Pašaukimas

Kiekvienas takas, išskyrus tavąjį, yra lemties takas. Taigi laikykis savojo.

Henry David Thoreau

Tai viena iš sąvokų, kurioms viešasis mūsų postmodernios epochos diskursas ypač nepalankus. Ji priklauso tai sąvokų kompanijai, kurioje galime aptikti "skaistybę", "dorybę" arba "dievobaimingumą". Jautriai epochos nosiai nuo šios kompanijos įkyriai trenkia naftalinu. Subjektas, išdrįsęs paleisti į orą kažką panašaus į šiuos senamadiškus žodžius, pasitinkamas su nepasitikėjimu ir į jį žiūrima mažų mažiausiai kaip į nenuoširdų tipą, kuris pats netiki tuo, ką sako, o tik bando apmulkinti garbingą ir apsišvietusią publiką. Jei kam ir pridera kalbėti apie pašaukimą, tai tik kunigams ir visokiems menininkams, taigi ne visai "normaliems" vartotojų bendruomenės nariams, kurių samprotavimų įprasta klausytis su atlaidžia šypsena: "Aaa, klebonas vėl apie tą patį" arba "Na taip taip, juk ji poetė". Nes kunigai ir menininkai ne kažin ką išmano apie "realų gyvenimą": pirmieji dėl celibato, antrieji – ką čia ir kalbėti, juk ir taip "viskas aišku". Mūsų šlovingoji tolerantiška postmodernybė pašaukimą vargais negalais gali sau leisti toleruoti kunigų seminarijose, teologijos ir menų fakultetuose bei Lietuvos radijo programoje "Klasika". O tai reiškia, kad į jį nežiūrima rimtai. Bet ar iš tikrųjų nežiūrima rimtai? O gal kaip tik atvirkščiai?

Kai studijavau teologiją Vytauto Didžiojo universitete, kartais tekdavo išgirsti kalbų apie pašaukimo krizę Vakarų Europos bažnyčiose – kol tokios kalbos nepalieka teologijos fakulteto sienų, mūsų epochos požiūriu, viskas gerai. Buvo kalbama apie kunigų pašaukimą, kurio tikintieji, be kitų dalykų, prašo per visuotinę maldą. Pašaukimo katastrofiškai mažėja – tokia buvo tų kalbų pagrindinė mintis. Tikra tiesa, tačiau dabar man vis labiau ima atrodyti, kad religinio pašaukimo krizė – o pašaukimas, kaip netrukus matysime, savo kilme apskritai yra religinės prigimties – yra tik dalis daug fundamentalesnės problemos, kurią būtų galima apibūdinti kaip pašaukimo kaip tokio krizę. Mūsų šlovingoji postmoderni epocha pašaukimui paskelbė šventąjį karą.

"Viešpats tarė Abramui: "Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu; išaukštinsiu tavo vardą ir tu būsi palaimintas. Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą". Abramas išėjo, kaip Viešpats jam buvo paliepęs..." (Pr 12, 1–4) Taip Biblija aprašo Abraomo pašaukimą. Šiame aprašyme galime įžvelgti du bruožus, būdingus pašaukimo esmei, bruožus, be kurių pašaukimas nebūtų buvęs pašaukimu. Tai asmeniškumas ir neatšaukiamumas. Abraomo Dievas, kitaip nei pagoniškieji gamtos dievai, kreipiasi į Abraomą asmeniškai ir tiesiogiai, netarpininkaujant jokiems gamtos ir išorinio pasaulio ženklams bei daiktams. Viešpaties žinia yra skirta Abraomui – vien tik jam, ir niekam kitam. "Viešpats tarė Abramui", – tai Abraomo pašaukimas. Kita vertus, Abraomas jaučia negalįs pasakyti "ne". Arba, tiksliau, jis galėtų pasakyti "ne" kaip individas, bet vargu ar galėtų padaryti tai kaip asmuo, juo labiau – kaip asmenybė. Aišku, jis paklūsta ne verčiamas išorinės jėgos, kalbant šiuolaikiškai, ne aplinkybių verčiamas. Kitais žodžiais, jis elgiasi ne taip kaip mūsų tautiečiai, bėgantys į Angliją ir Ispaniją. Kai kraustytis verčia pilvo reikalai, Biblija tai tiesiai ir pasako: "Krašte kilo badas. Abramas kėlėsi į Egiptą gyventi kaip ateivis, nes badas krašte buvo nuožmus" (Pr 12, 10). Tai apie kelionę iš Kanaano į Egiptą. Tačiau palikdamas Haraną ir Ūrą Abraomas klausė tikrai ne pilvo šauksmo. Veikiau atvirkščiai – išorinės aplinkybės turėjo gundyti Abraomą pasilikti tame klestinčiame civilizacijos centre ir su pasibaisėjimu atmesti beprotišką pasiūlymą trenktis į pasaulio kraštą ir nežinomybę. "Abramas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai paliko Haraną" (Pr 12, 4). Jis galėjo ramiai sau nugyventi likusią gyvenimo dalį nepalikdamas Harano. Vis dėlto jis jautė, kad nepalikdamas Harano ir nepaklausydamas savo vidinio balso – juk Dievas visada kalba sieloje – praras šį tą daugiau nei gerovę ir sočią bei ramią senatvę. Jis jautė, kad neteks pats savęs, kad Abraomas-individas išliks, bet nebebus Abraomo-asmenybės. Todėl jis liko ištikimas savo pašaukimui, nes jautė, kad pašaukimas ir jo asmenybės branduolys sudaro vienovę. "Abramas išėjo, kaip Viešpats jam buvo paliepęs". Abraomas laikomas tikėjimo protėviu. Jis yra ir pašaukimo protėvis.

