš­ku, ofi­cia­liai LaRouche’as bu­vo kal­ti­na­mas „fi­nan­si­nė­mis ma­chi­na­ci­jo­mis“ (o ar ne už tai Cho­dor­kov­skis Ru­si­jo­je ka­li?), ta­čiau tik­ro­ji su­si­do­ro­ji­mo prie­žas­tis bu­vo val­dan­čių­jų įsi­uti­mas, ku­rį su­kė­lė LaRouche’o krei­pi­ma­sis į be­si­vys­tan­čių ša­lių ly­de­rius ir siū­ly­mas ne­mo­kė­ti sko­lų tarp­tau­ti­nėms kre­di­ti­nėms or­ga­ni­za­ci­joms. 1988 m. LaRouche’as nu­teis­tas 15 me­tų ka­lė­ti. Gal jis ir bū­tų at­sė­dė­jęs tuos vi­sus 15 me­tų, jei ne triukš­mas, ku­rį pa­kė­lė 1984 m. Vo­kie­ti­jo­je įkur­tas Schil­le­rio ins­ti­tu­tas, pro­pa­guo­jan­tis LaRouche’o idė­jas ir tu­rin­tis fi­lia­lus dau­giau kaip 50 pa­sau­lio ša­lių. Dėl vi­suo­me­nės spau­di­mo LaRouche’as 1994 m. lyg­ti­nai pa­leis­tas, bet ne­re­a­bi­li­tuo­tas. Ką gi – daug kas tik­rai tu­ri pa­grin­dą jo ne­kęs­ti. Bu­vu­sį JAV pre­zi­den­tą jis yra pa­va­di­nęs „net ne krū­mu“ (bush – „krū­mas“), da­bar­ti­nį – „be­pro­čiu“, ve­dan­čiu pa­sau­lį į Tre­či­ą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, o An­gli­jos ka­ra­lie­nę – „mo­te­riš­ka Šė­to­no ver­si­ja“. Vie­na ryš­kiau­sių „vy­riš­kų Šė­to­no ver­si­jų“ yra ka­ra­lie­nės vy­ras prin­cas Phi­li­pas, au­to­biog­ra­fi­jos (pa­va­din­tos „Jei aš bū­čiau gy­vū­nas“) pra­tar­mė­je pri­si­pa­ži­nęs, kad jei bū­tų įma­no­ma rein­kar­na­ci­ja, jis no­rė­tų su­grįž­ti mir­ti­nu vi­ru­su tam, kad įneš­tų in­dė­lį į gy­ven­to­jų per­tek­liaus pro­ble­mos spren­di­mą. Šios „pro­ble­mos“ ge­ne­ruo­ja­ma­me aist­rų lau­ke di­de­le da­li­mi ir sklei­džia­si LaRouche’o pa­to­sas, nu­kreip­tas ir prieš ka­ra­lie­nės bei prin­co Phi­li­po tau­tie­tį, se­rą, apie ku­rį LaRouche’as, – kar­tu at­skleis­da­mas sa­vo po­žiū­rį į XX a. in­te­lek­tu­a­li­nės pa­no­ra­mos da­lį, – yra pa­reiš­kęs: „Joks žy­mus am­žiaus li­be­ra­lios fi­lo­so­fi­jos at­sto­vas, net to­kie vi­siš­kai iš­kry­pę pa­da­rai kaip Sig­mun­das Freu­das ar The­o­do­ras Ador­no ne­bu­vo to­kie nuo­sek­liai tik­ri Šė­to­no įsi­kū­ni­ji­mai, kaip šio am­žiaus Me­fis­to­fe­lis, blo­ga­sis Rus­sel­las.“

 

Rus­sel­lo, kaip pa­ci­fis­to, biog­ra­fi­jo­je bu­vo du pi­kan­tiš­ki mo­men­tai. 1938 m. jis vi­so­ke­rio­pai rė­mė su­si­tai­kė­liš­ką Miun­che­no po­li­ti­ką ir nors dėl šio sa­vo el­ge­sio vė­liau ap­gai­les­ta­vo, nie­ka­da ne­iš­si­ža­dė­jo sa­vo po­zi­ci­jos, ku­rios lai­kė­si tuo me­tu, kai JAV tu­rė­jo bran­duo­li­nio gin­klo mo­no­po­li­ją, t. y. iki SSRS su­kū­rė savo bom­bą. Šios po­zi­ci­jos es­mė bu­vo ta, kad JAV, nau­do­da­mo­si mo­no­po­li­ja, tu­rė­jo pri­vers­ti – net pre­ven­ci­nio bran­duo­li­nio smū­gio kai­na – SSRS at­si­sa­ky­ti pla­nų su­kur­ti sa­vo bran­duo­li­nį gin­klą. Bū­tent ši Rus­sel­lo po­zi­ci­ja ta­po vie­na iš pa­grin­di­nių nuo­ro­dų La­Rou­che’ui įžvelg­ti an­glo pa­ci­fis­to pro­pa­guo­ja­mą pa­sau­li­nės vy­riau­sy­bės idė­ją tu­rint sa­ta­nis­ti­nės „nau­jo­sios pa­sau­lio tvar­kos“ bruo­žų. Straips­nio „How Ber­trand Rus­sell Be­ca­me An Evil Man“ (1994) pra­džio­je LaRouche’as kvie­čia skai­ty­to­jus įsi­vaiz­duo­ti bai­sią 1945 m. va­sa­ros die­ną, kai ame­ri­kie­čių bom­bo­ne­šis B-29, pa­va­din­tas „Eno­la Gay“, nu­me­tė bran­duo­li­nę bom­bą ant Hi­ro­si­mos. Kon­sta­ta­vęs, kad tam ne­bu­vo jo­kios ka­ri­nės bū­ti­ny­bės ir kad tik­ra­sis tiks­las bu­vo įbau­gin­ti ne tik Ja­po­ni­ją, bet ir vi­są pa­sau­lį, jis ra­šo: „Vie­nas iš tų, ku­rių tiks­lui pra­ver­tė ši die­na Hi­ro­si­mo­je, bu­vo mo­der­nu­sis Me­fis­to­fe­lis, Ber­trand’as Rus­sel­las, ku­rio še­šė­lis drie­kia­si virš da­bar gy­ve­nan­čių­jų ir vi­sos žmo­ni­jos dar ne­gi­mu­sių kar­tų.“ LaRouche’as ci­tuo­ja Rus­sel­lo straips­nį, iš­spaus­din­tą 1946 m. rug­sė­jį lei­di­ny­je „The Bul­le­tin of the Ato­mic Scien­tists“: „Vi­siš­kai aiš­ku, kad yra vie­nin­te­lis bū­das už­kirs­ti ke­lią di­die­siems ka­rams – tarp­tau­ti­nės vy­riau­sy­bės, tu­rin­čios di­de­lės gin­kluo­tos jė­gos mo­no­po­li­ją, įstei­gi­mas. [...] Tam, kad tarp­tau­ti­nė vy­riau­sy­bė bū­tų pa­jė­gi pa­lai­ky­ti tai­ką, ji tu­ri vie­nin­te­lė tu­rė­ti bran­duo­li­nes bom­bas, vie­nin­te­lė – ga­myk­lą joms ga­min­ti, vie­nin­te­lė – oro pa­jė­gas, vie­nin­te­lė – ka­ri­nius lai­vus ir vis­ką, kas pa­da­ry­tų pa­si­prie­ši­ni­mą jai ne­įma­no­mą. [...] Ji pri­va­lo tu­rė­ti di­džiu­lę ar­mi­ją ins­pek­to­rių, tu­rin­čių tei­sę be įspė­ji­mo pa­tek­ti į bet ku­rią ga­myk­lą. Bet ko­kie mė­gi­ni­mai jai prie­šin­tis ar truk­dy­ti dir­bti tu­ri bū­ti trak­tuo­ja­mi kaip ka­ro at­ve­jis. [...] Tarp­tau­ti­nė vy­riau­sy­bė [...] spręs vi­sus gin­čus tarp skir­tin­gų na­ci­jų ir tu­rės tei­sę pa­keis­ti su­tar­tis. Pa­gal savo kon­sti­tu­ci­ją, ji ga­lės grieb­tis in­ter­ven­ci­jos prieš bet ku­rią jos spren­di­mams at­si­sa­kiu­sią pa­klus­ti na­ci­ją.“

