Europos kaltė

Donaldo Trumpo ir Bernie Sanderso figūros JAV prezidento rinkimų kampanijoje, referendumas Didžiojoje Britanijoje dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos, „Nacionalinio fronto“ stiprėjimas Prancūzijoje ir kitų euroskeptiškų partijų populiarumo augimas ES šalyse, migrantų krizė Europoje ir joje islamo vardu vykdomas teroras, popiežiaus Pranciškaus neoliberalizmo kritika, didžiausia po komunizmo žlugimo Vakarų ir Rusijos santykių krizė, labiausiai po Maskvos (1980 m.) ir Los Andželo (1984 m.) olimpinių žaidynių politizuota olimpiada Rio de Žaneire bei daug kitų ženklų liudija 1991 m. atsiradusios globalios neoliberalios pasaulio tvarkos (kurios vienas mažų fragmentų yra ir neoliberali Lietuvos valstybė) eižėjimą. Aišku, šis procesas – kaip ir visi sudėtingi istoriniai reiškiniai – yra prieštaringas ir daugiaplanis. Matome neoliberalizmo revanšo pastangas Lotynų Amerikoje, besitęsiančią iš neoliberalizmo bastionų – JAV ir ES – sklindančią „tradicinės“ šeimos dekonstrukciją, siekį sudaryti transatlantinės prekybos sutartį (TTIP), darbo kodeksų liberalizavimo politiką įvairiose Europos šalyse (taip pat ir Lietuvoje), o su Vakarais konfliktuojanti Rusija yra tokia pati neoliberali oligarchija, kaip ir dauguma Vakarų „demokratijų“. Vis dėlto negalima nematyti, kad pirmą kartą per pastarąjį ketvirtį amžiaus neoliberalus status quo (kuriam šiose JAV prezidento rinkimuose atstovauja Hillary Clinton) pačiame neoliberalios globalizacijos lokomotyve susidūrė su tokia tiesia kritika Trumpo (neoliberalios Lietuvos valstybės politinis elitas ir jį aptarnaujanti žiniasklaida labiausiai sunerimo dėl respublikonų kandidato geopolitinių svarstymų) ir Sanderso (šiam pirmiausia rūpėjo ydingi neoliberalizmo socialiniai aspektai) asmenyse. Negalima nuvertinti fakto, kad liberalizmo tėvynė ir vienas pirmųjų neoliberalaus eksperimento objektų – Didžioji Britanija – referendume nubalsavo už pasitraukimą iš ES. Reikia atkreipti dėmesį ir į teroro išpuolio Nicoje simbolizmą – liepos 14-oji, Bastilijos paėmimo diena, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžia. Ši prancūziškąją Apšvietos versiją vainikavusi revoliucija kartu su britiškosios Apšvietos versijos vaisiumi – „liberaliu tikėjimu“ į „laisvosios rinkos“ utopiją¹ – ir Amerikos revoliucija, pagimdžiusia JAV, stovi prie šiuolaikinių „Vakarų“ istorijos ištakų. Panašu, kad esame daug ilgesnės, nei prasidėjusios 1991-aisiai, istorinės epochos pabaigos stebėtojai. Leidžiasi XVIII a. pabaigoje prasidėjusios Vakarų globalaus dominavimo eros saulė.

