Laisvės kaina

Jei iš visos tūkstantmetės Lietuvos istorijos reikėtų išsirinkti penkias svarbiausias datas, į šį trumpą sąrašą aš nedvejodamas įrašyčiau 1991 metų sausio 13-osios naktį. Tą naktį buvo laimėtas vienas gražiausių mūšių už laisvę, aš nebijau pasakyti – per visą žmonijos istoriją. Sąmoningai vartoju žodį „gražiausias“. Toji naktis, kaip ir visa dainuojanti revoliucija, buvo estetiškai graži. Galbūt tuomet, kai virė žūtbūtinė kova, kai ant kortos buvo pastatytas mūsų Nepriklausomybės likimas, mes negalėjome įvertinti tos nakties grožio. Tuomet estetika nerūpėjo. Tačiau šiandien, žvelgdami iš šešiolikos metų perspektyvos, mes, braidžiojantys dvasinio nuopuolio ir pilkos ekonominės prozos kūdroje, galime sau leisti pabūti poetais ir estetais, aišku, jeigu dar sugebame jais būti. Tuomet dainuojanti revoliucija, Baltijos kelias ir Sausio 13-oji vertintojui estetui atsidurtų šalia tokių istorinių fenomenų kaip pirmųjų krikščionių kova arba Mahatmos Gandhi vadovaujamas Indijos ėjimas į laisvę. Kadaise Stefanas Zweigas rašė apie žmonijos žvaigždžių valandas. 1991 metų sausio 13-osios naktis buvo Lietuvos žvaigždžių valanda. Tik kas kelintai žmonių kartai tenka laimė būti palytėtai tokios dvasios galybės, kuri įsiveržė į mūsų istoriją tą didingą naktį. Ir jeigu atsitiktų taip, kad netekčiau viso to, kas vadinama „gyvenimo prasme“, nelaikyčiau savo gyvenimo tuščiu ir veltui nugyventu jau vien dėl to, kad man teko laimė ir garbė būti tos dvasios didybės liudininku ir dalyvauti stebukle, prilygstančiame žydų perėjimui per Raudonąją jūrą.

Laisvės gynėjų dienos išvakarėse reikia kalbėti apie laisvę. Bet kalbėti apie laisvę galima įvairiai. Nes pati laisvė nėra kažkas savaime suprantama, kažkas paprasta ir neproblemiška. Laisvė nėra toks akivaizdus mūsų protui dalykas kaip žmogaus „pasmerkimas“ valgyti ir gerti tam, kad palaikytų savo kūno gyvybę. Čia aš darau aliuziją į garsųjį Sartre’o teiginį, kad žmogus yra pasmerktas būti laisvas. Jeigu viskas būtų taip paprasta, greta žodžių „laisvė“ ir „vergija“ mūsų kalboje nebūtų kito žodžio – „savivalė“. Tai, kas 1991 metų sausio 13-ąją vedė žmones prie Televizijos bokšto ir Parlamento, nėra panašu į tuos jausmus, kurių vedami kai kurie Olandijos piliečiai įkūrė pedofilų ir zoofilų partiją. Taigi kas yra laisvė? Ar laisvė yra absoliuti vertybė? Ar laisvė turi turėti ribas ir jei turi – tai kur tos ribos? Mes keliame tuos klausimus būdami Vakarų politinės sistemos dalis, Europos Sąjungos ir NATO nariai, tačiau tuo pačiu metu gyvendami Rusijos ir Baltarusijos pašonėje, egzistuodami globalizuotame pasaulyje, kuriame keleiviniai lėktuvai nukreipiami į dangoraižius, o tyčiojimasis iš kitų žmonių religijos yra teisinamas „saviraiškos laisve“. Tai fundamentalūs klausimai. Ir tai, kaip į juos atsakysime mes, lietuviai, kaip į juos atsakys Vakarų civilizacija, kitos mūsų planetos civilizacijos, lems Lietuvos, Vakarų, pagaliau viso pasaulio likimą.