 

Na­cio­na­li­nio su­ve­re­ni­te­to idė­jos ša­li­nin­kams to­kia vi­zi­ja, su­pran­ta­ma, su­si­ža­vė­ji­mo kel­ti ne­ga­li. Vis dėl­to var­gu ar jos pa­kan­ka Rus­sel­lą pa­skelb­ti „pa­čia blo­giau­sia pra­ėju­sio am­žiaus vie­šą­ja fi­gū­ra“. To­dėl LaRouche’as, pa­reiš­kęs, kad an­glų fi­lo­so­fo kaip hu­ma­nis­to mi­tas yra vie­nas di­džiau­sių XX a. (iš­skir­ti­nio is­to­ri­jo­je dėl vie­šo me­lo kie­kio) mi­tų, to­liau ci­tuo­ja Rus­sel­lą – šį „ap­si­šau­kė­lį uto­piš­ką pa­ci­fis­tą, glo­ba­lis­tą ir į ge­no­ci­dą lin­ku­sį an­glo­sak­są ra­sis­tą“ – kom­pro­mi­tuo­jan­čią me­džia­gą. Ir tar­pu­ka­riu, ir po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro Rus­sel­le, anot LaRouche’o, bu­vo ap­si­gy­ve­nęs blo­gis. Sa­vo do­mė­ji­mo­si so­cia­liz­mu me­tu „In­dust­ri­nės ci­vi­li­za­ci­jos per­spek­ty­vo­se“ (1923) Rus­sel­las ra­šė: „So­cia­liz­mas, ypač tarp­tau­ti­nis so­cia­liz­mas, kaip sta­bi­li sis­te­ma, įma­no­mas tik esant pa­sto­viam (ar­ba be­veik pa­sto­viam) gy­ven­to­jų skai­čiui. Lė­tą au­gi­mą ga­li at­sver­ti že­mės ūkio pa­to­bu­li­ni­mai, bet grei­tas au­gi­mas nu­blokš vi­są po­pu­lia­ci­ją į skur­dą, [...] bal­to­ji pa­sau­lio po­pu­lia­ci­ja grei­tai nu­stos au­gu­si. Tuo tar­pu dar tu­rės pra­ei­ti lai­ko, kol Azi­jos ra­sių ir neg­rų gims­ta­mu­mas su­ma­žės tiek, kad jų skai­čius iš­liks sta­bi­lus be ka­ro ir epi­de­mi­jų pa­gal­bos. [...] Kol tai nu­tiks, [...] so­cia­liz­mas ga­li bū­ti re­a­li­zuo­tas tik iš da­lies, ir ma­žiau vai­sin­gos ra­sės, esant bū­ti­ny­bei, tu­rės gin­ti sa­ve nuo vai­sin­ges­nių net ir pa­si­bjau­rė­ti­nais me­to­dais.“ LaRouche’ui to pa­kan­ka, kad pa­da­ry­tų iš­va­dą: „Adol­fas Hit­le­ris kaip tik ir pri­tai­kė šią pa­si­bjau­rė­ti­ną Rus­sel­lo po­li­ti­ką prak­ti­ko­je.“ Bet ir po „Faus­to“ Hit­le­rio nu­si­kal­ti­mų se­nas „Me­fis­to­fe­lis“ Rus­sel­las tę­sė sa­vo juo­dą dar­bą. Kny­go­je „Moks­lo įta­ka vi­suo­me­nei“ (1953) jis ra­šė: „Šiuo me­tu pa­sau­lio gy­ven­to­jų skai­čius au­ga 58 000 žmo­nių per die­ną. Ir net ka­rai ne­da­ro es­mi­nės įta­kos šiam au­gi­mui, ku­ris tę­sė­si kiek­vie­no iš pa­sau­li­nių ka­rų me­tu. Aš ne­sa­kau, kad gi­mi­mų kon­tro­lė yra vie­nin­te­lis bū­das su­lai­ky­ti gy­ven­to­jų skai­čiaus au­gi­mą. Yra ir ki­tų bū­dų, ku­riems gi­mi­mų kon­tro­lės opo­nen­tai gal­būt tei­kia pir­me­ny­bę. Ka­ru, kaip aš ką tik pa­žy­mė­jau, šiuo at­žvil­giu kliau­tis ne­ver­ta, bet gal­būt bak­te­rio­lo­gi­nis ka­ras ga­li pa­si­ro­dy­ti efek­ty­ves­nis. Jei per kiek­vie­nos kar­tos gy­ve­ni­mą vi­so­je Že­mė­je plis­tų Juo­do­sios Mir­ties epi­de­mi­ja, tie, kam pa­vyk­tų iš­lik­ti, ga­lė­tų dau­gin­tis lais­vai, ne­bi­jo­da­mi pa­sau­lio per­pil­dy­mo.“ „Ge­no­ci­das“, „ho­lo­kaus­tas“, „nu­si­kal­ti­mai žmo­niš­ku­mui“ – štai to­kias pik­ta­da­ry­bes an­glų se­rui in­kri­mi­nuo­ja ame­ri­kie­tis LaRouche’as. Ir ste­bi­si – „kaip ci­vi­li­za­ci­ja ga­lė­jo pul­ti taip že­mai“, kad ro­dy­tų vie­šą pa­gar­bą šiam „pa­da­rui“ ir „niek­šui“?