Vienas iš šį saulėlydį lydinčių reiškinių yra islamo vardu vykdomas teroras, tampantis Vakarų Europos realybe, panašia į Artimųjų Rytų realybę. Jis jau vykdomas ne tik didmiesčiuose, bet ir mažuose miestuose. Jį jau vykdo aštuoniolikmečiai – beveik vaikai. Jį vykdo vienišiai. O kai vienos šalies piliečiai, vedami politinių arba religinių motyvų, pradeda žudyti kitus tos pačios šalies piliečius, galima kalbėti apie pilietinio karo užuomazgą. Mes retai susimąstome apie tai, kad 1945–1991 m. laikotarpis – taikos laikotarpis – Europos istorijoje yra veikiau išimtis, negu taisyklė. Palyginti jį galima nebent su 1871–1914 m. laikotarpiu, pasak Stefano Zweigo, „saugumo aukso amžiumi“.² Kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, 1945–1991 m. taikos Europoje laikotarpis buvo sąlygotas „Šaltojo karo“ – jėgų pusiausvyros tarp dviejų konkuruojančių, tačiau giminingų (iš Apšvietos racionalizmo kylančių), modernybės projektų, liberalaus ir komunistinio, kuriuos įkūnijusios valstybės 1941–1945 m. trumpam buvo sudariusios sąjungą, nukreiptą prieš liberalizmui ir komunizmui genetiškai svetima (iracionalia kraujo mistika pagrįsta) nacių ideologija užsikrėtusią Vokietiją. Graudu, bet kartu ir juokinga pasidaro prisiminus, jog „Dainuojančios revoliucijos“ metu būta svajonių apie socialinį „Švedijos modelį“. Šis modelis – kaip ir taika Europoje – buvo įmanomas tik todėl, kad savo esme antikrikščioniški liberalus ir komunistinis modernybės projektai, ne geros valios, bet nuožmios tarpusavio konkurencijos dėl žmonių sielų vedami, buvo priversti aktualizuoti tai, kas juose dar buvo išlikę iš krikščionybės mokymo apie žmogų (antropologijos) ir jos socialinės doktrinos. Vienoje „Šaltojo karo“ fronto pusėje po Josifo Stalino mirties buvo padaryta rimtų nuolaidų laisvei, kitoje – socialiniam teisingumui. Žlugus komunizmui, nebeliko reikalo daryti nuolaidų socialiniam teisingumui, o laisvė su pagreičiu pradėjo įgauti vis labiau makabriškus pavidalus. Bet šalia laisvės ir lygybės Didžioji Prancūzijos revoliucija skelbė dar ir brolybę. Kas jai nutiko? Pasibaigus „Šaltajam karui“, Europoje iš karto įsiliepsnojo tikras karas. Pilietinis. Jugoslavijoje. Tiesa, karo pabaigoje jame dalyvavo ir kitų šalių – NATO bloko narių – piliečiai, iš saugaus aukščio mėtę bombas ant vienos iš kariaujančių pusių. Po JAV daugiausia lėktuvų tam skyrė Prancūzija, o Vokietijos karo aviacijai tai buvo pirmoji karinė operacija po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien sprogdinama, šaudoma, traiškoma ir pjaunama Prancūzijos ir Vokietijos miestų gatvėse.

Paskutiniai teroro išpuoliai Prancūzijoje dvelkia niūria simbolika. Galima tik pritarti Gintauto Mažeikio išsakytai minčiai³, kad skaityti šią simboliką būtina Didžiosios Prancūzijos revoliucijos istoriniame ir vertybiniame kontekste. Tačiau kaip konkrečiai ji bus perskaityta, priklauso nuo paties skaitančio dvasinio santykio su Revoliucija. (Turiu omenyje ne vien Prancūzijos revoliuciją, bet šios revoliucijos pradėtą Revoliucijos tradiciją, nukreiptą prieš krikščioniškąją Europos tradiciją.) Jeigu žavėtis Prancūzijos revoliucija ir markizo de Sade’o (jis buvo vienas iš 1789 m. liepos 14 d. išlaisvintų Bastilijos kalinių) idėjomis, galima sutikti su Mažeikio tvirtinimu, kad teroro aktas Nicoje buvo nukreiptas prieš Prancūzijos revoliucijos dvasią. „Didžioji Prancūzijos revoliucija išlaisvino laisves, taip pat ir gatvių, ir Kitokį seksualumą, kitokią biopolitiką, kurią, kaip ir 1789 metais, atakuoja Bastilijos tamsybių religiniai fanatikai. [...] Jo (de Sade’o – A.M.) ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ar mažiau įsikūrė Europoje, ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai.“ Tačiau šio teksto autorius, kuris, ko gero, irgi turėtų būti priskirtas „Bastilijos tamsybių religiniams fanatikams“, linkęs akcentuoti ne tiek tai, kas liepos 26 d. nužudė žmogų Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje, bet kas buvo tas nužudytas žmogus. Jacques’as Hamelis buvo katalikų kunigas ir nužudytas jis buvo todėl, kad buvo katalikų kunigas, Kristaus mokinys, Jo mokslo skleidėjas ir Jo Kūno dalintojas. O kas, kur ir kada Europos istorijoje pirmą kartą po 313 m. imperatoriaus Konstantino edikto masiškai persekioja krikščionis, uždarinėja ir išniekina jų šventoves, tremia ir žudo jų kunigus ir vienuolius? Gal tai daro musulmonai maurai jų viešpatavimo metu Ispanijoje? Ne. Gal turkai? Pastarųjų užkariautuose kraštuose krikščionių padėtis buvo sunkesnė negu maurų valdomame Pirėnų pusiasalyje, tačiau net šie žiaurūs užkariautojai nebuvo apimti tokios neapykantos krikščionybei, kuria alsavo Prancūzijos revoliucijos dvasia. Bene nuožmiausiu savo pavidalu ši dvasia įsikūnijo jakobinų frakcijoje, kurių revoliucinio teroro praktiką Mažeikis, regis, siūlo prikelti kovai su „įvairiausio plauko religiniais ar pusiau religiniais fundamentalistais“. Bet žudikai Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje ir veikė kaip jakobinai! Jų asmenyje esame teroristinės jakobinų tradicijos (europinės savo kilme) ir islamo vardu vykdomo teroro sąjungos liudininkai. Liberalizmo ir islamo fundamentalizmo sąjunga – paradoksali iš pirmo žvilgsnio – visiškai reali ir puikiai veikia mūsų dienų pasaulyje.