Viena iš šio teksto intencijų yra kvietimas pažinti mūsų draugus ir priešus. Kvietimas lavinti ne vien lokalinę, bet ir globalinę istorinę atmintį. Dabar noriu apsidrausti. Aš priimu žaidimo taisykles, kurios yra nusistovėjusios mūsų viešajame diskurse per septyniolika Nepriklausomybės metų. Būtent – priimu suskirstymą į Lietuvos „draugus“ ir „priešus“, tą suskirstymą, kuris visada turimas omenyje, kai kalbama apie mūsų užsienio politiką, apie geopolitiką apskritai ir netgi dažnai apie mūsų vidinius politinius reikalus. Tas suskirstymas visada turimas omenyje, o dažnai ir atvirai bei pabrėžtinai deklaruojamas. Mūsų priešai yra Rusija, dabartinis Baltarusijos režimas, apskritai nedemokratiniai režimai, savaime suprantama, tarptautinis terorizmas ir islamo fundamentalizmas. Nemanau, kad turėčiau išvardyti mūsų draugus. Mūsų priešai yra laisvės priešai, o mes esame laisvę mylinčios ir ją ginančios tarptautinės demokratinės bendruomenės nariai. Kartoju – aš priimu šį suskirstymą. Tačiau manau, kad mes nepakankamai pažįstame savo draugus ir priešus, o iš viso mūsų viešojo diskurso susidaro įspūdis, kad dažnai mes ir nenorime jų geriau pažinti. Kita vertus, man atrodo, kad mūsų istorinė atmintis yra neleistinai siaurinama ir lokalizuojama. Bet mes gyvename globaliame pasaulyje.

Taip apsidraudęs leisiu sau ir skaitytojams užduoti provokacinį klausimą. Klausimas toks: „Kaip ir kodėl atsitiko taip, kad trys milžiniškos valstybės, šiandien laikomos liberaliosios demokratijos ir žmogaus teisių citadelėmis, iš kurių viena, negana to, skelbiasi esanti laisvės apaštalė visame pasaulyje, šios trys laisvės šventovės kartu yra ir milžiniškas, precedento istorijoje neturintis tautų, kalbų ir kultūrų kapinynas?“ Jūs, aišku, suprantate, apie kurias valstybes kalbu. Tai Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada ir Australija. Bet tai tik pirmoji klausimo dalis. Antroji skamba taip: „Kaip ir kodėl atsitiko taip, kad daugumoje kitų kolonijinę praeitį turinčių šalių, kurioms teko laimė arba nelaimė būti kolonizuotoms ne anglosaksų (ir ne protestantų) užkariautojų ir kuriose liberali demokratija bei žmogaus teisės nėra taip pažengusios kaip Šiaurės Amerikoje ir Australijoje, tose mažiau laisvės ragavusiose šalyse egzistuoja nepalyginti didesnė genčių, kalbų ir kultūrų įvairovė negu minėtose Šiaurės Amerikoje ir Australijoje?“ (Kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, tokiose kaip Bolivija ir Peru, senųjų gyventojų, t. y. indėnų, kalbos yra oficialios kalbos šalia ispanų kalbos.) Ir pagaliau trečioji šio provokuojančio klausimo dalis, kuri kai kuriems skaitytojams gali nuskambėti kaip ciniškas piktžodžiavimas, o gal net pasityčiojimas iš lietuvių tautos kančių. Ji skamba taip: „Kaip ir kodėl atsitiko taip, kad Rusijos užkariautų tautų lemtis buvo nepalyginti laimingesnė už tų tautų ir genčių lemtį, ant kurių kaulų yra pastatytos Šiaurės Amerikos ir Australijos laisvės šventovės; kaip ir kodėl atsitiko taip, kad despotiškos Rusijos jungas su nedidelėmis išimtimis užkariautoms tautoms buvo daug lengvesnė našta negu Šiaurės Amerikos indėnams ir Australijos aborigenams anglosaksų protestantų jungas, kuris galų gale pasirodė šioms tautoms nepakeliamas ir mirtinas?“ Aš pasakiau – „su nedidelėmis išimtimis“. Taip, viena iš tų išimčių buvo lietuvių tauta. Tačiau jei norime būti iki galo sąžiningi, neturėtume pamiršti, kad tuo metu, kai Lietuvoje siautėjo lietuviškos spaudos draudimas, o knygnešiai būdavo tremiami į Sibirą, latviai ir estai rengdavo savo dainų šventes, suomiai mėgavosi tokia plačia politine ir kultūrine autonomija, kokios niekada neturėjo valdant švedams, gruzinai ir armėnai džiaugėsi saugumu, kurio Rusijoje jie turėjo tikrai daugiau negu Turkijoje gyvenantys armėnai, pagaliau daugybė tautų nuo Volgos vidurupio iki Ramiojo vandenyno galėjo džiaugtis bent jau tuo, kad apskritai išliko. Tarp Atlanto ir Ramiojo išliko daug mažiau. Kodėl rusai buvo tokie nevykėliai naikintojai, o anglosaksai – tokie šaunūs? Gal dėl to, kad rusai nuolat gėrė, o anglosaksai – nuolat „dirbo“. Na, o mūsų – nedidelės baltų tautos – kalba tapo dviejų didžiausių slavų tautų nesantaikos įkaite. Aišku, rusų politinis mąstymas buvo gana primityvus, bet, žvelgiant iš jų pačių pusės, labai logiškas – surusinti, kad nebūtų sulenkinta. O pastangų sulenkinti juk irgi būta...