 

„Įgim­ti skir­tu­mai tarp val­dan­čio­sios kla­sės ir pa­pras­tų žmo­nių di­dės tol, kol pa­sieks skir­tin­gų rū­šių ly­gį. Ple­bė­jų su­ki­li­mas taps toks pat ne­įma­no­mas kaip avių su­ki­li­mo prieš avie­nos ga­min­to­ją or­ga­ni­za­vi­mas. [...] Mi­ty­ba, in­jek­ci­jos ir drau­di­mai nuo pa­ties anks­ty­viau­sio am­žiaus for­muos to­kį žmo­nių ti­pą, to­kį įsi­ti­ki­ni­mų pa­vi­da­lą, ko­kio pa­gei­daus val­džia, ir bet ko­kia rim­ta val­džią tu­rin­čių­jų kri­ti­ka bus pa­pras­čiau­siai psi­cho­lo­giš­kai ne­įma­no­ma.“ „Po­li­tiš­kai ne­pa­pras­tą reikš­mę įgy­ja ma­sių psi­cho­lo­gi­ja. Jos reikš­mė la­bai iš­au­go iš­si­vys­čius šiuo­lai­ki­niams pro­pa­gan­dos me­to­dams. Tarp jų svar­biau­sia yra tai, kas va­di­na­ma „švie­ti­mu“. Re­li­gi­ja vis dar vai­di­na tam tik­rą vaid­me­nį, bet jis nuo­lat ma­žė­ja, o spau­dos, ki­no ir ra­di­jo vaid­muo di­dė­ja. [...] Ga­li­ma ma­ny­ti, kad at­eis lai­kas, kai kiek­vie­nas ga­lės įti­kin­ti kiek­vie­ną bet kuo. [...] Moks­lo dik­ta­tū­ros są­ly­go­mis į moks­li­nin­kų ran­kas pa­te­kęs ob­jek­tas da­rys sep­tyn­my­lius žings­nius. [...] At­ei­ties so­cia­li­niai psi­cho­lo­gai va­do­vaus įvai­rioms moks­lei­vių kla­sėms, ku­rio­se jie tai­kys įvai­rius me­to­dus for­muo­ti įsi­ti­ki­ni­mą, kad snie­gas yra juo­das. [...] At­ei­ties moks­li­nin­kai tu­rės tiks­liai ap­skai­čiuo­ti, kiek kai­nuos įti­kin­ti vie­ną mo­ki­nį, kad snie­gas yra juo­das, ir kiek pi­giau bus jį įti­kin­ti, kad snie­gas yra tam­siai pil­kas.“ In­ter­ne­to erd­vė­je gau­su vi­siš­kai prie­šin­gų šių ir ki­tų Rus­sel­lo kny­gos „Moks­lo įta­ka vi­suo­me­nei“ frag­men­tų (ir pa­čios kny­gos) ver­ti­ni­mų – nuo fi­lo­so­fo per­spė­ji­mo apie ga­li­mą tech­nok­ra­ti­nę dik­ta­tū­rą iki ko­ne re­ko­men­da­ci­jų eli­tui (ku­riam pri­klau­sė ir pats se­ras Rus­sel­las) glo­ba­lios val­džios uzur­pa­vi­mo ke­ly­je. Dau­gu­ma „Nau­jo­sios pa­sau­lio tvar­kos“ opo­nen­tų ir vi­si LaRouche’o se­kė­jai ren­ka­si ant­rą­jį va­rian­tą. Ko­dėl jie to­kie ka­te­go­riš­ki ir „kaip ci­vi­li­za­ci­ja ga­lė­jo pul­ti taip že­mai“, kad ne­su­ge­bė­jo at­pa­žin­ti an­glų džen­tel­me­no pa­vi­da­lu vaikš­čio­jan­čio Me­fis­to­fe­lio? LaRouche’o sekėjai atsakymą ran­da savo mokytojo is­to­ri­jos per­skai­ty­me, tiks­liau – slap­to­sios ka­pi­ta­liz­mo ir Va­ka­rų oli­gar­chi­jos is­to­ri­jos at­sklei­di­me. Ka­dan­gi šio straips­nio tiks­las nė­ra nei LaRouche’o is­to­ri­nių re­konst­ruk­ci­jų po­pu­lia­ri­ni­mas, nei jų kri­ti­ka, pa­si­ten­kin­si­me glaus­tu šios slap­to­sios is­to­ri­jos per­tei­ki­mu.

 

Nuo pir­mų­jų vals­ty­bi­nių vi­suo­me­nių at­si­ra­di­mo žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je vyks­ta žūt­bū­ti­nė dvie­jų tra­di­ci­jų ko­va – pir­mą kar­tą ryš­kiau­siai Eu­ro­po­je ji at­si­sklei­džia se­no­vės Grai­ki­jo­je kaip de­mok­ra­ti­nių At­ėnų ir oli­gar­chi­nės Spar­tos prieš­prie­ša, o fi­lo­so­fi­nė šių tra­di­ci­jų iš­raiš­ka yra Pla­to­no ir Aris­to­te­lio mo­kyk­los. Ta­čiau ka­tast­ro­fiš­kos šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio ir žmo­ni­jos būk­lės or­ga­ni­nių prie­žas­čių rei­kia ieš­ko­ti XIII–XIV a. Eu­ro­po­je vy­ku­siuo­se pro­ce­suo­se. XIV a. vi­du­ry­je Eu­ro­pą iš­tin­ka mil­ži­niš­kas eko­no­mi­nis ir de­mog­ra­fi­nis ko­lap­sas, „Nau­ja­sis tam­su­sis am­žius“ – di­džiau­sias so­cio­e­ko­no­mi­nis Eu­ro­pos su­krė­ti­mas po Ro­mos im­pe­ri­jos žlu­gi­mo. Ši kri­zė ne­bu­vo at­si­tik­ti­nė. Ją lė­mė ydin­gas fi­nan­sų val­dy­mas, ku­riam įsi­tvir­tin­ti la­bai pa­dė­jo liūd­nai pa­gar­sė­jęs Ket­vir­ta­sis kry­žiaus žy­gis (1202–1204) – jis pa­si­bai­gė Kons­tan­ti­no­po­lio api­plė­ši­mu ir nu­nio­ko­ji­mu. Bū­tent po šio ne­šva­raus rei­ka­lo ne­pa­pras­tai iš­au­ga Ve­ne­ci­jos res­pub­li­kos – šio, pa­sak LaRouche’o, is­to­ri­nio blo­gio įsi­kū­ni­ji­mo – ga­lia. Ve­ne­ci­ja tam­pa ne tik di­džiau­sia Vi­dur­že­mio jū­ros ga­ly­be, bet ir pa­grin­di­niu fi­nan­si­nių ope­ra­ci­jų cen­tru. Pus­an­tro šim­to me­tų Ve­ne­ci­jos oli­gar­chai di­džia da­li­mi kon­tro­liuo­ja Eu­ro­pos fi­nan­sų sis­te­mą, do­mi­nuo­ja pre­ky­bo­je, in­tri­guo­ja ir pel­no­si iš pa­lū­ka­nų bei daž­nai sa­vo pa­čių kurs­to­mų ka­rų vi­so­je Eu­ro­po­je, kol XIV a. vi­du­ry­je Eu­ro­pos fi­nan­si­nė sis­te­ma žlun­ga dėl di­džiau­sio is­to­ri­jo­je (pa­sak LaRouche’o, iki pat 1972–1994 m. lai­ko­tar­pio) sko­lų bur­bu­lo. Ga­liau­siai nuo ka­ro, ba­do ir eko­no­mi­nio nuos­mu­kio ken­čian­tį že­my­ną dar nu­siau­bia bai­si Juo­do­sios Mir­ties – ma­ro – epi­de­mi­ja.