Tas „puikiai“, aišku, visiškai nereiškia, kad jos rezultatai yra gėris didžiajai daliai „paprastų“ žmonių, veikiau priešingai. Antai liberalių Vakarų su JAV priešakyje sąjunga su fundamentalistinėmis Persijos įlankos monarchijomis – kaip ir apskritai visa jų neoliberalizmo epochos politika Artimuosiuose Rytuose – regiono krikščionių bendruomenėms, savo istoriją skaičiuojančioms nuo apaštalų laikų, o ir milijonams musulmonų, nieko, išskyrus kančias, neatnešė. Beje, jeigu Antrajame pasauliniame kare dvi konkuruojančios modernybės versijos buvo sudariusios sąjungą prieš antimodernią nacių mitologiją, karo Afganistane metu matome vienos modernybės versijos ir antimodernybės (islamo fundamentalizmo pavidalu) sąjungą, nukreiptą prieš kitą modernybės versiją. Kas šitoje sąjungoje vaidino pagrindinį, o kas – tik pagalbinį vaidmenį? Lėktuvnešių ir branduolinio ginklo šeimininkas ar tas, kuriam pastarasis tiekė „Stingerius“? Žlugus komunizmui ir įsibėgėjus neoliberaliai globalizacijai, pagrindinio ir pagalbinio vaidmenų atlikėjai liko tie patys. Daug kam Vakaruose nepatogu pripažinti, kad islamo vardu vykdomo teroro reiškinys yra ne keturiolika amžių egzistuojančios islamo religijos esmės pasireiškimas, bet XVIII a. pabaigoje startavusios, vis labiau nuo savo krikščioniškų šaknų tolstančių Vakarų globalaus viešpatavimo epochos produktas, vienas iš neoliberalios globalizacijos vaisių. Karlas Polanyi tarpukaryje iškilusį fašizmą apibūdino kaip „atsakymą į aklavietę, kurią priėjo liberalusis kapitalizmas“.⁴ Tiems, kurie su islamu siejamo smurto kontekste kalba apie „islamofašizmą“, dera priminti šį liberalizmo (neoliberalizmo) ir fašizmo (islamo vardu vykdomo teroro) – priežasties ir pasekmės – ryšį. O tai, kad neoliberalizmo epochoje pagrindinėmis Vakarų karinės intervencijos aukomis tapo būtent islamo pasaulio šalys – ar tai visiškas menkniekis islamo vardu vykdomo teroro problemos kontekste? 