Suprantu, kad tokių klausimų kėlimas Lietuvoje gali būti laikomas politiškai nekorektišku. Bet dėl to, kad jie nėra patogūs, jie niekur nedingsta. Juos kelti verčia pati istorinė atmintis. Šiandien pas mus dažnai kalbama apie istorinę atmintį, apie jos būtinybę. Tačiau globaliame pasaulyje yra būtina ne vien lokalinė, bet ir globalinė istorinė atmintis, kuri būtų jautri ne vien priešų mums padarytoms skriaudoms, bet ir tam blogiui, kuris padarytas dabartinių mūsų draugų. O gal kas nors pasakys, kad Amerikos indėnų ir Australijos aborigenų genocidas vyko labai seniai, todėl kam mums apsunkinti savo gyvenimą ir trikdyti savo pasaulio matymą visomis tomis senomis istorijomis? Bet ką reiškia „labai seniai“? Kiek apskritai turi siekti istorinė atmintis? Turkijos armėnų genocidas vyko prieš beveik šimtą metų. Tai daug ar mažai? Atrodo, vadinamasis „laisvasis pasaulis“ mano, kad Turkija turėtų prisiminti tai, kas vyko prieš šimtą metų. O du šimtai metų? Tai daug ar mažai? O gal tokiam nusikaltimui kaip genocidas senaties terminas neturėtų būti taikomas? Bet gal kas nors pasakys, kad Šiaurės Amerikos ir Australijos tautų naikinimas nebuvo genocidas, kad tai buvo kažkas kita? Leiskime kalbėti Samueliui Huntingtonui, garsiosios „civilizacijų konflikto“ teorijos autoriui. Štai citata iš vienos naujausių jo knygų „Kas mes?“, kurioje nagrinėjama amerikiečių tapatybės istorija ir iššūkiai amerikiečių identitetui: „Dėl šio karo puritonai nubrėžė sienas ant žemės ir savo pačių sąmonėje – sienas, atskiriančias juos nuo indėnų. Anglų kolonistai virto amerikiečiais... Naujakuriai padarė išvadą, kad vienintelė teisinga politika vietos gyventojų atžvilgiu – bauginimas ir pačios žiauriausios priemonės iki visiško išnaikinimo. Galimybė atsirasti Amerikoje daugiakultūrei visuomenei buvo sunaikinta gemalo stadijos ir nebeatsirado per kitus tris šimtus metų... Nesantaika tarp kolonistų ir indėnų nesiliovė nė akimirkos... Dažnai nesantaika įgaudavo atviras formas, išsiliedavo žudynėmis, nežmonišku žiaurumu ir tiesioginiu genocidu...“ Tai savikritiški ir baisūs žodžiai. Juk Huntingtonas iš esmės teigia, kad be vietinių gyventojų genocido pasaulyje nebūtų šalies, vadinamos Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, šalies, kurios patriotu jis save laiko. Kitais žodžiais, kaina, kurią pasaulis sumokėjo už Jungtinėse Valstijose įsikūnijusią laisvę, buvo daugiau kaip 500 genčių, kalbų ir dialektų sunaikinimas. Tas pats Australijoje – keli šimtai tautų, kalbų ir dialektų, keli šimtai skirtingų pasaulio interpretacijų. O gal pats Dievas norėjo genocido? Regis, Amerikos puritonai labiau mėgo Senąjį Testamentą nei Naująjį, o save pačius jiems labai patiko lyginti su senovės izraelitais, užkariaujančiais Palestiną. Amerika yra Pažado žemė, o joje gyvenantys laukiniai pagonys yra verti sunaikinimo. Keliose pirmosiose Senojo Testamento knygose pats Dievas reikalauja iš izraelitų visiškai sunaikinti vietinius Palestinos gyventojus. Jis liepia „sunaikinti visa, kas alsuoja“ (Joz 10,40), „vyrus ir moteris, jaunus ir senus, jaučius ir avis bei asilus“ (Joz 6,21). Kalbant šiuolaikiškai, Dievas reikalauja genocido. Bet ar taip yra iš tikrųjų? O gal šiurpą keliančios Senojo Testamento istorijos liudija ne Dievo žiaurumą, bet savotišką Dievo bejėgiškumą žmoguje slypinčio blogio akivaizdoje – Dievas kalbasi su žmogumi taip, kaip šis supranta, ne angelų, bet žmonių, šitų žiaurių būtybių, kalba.