 

Šio­je Eu­ro­pos tra­ge­di­jos tam­so­je įsi­žie­bia vil­ties lieps­na. Tai – Re­ne­san­sas, ku­ria­me gims­ta du tar­pu­sa­vy­je su­si­ję reiš­ki­niai – na­cio­na­li­nė vals­ty­bė ir moks­lo pa­žan­ga kaip ypa­tin­gas nau­jos vals­ty­bin­gu­mo for­mos raiš­kos bū­das. Nuo šio mo­men­to vi­sa Eu­ro­pos ir pa­sau­lio is­to­ri­ja yra nu­lem­ta mir­ti­nos ko­vos tarp švie­saus ir kū­ry­biš­ko re­ne­san­siš­ko­jo pra­do, ma­ni­fes­tuo­jan­čio sa­ve na­cio­na­li­nė­se vals­ty­bė­se ir moks­lo pa­žan­go­je, ir tam­saus, ne­kū­ry­biš­ko oli­gar­chi­nio pra­do, at­ve­du­sio Eu­ro­pą į „Nau­ją­jį tam­sų­jį am­žių“ ir ma­ni­fes­tuo­jan­čio sa­ve, pasak LaRouche’o, „oli­gar­chi­nia­me pa­lū­ki­nin­kų šei­mų są­jun­gos su Ve­ne­ci­ja tin­kle“. Šio­je fi­nan­si­nės oli­gar­chi­jos In­ter­na­cio­na­lo ko­vo­je su Re­ne­san­so prin­ci­pais ypa­tin­gą reikš­mę tu­ri XVII–XVIII a. įvy­ku­si „Ve­ne­ci­jos sis­te­mos“ trans­for­ma­ci­ja, kai oli­gar­chi­nės struk­tū­ros sos­ti­nė iš pro­vin­cia­lios Ad­ri­jos jū­ros Ve­ne­ci­jos per­ke­lia­ma į Nau­ją­ją Ve­ne­ci­ją, van­de­ny­nams at­vi­rą Lon­do­ną, iš ku­rio at­si­ve­ria pa­sau­li­nės he­ge­mo­ni­jos per­spek­ty­vos.

 

Sa­vai­me su­pran­ta­ma, apie tai, kas čia pa­sa­ky­ta ke­liais sa­ki­niais, LaRouche’as ir jo se­kė­jai yra pri­ra­šę šim­tus pus­la­pių, pa­tei­kę gau­sy­bę nuo­ro­dų į is­to­ri­nius do­ku­men­tus, šal­ti­nius ir moks­li­nę li­te­ra­tū­rą. Dar di­des­nė in­te­lek­tu­a­li­nė in­tri­ga sly­pi LaRouche’o re­konst­ruo­ja­mo­je ge­ne­zė­je to, ką jis va­di­na „bri­tų fi­lo­so­fi­niu ra­di­ka­liz­mu“. Čia tu­ri­me rei­ka­lą su pre­ten­zi­ja į Va­ka­rų fi­lo­so­fi­jos – bent jau tų jos kryp­čių, ku­rios ži­no­mos kaip „em­pi­riz­mas“, „uti­li­ta­riz­mas“, „po­zi­ty­viz­mas“ ir „prag­ma­tiz­mas“, – is­to­ri­jos per­ra­šy­mą. Pa­sak LaRouche’o, tas min­ti­ji­mo bū­das, su ku­riuo aso­ci­juo­ja­mi to­kie bri­tiš­ki var­dai kaip Fran­cis Ba­co­nas, Tho­mas Hob­be­sas, Joh­nas Loc­ke’as, Da­vi­das Hu­me’as, Je­re­my Bent­ha­mas, Ja­me­sas Mil­las, Joh­nas Stu­ar­tas Mil­las (ir ku­rio kul­mi­na­ci­ja, aiš­ku, yra Ber­trand’as Rus­sel­las), iš tik­rų­jų nė­ra ori­gi­na­lus bri­tiš­kos sie­los, an­glų ir ško­tų na­ci­jų, kū­ri­nys. Tai – kaip ir Ada­mo Smit­ho „ne­ma­to­ma rin­kos ran­ka“, Tho­mo Malt­hu­so ir Char­le­so Dar­wi­no te­ori­jos – nė­ra sie­los, kal­bė­ju­sios Šeks­py­ro kū­ri­niuo­se, ori­gi­na­lus pro­duk­tas. Vi­sa tai yra Ve­ne­ci­jos oli­gar­chi­jos klas­tin­go dar­bo už­gro­biant Bri­ta­ni­ją ir nu­žu­dant jos sie­lą re­zul­ta­tas. Šią vel­niš­kai gud­rią ak­ci­ją pra­dė­jo pats blo­gio ge­ni­jus ve­ne­ci­jie­tis vie­nuo­lis (ir slap­tas at­eis­tas) Pa­o­lo Sar­pi – šis „tik­ra­sis mo­der­niz­mo ir Ap­švie­tos pra­di­nin­kas“ – iš­mo­kęs Fran­cį Ba­co­ną jo „moks­li­nio me­to­do“. Ve­ne­ci­jos oli­gar­chi­ja vi­so­je Eu­ro­po­je vi­saip pa­lai­kė ir ska­ti­no aris­to­te­liš­ką­ją tra­di­ci­ją (prieš pla­to­niš­ką­ją). „Bri­tų fi­lo­so­fi­nis ra­di­ka­liz­mas“ em­pi­riz­mo ir uti­li­ta­riz­mo pa­vi­da­lais yra kraš­tu­ti­nis blo­giau­sių aris­to­te­liz­mo bruo­žų iš­vys­ty­mo vai­sius, gi­męs iš pa­lū­ki­nin­kų ir lu­pi­kau­to­jų dva­sios skur­do, se­ro Char­le­so Dar­wi­no plunks­na pa­reiš­ku­sio, kad žmo­gus at­si­ra­do iš bež­džio­nės. La­Rou­che’as įro­di­nė­ja, kad „ta­ria­mai ori­gi­na­lios“ Smit­ho lais­vo­sios rin­kos ir Malt­hu­so žmo­nių po­pu­lia­ci­jos dirb­ti­nės kon­tro­lės te­ori­jos (pas­ta­ro­ji skel­bia, kad dėl iš­tek­lių ri­bo­tu­mo gy­ven­to­jų skai­čiaus au­gi­mas ne­iš­ven­gia­mai su­ke­lia gy­ve­ni­mo ly­gio smu­ki­mą, to­dėl esą bū­ti­na ri­bo­ti žmo­nių po­pu­lia­ci­jos au­gi­mą – ypač ne­tur­tin­go­sios dau­gu­mos, – o so­cia­li­nės pa­gal­bos varg­šams rei­kia at­si­sa­ky­ti) yra pa­si­sko­lin­tos iš ve­ne­ci­jie­čio Giam­ma­rios Or­te­so. LaRouche’as ak­cen­tuo­ja, kad žmo­nių po­pu­lia­ci­jos kon­tro­lės idė­ja sa­vo mo­der­niuo­ju pa­vi­da­lu esan­ti tik­rų tik­riau­sias Ve­ne­ci­jos oli­gar­chų iš­ra­di­mas. An­gli­jo­je šios idė­jos sėk­los bu­vo pa­sė­tos dar XVII a. pra­džio­je, kai į an­glų kal­bą bu­vo iš­vers­ti ve­ne­ci­jie­čio Gio­van­ni Bo­te­ro vei­ka­lai. Per XVII–XVIII a. Ve­ne­ci­jos oli­gar­chi­jos dva­sia pa­ma­žu nu­žu­do se­no­sios ge­ro­sios An­gli­jos sie­lą ir trans­for­muo­ja val­dan­tį­jį eli­tą, – ku­ria­me vis la­biau įsi­tvir­ti­na „Ve­ne­ci­jos par­ti­ja“, – į gry­nai šia­pu­sy­bę (em­pi­riz­mas) ir nau­dos sie­ki­mą (uti­li­ta­riz­mas) orien­tuo­tą plėš­rū­nų gau­ją, žiū­rin­čią į pa­sau­lį taip, kaip to rei­ka­lau­ja Dar­wi­no te­ori­jos ko­vos už bū­vį ir na­tū­ra­lio­sios at­ran­kos prin­ci­pai. 1797 m. Na­po­le­o­nas pa­nai­ki­na tūks­tan­tį me­tų eg­zis­ta­vu­sią Ve­ne­ci­jos vals­ty­bę. Ta­čiau jau po ke­lio­li­kos me­tų Nau­jo­ji Ve­ne­ci­ja – Lon­do­nas – par­klup­dys Pran­cū­zi­ją. XIX a. pri­klau­sys im­pe­ri­jai, virš ku­rios nie­ka­da ne­nu­si­lei­džia sau­lė, – Bri­tų im­pe­ri­jai.