Reikia padėkoti Mažeikiui už Europos Sąjungos revoliucinės prigimties atskleidimą. (Europos Sąjungos projekto revoliucinę ir utopinę prigimtį paprastai akcentuoja jo kritikai, pavyzdžiui, lygindami ES ir SSRS.) „ES kaip tolimas aidas kartoja Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idealus. ES nuo pradžių yra liberalusis, o ne socialinis, ne socialistinis projektas. Tai tik dabar šiai liberalizmo vizijai bandoma suteikti socialinių ir gerovės bruožų, užmirštant visą jakobinų ideologiją ir jėgą, su kuria ši revoliucija buvo įtvirtinama ir ginama.“ Ir paaiškina, kas yra šių laikų jakobinai: „Šiandien jakobinai tapo kairiaisiais libertarais“, kaip ir jų pirmtakai siekiančiais, be viso kito, ir „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“. Islamo vardu veikiančių teroristų, „kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako“, problemą, regis, siūloma spręsti taikant jų atžvilgiu jakobiniškus – t. y. valstybinio teroro – metodus. Tokius, kokius taikė jakobinai „fundamentalistinės“ Bažnyčios atžvilgiu? O ar yra garantija, kad tas valstybinis teroras, Revoliucijos šėlsmo pagautas, neapsiribos islamo vardu veikiančiais teroristais, bet išplis ir, pavyzdžiui, tų, kurie vis dar priešinasi „kitokio seksualumo, kitokios šeimos, tolimos nuo fundamentalistinių bažnyčių vertybių“ įtvirtinimui, atžvilgiu? Į tai atkreipė dėmesį Vytautas Rubavičius straipsnyje „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“.⁵

Sent Etjen diu Ruvrė bažnyčioje įvykdytas 85 metų kunigo, aukojusio Šv. Mišias, nužudymas, liudija tos pačios dvasios, kuri Didžiojoje Prancūzijos revoliucijoje ir jakobinų terore pradėjo lemtingą Kristaus Bažnyčios puolimą, metamą iššūkį. Islamo vardu vykdomas teroras yra  simptomas ligos, vardu neoliberali globalizacija, kurios priešakyje eina JAV, ES, NATO, globalios Vakarų dominuojamos finansinės institucijos, transnacionalinės (dažniausiai Vakarų kapitalo kontroliuojamos) korporacijos. Ir šioje neoliberalioje globalizacijoje puikiai jaučiasi naujieji jakobinai – „kitokį seksualumą“ išlaisvinantys „kairieji libertarai“. O juk „klasikinio“ liberalizmo laikais „kairiesiems“ dar rūpėjo pirmiausia socialinis teisingumas! Pritarkime dar kartą įžvalgai, kad istorinio kelio į dabartinę neoliberalią ES pradžioje yra Didžioji Prancūzijos revoliucija. Tačiau tiems, kuriems Jeanne’os d’Arc Prancūzija mielesnė už Maximilieno Robespierre’o Prancūziją, ši revoliucija ženklina būtent Europos sunkios ligos istorijos pradžią. Aišku, „liga“ čia suprastina ne kaip tiesiog iš išorės užgriuvusi beasmenė lemtis, ne kaip „natūralus“ (t. y. gamtinis) procesas, panašus į Oswaldo Spenglerio aprašytą Vakarų „kultūros“ virsmą „civilizacija“ ir „Vakarų saulėlydį“ – jų „organizmo“ senėjimą ir galiausiai mirtį toje „civilizacijoje“⁶, bet kaip valingo apsisprendimo, t. y. nuodėmės, pasekmė, panašiai kaip nuo sifilio pūvantis kūnas yra sielos apsisprendimo ištvirkauti pasekmė. Europos liga yra tos pačios prigimties, kaip ir liga, kurią Jėzus, cituodamas pranašą Izaiją, prikišo išrinktajai tautai: „Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų ir aš jų nepagydyčiau.“ (Mt 13, 14–15) Jeigu ankstesni revoliuciniai judėjimai Europoje (Reformacija, Nyderlandų, Anglijos revoliucijos bei viena pastarosios pasekmių tapęs egzodas į Šiaurės Ameriką) buvo daugiau arba mažiau vedami pastangų (kiek jos buvo nuoširdžios – atskiras klausimas) atnaujinti krikščioniško gyvenimo praktiką, pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, Europa kuo toliau, tuo prasčiau girdėjo ir matė žodžius, kurių klausydama ir kuriuos skaitydama, ji augo, brendo, džiaugėsi ir liūdėjo, klestėjo ir kentėjo, ir kuriuose rasdavo savo džiaugsmo ir liūdesio, klestėjimo ir kentėjimo prasmę. Vis rečiau prisiliesdama prie tauraus Evangelijos vyno, Europa įniko svaigintis bjauriais ideologiniais surogatais, nuodydama jais ne tik save, bet ir likusį pasaulį, kuris XIX ir XX amžiuose tapo nuo savo krikščioniškų šaknų sparčiai tolstančios Vakarų civilizacijos įkaitu. Krikščioniški Vakarai niekada neturėjo tokios galios visam likusiam pasauliui, kokią įgavo (ir iš dalies dar tebeturi) nuo Kristaus nusigręžę Vakarai. Vakarų krikščioniui, į istoriją žvelgiančiam sub specie aeternitatis, šis faktas neturėtų atrodyti itin jaukus.

„Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo.“ O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Lk 4, 5–8) Jeigu pastarųjų dviejų su viršum šimtmečių globalus Vakarų viešpatavimas yra dykumos gundytojo dovana už tai, kad šios civilizacijos atsakymas jam buvo kitoks, nei Jėzaus, ar galima manyti, kad paskutinio ketvirčio amžiaus neoliberali globali tvarka yra tos dovanos paskutinė chronologinė atkarpa? Ir ar mes negyvename pačių Vakarų istorijos pabaigoje? Migrantų krizės ir islamo vardu vykdomo teroro Europoje akivaizdoje būgštaujančių dėl Vakarų likimo „dešiniųjų“, „konservatorių“ ir „tautininkų“ stovyklose populiaru dėl susidariusios padėties kaltinti „kultūrinius marksistus“ ir „multikultūralizmą“ bei pašiepti liguistą „kairiųjų“ kaltės jausmą dėl kolonializmo epochos nusikaltimų. Tačiau istoriją kaip Biblijos Dievo ir žmogaus bendradarbiavimo lauką interpretuojančiam žvilgsniui akivaizdi tiek Vakarų „kairiųjų“, tiek jų kritikų klaida. „Kairiųjų“ klaida yra ne pats kaltės jausmas. Atvirkščiai – klaida yra neigti Vakarų kaltę dėl kolonializmo epochoje likusiam pasauliui padarytų skriaudų. „Kairiųjų“ (o ir daugumos jų kritikų) klaida yra nenoras pripažinti, kad didžiausi Vakarų kolonializmo nusikaltimai – XIX ir XX amžių nusikaltimai (Rusijoje, Kinijoje ir kitur valdžią užgrobusių marksistų teroras prieš tų kraštų gyventojus ir kultūrą, be abejo, irgi priskirtinas šiems nusikaltimams) – buvo vykdomi jau sparčiai nuo Biblijos Dievo tolstančių Vakarų.

Aišku, Vakarų kolonializmo istorija daug senesnė. Antai jau 1552 m. išleistame „Trumpame indėnų naikinimo aprašyme“⁷ dominikonas ir pirmasis Čiapaso (Meksikoje) vyskupas Bartolomėjus de las Kasas (1484–1566) pasakojo – gal vietomis ir sąmoningai sutirštindamas spalvas – apie konkistadorių, kurie „ėjo su kryžiumi rankoje ir su nepasotinamu aukso troškimu širdyje“, neteisingumą ir žiaurumus. Beje, Ispanijos karūnos garbei reikia pasakyti, kad į kritiką – o kritikuojančių buvo ne vienas ir ne du, ir didžioji jų dauguma priklausė dvasininkų luomui – buvo atsižvelgta ir buvo priimti įstatymai, lengvinantys vietinių Naujojo pasaulio gyventojų padėtį. (Šiaurės Amerikos indėnai, kurie susidūrė su jau reformuotos krikščionybės atstovų nešama Vakarų kolonizacija, tokių užtarėjų nebeturėjo, todėl JAV ir Kanados etnografinis veidas labai skiriasi – ne senųjų žemyno gyventojų palikuonių naudai – nuo daugelio Lotynų Amerikos kraštų veido.) O politinis Lotynų Amerikos išsivadavimas nuo priklausomybės nusilpusioms Ispanijai ir Portugalijai XIX a. pradžioje nepanaikino žemyno šalių finansinės ir ideologinės priklausomybės (vienas pastarosios aspektų buvo tų šalių elituose plintantis sekuliarizmas, kai kur – kaip praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Meksikoje – virstantis atviru Bažnyčios persekiojimu) nuo globalią galią įgaunančių Vakarų, pirmiausia Didžiosios Britanijos ir JAV su jų „Monroe doktrina“.