Kad ir kaip būtų, ką mano Dievas ir ar jam priimtina kaina, kurią žmonija sumokėjo už laisvės plėtrą Šiaurės Amerikos ir Australijos žemynuose, mes sužinosime tik Paskutinio teismo dieną. O kol kas padarykime išvadą, kad laisvės kaina yra labai didelė. Kai stovime prie Amerikos ir Australijos žemėlapių, išmargintų nebūtin nugrimzdusių tautų vardais, kai apmąstome faktą, kad didžiulė kalbų, kultūrų ir pasaulio interpretacijų įvairovė susitraukė į apgailėtinus 2% visų Jungtinių Valstijų, Kanados ir Australijos gyventojų, pradedame suvokti, jog pačioje laisvėje slypi kažkas baisaus ir nepaaiškinamo, kažkas tamsaus, destruktyvaus, save griaunančio ir naikinančio. Laisvė slepia savyje kažkokią baisią paslaptį.

Tad ar laisvė yra absoliuti vertybė? Jei taip, tuomet pateisinami ne tik šaipymasis iš kitaip tikinčio, ne tik religinių jausmų įžeidinėjimas, ne tik „demokratijos eksportas“, bet ir genocidas, be kurio, pasak Huntingtono, nebūtų Amerikos tokios, kokia ji šiandien yra. Bet ar laisvė yra absoliuti vertybė? Dažnai, o ypač tada, kai iškyla poreikis priešpriešinti „despotišką“ ir „fanatišką“ islamo pasaulį bei „tolerantiškus“ ir „civilizuotus“ Vakarus, imama samprotauti, kad laisvė ir tolerancija neva sudaro pačią krikščionių religijos esmę. Atrodo, dar vienas žingsnis, ir bus galima padaryti išvadą, kad gėjų santuokos, eutanazija, dirbtinis apvaisinimas ir kitos vakarietiškos „laisvės“ yra genetiškai užprogramuotos pačioje krikščionybės esmėje. Bet krikščionybė niekada nemokė, kad laisvė arba tolerancija yra absoliučios vertybės. Tai, kad laisvė yra absoliuti vertybė, skelbia anarchizmas, o ne krikščionybė. Galima gerbti anarchistų idealą, bet nedera vadinti jį krikščionišku. Absoliuti krikščionių religijos vertybė yra meilė. Krikščioniška meilė neturi ribų. Ji apima visus, net ir priešus. Tuo tarpu laisvė, krikščionybės supratimu, ne tik gali, bet ir privalo turėti ribas. Kas turi riboti laisvę? Laisvę turi riboti meilė. „Mylėk ir daryk, ką nori“, – sakė šv. Augustinas. Jis nesakė: „Būk laisvas ir daryk, ką nori.“ Jis sakė: „Mylėk ir būk laisvas.“ Krikščioniška laisvė yra laisvė Dieve ir su Dievu. Laisvė be Dievo yra pragaras. Visą europietišką mąstymą apie laisvę galima įrėminti tarp dviejų priešingų polių. Viename poliuje yra Fiodoras Dostojevskis su savo garsiuoju teiginiu, kad „jeigu nėra Dievo, tuomet – viskas leista“. Kitame – Jeanas Paulis Sartre’as, kuris teigė, kad jeigu yra Dievas, tuomet žmogus nėra laisvas. Kadangi žmogus yra laisvas, vadinasi, Dievo nėra, darė išvadą prancūzų filosofas ateistas. Bet laisvė be Dievo, krikščionybės supratimu, yra laisvė be meilės. Tai – pragaras. Neatsitiktinai tam pačiam Sartre’ui priklauso teiginys, kad „pragaras – tai kiti„. Laisvė be Dievo iš tikrųjų yra pragaras.