 

Po dvie­jų pa­sau­li­nės fi­nan­si­nės oli­gar­chi­jos suor­ga­ni­zuo­tų pa­sau­li­nių ka­rų, ku­rių tiks­las bu­vo „baig­ti su bet ko­kiu Eu­ro­pos pa­si­prie­ši­ni­mu pa­sau­li­nei fe­de­ra­ci­nei im­pe­ri­jai“ ir po ku­rių Eu­ro­pos na­cio­na­li­nės vals­ty­bės gu­lė­jo griu­vė­siuo­se, tran­sna­cio­na­li­nė pa­lū­ki­nin­kų Im­pe­ri­ja iš­gy­ve­na nau­ją trans­for­ma­ci­ją, kai pa­grin­di­niu oli­gar­chų („Bri­tų im­pe­ri­jos“) įran­kiu ko­vo­je su Re­ne­san­so pa­vel­du – na­cio­na­li­ne vals­ty­be ir na­ci­jų la­bui nau­do­ja­ma moks­lo pa­žan­ga – tam­pa JAV. (Pas­ku­ti­niai ne­pri­klau­so­mi JAV pre­zi­den­tai, pa­sak LaRouche’o, bu­vo pa­trio­tai Fran­kli­nas D. Ro­o­se­vel­tas ir „bri­tų agen­tų“ nu­žu­dy­tas Joh­nas F. Ken­ne­dy.) „Bri­tų im­pe­ri­ja“ LaRouche’ui yra pa­sau­li­nio blo­gio šal­ti­nis. Im­pe­ri­ja, aiš­ku, nė­ra Bri­ta­ni­jos na­ci­jos. „Im­pe­ri­ja“ yra „tau­tos“ ar­ba „na­ci­jos“ an­ta­go­nis­tė. Tai iš prin­ci­po an­ti­na­cio­na­li­nė, an­ti­hu­ma­niš­ka ir an­ti­die­viš­ka struk­tū­ra. „Bri­tų im­pe­ri­ja“ yra iš lo­ka­laus Vi­dur­že­mio jū­ros į glo­ba­lų­jį pa­ra­zi­tą mu­ta­vu­si vi­du­ram­žių Ve­ne­ci­ja, „pa­lū­ki­nin­kų ir ci­vi­li­za­ci­jos prie­šų“ tin­klas, api­plė­ši­nė­jan­tis tau­tas, ar­dan­tis na­cio­na­li­nes vals­ty­bes ir moks­lo pa­žan­gą nau­do­jan­tis žmo­ni­jai nai­kin­ti: „Bri­tų im­pe­ri­ja yra Jung­ti­nių Vals­ti­jų ir ci­vi­li­za­ci­jos prie­šas! – pareiškia LaRouche’as. – Ko­dėl ara­bai ir iz­ra­e­lie­čiai žu­do vie­ni ki­tus? Ko­dėl yra Ira­no už­puo­li­mo grės­mė?“ Atsakymas aiškus: „Bri­tų im­pe­ri­ja!“, ku­ri „yra glo­ba­lių Šė­to­no ope­ra­ci­jų cen­tras“. Bri­tų im­pe­ri­ja yra žmo­ni­jos kū­ne pa­ra­zi­tuo­jan­ti fi­nan­si­nės oli­gar­chi­jos sis­te­ma, ge­ne­tiš­kai su­si­ju­si su vi­du­ram­žių Ve­ne­ci­jos oli­gar­chi­ja, ku­rios veik­los pa­sek­mė bu­vo XIV a. Eu­ro­pos „Nau­ja­sis tam­su­sis am­žius“. Šian­dien šis pa­ra­zi­tas va­ro žmo­ni­ją į ki­tą tam­sų­jį am­žių, o gal­būt ir į il­gus tam­siuo­sius am­žius, kai po glo­ba­laus ho­lo­kaus­to iki dvie­jų (ar­ba dar ma­žiau) mi­li­jar­dų su­ma­žin­ta žmo­ni­ja bus su­vie­ny­ta glo­ba­lia­me konc­la­ge­ry­je, ku­ria­me „įgim­ti skir­tu­mai tarp val­dan­čio­sios kla­sės ir pa­pras­tų žmo­nių [...] pa­sieks skir­tin­gų rū­šių ly­gį“, o „ple­bė­jų su­ki­li­mas taps toks pat ne­įma­no­mas kaip avių su­ki­li­mo prieš avie­nos ga­min­to­ją or­ga­ni­za­vi­mas“. Štai ko­dėl šių žo­džių au­to­rius „Me­fis­to­fe­lis“ Ber­trand’as Rus­sel­las yra daug blo­ges­nis už vi­so la­bo „Faus­tą“ Adol­fą Hit­le­rį.