Daugelis šiuo metu madingų sąvokų ir šūkių, be kurių tiesiog neįsivaizduojamas viešasis diskursas, atspindi baisią epochos dvasios neapykantą pašaukimui. Kai kalbama, o tiksliau – įkyriai kalama į galvą, kad būtina prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio pasaulio, kad būtina "mokytis visą gyvenimą", be abejo, daroma prielaida, jog žmogus neturi jokio pašaukimo, o jei ir turi, tai tas pašaukimas yra kažkas nepageidaujamo, tai, kas turi būti pašalinta iš kelio, panašiai kaip šūkio "Visų šalių proletarai, vienykitės!" ideologijoje glūdėjo prielaida, kad egzistuoja geroji ir blogoji klasės, o pastaroji su visais jos atstovais turinti būti pašalinta iš kelio ir išmesta į istorijos šiukšlyną. Mūsų laikotarpis savo vėliavose drąsiai galėtų įsirašyti imperatyvą "Mokykitės visą gyvenimą!", panašiai kaip tarybinių oficiozų viršutiniame kampe puikavosi "Visų šalių proletarai, vienykitės!". Už šių dogmų slypinčios ideologijos skirtingos, tačiau jos turi vieną bendrą bruožą – abi nepakenčia žmogaus laisvės. Tik viena iš jų žmogų laiko objektyvių istorijos dėsnių vergu, kita – rinkos ir kapitalo vergu.

Tokios XXI a. dogmos jau seniai prašosi būti "dekonstruotos". Subtilesnio proto žmonės tai ir daro. Štai Horstas Kurnitzky savo "Necivilizuotoje civilizacijoje" rašo: "Verslas žmogų ir visuomenę pavertė savo tarnais. Raginimas lanksčiai prisitaikyti prie esamos situacijos reiškia prisitaikymą prie nedemokratiškų jėgos santykių. Nykstant socialinei rinkos kontrolei, lankstumas globalizacijos laikmečiu tampa kitaip pavadinta vergyste ekonominei galiai". Prisitaikėliškumas, anksčiau niekintas ir geriausiu atveju laikytas apgailėtina realija bei savęs išprievartavimu nekenčiamo politinio ir socialinio status quo akivaizdoje, šiandien yra iškeltas kone į didžiausios dorybės aukštumas. Tai tik liudija šių laikų dvasinę menkystę, palyginti su epochomis, kai dorybe buvo laikoma rezistencija. Jei Abraomas būtų vadovavęsis nūdienos prisitaikėliškumo filosofija ir neįsiklausęs į savo širdies balsą, jis niekada nebūtų tapęs "didelės tautos tėvu", bet, aptekęs turtais ir bevaikis, būtų miręs šlovingame chaldėjų Ūro mieste, taigi, ano meto supratimu, po savęs nebūtų palikęs beveik nieko. Nebūtų palikęs beveik nieko, nes būtų išdavęs savo pašaukimą, nustojęs būti asmenybe, o tik asmenybė, jei tikėsime Berdiajevu, gali būti kūrėja.