Kadangi patys dabartiniai Vakarų „kairieji“ yra Vakarų atkritimo nuo Biblijos Dievo pasekmė, jų elgesyje esama stebėtino nenuoseklumo, kurio jie (vieni, ko gero, sąmoningai, kiti gal net visai nuoširdžiai ir nieko neįtardami) atkakliai nepastebi. Viena vertus, juos graužia kaltė dėl Vakarų kolonializmo epochoje užjūrio kraštuose padarytų skriaudų, kita vertus – „eksportuodami“ į tuos pačius kraštus genderizmo ideologiją ir „netradicines“ (Biblijos Dievo mokymui priešingas) šeimos sampratas, jie... elgiasi kaip tikrų tikriausi nuo Biblijos Dievo nusigręžusių Vakarų kultūriniai kolonizatoriai ir imperialistai.

Europa tikrai yra kalta. Tačiau jos kaltės metafizinis gylis pranoksta kolonializmo epochoje kitiems padarytas skriaudas. Didžioji Europos kaltė pasauliui yra ta, jog ji – kaip viena didžiųjų pasaulio kultūrų – nustojo pasauliui liudyti Kristų. Aišku, per pastaruosius du šimtus su viršum metų Europos istorijoje buvo Lurdas ir Fatima, buvo daugybė europiečių šventųjų ir misijonierių, liudijusių Kristų ten, kur jų tėvynainiai darė darbus, už kuriuos šiandien „atgailauja“ Europos (ir apskritai Vakarų) „kairieji“. Kadaise Dievas pažadėjo Abraomui, kad nesunaikins Sodomos dėl dešimties teisiųjų. (Pr 18, 32) Tai, jog Europa nežuvo XIX ir XX amžių negandų verpetuose, liudija, kad Dievo akyse tokių teisiųjų Europa vis dar turėjo pakankamai. Tačiau bendra pastarųjų amžių pasaulio istorijos tendencija buvo akivaizdi – Vakarų (kurių galios centras po II Pasaulinio karo iš Europos persikėlė į JAV) išorinė galia „pasaulio karalystėms“ augo kartu su Kūrėjo atvaizdo jų sieloje nykimu. Panašu, jog dabar ši tendencija priėjo savo ribą. Ar dar pakankamas skaičius teisiųjų, sulaikančių Dievo rūstybę? O gal Fausto laikas eina į pabaigą, ir reikia ruoštis vykdyti sutarties su Mefistofeliu sąlygas? Bet kokiu atveju nereikia dėti vilčių į nuo ideologinių surogatų susirgusio ligonio gydymą kitais ideologiniais surogatais. Europos istorijoje tai jau buvo. Kristaus šviesos neapšviesto pagoniško „nacionalizmo“ priešpastatymas „islamizacijai“ vargu ar duos geresnių rezultatų už sifilio gydymą gyvsidabriu.                             

¹Karl Polanyi, Didžioji transformacija. Politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos, iš anglų kalbos vertė Jūratė Musteikytė ir Rimantas Grikienis, Vilnius, Algarvė, 2002, p. 143.

²Stefan Zweig, Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai, iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė, Vilnius, Tyto alba, 2005, p. 26.           

³Gintautas Mažeikis, „Girdžiu veidmainiavimą: užuojauta aukoms su Bastilijos šturmo ir revoliucijos idealų ignoravimu“ (www.delfi.lt)

⁴Karl Polanyi, Op. cit. p. 246.

⁵Vytautas Rubavičius, „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“ (www.tiesos.lt)

⁶Oswald Spengler, Der Untergang des Abendlandes: Umrisse einer Morphologie der Weltgeschichte, München, C.H. Beck, 1921-1922, 2 t.

⁷Brevísima relación de la destrucción de las Indias

"Kultūros barai", 2016, Nr. 9 (621)