 

Dar kar­tą pa­sa­ky­si­me, kad mū­sų tiks­las nė­ra nei La­Rou­che’o is­to­rio­so­fi­nių kon­struk­ci­jų po­pu­lia­ri­ni­mas, nei jų kri­ti­ka. Aiš­ku, kad šio ame­ri­kie­čio iš­ve­džio­ji­muo­se esa­ma są­moks­lo te­ori­jos ele­men­tų. An­tai ro­ko mu­zi­ka bu­vu­si su­kur­ta kaip de­struk­ty­vus kul­tū­rą ar­dan­tis bri­tų žval­gy­bos įran­kis, o džia­zas pri­mes­tas ame­ri­kie­čiams tos pa­čios oli­gar­chi­jos, ku­ri ka­dai­se gy­nė Pie­tų ver­gi­jos sis­te­mą. La­Rou­che’o skai­tytoją verčia stebėtis Ve­ne­ci­jos šni­pų ir bri­tų agen­tų ga­lia, ypač tu­rint ome­ny­je LaRouche’o pa­sta­bą, kad bri­tų agen­tu ga­li­ma bū­ti ir pa­čiam to ne­ži­nant. Klas­tin­gas ve­ne­ci­jie­čių Lon­do­no už­val­dy­mo pla­nas, pa­si­bai­gęs Nau­jo­sios Ve­ne­ci­jos įstei­gi­mu, ver­tas at­ski­ro ap­ta­ri­mo. Ta­čiau LaRouche’as nė­ra di­des­nis są­moks­lo te­ore­ti­kas už tą pa­tį Kar­lą Mar­xą, tei­gu­sį, kad bur­žu­a­zi­ja ty­čia kurs­to pa­trio­ti­nius jaus­mus ir or­ga­ni­zuo­ja ka­rus tam, kad ati­trauk­tų pro­le­ta­rų dė­me­sį nuo kla­sių ko­vos. Ir net jei­gu LaRouche’ą lai­ky­tu­me pri­ma fa­cie są­moks­lo te­ore­ti­ku (kas, ma­no po­žiū­riu, nė­ra tei­sin­ga), ten­ka pri­pa­žin­ti, kad jo te­ori­ja yra ne­pa­ly­gin­ti hu­ma­niš­kes­nė ir kon­struk­ty­ves­nė už to­kio Va­ka­ruo­se ger­bia­mo fi­lo­so­fo kaip Fried­ri­chas Niet­zsche „įžval­gą“, jog krikš­čio­ny­bė esan­ti žy­dų są­moks­lo prieš aris­tok­ra­tiš­ką­jį Eu­ro­pos tau­tų pra­dą es­mi­nis ele­men­tas. Štai čia, pri­si­mi­nę „Die­vo mir­ties“ skel­bė­ją ir „ant­žmo­gio“ dok­tri­nos kū­rė­ją, ga­li­me pa­sa­ky­ti, ko­dėl mus ap­skri­tai su­do­mi­no LaRouche’as ir kur jis – bent jau šio teks­to au­to­riaus tvir­tu įsi­ti­ki­ni­mu – vi­siš­kai tei­sus. Tai – ant­ro­po­lo­gi­ja.

 

LaRouche’as ir jo se­kė­jai pri­klau­so va­di­na­mie­siems „kli­ma­to skep­ti­kams“, „vi­suo­ti­nio at­ši­li­mo“ dis­kur­se re­gin­tiems są­moks­lą prieš žmo­ni­ją ir nei­gian­tiems (ar­ba la­bai su­men­ki­nan­tiems) va­di­na­mo­jo „ant­ro­po­ge­ni­nio fak­to­riaus“ vaid­me­nį pla­ne­tos kli­ma­to kai­to­je. Už kal­bų apie pla­ne­tos eko­sis­te­mos iš­gel­bė­ji­mą ir žmo­gaus ūki­nės veik­los jai da­ro­mą ža­lą esą sly­pi pa­sau­li­nės oli­gar­chi­jos – „Bri­tų im­pe­ri­jos“ (pri­si­min­ki­me prin­co Phi­li­po sva­jo­nę) – ke­ti­ni­mas su­ma­žin­ti žmo­nių gi­mi­nės po­pu­lia­ci­ją Že­mė­je iki vie­no ar­ba dvie­jų mi­li­jar­dų ir įsteig­ti glo­ba­lią dik­ta­tū­rą. Ga­na pla­čiai nu­skam­bė­jo in­ci­den­tas, kai 2011 m. lie­pą Mel­bur­no uni­ver­si­te­te vy­ku­sios vie­no au­to­ri­te­tin­giau­sių kli­ma­to kai­tos spe­cia­lis­tų Jan­so Ho­a­chi­mo Schel­lnhu­be­rio pa­skai­tos me­tu LaRouche’o pa­sau­li­nio jau­ni­mo ju­dė­ji­mo (Worl­dwi­de LaRouche Youth Mo­ve­ment) ak­ty­vis­tas iš­si­trau­kė kar­tu­vių kil­pą ir pa­gra­si­no ja pra­ne­šė­jui. Sa­vo ruož­tu į kal­ti­ni­mus „ža­liuo­ju fa­šiz­mu“ ir pla­nuo­ja­mu pa­sau­lio gy­ven­to­jų „ge­no­ci­du“ „ant­ro­po­ge­ni­nio fak­to­riaus“ ša­li­nin­kai at­sa­ko vi­suo­ti­nio at­ši­li­mo skep­ti­kus ly­gin­da­mi su Ho­lo­kaus­to nei­gė­jais. Ki­ta ver­tus, pa­sau­ly­je ne­trūks­ta nuo­mo­nių, liu­di­jan­čių, kad LaRouche’o ir jo ša­li­nin­kų ne­ri­mas yra kaž­kas dau­giau nei be­pro­čio fo­bi­ja. An­tai suo­mių fi­lo­so­fas Pent­ti Lin­ko­la žmo­gų va­di­na gam­tos evo­liu­ci­jos klai­da, ho­mo de­struc­ti­vus, ir tei­gia, kad pla­ne­tą ga­li iš­gel­bė­ti tik dras­tiš­kas (ke­lio­li­ka kar­tų sie­kian­tis) šios de­struk­ty­vios rū­šies at­sto­vų skai­čiaus su­ma­ži­ni­mas. Į pa­siū­ly­mą pa­ro­dy­ti vi­siems pa­vyz­dį ir pra­dė­ti nuo sa­vęs fi­lo­so­fas iš­min­tin­gai at­sa­kė: „Jei eg­zis­tuo­tų toks myg­tu­kas, ku­rį pa­spau­dęs aš pa­au­ko­čiau sa­ve kar­tu nu­si­neš­da­mas mi­li­jo­nus gy­vy­bių, ne­gal­vo­da­mas tai pa­da­ry­čiau.“ Bū­tų klai­da šį suo­mį lai­ky­ti ne­pa­vo­jin­gu keis­tuo­liu. To­kiu keis­tuo­liu bu­vo lai­ko­mas ir Hit­le­ris – kol ga­vo pri­ėji­mą prie myg­tu­ko. Lin­ko­la yra „ne­aka­de­mi­nis“ moks­li­nin­kas, ku­ris ga­li kal­bė­ti be užuo­lan­kų, t. y. bū­ti vie­šu­mo­je nuo­šir­dus. Dau­gy­bė „aka­de­mi­nių“ jo ko­le­gų sa­vo in­ten­ci­jas pri­vers­ti slėp­ti po to­kio­mis for­mu­luo­tė­mis kaip „op­ti­ma­lus pla­ne­tos gy­ven­to­jų skai­čius“. Var­gu ar su­ta­pi­mas, kad ab­so­liu­ti dau­gu­ma tų skai­čiuo­to­jų yra „iš­si­vys­čiu­siuo­se“ ir „ci­vi­li­zuo­tuo­se“ Va­ka­ruo­se.