O ką mums norima pasakyti, kai raginama "mokytis visą gyvenimą"? Matyt, šis šūkis remiasi prielaida, kad mes, žinių amžiaus žmonės, turime gyventi iš esmės kitaip nei ankstesnių epochų žmonės, kurie, kaip išeina, nesimokė visą gyvenimą. Tačiau man šis madingas šūkis atrodo įtartinas. Mat visada maniau, kad išmintingas žmogus net ir akmens amžiuje mokėsi visą gyvenimą. O viduramžių vienuolis, gyvenimą paaukojęs knygų perrašinėjimui, – ar jis, perrašęs dešimtis antikos filosofų, poetų ir Bažnyčios Tėvų raštų, nuolat netobulėjo, neįgijo vis daugiau žinių ir ar nesimokė visą gyvenimą? O amatininkas, karjerą pradėjęs nuo pameistrio ir ilgainiui išgarsinęs savo giminės vardą galingų feodalų, o gal net paties karaliaus dvare, – ar jis, siekdamas tobulumo, neįgijo vis daugiau žinių ir naujų įgūdžių ir ar nesimokė visą gyvenimą? Ar netobulėjo ir visą gyvenimą nesimokė Aristotelis, da Vinci, Galilėjus, Newtonas, Goethe ir Beethovenas? Bet ne, kai mums pamokslaujama apie mokymąsi visą gyvenimą, turimas omenyje ne toks mokymasis. Mat visi šie žmonės mokėsi tobulėdami ir augdami savo pašaukime. Jei Franzas Schubertas, kuris gyveno labai vargingai ir tikrai negalėjo pragyventi iš savo pašaukimo, būtų paklausęs XXI a. išminčių ir nutaręs "mokytis visą gyvenimą", jis, ko gero, būtų liovęsis kūręs muziką ir būtų "pakeitęs kvalifikaciją"; gal jis būtų tapęs dešrelių pardavėju kur nors Vienos priemiestyje. Bet jis nepakeitė kvalifikacijos ir badmiriaudamas visą trumpą gyvenimą liko ištikimas pašaukimui – tobulėti, augti ir mokytis jis galėjo sau leisti tik neišduodamas pašaukimo, kuris buvo ne prekyba dešrelėmis, o muzikos rašymas. Jo pragyvenimo lygis buvo labai žemas, tiesą sakant, galbūt kaip tik jo pašaukimas ir nuvarė jį taip anksti į kapus, vis dėlto jis jautė, kad, išdavęs pašaukimą, nebegalės gyventi. XXI a. šūkis "Mokytis visą gyvenimą!" atspindi ne gyvenimo, bet pragyvenimo ir prasigyvenimo filosofiją. O pragyvenimo lygis ir standartai nuolat auga.

"Mokymosi visą gyvenimą" ideologija remiasi prielaida, kad šiuolaikinis žinių amžiaus žmogus neturi jokio pašaukimo, o jei ir mano jį turįs, jo paties labui būtina padaryti taip, kad jis kuo greičiau nustotų tikėjęs savo pašaukimu. Kitaip jis nebus "lankstus". Ši ideologija skelbia, kad žmogus turi keistis taip pat greitai kaip ir pasaulis (tik neaišku kodėl – o jei pasaulis keičiasi į bloga?), kad žmogus, norėdamas "išsilaikyti darbo rinkoje", turi būti pasirengęs pakeisti daugybę darbų ir užsiėmimų, nė vienam per daug neįsipareigodamas ir nė prie vieno per daug neprisirišdamas. Darbai ir kvalifikacijos turi būti suvartojami taip pat greitai kaip "McDonald’s" mėsainiai ir "Coca-Cola". Kadangi viešpataujanti ideologija tarnauja ne gyvenimui, o pragyvenimui ir prasigyvenimui, nebėra didelio skirtumo tarp darbo Lietuvos mokykloje ir Airijos viešbutyje – bet koks užsiėmimas matuojamas tik pinigine išraiška. Bet kokia veikla išverčiama į skaičių – litų, dolerių ar eurų – kalbą, jos esmė tarsi išgaruoja, ji tampa ženklu be egzistencinio turinio. Jei nori išgyventi, "reikia suktis" – skelbia ideologija. Ir tikrai reikia pašėlusiai suktis kaip gerai pateptam guoliui milžiniškame ir sudėtingame postmodernybės mechanizme, kuriame sukasi dešimtys, šimtai ir tūkstančiai, dešimtys, šimtai tūkstančių ir milijonai tokių pačių standartinių konvejerinės gamybos būdu pagamintų guolių. Pats žmogus tampa amžinu kintamuoju beveidėje ir šaltoje globalizacijos lygtyje. Amžinas kintamasis ir pakeičiamasis. Jis pats tėra ženklas rinkos ir kapitalo formulėse, bet kada galintis būti pakeistas kitu. Juk nepakeičiamų nėra – ši sparnuota frazė turi niūrią, bet gilią prasmę, daug gilesnę už įprastą paviršutinišką ir banalų jos supratimą. Nepakeičiamų nėra, nes nėra unikalių ir nepakartojamų. X gali būti pakeistas Y, o Y gali būti pakeista Z. Kodėl gi ne? Juk tiek X, tiek Y, tiek Z gali būti suteiktas bet koks turinys – nuo minus begalybės iki plius begalybės. Formulei nuo to nei šilta, nei šalta.