XIX a. antrosios pusės rusų filosofas Nikolajus Danilevskis knygoje „Rusija ir Europa„ tvirtino, kad esminis Vakarų civilizacijos bruožas yra polinkis į prievartą. Anot jo, tai liudija Europos tautų tarpusavio karai, kolonijų užkariavimas ir vietinių kultūrų naikinimas, pagaliau klasių kova ir revoliucijos pačiuose Vakaruose. Germanų ir romanų tautų pasauliui Danilevskis priešpriešino slavų tautų pasaulį su Rusija priešakyje. Slavų pasaulis yra visai kitoks, jis – ne Europos civilizacijos dalis, bet kylanti nauja civilizacija, neva pakeisianti senstančią ir mirštančią germanų ir romanų civilizaciją. Slavų tautoms, o pirmiausia, aišku, rusų tautai, anot Danilevskio, nėra būdingas destruktyvus ir save griaunantis Vakarų tautų polinkis į prievartą. Vėlesnė istorija parodė, kad Danilevskio pranašystės apie naujos slavų civilizacijos iškilimą neturėjo pagrindo, o Rusijos revoliucija ir jos sukelti košmarai turėjo išsklaidyti mitą apie tariamai neprievartinį rusų tautos charakterį. Atrodo, agresija ir polinkis į prievartą yra universalus blogis, persekiojantis žmoniją nuo to momento, kai Kainas nužudė Abelį. Ir nors dėl religijos per žmonijos istoriją buvo pralieta labai daug kraujo, galime būti tikri, kad be religijos jo būtų pralieta daug daugiau. XX a. Europos istorija buvo laisvės be Dievo istorija. Kiek tokia laisvė kainavo, mes gerai žinome. Apskritai visa religijos, kaip žmogaus laisvės priešo, kritika turi vieną esminį trūkumą. Problema ta, kad, viena vertus, mes žinome, kokia buvo žmonijos, turėjusios religiją, istorija. Ji buvo ganėtinai kruvina. Bet mes nežinome, kokia būtų žmonijos istorija, jeigu religijos nebūtų. Ir ar apskritai bedievė žmonija turėtų istoriją? O gal, vedama savo agresyvių instinktų, bedievė žmonija būtų seniai susinaikinusi? Nes būtent religija buvo tai, kas ištisus tūkstantmečius tramdė, kad ir kaip nevykusiai, tamsius ir agresyvius gaivalus, tūnančius žmogaus prigimtyje. Pasaulis be religijos tikrai nebūtų toks, kokį įsivaizduoja Eltonas Johnas savo populiarioje dainoje. Kai kurie mąstytojai tvirtino, kad pats žmonijos egzistavimo faktas įrodo Dievo buvimą, nes laisvė be Dievo jau seniai būtų pareikalavusi iš žmonijos sumokėti didžiausią ir baisiausią kainą – savo išlikimo kainą.