 

Šio straips­nio au­to­rius ne­pri­klau­so „kli­ma­to skep­ti­kams“ ir ne­ma­no, kad „ant­ro­po­ge­ni­nis fak­to­rius“ nie­kuo dė­tas dėl pla­ne­tos kli­ma­to pro­ble­mų. Ta­čiau jam taip pat aki­vaiz­du, kad at­sa­ky­mas į klau­si­mą, ką da­ry­ti su tuo „ant­ro­po­ge­ni­niu fak­to­riu­mi“, tie­sio­giai pri­klau­so nuo at­sa­ky­mo į klau­si­mą, kas yra ant­hro­pos, „kas yra žmo­gus“. Aki­vaiz­du, kad vie­ną po­žiū­rį į ant­ro­po­ge­ni­nį fak­to­rių pro­du­kuos žmo­gaus kaip ho­mo de­struc­ti­vus ir vi­sai ki­tą – kaip ho­mo cre­a­ti­vus, „ku­rian­čio­jo žmo­gaus“, sam­pra­ta. Aki­vaiz­du, kad vie­naip su ant­ro­po­ge­ni­niu fak­to­riu­mi bus lin­ku­si do­ro­tis ide­o­lo­gi­ja, skel­bian­ti, kad Ho­mo sa­piens yra tie­siog vie­na rū­šis ša­lia vi­sų ki­tų rū­šių, ir vi­sai ki­taip – ide­o­lo­gi­ja, skel­bian­ti, kad žmo­gus yra su­kur­tas „pa­gal Die­vo pa­veiks­lą ir pa­na­šu­mą“. Ir štai čia, ne­pai­sant vi­sų tik­rų ir ta­ria­mų LaRouche’o pa­kly­di­mų, ten­ka kon­sta­tuo­ti, kad jo ant­ro­po­lo­gi­ja, ku­rio­je „žmo­gaus rū­šies pri­gim­tis yra Die­vo pa­veiks­las“ – prie­šin­gai šiuo­lai­ki­niuo­se Va­ka­ruo­se do­mi­nuo­jan­čiai in­te­lek­tu­a­li­nei ten­den­ci­jai – tę­sia du tūks­tan­čius me­tų skai­čiuo­jan­čią krikš­čio­niš­ko­sios ant­ro­po­lo­gi­jos tra­di­ci­ją, o grės­min­gi įspė­ji­mai dėl glo­ba­laus ge­no­ci­do yra dau­giau ne­gu kvai­lių gąs­di­ni­mas. Juk XX a. pa­tir­tis pa­ro­dė, kad ma­si­nės žu­dy­nės bu­vo vyk­do­mos pri­si­den­giant an­ti­krikš­čio­niš­ka ir at­eis­ti­ne ant­ro­po­lo­gi­ja. Kai nu­žu­do­mas Die­vas, vi­sa­da anks­čiau ar­ba vė­liau iš­ky­la ant­žmo­giai, spren­džian­tys, kas iš ne-ant­žmo­gių tu­ri gy­ven­ti, o kas – mir­ti. Ko­dėl XXI a. tu­rė­tų bū­ti ki­taip, jei Va­ka­ruo­se vieš­pa­tau­jan­ti ant­ro­po­lo­gi­ja iš es­mės iš­li­ko to­kia pa­ti?

 

Pa­sak LaRouche’o, vie­nas di­džiau­sių (jei ne di­džiau­sias) „Bri­tų im­pe­ri­jos“ lai­mė­ji­mų bu­vo pla­čiai iš­pla­tin­tas ir dau­ge­lio žmo­nių pro­tuo­se įskie­py­tas po­žiū­ris, kad žmo­gus at­si­ra­do iš bež­džio­nės ir kad tarp žmo­gaus ir ki­tų gy­vy­bės for­mų nė­ra jo­kio ko­ky­bi­nio skir­tu­mo. Iš tik­rų­jų, jei­gu tarp Ho­mo sa­piens ir ki­tų rū­šių nė­ra jo­kio ko­ky­bi­nio skir­tu­mo, tuo­met nė­ra jo­kio me­ta­fi­zi­nio pa­grin­do, ko­dėl žmo­nių po­pu­lia­ci­ja tu­rė­tų vir­šy­ti šim­pan­zių ar ba­bui­nų po­pu­lia­ci­ją. Tuo­met tei­sus Lin­ko­la. Tuo­met ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, kad pa­grin­di­nė pla­ne­tos pro­ble­ma yra per di­de­lis žmo­nių skai­čius, žmo­nių, ku­rie, žvel­giant iš pla­ne­tos eko­sis­te­mos per­spek­ty­vos, yra jos at­žvil­giu pa­ra­zi­tai, to­dėl jų skai­čius tu­ri bū­ti su­ma­žin­tas, – pra­de­dant, aiš­ku, ne­tur­tin­gai­siais, kaip siū­lė Malt­hu­sas. LaRouche’as taip pat tvir­ti­na, kad pa­grin­di­nė pla­ne­tos pro­ble­ma yra pa­ra­zi­tai. Ta­čiau tai nė­ra pa­sau­lio ne­tur­tin­gie­ji. At­virkš­čiai – pa­ra­zi­tai yra la­bai, tie­siog pa­sa­kiš­kai tur­tin­gi. Tai – fi­nan­si­nė pa­sau­lio oli­gar­chi­ja, Bri­tish Em­pi­re, ku­ri iš tik­rų­jų yra Bru­tish Em­pi­re – gi­liau­sia me­ta­fi­zi­ne pras­me „žvė­riš­ka“, „gy­vu­liš­ka“ im­pe­ri­ja. Įsi­my­lė­ję Ve­ne­ci­jos ka­na­lus ir gon­do­las ga­li ne­va­din­ti šios blo­gio struk­tū­ros „Ve­ne­ci­jos sis­te­ma“. Ga­li­ma ras­ti pa­kai­ta­lą ir „Bri­tų im­pe­ri­jai“. Kar­tu su „Eko­no­mi­kos smo­gi­ko iš­pa­žin­ties“ au­to­riu­mi Joh­nu Per­kin­su šią blo­gio struk­tū­rą ga­li­me pa­va­din­ti „kor­po­ra­tok­ra­ti­ja“. Tai ne­pa­keis šios „nuo­dė­mės struk­tū­ros“ (pa­lai­min­to­jo Jo­no Pau­liaus II ter­mi­nas) an­ti­die­viš­kos ir an­ti­hu­ma­niš­kos es­mės, ku­rios žmo­giš­ko­ji per­so­ni­fi­ka­ci­ja ame­ri­kie­čiui Lyn­do­nui LaRouche’ui yra an­glų se­ras Ber­trand’as Rus­sel­las. Ar tei­sus kal­tin­to­jas ir ar kal­ti­na­ma­sis ver­tas nuosp­ren­džio?