Prieš daugiau kaip dvidešimt metų parašytoje esė "Bejėgių jėga" Václavas Havelas – anuomet dar ne prezidentas, bet disidentas, taigi galėjęs sau leisti daug radikalesnę visuomenės kritiką, – rašė apie globalinį totalitarizmą, apėmusį tiek komunistines Rytų, tiek kapitalistines Vakarų visuomenes. Globalinis, taigi visa apimantis totalitarizmas, totalitarizmas tikrąja prasme, nuo paprastos, kad ir labai despotiškos, diktatūros, jėga primestos visuomenei, skiriasi tuo, kad paprastoje tironijoje pavergta visuomenė suvokia esanti pavergta, todėl bent teoriškai išlieka maišto prieš neteisingą tikrovę galimybė, o totalitarinės sistemos vergas – totalitarinėje sistemoje vergai, kaip ir dera, yra visi, net esantys valdžios piramidės viršūnėje, –- nesuvokia esąs vergas, todėl atviro maišto galimybė sumažėja iki minimumo. Tikroje totalitarinėje sistemoje vergas yra patenkintas vergas, susitaikęs su egzistuojančiu status quo ir prisitaikęs prie jo, tai konformistas, Herberto Marcusės žodžiais, "vienmatis žmogus", kurio pagrindinis egzistencinis rūpestis yra materialinių ir socialinių gėrybių vartojimas. Kuo labiau toks vergas prisitaikęs, kuo "lankstesnis", tuo mažiau jautrus jis darosi totalitarinės sistemos prievartai jo asmenybės atžvilgiu. Kitais žodžiais, kuo labiau integruotas į totalitarinį mechanizmą žmogus yra, kuo jis objektyviai yra didesnis vergas ir mažiau laisvas, tuo subjektyviai jis jaučiasi laisvesnis, nes savo širdyje sistemai ir nelaisvei yra pasakęs "taip". Aišku, Havelas pripažino, kad komunistiniuose Rytuose globalinis totalitarizmas pasireiškė nuožmesne forma, labiau žalojančia žmogaus orumą. Jo antihumaniškas charakteris buvo akivaizdesnis. Tačiau dėl to, kad Vakarų kapitalistinių visuomenių antihumaniška (jeigu žmogiškumą suprasime kaip aukštesnių vertybių įgyvendinimą, o ne vien gerovės vaikymąsi) orientacija yra ne tokia akivaizdi, Vakarų totalitarinė sistema netampa mažiau totalitarinė ir visa apimanti. Rytuose globalinis totalitarizmas pavergė visuomenę pirmiausia per valstybę ir jos institucijas, o Vakaruose pavergimo įrankis yra rinka ir ekonominiai santykiai, kurie braunasi į visas visuomenės gyvenimo sritis.