Robertas Kaganas knygoje „Apie rojų ir galią“ Jungtines Amerikos Valstijas lygina su Marsu, o dabartinę Europą – su Venera. Amerika yra stipri ir karinga, ji mėgsta mojuoti vėzdu, o konfliktus ir problemas dažnai linkusi spręsti naudodama ne diplomatijos, o jėgos kalbą. Europa nėra stipri, negana to – ji ir nenori būti stipri. Ji ne ginkluojasi, o kuria socialinį rojų žemėje. Tarptautinėje politikoje Europa yra diplomatė, o ne karinga amazonė. Tačiau Kagano palyginimas tik iš dalies atspindi realią padėtį. Nes tam tikra prasme Europa ir toliau išlieka labai agresyvi, labai karinga, o tamsūs ir destruktyvūs žmogaus prigimties gaivalai siautėja Europoje netgi nuožmiau nei Amerikoje. Grįžkime prie Dostojevskio ir Sartre’o. Žmogaus sielos užkaborių tyrinėtojas teigia: „Jei nėra Dievo, tuomet – viskas leista.“ Ateistas filosofas tvirtina, kad Dievo nebuvimas yra žmogaus laisvės sąlyga. O tada priduria: „Žmogaus egzistencija eina pirma jo esmės.“ Kitais žodžiais, žmogus yra, bet tai, kas yra žmogus (arba jo esmė), neegzistuoja tol, kol pats žmogus nenusprendžia, kas jis yra, ir nesusikuria savo esmės. Arba dar aiškiau ir paprasčiau – žmogaus prigimties, kaip kažko iš anksto duoto, nėra. Prigimtį susikuriame patys, nes nėra Kūrėjo, kuris mums duotų prigimtį. O kokią prigimtį galime susikurti ir kokios kurti mums galbūt nevalia? Na, bet Dievo nėra. Mums leista susikurti bet kokią prigimtį.

Tai, kas dabar vyksta Europoje, būtų galima pavadinti maištu prieš žmogaus prigimtį. Agresija, kuri nušlavė nuo žemės paviršiaus Šiaurės Amerikos ir Australijos kultūras, kuri šimtmečius kėlė karus pačioje Europoje ir už jos ribų, ta pati agresija dabar su visa savo naikinančia jėga puola pačią žmogiškumo sampratą. Ji puola sukurtąją žmogaus prigimtį, kėsinasi sunaikinti žmogų kaip Dievo kūrinį, kaip vyrą ir moterį. Nes būtent tokį žmogų sukūrė Dievas – „pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį“, rašoma Pradžios knygoje. Tos pačios lyties asmenų santuokos, lyties keitimo operacijos, tragikomiškas piktnaudžiavimas plastinės chirurgijos galimybėmis, teise į savo kūną grindžiama galimybė nutraukti savo ir kito gyvybę (turiu omenyje abortų ir eutanazijos praktikas), teisė pradėti žmogų ne žmogaus kūne, eksperimentai su embrionais, pagaliau dėl genų technologijų vis realesnė tampanti galimybė pasirinkti tam tikras savo palikuonio savybes – visa tai yra maišto prieš žmogaus prigimtį apraiškos. Tas maištas vykdomas dėl laisvės, dėl galutinio žmogaus išlaisvinimo. Bet dėl kokios laisvės? Ir iš ko žmogus turi būti išlaisvintas?

Mes esame labai ambicingo eksperimento liudininkai, ne mažiau ambicingo negu bandymas įgyvendinti komunizmo utopiją. Tas eksperimentas – tai bandymas sukurti naują žmogų, alternatyvą Dievo kūriniui. Labai galimas dalykas, kad ne tokioje tolimoje ateityje Bažnyčia turės atsakyti į klausimą, ar žmogaus klonas turi sielą. Regis, potencialūs naujojo žmogaus kūrėjai į šį klausimą linkę atsakyti neigiamai. Naujasis žmogus bus tobulesnis už Dievo kūrinį, aišku, ne paties Dievo, bet jo kūrėjų akimis žiūrint. Jis bus stipresnis, gražesnis, protingesnis... Jis irgi bus mūsų laisvės pasekmė. Tik kokią kainą už laisvę be Dievo mes sumokėsime šį kartą? Ir ar kada nors neatsitiks taip, kad mes patys tapsime nebereikalingi tobulesnei žmonių rasei – stipresnei, gražesnei, protingesnei? Tuomet visai įmanoma, kad mūsų pačių laukia Amerikos indėnų ir Australijos aborigenų likimas.

Parengta pagal LR „Klasikos“ programos laidą „Radijo paskaitos“

"Šiaurės Atėnai", 2007, Nr.2(828)