 

Ko ge­ro, rei­kia pri­pa­žin­ti, kad Rus­sel­las ta­po ne­apy­kan­tos „Bri­tų im­pe­ri­jai“ at­pir­ki­mo ožiu. Bū­tent ši ne­apy­kan­ta an­glų fi­lo­so­fui su­tei­kė XX a. Me­fis­to­fe­lio ti­tu­lą. Pa­lik­da­mi ki­tiems tei­sę į įspū­din­gas me­ta­fo­ras, pa­tys pa­si­ten­kin­si­me kuk­les­ne – pa­si­do­mė­si­me, ką an­glų fi­lo­so­fas ra­šė apie re­li­gi­ją, skel­bian­čią, kad žmo­gus yra su­kur­tas „pa­gal Die­vo pa­veiks­lą ir pa­na­šu­mą“. Apie Baž­ny­čią, krikš­čio­ny­bę ir re­li­gi­ją XX a. Vol­tai­re’as (ki­tas, rei­kia ma­ny­ti, Rus­sel­lui ir jo ger­bė­jams daug ma­lo­nes­nis ti­tu­las) ra­šė vien blo­gus da­ly­kus. Teks­tuo­se „Ko­dėl aš ne­su krikš­čio­nis“ (1927) ir „Ar įne­šė re­li­gi­ja nau­din­gą in­dė­lį į ci­vi­li­za­ci­ją?“ (1930) skai­to­me: „Pri­si­im­da­mas vi­są at­sa­ko­my­bę už sa­vo žo­džius aš pa­reiš­kiu, kad krikš­čio­nių re­li­gi­ja sa­vo baž­ny­ti­nė­je or­ga­ni­za­ci­jo­je bu­vo ir vis dar iš­lie­ka pa­grin­di­nis do­ro­vi­nės pa­žan­gos pa­sau­ly­je prie­šas.“ Ir: „Pa­sau­lis tu­ri ži­nių, ga­lin­čių vi­sus žmo­nes pa­da­ry­ti lai­min­gus; pa­grin­di­nė kliū­tis šių ži­nių nau­do­ji­mui yra re­li­gi­nis mo­ky­mas. Re­li­gi­ja ne­lei­džia mū­sų vai­kams gau­ti ra­cio­na­lų iš­si­la­vi­ni­mą; re­li­gi­ja mums truk­do pa­ša­lin­ti gel­mi­nes ka­ro prie­žas­tis; re­li­gi­ja mums drau­džia skelb­ti moks­li­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo eti­ką vie­toj se­nų ir žiau­rių nuo­dė­mės ir baus­mės dok­tri­nų. Gal­būt žmo­ni­ja jau sto­vi ant auk­so am­žiaus slenks­čio; bet jei taip yra, iš pra­džių rei­kės už­muš­ti įė­ji­mą sau­gan­tį sli­bi­ną, ir ši­tas sli­bi­nas – re­li­gi­ja.“ Da­bar ne taip svar­bu, ko­kią ži­nią – grės­min­gą įspė­ji­mą ar pa­sau­li­niam eli­tui pa­lan­kią pra­na­šys­tę – siun­tė Rus­sel­las, kai ra­šė: „Įgim­ti skir­tu­mai tarp val­dan­čio­sios kla­sės ir pa­pras­tų žmo­nių di­dės tol, kol pa­sieks skir­tin­gų rū­šių ly­gį.“ Daug svar­biau tai, kad prieš Kris­tų, Jo Baž­ny­čią ir „Die­vo pa­veiks­lą ir pa­na­šu­mą“ žmo­gu­je ko­vo­jan­ti dva­sia la­bai pa­žen­gė Ho­mo sa­piens rū­šies vie­ny­bės ar­dy­mo dar­be, ir fi­lo­so­fo prog­no­zė kuo to­liau, tuo la­biau pil­do­si. Snie­gas daug kam jau tam­siai pil­kas, o kai ku­rie jau įti­kin­ti, kad jis juo­das. „Ko­kį pėd­sa­ką tai pa­lie­ka jų psi­chi­ko­je, ar juos kar­tais ap­nin­ka dve­jo­nės, kaip ap­nik­da­vo ma­ne? – ra­šy­da­mas apie „eko­no­mi­nių smo­gi­kų“ da­ro­mas pik­ta­da­ry­bes sa­vo „Iš­pa­žin­ty­je“ klau­sia Per­kin­sas. – Ar jie ka­da nors sto­vė­jo prie už­terš­to ka­na­lo, žiū­rė­da­mi į jau­ną be­si­mau­dan­čią mo­te­rį, kai tuo me­tu aukš­čiau pa­sro­viui tuš­ti­na­si se­nis?“ Bet rei­ka­las tas, kad „jie“ į tuos mo­te­rį ir se­nį jau ne­be­žiū­ri kaip į savo rū­šiai pri­klau­san­čias bū­ty­bes. „Jų“ į di­dži­ą­ją pa­sau­lio gy­ven­to­jų dau­gu­mą žvel­gian­čios akys spin­du­liuo­ja „už­bu­rian­tį gam­tos abe­jin­gu­mą“ – to­kį, ko­kį Wer­ne­ris Her­zo­gas pa­ma­tė lo­kio aky­se, o štai 13 me­tų tarp lo­kių gy­ve­nęs Ti­mo­t­hy Tre­ad­wel­las (Her­zo­go fil­mas „Žmo­gus-griz­lis“, 2005) pa­ban­dė jo­se įžvelg­ti kai ką dau­giau ir ga­lų ga­le bu­vo su­ės­tas.

 

Bet kaip vis dėl­to su „skaus­min­ga užuo­jau­ta žmo­ni­jos kan­čioms“? Ką gi, ten­ka kon­sta­tuo­ti, kad šio­je Die­vo ne­pa­žįs­tan­čio­je užuo­jau­to­je ai­di kaž­kas iš ru­sų li­te­ra­tū­ros. Ar tik ne iš Dos­to­jev­skio „Bro­lių Ka­ra­ma­zo­vų“ ir „De­mo­nų“?

 

 

"Šiaurės Atėnai", 2012, Nr. 32 (1098)