Įtrauktieji į totalitarinės sistemos tinklą mano, tiksliau, yra šventai įsitikinę, kad, kaip pasakytų Hegelis, pasaulis yra toks, koks ir turi būti. Absoliuti dauguma tų, kurie yra nepatenkinti egzistuojančiu politiniu, socialiniu arba kultūriniu status quo, dažniausiai yra nepatenkinti ne status quo apskritai, bet ta vieta, kuri jiems teko egzistuojančiame status quo. Kitais žodžiais, jeigu jie galėtų vartoti tiek ir taip, kiek ir kaip vartoja dabartinio status quo privilegijuotieji, tie, kuriems pasisekė prisitaikyti, lankstieji ir apsukrieji, jie tikriausiai nekeltų jokių pretenzijų šiam status quo. Laidos à la "Stilius" ir blizgantys žurnalai jiems rodo, kaip reikia gyventi. Ir dauguma jų, dabartinio status quo atstumtųjų, nuolankiai, kaip tikri vergai, linksi galvomis ir pritaria: "Taip, iš tikrųjų gyventi reikia štai taip". Jie taria savo fiat vartotojų visuomenės ideologijai ir pavydi tiems, kuriems vartoti sekasi geriau. Norint būti geru vartotoju vartotojų visuomenėje, reikia būti geru konformistu ir apsukriu prisitaikėliu. Bet ne kiekvienas turi tam įgimtų gebėjimų, kitaip sakant, ne kiekvienas gali pasigirti turįs tam talentą. Globali totalitarinė sistema, pasaulinio kapitalo imperija ir visagalė, visur besismelkianti rinkos viešpatija skatina ieškoti tik šio – prisitaikymo talento ir jį puoselėti. Visi kiti talentai paskelbiami už įstatymo ribų arba ištremiami į getus. Svarbiausia – prisitaikyti, būti lanksčiam, "nebijoti keistis" (dar viena madinga nūdienos klišė) ir bėgti konkurencijos lenktynėse. Bėgti, bėgti, bėgti, kad galėtum vartoti, vartoti, vartoti...

Pašaukimas yra įtrūkimas totalitarinės sistemos monolite. Jausti pašaukimą ir, svarbiausia, būti jam ištikimam reiškia būti disidentu, metančiu iššūkį rinkos totalitarizmui ir vartojimo ideologijai. Būti ištikimam savo pašaukimui reiškia nesižavėti talentu prisitaikyti, o prisitaikėlių nelaikyti didvyriais ir nesekti jais, bet eiti savuoju keliu, vieninteliu, kuris yra tavo. Šio rašinio epigrafas neatsitiktinai paimtas iš "Voldeno", parašyto žmogaus, ypač uoliai saugojusio, pasakysiu "senamadiškai", savo sielos tyrumą ir, siaučiant laukiniam kapitalizmui, 1854 metų liepos 4-ąją, kai jauna Amerikos valstybė šventė Nepriklausomybės dieną, palikusio Masačusetso valstijos Konkordo miestą, taigi palikusio "civilizaciją" ir apsigyvenusio miške prie Voldeno ežero. "Aš išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi išmintingai, turėti reikalą tik su esmingais gyvenimo faktais ir įsitikinti, kad jis gali mane kažko išmokyti ir kad prieš pat mirtį nepasirodytų, jog išvis negyvenau. Aš nenorėjau gyventi netikro gyvenimo..." Henry Davidas Thoreau nenorėjo gyventi ne savo gyvenimo. Jis norėjo gyventi gyvenimą, kuriam buvo pašauktas Dievo arba gamtos, bet tik jokiu būdu ne laisvosios rinkos. Jis norėjo gyventi ir užsiimti tuo, kuo nori ir reikia, o ne tuo, ko kažkas iš jo nori ir kažkam iš jo reikia. O globali totalitarinė sistema – tiek komunistinė, tiek kapitalistinė – formuoja tokį žmogų, kokio reikia sistemai, o ne pačiam žmogui, ir didžiausias bei galutinis sistemos laimėjimas būna tada, kai žmogus įtiki, kad tai, ko reikia sistemai, yra ir jo paties poreikis. Sistema formuoja žmogų, kokio reikia valstybei, partijai, tautos vadui, ideologijai, rinkai, darbdaviui, o tą sielos dalį, kurioje kadaise, šiais laikais paprastai vaikystėje, gimdavo pareiškimai "aš noriu būti tuo arba tuo", sistema bando numarinti, skelbia ją esant už įstatymo ribų ir inkriminuoja jai nedovanotiną prabangą, tinginystę, tuščią laiko švaistymą. O juk laikas – pinigai. Arba bando sudarkyti tą švelnų dvasinį audinį ir išprievartauti tai, kas tebėra tyra ir nesuteršta. Jei tai pavyksta, girdime vaikus sakant: "Aš noriu būti bankininku" arba "Kai užaugsiu, būsiu politikas". Tačiau apskritai vaikų ir kai kurių psichinių ligonių sielos yra laisvės salos nelaisvės vandenyne. Jų (vaikų ir bepročių) laimei, sistema šioms gyventojų kategorijoms yra palyginti tolerantiška, nes bepročiai yra fiziškai arba morališkai izoliuoti, o vaikai vis vien bus socializuoti, t. y. taps sistemos dalimi. Tačiau kol vaikai yra vaikai, sistema jiems gana atlaidi. Tik pažiūrėkime į vaikų piešinius ir kitus darbelius – kokie tie mūsų vaikai kūrybingi. "Užsidirbk pragyvenimui ne verslu, ne prekiaudamas, bet žaisdamas", – rašė Voldeno atsiskyrėlis. Pats Jėzus sakė, kad dangaus karalystė priklauso vaikams. Deja, socializacijos procesas dažnai būna atvirkščiai proporcingas kūrybiškumui.

Pašaukimas yra rezistencijos židinys kapitalo imperijoje. Būti ištikimam savajam pašaukimui reiškia apsispręsti kovoti rezistencinę kovą, kai aukštasis mokslas tampa mokamas, o turėti universiteto diplomą yra svarbiau negu būti sąžiningu žmogumi, kai rinka diktuoja savo poreikius, o valstybė kartu su darbdaviais skaičiuoja, kiek ir kokių specialistų jai ateityje reikės. Bet kai kurių specialistų sistemai apskritai nereikia ir ji juos toleruoja tik iš inercijos arba todėl, kad laiko juos apgailėtinu anachronizmu, pavyzdžiui, filosofų. Būti ištikimam savajam pašaukimui reiškia eiti savuoju keliu, kai labai daug žmonių Lietuvoje ir kitur sėdi ne savo vietose ir lenda ten, kur jiems nederėtų kišti nosies. Politika, teisė ir medicina – tai tik kelios sistemos privilegijuotos (o gal reikėtų sakyti "nuskriaustos") sritys, kenčiančios dėl tikro pašaukimo stokos. Štai vienas autorius ketvirtajame šių metų "Kultūros barų" numeryje labai taikliai rašo: "Lituanistės antrakursės per seminarą neištvėrusios šūkteli: "Mes neskaitėme ir neskaitysime tų eilėraščių..." Filosofijos studentas, "parašęs" kursinį apie Nietzsche, prisipažįsta neskaitęs mąstytojo nė eilutės... Medicinos studentai gąsčiojasi kraujo ir, vienos kolegės dėstytojos žodžiais, tiesiog nekenčia sergančio žmogaus... Tai ne kurioziškos išimtys, tai tampa kasdienybe, kurią suformavo statistinė bendrojo priėmimo sistema. Nepakliuvę į ekonomiką atėjo studijuoti filologijos ar filosofijos. Negavę pakankamai balų, kad įstotų į teisę, pasirinko mediciną, nes tai "irgi prestižinė specialybė". Prisitaikėliškumo ideologija į jaunas galvas spėjo įkalti mintį, kad aukštojo mokslo baigimą liudijantis popierius (o būtent tai, esant tokiai ideologijai, ir yra diplomas) yra būtinas siekiant sėkmingai prisitaikyti. Bet pašaukimas ir pinigai tarpusavyje nedera kaip Dievas ir Mamona. Patikimas būdas sužinoti, ar žmogus turi pašaukimą vienai arba kitai veiklai – pasiūlyti jam kitą daug geriau apmokamą darbą ir pažiūrėti, ar jis puls "keisti kvalifikaciją". Jei politika ir teisė būtų gausiau apdovanotos tikru pašaukimu, korupcijos problema būtų ne tokia aktuali.

Pareigos skirstomos į pareigas sau ir kitiems. Šiuo požiūriu pašaukimas pirmiausia yra pareiga sau. Pašaukimas yra asmenybės branduolys, kvietimas būti asmenybe, kvietimas būti laisvam. Kadangi pašaukimas yra pareiga ir ištikimybė sau ir kadangi jis santykiauja su pinigais geriausiu atveju kaip su kažkuo labai jam išorišku ir, palyginti su juo, menkaverčiu, pašaukimas niekada negali būti pašaukimu parsiduoti. Šiuo požiūriu prostitucija teisingai yra laikoma šiuolaikine vergystės, t. y. kraštutinio laisvės nebuvimo, forma ir tikrai neatsitiktinai yra minima kartu su prekyba žmonėmis. Tačiau kūno pardavimas yra tik akivaizdžiausia prostitucijos forma. Globalinėje totalitarinėje sistemoje, kur viskas perkama ir parduodama, kur viešpatauja kapitalas ir kur laisva yra nebent rinka, prostitucija kaip parsidavimas yra totalinis, visuotinis reiškinys.

Pašaukimas yra šaukimas į laisvę, o viskas, kas nėra pašaukimas, yra nelaisvė, lemtis, pagoniškas fatumas: "Kiekvienas takas, išskyrus tavąjį, yra lemties takas". Kadaise judaizmas ir krikščionybė iškovojo žmogui autonomiją gamtos akivaizdoje. Nuo tada žmogus stovėjo priešais Dievą ir nebebuvo amžinojo sugrįžimo mito įkaitas, kartu su savo dievais pasmerktas kasmet vaidinti gyvenimo ir mirties dramoje, tame nuolatiniame kosminiame to paties pasikartojime. Krikščionis yra pašauktasis par excellence, gavęs neįkainojamą laisvės dovaną, dėl kurios tūkstančiai grandinėmis sukaustytų romėnų kalėjimuose artėjančios kankinystės laukdavo kaip galutinio išvadavimo. Krikščionio pašaukimas yra iššūkis pasaulio išminčiai ir brutaliai jėgai, griežtas "ne" konformizmui ir prisitaikėliškumui. Neatsitiktinai postkrikščioniškoji kultūra pašaukimą laiko pavojingu religinės sąmonės recidyvu. Tai, ką naujoji pagonybė kaip apgailėtiną laisvės imitaciją perša vietoj pašaukimo, yra gyvenimo stilius ir pomėgis. Jei esi klusnus rinkos vergas, tau leidžiama įsiverti auskarą į ausį, nosį arba bambą, rinktis santuoką arba partnerystę ir partnerių – tiek lytinių, tiek apskritai gyvenimo – skaičių. Jei esi klusnus rinkos vergas, laisvomis nuo darbo valandomis tam, kad įsivaizduotum, jog esi laisvas ir "originalus", tau leidžiama kultivuoti kokį nors pomėgį, pageidautina, brangesnį, pavyzdžiui, kolekcionuoti batus, medžioti Afrikoje arba laikyti savo bute smauglį.

Pašaukimas yra šaukimas į laisvę, todėl naujoji pagonybė skelbia jam karą. Senosios pagonybės pasaulis buvo persmelktas dievų, dvasių ir protėvių veiklos, o naujosios pagonybės pasaulis yra totalitarinė kapitalo ir rinkos sistema, daug nepalankesnė žmogaus laisvei už senąją mitologinę pasaulėjautą. Kalbu apie laisvę, o ne apie pasileidimą, kuris dažnai siūlomas vietoj laisvės. Anksčiau žmogus manė, kad natūralu keltis saulei tekant ir gulti saulei leidžiantis, o šiandien žmogus mano, kad natūralu turėti nuosavą namą, naują automobilį, apvalią sumą banke, o atostogas leisti bent jau Turkijos ir Egipto kurortuose, jei Afrika ir Australija kol kas atrodo per brangu. Natūralu gyventi taip, kaip niekada negalės gyventi 9/10 pasaulio – Lietuva jau dabar priskiriama prie labiausiai išsivysčiusių šalių, taigi pasaulio vartotojų elitui. Bet ar iš tikrųjų taip gyventi natūralu? Beje, natura –- lotyniškas žodis, reiškiantis "gamtą" arba "prigimtį". Sunaikinę savo gamtinę aplinką Vakarai susikūrė sau senosios gamtos pakaitalą, naująją technologinę ir elektroninę gamtą, nuo kurios šiuolaikinis žmogus yra priklausomas ne mažiau už pirmykštį džiunglių laukinį. Neatsitiktinai naujoji pagonybė ir laisvoji rinka yra ypač negailestingos pašaukimui būti žemdirbiu, ilgai buvusiu senosios pagonybės ramsčiu ir senosios gamtos garbintoju. Naujoji elektroninė šalta gamta tapo mūsų antrąja prigimtimi. Todėl žmogus ir mano, kad yra natūralu tai, kas iš tikrųjų nėra natūralu. Ir kol bus taip, aktorius matysime ne teatro scenoje, o šou laidose, filologai ir pedagogai važiuos skinti pomidorų į Ispaniją, o politikai ir teisėjai ims kyšius. Kiekvienas prisitaiko taip, kaip sugeba.

"Šiaurės Atėnai", 2005, Nr. 24(754)-25(755)